Pelė ir liūtas   

Vieną kartą dykumos pakrašty prie kalvų gyveno Liūtas. Jis buvo didžiausias ir stipriausias tarp savo gentainių ir visų kitų žvėrių, kurie vaikščiojo žeme, baimindamiesi jo.

Tačiau vieną dieną Liūtas išvydo Panterą, kurios kailis buvo sudraskytas ir visą kūną vagojo gilios žaizdos.
- Kas atsitiko? - paklausė jis. - Kas tai padarė? - Tai Žmogus, - atsiduso Pantera. - Nėra gudresnio už jį. Geriau niekada nepakliūti jam į rankas.

Liūtas supyko, kad gali būti toks žiaurus kitiems sutvėrimas, skriaudžiantis juos be jokios aiškios priežasties. Jis nusprendė vykti į Žmogaus medžioklę ir nuėjo į tą pusę, iš kurios pasirodė Pantera.

Po kiek laiko jis sutiko Mulą ir Arklį, pakinkytus į vieną jungą ir su dideliais geležiniais žąslais jų burnose.
- Kas taip pasielgė? - klausė jis.
- Tai Žmogus, - šie atsakė. - Jis mūsų šeimininkas. Nėra nieko gudresnio už jį, Karaliau Liūte.

Nuėjo tolyn Liūtas, dar labiau trokšdamas surasti tą žiaurųjį Žmogų, kai staiga sutiko kitą savo gentainį. Jo letenos buvo suspaustos medyje.
- Kas čia atsitiko, - klausė Liūtas. - Mane įspraudė Žmogus, - atsakė kitas Liūtas. - Jis blogis. Jis pasakė, kad gali sukurti amuletą, kuris man duos amžiną gyvenimą. Jis atvedė mane prie šio medžio ir padarė plyšį. Jis sakė, kad, jei aš įkišiu į šį plyšį leteną, jis pavers medį amuletu. Antra, ką aš žinau, - kai aš tą padariau, jis greitai išmušė pleištą ir medis sugnybė mano leteną. Tada jis sviedė saują smėlio man į akis ir nubėgo besijuokdamas. Aš mirštu šiose Žmogaus žabangose.

Liūtas įsiuto ir iš pykčio pradėjo staugti. Jis išvydo pelę, begančią skersai jo kelio ir pakėlė leteną, kad ją ištraiškytų. Tačiau pelė sucypė:
- Karaliau Liūte, aš per mažas kąsnelis tokiam kaip tu. Leisk man kvėpuoti, ir vieną dieną aš grąžinsiu skolą. Pasigailėk manęs dabar, ir aš padėsiu, kai būsi bėdoje.
Liūtas pamanė, kad tai labai kvaila ir nusijuokė. Bet kadangi pelė mažai tiko maistui, jis leido jai eiti.

Žmogus išgirdo Liūto riaumojimą ir iškasė jam skirtą duobę. Tą vakarą Liūtas toliau vaikščiojo ieškodamas Žmogaus ir įkrito į šią duobę, kurioje greitai įsipainiojo į vijoklių tinklą. Jis negalėjo pabėgti, todėl laukė, kada sugrįš Žmogus sugrįš ir užmuš jį.

Staiga jį pašaukė plonas balselis:
- Karaliau Liūte! Ar atsimenate mane? Aš atėjau tavęs gelbėti.
Maža pelytė įšoko į duobę ir ėmė graužti vijoklius. Daug laiko, visą naktį, ji graužė ir graužė. Tik prieš pat aušrą ji pergraužė paskutinį mazgą ir Liūtas pajuto, kad yra laisvas. Kartu, pelei besilaikant už jo karčių, jie iššoko iš duobės ir nubėgo tolyn nuo Žmogaus, - į dykumą, link gimtų kalvų.