![]() |
|
Daug mitų ir kiekviena šventoji knyga pasakoja apie pasaulio ir žmonių sukūrimą. Ir beveik visada jose tvirtinamam kad dabartinis žmogus sukurtas iš antro karto, prieš tai buvęs dievo mėginimas buvęs nesėkmingas.
Pasižiūrėkime į Bibliją. Visa dabartinė žmonija yra teisuolio Nojaus sūnų palikuonys, išsigelbėjusių kartu su savo tėvu. Kitus žmones nuskandinęs tvanas. Kodėl buvo sunaikinti žmonės? Biblija aiškina taip:
"Tuo metu žemėje gyvenę milžinai..." Tie milžinai buvę "pikti ir labai nusidėję savo Viešpačiui". Kai "Dievas pažvelgęs į žemę", jis pasakęs: "Štai ji, ištvirkėlė". ir tai buvo Tvano priežastis.
Tuo būdu milžinų, nustojusių klausyti Dievo, pyktis ir šėlimas užtraukęs Dievo rūstybę ir tvaną. Neįtraukta į Biblijos kanoną "Enocho knyga" smulkiau aprašo tuos įvykius: prižiūrėti tvarkos Dievas nusiuntęs į žemę angelus sargus. Tie angelai neatsilaikę prieš žmonijos dukterų grožį ir "nupuolę". Jų vaikai milžinai virtę piktomis stichijų dvasiomis ir ardę Dievo įvestą tvarką. Supykęs Dievas atvėręs dangaus gelmes ir prasidėjęs Tvanas.
Panašus atvejis aprašytas ir senovės graikų mite apie Deukalioną ir Pyrą, kurio metu buvo sunaikinta jau trečia žmonių karta. Babiloniečiai turėjo teisuolį Utnapištimą, indai - didįjį mokytoją Manu ir t.t Majų 'Popul Vuch' ("Tautos knyga") iš pradžių žmogus buvo kuriamas iš molio, tačiau jis tižo ir neturėjo proto. Vėliau užtvindė medines būtybes. Jo metu prieš medinį žmogų sukilo visa gamta, gyvuliai ir net akmenys. Taip antrą kartą žuvo žmonija, kurios išlikę palikuonys virto beždžionėmis.
Kūrimo mituose nėra evoliucijos - viskas pasirodo užbaigtu pavidalu. Štai pas papuasus pirmieji žmonės išėjo iš žemės (Graikijoje irgi žmonės atsiranda iš žemės) su tais pačiais papuošimais ant kūno, kiekvienas nešdamas savo dėžutę kalkėms ir kramtydami savo betelio riešutą.
![]() |
|
1. Jupiteris, supykęs ant žmonijos blogus darbus, nusprendė ją sunaikinti.
Jis iš pradžių galvojo paversti žemę pelenais, tačiau pabijojo, kad ugnis
gali pasiekti ir dangų. Todėl pasirinko tvaną.
Padedamas Neptūno, jis sukėlė žemės drebėjimą ir audrą, kad paskandintų
visus, išskyrus Parnasą, kur pasislėpė Deukalionas su savo žmona Pyra.
Atsilygindamas už jų pamaldumą, Jupiteris leido jiems gyventi ir
išvengti tvano. Ši pora, patarta orakulo, atkūrė žmoniją, per petį
svaidydama akmenis, - kiekvienas akmuo virto žmogumi.
2. Jupiteris ir Merkurijus, slapta keliaudami po Frigiją, visur prašė
maisto ir pastogės, bet visi užtrenkdavo prieš juos duris.
Juos priėmeė tik Filemonas ir Baučisė. Tada dievai atskleidė, kas
jie yra, nuvedė šią porą į kalnus ir parodė, kad visas slėnis užtvindytas,
o visi namai sugriauti, išskyrus jų pačių, kurie paversti šventykla.
Tada pora pasiprašė, kad galėtų tapti jos šventikais ir numirti kartu.
Pasiekę labai garbų amžių, jie pavirto ąžuolu ir liepa.
Odinas, Vili ir Vu susikovė ir nužudė milžinišką ledo gigantą Ymirą.
Ledinis vanduo iš jo žaizdų paskandino daugelį Rimo gigantų.
Išsigelbėjo tik Bergelmiras su žmona ir vaikais, kurie išplaukė valtimi.
Ymiro kūnas pavirto pasauliu, kuriame mes gyvename.
Kinija
22 metus trukęs tvanas, kurį sukėlė dievas Gong Gong, suvijo žmones į
kalnus ir medžių viršūnes. Didvyris Gun juos Savaime Augančia Žeme,
kurią pavogė iš dangaus.
Kamu (Šiaurės Tailandas)
Brolis ir sesuo, kuriuos apie artėjantį tvaną perspėjo pelytė, pasislėpė
būgno viduje, iš kurio išlindo tik jam pasibaigus. Jie netiko būri vyras
ir žmona, tačiau jie buvo vieninteliai išlikę žmonės. Tad gegutė jiems
kukavo: "tegu brolis apvaisina seserį", - ir jie miegojo kartu. Po
septynių metų jiems gimė kūdikis, kaip moliūgas. Po kiek laiko jie išgirdo
garsus, sklindančius iš moliūgo. Jie išgręžė jame skylę, pro kurią
išėjo skirtingų rasių žmonės, - pirmi Rumitai, po to Kamu, Thai, Vakariečiai ir Kinai.
Ifugaos (Filipinai)
Didelė sausra išdžiovino visa upes. Senas žmogus nusprendė kasti upės
vagoje, kad surastų upės dvasią. Po trijų dienų kasimo išsiveržė galingas
šaltinis, bet kol Ifugaos šventė, pakilo audra ir upės vandenys tebekilo.
Todėl vyresni ir protingesni žmonės pradėjo bėgti į kalnus. Išsigelbėjo tik
du: brolis ir sesuo, suspėję užbėgti į skirtingus kalnus. Po šešių
mėnesių vandenys atslūgo. Sesuo pasijuto nėščia ir, iš gėdos, pabėgo.
Tačiau dievas Maknongan ją nuramino, kad gėdai nėra jokio pagrindo.
Batak (Sumatra)
Naga-Padoha, milžiniška gyvatė, ant kurios laikosi žemė, pavargo nuo
savo naštos ir nusviedė ją į jūrą. Tačiau dievas Batara-Guru nusviedė
kalną į vandenį, kad išsigelbėtų jo duktė. Iš jos kildinama žmonija.
Vėliau žemė vėl buvo sugrąžinta ant gyvatės galvos.
Kabadi (Naujoji Gvinėja)
Lahero ir jo brolis susipyko su kaimynais ir į mažą upelį įmetė žmogaus
kaulą. Netrukus pakilo vanduo ir žmonės turėjo bėgti į viršukalnes.
Kai kurie žmonės vėliau vėl nusileido žemyn, o kiti pasistatė namus ant
kalnų keterų.
Jorubiai.
Dievas Ifa pavargo begyvendamas žemėje ir iškeliavo į dangų. Jam nepadedant
žmonija nesuprato dievų norų ir vienas iš dievų, įniršęs, beveik viską
sunaikino, sukėlęs didelį tvaną. [Kelsenas]
Pigmėjai. Chamaleonas, išgirdęs medyje keistą garsą, nukirto jo kamieną.
Išsiveržęs vanduo sukėlė tvaną visoje žemėje. Išliko tik pirmoji žmonių
pora. [Parinderis]
Kvaja (Viktorijos ežeras).
Vyra su žmona turėjo ąsotį, kuriame niekada nepasibaigdavo vanduo.
Jie prisakė marčiai niekada neliesti jo, tačiau ji buvo labai smalsi ir
nepakluso. Ąsotis sudužo, ir kilęs tvanas viską paskandino.
[Kahleris-Mejeris]
Basondžė.
Zebras vedė Ngolė Kukesę, vyriausiąją dievo dukrą, tačiau sulaužė pažadą
jam, kad nevers jos dirbti. Iš jos pavargusių kojų išsiveržė vanduo,
užtvindęs kraštą. Nuskendo ir pati Ngolė. [Kelsenas]
Kikuju. Senovės dvasios sunaikino miest1, užtvindydamos jį
alumi, o jo gyventojai išsigelbėjo netoliese buvusiose olose. [Abrahamsas]
Mandingo (Dramblio Kaulo Krantas).
Dosnus žmogus išdalijo viską, ką turėjo. Dievas Ojendė grąžino jam turtus,
patardamas išvykti iš krašto, ant kurio užleido šešis lietaus mėnesius,
kad nuplautų jo gobšius kaimynus. [Kelsenas]
Bakondžo (vakarų Zairas).
Sena moteris, pavargusi ir žaizdota, atvyko į Sonanzenzi miestą ir ieškojo
prieglobsčio, kurio niekur negavo, išskyrus vienus namus. Išvykdama ji
liepė draugingiems namiškiams susikrauti mantą ir vykti su ja, nes ši
vieta prakeikta ir bus Nzambi sunaikinta. Kitąnakt, jiems išvykus, kilo
baisi liūtis, kuri pavertė miestą ežeru, jame paskandinusi visus miesto
gyventojus. Namų liekanas ir dabar dar galima išvysti ežero gelmėje.
[Feldmanas]
Kamerūnas.
Mergina leido ožiui palaišyti šiek tiek jos pudros. Atsidėkodamas ožys
pasakė jai, kad bus tvanas. Paspruko tik jis ir jos brolis. Pasibaigus
tvanui, jie nerado, ką galėtų vesti. Jiems vėl pasirodė ožys ir pasakė,
kad jie galėtų apsivesti, jei ant savo stogo padėtų molinį ąsotėlį
įskilusiu dugnu, tuo pažymėdami, kad jie giminaičiai.
[Kahleris-Mejeris]
Grumudukas, kalvose gyvenęs gydytojas, turėjo galią iškviesti lietų bei tarpti augalus bei veistis gyvulius. Lygumų gentys jėga išsivežė jį, morėdamos panaudoti jo galią, tačiau jis pabėgo ir nusprendė, kad visur, kur tik žengs per priešo žemę, sūrus vanduo liesis iš jo pėdų.
Džukurpa
centrinės Australijos aborigenų terminas perteikiantis taisykles, kurias įvedė pirmapradžiai protėviai, kurie tvėrė pasaulį.
Įprasta jį versti kaip Svajos. Džukurpa apibūdina teisingą žmonių ryšį su gyvenama vieta, gyvūnais ir augalais,
tarpusavio santykius. Džukurpa taip pat yra pasakojimai apie protėvius ir kaip jie pasauliui suteikė formą. |
Arnhem žemė, šiaurės Australija
Vienoje mito apie Wawalik seseris versijoje, šios, - kartu su savo kūdikiais, - apsistojo prie Mirrirmina vandens duobės. Truputis vyriausios sesers menstruacijų kraujo pateko į šaltinį. http://www.vartiklis.lt/mitai/america/rainbow.htmVaivorykštės gyvatė Yurlunggur užuodė kraują ir iššliaužė iš savojo šaltinio. Jis spjovė vandenį aukštyn į dangų ir sušnypštė kviesdamas lietų. Prasidėjo liūtis ir šaltinio vandenys pradėjo kilti. Moterys paskubomis usrentė namą ir suėjo į vidų, tačiau Yurlunggur jas užmigdė. Po to prarijo jas su jų vaikais. Tada jis stojo piestu pasiekdamas debesis - ir kartu su juo pakilo ir vandenys. Kai jis nusileido, vandenys pasitraukė ir žemė išdžiūvo. [Buchler] Arnhem žemė, šiaurės Australija]
Gumaidj (Arnhem žemė):
Prasidėjus audrai, dvi rinkusios vėžiagyvius seserys keikė Namarangini,
burtininką, kuris daina iššaukė lietų. Jis išgirdo, pačiupo jaunesniąją
seserį ir nesėkmingai bandė ją išprievartauti. Tada jis paėmė ją į savo stovyklą
ir vėl pabandė, tačiau ten aptiko, kad jos vaginoje "cycad" riešuto sėklą.
Kai jis jį ištraukė, jis lengvai ją išprievartavo. Tada ji pasivertė muse ir
sugrįžo pas savo vyrą. Šis aptiko, kad nėra sėklos ir užmušė ją persmeigdamas
jos vaginą ir pilvą nuodėguliu. Kitą rytą kita sesuo pamatė ją negyvą ir
taip sužinojo, kad ją užmušė vyras. Musės ir Smėlio Musės moterys pašaukė savo
seseris ir jį, žiauriai sumušę, išvijo. Joms tebešaukiant užėjo smarkus lietus,
kuris truko kelias savaites. Jos iš medžio žievės pasidarė plaustus. Vandens srovė
nuo žemyno nunešė jas į jūrą link Elcho ir kitų salų.
[Berndt & Berndt]
Maung (Goulburn Islands, Arnhem žemė):
Žvejai, kai dalindavosi žuvį, Crow visada atiduodavo prasčiausias.
Crow nukirto popiermedį, kuris nuvirto skersai užutekio.
Jis apžergė medį iš šūkavo: "Waag. . . Waag!" Taip jam bedarant, užutekis
didėjo, didėjo, kol padalijo salą į dvi dalis. Crow pavirto paukščiu ir
nuskriejo virš žmonių galvų. Nuo medžio purslų vanduo kilo,
ir visi žmonės, buvę ant užutekio krantų, nuskendo.
[Berndt & Berndt]
Gunwinggu (Arnhem žemė):
Dviese keliavo "Svajų meto" laikais. Vienas jų pavargo ir jį užpuolė Wuraal paukštis. Kitas išgirdo tai ir tarė: "Galbūt netinkamai elgiamės, eidami į Miegus". Tąnakt paukštis dar kartą puolė mirštantį ir jį užmušė. Toje vietoje pakilo vanduo. Antrasis bandė pabėgti, tačiau įsmuko į skylę ir visi trys dingo po vandeniu nueidami į Miegus. [Berndt & Berndt]
Manger (Arnhem žemė):
Ilgą laiką nebuvo Saulės - tik Mėnulis ir žvaigždės. Tuo metu nebuvo ir žmogaus - tik paukščiai ir žvėrys. Ir visi buvo daug didesni, nei dabar (žr. apie milžinus liudijančius akmenis). Vieną dieną lygumoje netoli Murrumbidgee emu Dinewan ir jo neatskiriama palydovė Brilgo (Brolgo) susikivirčijo ir susikovė. Brilgo įniršyje smogė į Dinewan tarpkojį, nuplėšė vieną jo didžiųjų kiaušinių ir iš visų jėgų sviedė į dangų. Ten jis nukrito ant medžių krūvos, kuri užsiliepsnojo, kai trynys išsipylė ant jų, ir nušvietė visą pasaulį apačioje tuo nustebindama visas būtybes, kurios iki tol gyveno prieblandoje ir nebuvę patyrę tokio apšvietimo.
Geroji danguje gyvenanti dvasia pamatė, kokia puiki yra apšviesta žemė. Ji pamanė, kad būtų puiku kasdien užkurti ugnį -
ir nuo tada ji taip ir daro. Visą naktį jos padėjėjai renka malkas ir krauna laužą. Kai medžio krūva pasidaro pakankamai
didelė, ji paiusnčia Ryto žvaigždę, kad perspėtų visas būtybes, kad greitai ugnis jas sušildys.
Tačiau dvasia pamanė, kad šito ženklo nepakanka, nes tie, kurie miega, jo nepastebės. Ji galvojo, kad auštant kažkas turėtų sukelti triukšmą, pranešantį apie saulės patekėjimą ir pažadinantį miegalius. Bet ji ilgai nerado, kas jį galėtų sukelti, kol vieną vakarą išgirdo Goo-goor-gaga, kvatojančio asilo, juoką.
Tada ji liepė jam, kad, pasirodžius Ryto žvaigždei ir aušrai brėkštant, jis nusikvatotų kuo garsiau ir pažadintų visus miegalius. Jei jis nesutiks, dvasia daugiau niekad neįžiebs saulės laužo - ir žemė vėl skęs prieblandoje. Bet Goo-goor-gaga sutiko ir išsaugojo saulės šviesą žemės būtybėms kas rytą žadindamas "goo-goor-gaga" garsais.
Užkūrus ugnį, laužas dar neduoda pakankamai šilumos, tačiau iki vidurdienio jis gerai įsiliepsnoja. Tada ugnis pradeda blėsti, kol saulei besileidžiant, rusena tik karštos (raudonos) žarijos. jos greitai išblėsta, išskyrus kelias, kurias dvasia paslepia debesyse, kad išsaugotų kitos dienos laužo įkūrimui.
Vaikams neleidžiama mėgdžioti Goo-goor-gaga, nes jis gali juos išgirsti ir nutraukti savo įprastinį ryto ritualą. Jei jie taip padaro, jiems išdygsta naujas dantis - tad jie visą gyvenimą priversti nešioti savo nepaklusnumo ženklą.
Kebo ir Nutės meilė Egipte (kaip ir Šyvos bei Paravati, Indijoje) yra senesnieji Svajų meto atspindžiai. Tačiau pas egiptiečius ir indus (kur, vienok, minima žemė, kaip deivės kūnas) nėra kūrima kaip topografinio aprašymo.
Australijos aborigenų Žemės, kaip kosmologijos aprašo, vizija yra unikali. Apie tai kasdien dainuojamos legendos ir šokami tam skirti šokiai. Kiekvienas pasakojimas atstatomas pagal vietovę, iš kurios jis kilo. Pasakojimų visuma, sujungiant atskirų pvietovių legendas, sukuria dainų kelius, apraizgančius visą Australiją. Nė viena atskira gentis neturi išbaigtos mitų sistemos - joms "priklauso" tik tų kelių "atkarpos". Dainų sekos yra tarsi bendravimo ir kultūros mainų tinklas. Tačiau jų mitai skirti daugiau dvasinei nei praktinei gyvenimo pusei reguliuoti. Jiems labiau nei kuriai kitai tautai Žemė buvo metafizinio tvėrimo centras - pirmapradžio Svajų meto simbolis ir atmintis, visų kosminių, metafizinių ir biologinių pradų buveinė, visos gyvybės (matomos ir nematomos) lopšys. Savo dainose aborigenai girdi visatos Svajų garsus.
Skaitykite:
Aborigeno piešinys
Kur gi toji Atlantida?
Australijos Ayers Rock uola
Australijos aborigenų matematikos samprata
Moira Timsa ir Džedas
Vartiklis