Imperatorius Huang Di ir Kalnų ir Jūrų knyga. Vartiklis

Kinai save laiko Huang Di (2697-2598 m. pr.m.e.), Geltonojo imperatoriaus, palikuonimis. Tai pusiau legendinis, pusiau tikras istorinis asmuo, kuriam priskiriamas kinų valstybės sukūrimas maždaug prieš 4000 m. Geltonuoju jis vadinamas dėl pasirinktos savo valstybės (žemės) spalvos. Daug legendų apie jį atėjo iš Kariaujančių kraštų laikotarpio (475-221 m. pr.m.e.) [ taip pat skaitykite Baltieji vandenys: legendos ištakos ].

Anot legendos, Huang-Di gimė Fubao nekalto prasidėjimo būdu (visai kaip Jėzus), kai „sklido spindėjimas iš didžiosios Či (rausvosios) žvaigždės ir Samčio (Ursa Major, Didžiųjų Grįžulo ratų)“ – kitaip, kai iš ten trenkė žaibas. Jo gimimas buvo kaip „griaustinio trenksmas danguje giedrą dieną“. Fubao pagimdė sūnų po 24 mėn. nėštumo ant Šu (Šandongo provincijoje, dabart. Ciufu miesto rytinėje dalyje) arba Huašano (Šaansi provincijoje) kalvų – galbūt savo vardą gavęs nuo Huašano pavadinimo [pagal Huangfu Mi jis gimė Šū Cziu arba Ilgojoje kalvoje, dabart. Ciufu miesto rytinėje pusėje, Šandongo provincijoje].

Legendose pasakojama, kad Huang Di gyveno puikiuose rūmuose Kunlunio kalnuose (Kinijos vakaruose), kuriuose turėjo dangaus durų sargą - žmogaus veidu, tigro kūnu ir 9-is uodegomis. Kunlunio kalnuose buvo pilna retų gyvūnų ir paukščių bei keistų gėlių ir augalų - Huang Di turėjo paukštelį, padėjusį prižiūrėti drabužius ir kitus reikalus. Emperor Huang-di

Jis pradėjo vienyti Kiniją ir jam priskiriamas „kultūros nešėjo“ vaidmuo: tradicinės medicinos (ir akupunktūros). Jo žmona išmokė verpti šilką (ir tai dera su kitomis legendomis, pagal kurias tai priskiriama „iš dangaus nusileidusioms moterims“). Jam priskiriamas ir pirmojo kalendoriaus sukūrimas. Jo pašnekesiai su gydytoju Qi Bo pateikiami pirmojoje Kinijos medicinos knygoje „Nei Džing“ (Geltonojo imperatoriaus medicinos kanonas). Jam priskiriama ir dingusia laikoma knyga „Bal Ze Tu“, aprašanti 11520 keičiančių formą padarų, pabaisų, dvasių, būtybių, kurios gyvena Visatoje. Išlikusia knyga yra „Sekso vadovėlis“... Dar kai kur tikinama, kad Huang-Di mokė Lao Tsu, daosizmo pradininką.

Daug senovinių šaltinių Huang-Di priskiria mechaninių prietaisų kūrimą. Huang Di priskiriamas dviračio vežimo, laivo ir rato, visada rodančio pietus, išradimai. Pasakojama, kad šis kompasas jam padėjo laimėti daugelį mūšių. Kiti prietaisai, kurie buvo verčiami kaip „trikojai“, buvo 4 m aukščio ir „jų vidų užpildė šimtai energijų [arba dvasių]“. Legendos mini, kad jie vaizdavo „debesyse skrendančius drakonai“. „Trikojai“ nebuvo naudojami nei vandeniui, nei ugniai, nei maistui gaminti. Jis skleidė „baisų garsą“. Smalsuoliai negalėjo pažvelgti į jo vidų.

Nurodoma, kad trikojis“ buvo užkeltas ant Viršūnės ežero kalno (garsiausio, anot tos legendos) ir „nukreiptas į Syuan Yuan žvaigždę“ (astronomai identifikavo, kad Syuan YuanSandoros skrynia)? Taip pat „trikojis“ galėjo saugoti duomenis, nes pasakojama, kad jis išsaugojo Huang-Di gyvenimo faktus.

Anot „Šidži“, Huang Di iš vario rūdos Džingšano kalno papėdėje (vėliau ši vieta vadinta Dinghu) išlydė trikojį varpą, virš kurio pasirodė drakonas. Baigus darbą, virš jo pasirodė barzdotas drakonas ir pakvietė imperatorių joti ant jo nugaros ir pakilti į dangų. Geltonojo imperatoriaus „trikojis“ varpas su dviem rankenomis yra saugomas Pingyang’o mieste. „Kalnų ir jūrų“ knyga liudija, kad „Geltonasis imperatorius surinko varį iš Šoušano kalnų ir išliejo varpą prie Džingšano kalno. Kai darbas buvo baigtas, Geltonasis imperatorius mirė ir padėjėjas Zuo Če surinko imperatoriaus drabužius ir vaikščiojimo lazdelę, bei paaukojo auką Geltonajam imperatoriui“. Yra ir akmeninė plokštė, datuojama 801 m., su įrašu, aprašančiu įvykį.

Huang Di aiškiai turėjo ir priemonę, skirtą leistis „į saules“. Čanghuan‘as, kaip jis buvo vadinamas, galėjo didelius atstumus įveikti per trumpą laiką, o žmogus, kuris „joja“ juo, sulaukti 2000 metų amžiaus. Tai dera su kitais mitais apie „Dievų vežimus“ bei (specialiosios) reliatyvumo teorijos laiko pailgėjimu (žr. >>>>>).

Sakoma, kad Lei Zu, jo žmona, išmokė žmones auginti šilkverpius ir austi šilko audinius. Jo valdymo metais buvo skatinama talentingų žmonių veikla. Tad nenuostabu, kad iškilo garsių žmonių virtinė: Kang Džy - kaligrafijoje, Ling Lun sukūrė 12-os tonų gamą, Li Šou - įvairius matavimo prietaisus, ir Fang Bo - ratą, rodantį pietus.

Valdęs 100 m., ėmė ruoštis „grįžti į dangų“. Tada nusileido „metalinis geltonas drakonas ir pasiėmė Huang-Di“. Jis suprato, kad negalima priešintis likimui, ir išskrido su drakonu į dangų, kur tapo nemirtingu (xian). Pasakojama, kad pakeliui į dangų jis praskrido pro Qiao kalną, kur jis galėjo atsisveikinti su žmonėmis. Šie nenorėjo, kad jis juos paliktų, tad sugriebė už jo drabužių, tačiau Huang Di išsilaisvino iš drabužių ir nuskrido. Žmonės jo drabužius palaidojo Qiao kalne.
Kitur sakoma, kad jis nemirė, o dar 200 m. gyveno Syuan Yuan žvaigždėse (Liūto žvaigždyne).
Vis tik pasakojama, kad jis palaidotas Huangling'o rajone ant Qiašan'o kalno - prie į šiaurę iš X`an'o iš Šanauxi provincijos.

Li Feng ir kiti surinko senąsias legendas į pasakojimą, kuriame Či Ju^*) aprašomas kaip dievas [kituose šaltiniuose, kaip genties vadas]. Jis turėjo 72 brolius [kitur - 81]. Visi jie buvo baisios išvaizdos - bronzos galvomis su geležies kakta, žmogaus veidu ir gyvūnų kūnu. Buvo Huang Di varžovu.

Či Ju buvo nagingas ginklų meistras ir jo strėlėms, kirviams bei ietims nebuvo lygių. Jis su kariais atėjo į Šangdongą ir kovėsi su Yan Di gentimi ją persekiodamas Huang Di valdose prie Zhuolu šiaurės vakarų Hebei provincijoje. Šis supyko ir susikovė su Či Ju.

Iš pradžių Či Ju neturėjo lygių. Pirmiausia jis užleido tirštą rūką, neleidusį Geltonojo imperatoriaus kariams regėti, kas vyksta. Laimei, padėjo pietus parodantis ratas ir jie išėjo iš rūko. Taip pat Huang Di liepė savo kariams daryti ragus, mat tarp Či Ju karių buvo daug dvasių, kurios bijojo tam tikro drakono balso. Geltonasis Imperatorius liepė iš galvijų ragų gaminti instrumentus imituojančius tą garsą - ir demonai sustingo iš baimės.

Či Ju pasikvietė vėjo ir lietaus dievą, kuris atpūtė vėtrą, bet Huang Di jam priešpastatė savo dukrą, išskyrusią neįtikėtiną karščio kiekį ir išdžiovinusį audros debesis. Kol Či Ju broliai atsitokėjo iš nuostabos, Huang Di kariai juos sumušė.

Lemiamas mūšis įvyko prie Zhuolu, kai Či Ju į pagalbą pasikvietė milžinų iš šiaurės Kuafu gentį [Jų protėvis Kuafu varžėsi su Saule ir žuvo]. Jie Heang Di karius nustūmė per 50 li. Devintojo dangaus deivės patariamas Huang Di pavyko sumušti juos. Či Ju bėgo iki šiandieninio Šanxi vietovės, kur jį pagavo Huang Di kariai ir nukirto galvą. Kad būtų tikras, kad galva nesusijungs su kūnu, Huang Di liepę ją palaidoti už 1000 mylių. Vieta, kur Či Ju buvo nukirsta galva, vadinasi Xienxian (xie - žiaurus, xian - vietovė). Šalia yra sūrus ežeras su rausvoko atspalvio vandeniu - sakoma, kad nuo Či Ju kraujo.

Nugalėjęs Či Ju, Huang Di tapo visų Kinijos vidurio lygumų genčių vadu ir valdė nuo jūros (rytuose) iki dabartinės Gansu provincijos (vakaruose). Sakoma, kad jis sulaukė 110 metų, o tada atskriejo drakonas ir jį pasiėmė į dangų, iš kurio buvo atėjęs.

^*) Či Ju - kinų mitologijoje Devynių li genties milžinas ir burtininkas, ginčijęs dangiškojo Geltonojo imperatoriaus Huang Di valdžią. Anot tradicijos, jis atrodė kaip pabaisa su žmogaus kūnu su 6-is rankomis, varine galva, iš kurios augo aštrus ragas, su 4-is akimis, buliaus kanopomis ir sparnais ant nugaros. Jo maistu buvo akmenys, smėlis ir metalas. Buvo nepaprastos jėgos ir mokėjo burti, tobulai gamino ginklus, ypač iš geležies (teigiama, kad žmonės išmoko naudoti geležį iš Či Ju).
Kai Pietų valdovas Jan Di pralaimėjo Huang Di ir pabėgo į pietus, Či Ju, būdamas Jan Di giminaičių, pats stojo prieš Huang Di. Jis į savo pusę pritraukė galingus milžinus bei šiaurėje gyvenančias kuafu gentis. Geltonajam imperatoriui pavyko laimėti tik fėjos Siuan-niui dėka, parodžiusios, kur reikia išdėstyti pajėgas ir išmokiusius pasigaminti stebuklingą kardą, pajėgų perkirsti uolas. Galutinai priešus nugalėjo lietų drakonas Inlunis. Či Ju pateko į nelaisvę ir jam, baiminantis kad nepasinaudotų burtais, buvo nukirsta galva. Kalades, ant kurių buvo nukrista jo galva, išmetė į stepę, kur išaugo klevų su rausvais lapais giria. Pagal kitą versiją, kūną ir galvą palaidojo toli vienas nuo kito esančiuose kurganuose, kad jie nesusijungtų. Senais laikais žmonės prie kurganų dešimtą mėnesį nešė aukas; aukojimo metu pakildavo rausvas rūkas, kurį žmonės vadino „Či Ju vėliava“.

Pastaba: 5 a. pr.m.e. Kinijoje prasidėjo geležies amžius (gerokai vėliau nei Europoje). Padidėjo produktyvumas, tačiau labiausiai tai paveikė karinius reikalus. Pasitraukė bronziniai karo vežimai, kuriuos pakeitė gerai ginkluoti pėstininkai, o vėliau susiformavo ir kavalerija. Pagrindinės ginklų rūšys tebegamintos iš bronzos, tačiau geležis atpigino karus. Tai paveikė ir karų pobūdį, atsirado strategijos ir knygos, skirtos karo ir kariavimo klausimams.

420 li į šiaurės vakarus [nuo kalno Aukštoji apsauga] yra Mi kalnas¹⁾. Jo viršūnėje auga daug Nemirtingumo medžių²⁾ [Danmu] [Jų] apvalūs lapai ir raudonos šakos, geltoni žiedai ir raudoni vaisiai. Skoniu primena skanėstą i. Suvalgysi jų ir alkio nejausi. Iš ten išteka ir Nemirtingumo upė³⁾ [Danšū], tekanti į vakarus ir įtekanti į Sorų ežerą⁴⁾. Ten gausu baltojo nefrito ir yra nefrito nektaro šaltinis. Prie ištakos jis verda ir burbuliuoja. Geltonasis Protėvis⁵⁾ juo stiprinasi ryte ir vidurdienį. [Ten] gimsta šventasis nefritas. Nefrito šaltinis teka, kad sudrėkintų Nemirtingumo medį. Kas penki metai jis pražįsta 5-iais žiedais.

Geltonasis Protėvis renka nefrito žiedus Mi kalne ir sodina juos Varpo kalno pietų šlaite. Pats nuostabiausias yra chuaijui nefritas - tvirtas, blizgantis tarsi nušlifuotas. Jame žaidžia visos spalvos ir savyje sujungia trapumą ir tvirtybę. Dievai ir dvasios juo maitinasi rytais ir vidurdienį. Valdovai jį valgo, kad nelaimės praeitų pro šalį.
Nuo Mi kalno iki Varpo kalno⁶⁾ 460 li. Tarp jų daug vandens telkinių. Ten gausu retų paukščių, neįprastų žvėrių ir žuvų. Visi jie nepaprasti padarai.

400 li į pietų vakarus [nuo kalno Aukštoji apsauga] yra Kunlunio kalnas⁷⁾. Būtent ten buvo žemiškoji [žemutinė] Protėvio⁸⁾ sostinė. Jį valdo Kalno dvasia [Luu] - tigro kūnu, nagais ir su 9-m uodegom, bet žmogaus veidu. Jis pas Protėvį valdo 9-is dangaus skliautus ir metų laikų sodą. Ten veisiasi gyvūnas, vadinamas tulou - panašus į aviną, bet turintis 4-s ragus. Jis rija žmones. Ten gyvena ir paukštis, panašus į bitę, bet didumo kaip antis [mandarininė], vadinamas cinjuan. Įkirs paukščiui ar žvėriui, tas žus, įkirs medžiui - tas nudžius. Ten gyvena čun paukštis (putpelė), kuris tvarko Protėvio rakandus. Ten auga į laukinę kriaušę panašus medis - geltonais žiedais, raudonais vaisiais, o skoniu primenančiais slyvą (tačiau be kauliukų). Jis vadinamas šao (smėlio kriaušė). Ji apsaugo nuo potvynio. Ją suvalgysi - nenuskęsi.

Dar 350 li į vakarus yra Nefrito kalnas⁹⁾, kur gyvena Vakarų Boba¹⁰⁾ [Šeimininkė, Sivanmū]. Ji panaši į žmogų, tačiau turi leopardo uodegą, tigro iltis ir mėgsta švilpti. Suveltus plaukus ji puošia papuošalais. Ji valdo dangaus epidemijas ir penkias bausmes.
[Ten] yra į šunį panašus gyvūnas, tačiau dėmėtas kaip leopardas. Jis vadinamus cziao ir turi ragus, tokius kaip jautis. Jis loja kaip šuo ir kur jį pamato, ten būna gausus derlius [...]

Už 150 li į rytus [nuo Motinos altoriaus kalno] yra Lokio kalnas, kuriame yra olų. Iš jo olos išeina dievas, [atrodantis] kaip žmogus. Vasarą ji atsiveria, žiemą užsiveria. Jei ji atsiveria žiemą, bus karas. [Kalno] viršūnėje baltojo nefrito klodai, o papėdėje – sidabro (baiczin). Tarp jo medžių daug dvokiančio uosio ir ievų. Tarp žolių gausu aralijų. [ ... ] Lokio kalnui kaip ir Protėviui¹¹⁾ neša aukas ir vyną pagal Didžiojo užkeikimo apeigas. [Derlingumo apeigose] aukoja gyvą gyvūną kartu su nefrito disku (bi). Šoka ritualinį šokį su ginklais, išvejant piktas dvasias. Melsdamiesi groja nefritiniu cinu; šamanų šokiai atliekami su apeiginiu galvos apdangalu (mian). [ ... ]

Prie jūrių pakraščio šiaurės rytuose yra Kunlunio kalnas, žemiškoji Protėvių sostinė. Jis užima 80 li apskritimo plotą, o į aukštį iškyla iki 10 tūkst. ženjų. Jo viršūnėje auga duonos medis ir jo aukštis 50 siun, o plotis - penkiems apimti. Ten yra ir 9 šuliniai aptverti nefritu ir 9-i vartai, kuriuos saugo Atidarantis šviesą¹²⁾ žvėris. Ten gyvena daugybė dievų. Aštuoniuose kraštuose nukarę uolos, kurias skalauja Raudonoji upė. Neturintys Medžiotojo sugebėjimų negali pakilti į kabančią uolą¹³⁾.

Kunlunio [šv.] pietų šaltinio gylis 300 ženju. Atidarantis šviesą panašus į milžinišką tigrą su 9-m galvom, kurių kiekviena turi žmogaus veidą. Jis stovi ant Kunlunio atsisukęs į rytus.
Į vakarus nuo Atidarančio šviesą gyvena paukščiai [fenikasai]: fen, huan ir luan. Ant jų galvų ir kojų [kabo] gyvatės, ant krūtinės – irgi raudonos spalvos gyvatės.

Rytų jūroje yra Judančios bangos kalnas, virš jūros iškylantis 7 tūkst. li. Jo viršūnėje yra gyvūnas panašus į jautį, kurio kūnas yra smaragdo spalvos - be ragų ir viena koja. Jam įeinant į jūrą ar išlipant į krantą kyla vėjas ir lyja lietus. Jis vardu Khui ir šviečia kaip Saulė ir Mėnulis, griaudžia kaip griaustinis. Protėvis jį pagavo ir iš jo odos pasidarė būgną, o lazdeles - iš Griaustinio gyvūno kaulų. To būgno garsai kelia baimę Padangtėje ir girdimi už 500 li¹⁴⁾.

Už pietryčių jūros prie maloningosios upės yra Sihe karalystė, kur Saulė maudosi Maloningajame tvenkinyje. Si He, Protėvio žmona, pagimdė 10 saulių...

Vakarų Čžou šalyje [gyvena] czi giminės žmonės mintantys soromis⁴⁾. Ten žemę dirba jaunesnysis Sulyginantis dėdė. Jo protėvis Iškilusis (Cziun) pagimdė Sorų valdovą (Houczi). Sorų valdovas nusileido, kad duotų visas sėklas. Jaunesnysis jo brolis Taisi pagimdė jaunesnįjį Sulyginantį dėdę, kuris kartu su tėvu bėrė sėklas. Jis pirmas pradėjo dirbti žemę...

Į pietus nuo vakarų jūros prie pačių Byrančių smėlių už Raudonosios upės yra didis Kunlunio kalnas. Ten gyvena dvasios su žmogaus veidais, tigro kūnais, dryžuotos, o jų uodegos baltos. Jo papėdėje - Mirusiojo vandens telkiniai supantys kalną. Už jos [upės] - Ugnies kalnas. Mesi ant jo kokį daiktą - iškart sudegs. Ten oloje gyvena asmuo puošniais moteriškais drabužiais su tigro dantimis ir leopardo uodega. Vadinamas Vakarų Boba⁹⁾ [Šeimininke]. Tame kalne auga visi augalai ir gyvena visi gyvūnai [...]

Už pietvakarių upės į pietus nuo Raudonosios upės ir vakarus nuo Byrančių smėlių gyvena žmogus, kurio ausyse pervertos dvi gyvatės. Jis skraido ant dviejų drakonų...

Už Šiaurės vakarų jūros, Didžiosios dykumos pakraštyje yra kalnas; [jis] nėra vientisas. Vadinasi Dantytasis¹⁵⁾ (Bučžou) Fuczi¹⁶⁾. Jį saugo du geltoni žvėrys. Ten teka upė, kuri vadinasi Šalčio ir Šilumos (Chianšu) upe. Į vakarus nuo [šios] upės yra Drėgnasis kalnas (Ši), o į rytus – Palapinės kalnas (Mu). Dar yra kalnas „Jujis užpuolė Potvynio dievo [Gunguno] karalystę¹⁷⁾“.
[ ... ]

Či Ju pasigamino ginklą ir išėjo į mūšį prieš Geltonįjį Protėvį Šis liepė Atsišaukiančiajam drakonui pulti jį Czičžou dykynėje. Tas drakonas yra vandens gyventojas. Či Ju paprašė Vyresnįjį Vėjo brolį (Fen Bo) ir Lietaus valdovą (Jui Ši) sukelti stiprią audrą. Tada Protėvis nuleido dangiškąją mergelę Ba (Sausrą) ir lietus liovėsi. Tada užmušė Či Ju. Bet mergelė Ba negalėjo vėl pakilti į dangų ir kur ji apsistojo, ten liovėsi lietūs. Jaunesnysis Sulyginantis dėdė apie tai pranešė Protėviui. Ją apgyvendino į Šiaurę nuo Raudonosios upės, o jaunesnįjį Sulyginantį Dėdę padarė laukų globėju (Czu). Jis pirmąkart iškasė kanalus. Jo Ba bijo ir nuo jo sprunka. Norintys ją nuvyti, užkeikia: „Dvasia, eik į Šiaurę!“
Tada pirmąkart iškasė kanalus ir išrausė griovius¹⁸⁾.

Ugnies protėvio¹⁹⁾ anūkas Vyresnysis dėdė Kalva (Bolinas) susiėjo su žmona Uciuania, moteriškos lyties kalva Juanfu. Juanfu vaisių išnešiojo 3 metus; ji pagimdė Ilgąjį būgną (Gujanį) ir Ietį (Šu). Jie tapo pirmaisiais hou (valdytojais). Ilgasis būgnas pirmasis išliejo varpą, sukūrė melodiją²⁰⁾.

Geltonasis protėvis pagimdė Garsųjį juodbruvą žirgą (Lominą). Lominas pagimdė Baltąjį žirgą. Baltasis žirgas ir yra Gunis²¹⁾.

Tvano vandenys išsiliejo iki debesų²²⁾. Gunis nesulaukė Protėvio įsakymo ir pagrobė savaime augančią žemę, kad užtvertų tvano vandenis. Tada įsakė Protėvis Užkeikiančian ugnį nubausti Gunį prie Sparno [kalno]. Gunis prisikėlė iš numrusiųjų ir pagimdė Jujį. Tada paliepė Protėvis baigti žemės įrengimą, kad įsteigtų Devynias sritis.

Kalnų ir jūrų sąrašas (Šan Chai Čing) sukurtas sukurta 3-1 a. pr.m.e. kaip priešstata „Legendų knygai“ („Šu Čing“, priklausančiai konfucializmo kanonui), tačiau kartais turi ypatingai archaiškų apraiškų. Ji parašyta tarsi būtų Kinijos kalnų ir žemių, esančių ties pakraščiu, katalogas. Jei „Legendų knygoje“ mitologija perteikiama kaip istorija, o herojai - kaip išmintingi valdytojai, tai „Sąraše“ jie vadinami gamtos dievais, žemės įdirbėjais ir civilizacijos dalykų išradėjais. Knygoje yra informacijos apie botanikos geografiją, liaudies mediciną ir papročius. Ji anoniminis, rašyta skirtingų žmonių ir skirtingais laikais, iš ankstesnių šaltinių sukompiliuotas Hanų dinastijos laikais. Jo pirmi 5 skyriai priskiriami 3 a. pr.m.e., 6-12 skyriai – 2 a. pr.m.e., o likusieji 5 skyriai – vėlyvajam Hanų laikotarpiui, maždaug 1 a.

Jame galima pažymėti du Saulės mitus. Pirmasis yra apie 10 saulių (po vieną kiekvienai dienai 10-ies dienų saveitėje), kurių kiekviena buvo švariai nuplaunama po to, kai perėjo per pasaulį, ir pakabinama džiūti ant pasvirusio pasaulio medžio (Fu-sang), esančio rytuose, Juodųjų dantų krašto šiaurėje: 9 saulės „džiūvo“ ant apatinių šakų, o viena - viršūnėje. Kitame mite varna užneša saulę į šio pasvirusio medžio viršūnę prieš šiai pradedant dienos kelionę.

Trečiasis mito epizodas sutinkamas Huai-nan-tzu skyriuje „Dangaus sistemoje“. Čia kalbama apie Saulės kelią nuo aušros iki sutemų su 7-iais stabtelėjimais ir virš 9-ių provincijų. Šis kelias turi 15 etapų: 5 susiję su saulės šviesos kitimu, 3 žymi žmonių maitinimosi laiką, 4 nurodo saulės padėtį, 2 – grūstuvą ir 1 – plunksnuotą vežimą (šis apie vietą, kur važnyčiotojas leidžia pailsėti vežimą tempiantiems drakonams; čia važnyčiotojas pradžioje vadintas „Moterimi“, činū; vėlesnėje Hsu Čien (659-729) versijoje pakeistas į Hsi-Ho. Hsi-Ho tapatybė problemiška: pagal vieną tradiciją tai du pusiau dieviško Yao valdytojo patarėjai, pagal kitą – kalendoriaus sudarytojas; atskira tradicija laiko Hsi-Ho laiko saulės vežimo važnyčiotoja, o dar pagal kitą – tai 10-ies saulių motina, besirūpinanti jomis po atliktos dienos kelionės).

^**) Skirtingai nuo pirmų „Vakarų kalnų“ knygų, trečioji knyga turi stiprų mitologinį pobūdį. Čia aprašyti kalnai lokalizuojami „vakariniame pasaulio krašte“, už senovėms kinams žinomo pasaulio ribų, nors racionalistiškai nusiteikęs Bi Juanis (1730—1797) ir linkęs juos „talpinti“ Gansu provincijoje. Tos vietos laikytos sievų ir mitinių herojų, mirusiųjų šalies buveine. Laikyta, kad ten yra didžiausios Chuanche upės ištakos.

¹⁾ Mi kalnas - mitinis kalnas; lokalizuojamas Centrinės Kinijos Henano provincijos Sinjango prefektūroje.

²⁾ Danmu (pažodžiui cinoberio medis) - mitinis medis, vedantis nemirtingumą suteikiančius vaisius. Nėra identifikuotas; jis yra mangrovės raudonojo medžio hongšu (Rhizophora mangle) sinonimas, tačiau mangroviniai augalai neauga vakariniuose kalnuose.

³⁾ Danšui pažodžiui cinoberio upė) – nemirtingumo upė. „Huainan-czi“ skelbia: „Danšui upė, išgersi jos [vandens], nemirsi“.

⁴⁾ Sorų ežeras (Hou Czi) – tai ežeras, į kur pasitraukė čžou protėvis javų globėjas (Derliaus dievas). Tikėtina, kad tai buvo viena jo garbinimo vietų.

⁵⁾ Geltonasis protėvis (Huandi) - vienas mitinių protėvių daosistinėje tradicijoje. Žr. >>>>>

⁶⁾ Varpo kalnas (Čžunšan) – mitinis kalnas, minimas ir „Šiaurės užjūrio sąraše“. Kalno pavadinimas gali būti susijęs su ten garbinto varpo kultu, ką nurodo ir tai, kad kalno sūnumi buvo dievybė, kuri vadinta Būgnu. Minimas fantastinėje „Apysakoje apie Dangaus sūnų Mu“.

⁷⁾ Kunlunis - kinų olimpas, nemirtingumo žemė. Mitologijoje tai nemirtingųjų karalystė, pažadėtasis rojus, kurią valdo Vakarų Boba (Sivambu). Komentare (1:1) patikslinama: „Kunlunio kalnas yra šiaurės vakaruose... dar vadinamas Dangiška sale. Čia gyvena Didysis dievas [Taidi]... Kalnas iškyla 500 420 li. Tai žemės centras“.
Greičiausiai buvo ryčiau dabartinių Kunlunio kalnų. Bi Juanis jį lokalizavo Gonsu provincijoje, 20 li nuo Ganžou miesto. „Huainan-czi“ papildomai nurodo, kad į jį užkopęs žmogus įgauna stebuklingų galių – net iki virtimo dievybe.

⁹⁾ Nefrito kalnas (Juišan) – mitinis kalnas. Bi Juanis jį lokalizavo Gansu provincijoje, 70 li nuo Gancžou, kur jo laikais buvo Sivambu šventykla.

¹⁰⁾ Vakarų boba - dievybė, derinusi mirtinas ir gydomąsias savybes. Plačiau skaitykite >>>>>

¹¹⁾ Tekste čia ženklas si - „šventasis kilimėlis“, tačiau pagal Yixing Hao čia iškreiptas di („Protėvis“) hieroglifas.

¹²⁾ „Atidarantis šviesą“ (Kaiminas) – dievybė (apibūdinamas toliau tekste). Taip pat Kaiminu vadinami vieni iš 9-ių Kunlunio vartų.

¹³⁾ Užuomina į populiarų Medžiotojo I ėjimą į Vakarus ieškant nemirtingumo eliksyro įveikiant kliūtis, neįveikiamas paprastiems mirtingiesiems pakeliui į Nemirtingųjų šalį (Kunlunį).

¹⁴⁾ Tai dar viena versija apie griaustinio dievus, turinti etiologinio mioi bruožų. Minimas Kujus, tradicijoje, žinomas arba kaip Vienakojis drakonas arba kaip Vienakojis jautis, ir Griaustinio gyvūnas - matyt eklektiškai sujungti dviejų skirtingų vietinių panteonų dievų vardai.

¹⁵⁾ Dantytasis (Bučžou) kalnas – mitinis kalnas Kinijos šiaurės vakaruose; jis yra Dangaus atrama.

¹⁶⁾ Žodžių derinio Fuczi reikšmė neaiški. Tai gali būti ir vieno iš kalnų pavadinimas, tačiau, labiau tikėtina, atsitiktinis intarpas arba nutrūkusi frazė.

¹⁷⁾ Tai užuomina į neišlikusį mitą apie Jujio, kovą su Upių potvynio dievu (Gungunu), matyt, susujusiu su Gunguno tarno Sianliu nužudymu. ¹⁸⁾ Frazė nėra labai aiški, bet jos prasmė apie irigacinių įrenginių, reikalingų sausros metu, atsiradimą.

¹⁹⁾ Ugnies protėvis - Jandi, vienas iš mitinių protėvių, kurio vaizdinys ateina iš gamtos dievo.

²⁰⁾ Toliau seka civilizacijos pasiekimų „išradėjų“ genealogija, nors ir besiskirianti nuo pateikiamos kituose šaltiniuose (pvz., varpo išradėju nurodomas Ciaočujus, o muzikos – Kujis ir t.t.)

²¹⁾ Gunis - tariamai Sia „dinastijos“ pradininkas, Didžiojo Jujio tėvas. Jo kulto ištakos siekia totemą-lokį, kuriuo virto po mirties ir kurio pavidalu garbintas. Jo sąryšis su Baltuoju žirgu yra prieštaravimas, - ir matyt Gunis garbintas kaip tarpgentinis protėvis ir todėl apėmė kelių totemų požymius.

²²⁾ „Sąrašo“ tvano mito versija artimiausia folkrliorinei versijai ir smarkiai skiriasi nuo „Padavimų knygos“, pagal kurią Gunis buvo pakviestas „valdytojo“ Jao kovai su tvanu ir nubaustas už tai, kad nesusitvarkė su užduotimi. Ten Gunis pateikiamas neigiamai, o čia jo vaizdinys kitoks. Įdomu, kad galima nuspėti, kad dievas galėjo sustabdyti tvaną, tačiau ne tik to nedarė, bet ir nubaudė Gunį už bandymą padėti žmonėms. Tad gali būti, kad kinų mituose egzistavo ir siužetas apie tai, kad tvaną užleido pats dievas (visai kaip Biblijoje). O siužetas apie Gunį labai jau primena padavimą apie Prometėją [bausmę atlieka kalvis, bausmės vieta - kalnas].