Ateiviai kine: nesibaigianti kosminė odisėja. Vartiklis

Tai atnaujinta ankstesnio straipsnio versija. Žiūrėkite ankstesnį variantą >>>>

Vienas nepaaiškinamų reiškinių tyrinėjimo pionierių, rašytojas Brad Steiger'is^*), pažymėjo - tai tiesiog stulbina, kaip NSO tyrimus komplikavo ir glumino pati populiarioji kultūra, dažniausiai kino filmų pavidalu, o galiausiai – televizijos forma.

Iš tiesų šiandien sunku susigaudyti, kiek ufologija ir, tuo labiau, nežemiškų problemų supratimas visuomenėje bendrai imant yra įtakoti kinematografijos meno. Ir atvirkščiai – kiek besivystanti ufologija suteikė peno filmų siužetams, drąsiems sumanymams, ar, pagaliau, netgi specialiųjų efektų kūrybai. Extraterrestrial by Spielberg

Fantastikos temos susietos su nežemiškomis civilizacijomis, NSO pasirodymais bene seniausiai atsispindėjo amerikietiškuose komiksuose, kurių keletas virto žymiais filmais, ir būtent kino medija galėtų geriausiai atspindėti kiekvienos epochos ufologinę problematiką. Tikriausiai nesuklysime pastebėdami, kad intriguojanti sci-fi - kino fantastika atsirado ir išpopuliarėjo anksčiau nei dokumentiniai filmai ufologinėmis temomis.

Neretai teigiama, kad, prisižiūrėjus filmų, žmonėms gimsta ketinimas vadinamąją fantastiką palaikyti tikrove. Tačiau nemažai net ir ankstyvųjų pro-ufologinių filmų siužetų buvo paremti liudijimais, istorijomis, atspindėtomis žiniasklaidoje ar paplitusiomis pasakojimų forma, nuo pat legendinio piloto Keneth‘o Arnoldo skrydžio 1947-ais, kai lėktuvą pralenkė neregėtų skraiduolių eskadrilė, ir kažkas žurnalistų vėliau sumanė tai pavadinti "skraidančiomis lėkštėmis" (daugiau apie tai >>>> ).

Taip pat, yra teigiama, kad viena seniausių, Holivudo klasika tapusi juosta „Diena, kai sustojo Žemė“ (The Day The Earth Stood Still,1951) buvo sumanyta, pastatyta ir demonstruota siekiant, iš dalies, išbandyti masinio žiūrovo reakciją į patį nežemiškų civilizacijų egzistavimo faktą bei galimą žemiečių kontaktą su svečiu iš kitur!

Visiškai nepanaši į pirminę, nauja šio filmo versija buvo sukurta, 2008-aisiais, kur vietoj pacifistinių idealų, kontaktas su ateivio asmenybe bei technologija pateikiamas kaip grėsmė Žemės saugumui, lyg ruošiant šiandieninį žiūrovą pavojui iš kosmoso. Tokia grėsmė turi ilgesnę kino-tradiciją, vaizduojančią negeranoriškai nusiteikusius ateivius, ar tiesioginę jų invaziją į Žemę, kaip kad „bombastiniame“ filme „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996)

Priešiškai nusiteikę ateiviai dominavo ir tuomet, kai per keletą pokario dešimtmečių, Holivudo dėka, fantasmagoriniai kosminiai filmai, tokie, kaip kad „Žemė prieš Skraidančias lėkštes“ (Earth Versus Flying Saucers, 1956) pilnai įsigalėjo visose kino kategorijose, pradedant nuo B-movie. Kaip tik šioje, antrarūšių filmų kategorijoje nesibaigiantys atradimai šiandien gali pasitikti kino egzotikos mėgėjus, - ką reiškia vien „Kelionė į iki-istorinių moterų planetą“ (Voyage to the Planet of Prehistoric Women, 1968) ir daugelis kitų, o taip ir to meto žvaigždėm pažymėti filmai, kaip „Barbarella“ (1968), su Jane Fonda pagrindiniame vaidmenyje.

"Kelionė į iki-istorinių moterų planetą" pastatyta įtakoje tuometinės TSRS fantastinio filmo "Vėtrų planeta" (1962), tiesiog inkorporuojant ištisus gabalus iš tyros tarybinės vizijos į Holivudo viliojančią sirenų pasakų (kino) juostą. Savo ruožtu „Vėtrų planetoje“, prisidengiant fantastika, buvo iškelta paleokontakto (žmonijos ryšių su ateiviais senovėje) hipotezė, tuomet „karšta“ tema TSRS moksle.

Ankstyvesnis Rusijos fantastinis filmas "Kosminis reisas" (1934) žaismingai pasakoja apie pirmąjį žemiečių skrydį į Mėnulį. „Kosminio reiso“ konsultantu nurodytas pats raketų pradininkas Konstantinas Ciolkovskis (daugiau apie filmą >>>> ). Tačiau ir tai nebuvo pradžia, iki tol jau buvo ekranizuota „Aelita“ (1924, daugiau

žr. >>>> ), pasakiška Aleksejaus Tolstojaus romano interpretacija, kurios centre pašėlusi kelionė į Marsą ir tikrai avangardinis Marso civilizacijos atvaizdavimas.

Iš tiesų kino fantastika ir kelionių į kitas planetas tema prasidėjo beveik iš vien su kino atsiradimu, gal būt kaip amžino žmonių troškimo pasireiškimas, tačiau tai gal kiek per platu, kalbant išskirtinai apie filmus, kuriuose dalyvauja ateiviai, kaip tik atskridę į Žemę iš kažkur kitur.

Neabejotinai vienos svarbiausių ufologijai išlieka Steven Spielberg'o didžiulio populiarumo kino juostos - „Artimieji trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind, 1977) - ir tolimesnė, jaudinanti ateivio ir žemės berniuko draugystės saga – „E.T.“ (1982). Kaip teigiama, po šio filmo premjeros Baltuose rūmuose, pats prezidentas Ronald Reagan, padėkojęs susirinkusiems ir režisieriui, tarė (Steven Spielberg'o apstulbimui) - „Šioje salėje yra keletas žmonių, kurie žino, kaip tikra yra visa tai, kas rodyta ekrane“. Salė prapliupo juokais, priimdama pareiškimą kaip pokštą, tačiau Ronald Reigano veidas, pasak Spielbergo, o buvo susikaupęs ir rimtas...

Šiuo laikotarpiu įsibėgėjantys „Žvaigždžių karai“ (Star Wars, 1977-2005), nors tiesiogiai nepriskirtini ufologinei tematikai, taip pat palaikė pozityvų kosminį atsivėrimą, lakios vaizduotės žygį į naujas erdves, pasitelkus Joseph Campbell'o psichologines įžvalgas ir mitologines studijas. Kita bebaimių kosminių kelionių serija „Žvaigždžių takai“ (Star Trek, 1979 -2009) taip pat įėjo į Ronald Reagan'o Baltuose rūmuose peržiūrimų filmų sąvadą.

Labiau šiurpinantis ateivių fenomeno atvaizdavimas nedingo iš ekrano, kaip dokumentiškos Whitley Strieber‘io knygos-bestselerio ekranizacija, to paties pavadinimo „Bendrija“ (Communion, 1989), ar labiau siaubo, nei mokslinės fantastikos filmų serija „Svetimas“ (Alien, 1979-1997)

Svarbūs ufologijoje ar susietose studijose įvykiai neretai yra atspindėti dokumentiško stiliaus juostose, kaip kuklaus biudžeto, bet nuoširdus Britų televizijos filmas „NSO incidentas“, (The UFO Incident, 1975), pasakojantis klasikinį amerikiečių poros Betty ir Barney Hill‘ų „pagrobimo“ ir apsilankymo ateivių kosminiame laive atvejį, amerikiečių filmas “Ugnis danguje” (Fire in the Sky, 1993), sukurtas pagal garsią Travis Walton'o pagrobimo ir susidūrimo su ateiviais istoriją, taip pat, nuo ufologijos jau neatsiejamas - „Rosvelas“ (Roswell, 1994).

Tikroviškumas tokiose kino juostose gali būt pagražintas romantika, kaip kad „Filadelfijos eksperimentas” (Philadelphia Experiment, 1984), arba filmo fabula tik iš dalies paremta gyvais pasakojimais, kai „Angaras 18” (Hangar 18, 1980) – beje, vienas iš nedaugelio tokios tematikos amerikietiškų filmų tuomet beveik iškart (1982-ųjų naujųjų metų naktį) parodytas centriniame TSRS televizijos kanale, dėl ko tapo ypač populiariu „už geležinės užkardos“, nors Jungtinėse Valstijose filmas buvo komerciškai nesėkmingu.

Nemažą poveikį tiek pačiam mokslinės fantastikos žanrui, tiek plačiausiai žiūrovų auditorijai yra padarę kosminiai-ufologiniai televizijos serialai, kaip kad visą 1990-ųjų pop kultūrą įtakoję „X failai“ (The X Files, 1993-2002), ypač populiarūs ir Lietuvoje, ar tokie, kaip „Babilonas 5“ (Babylon 5, 1993-1998). Spielberg and ET

Įspūdingas ir kupinas įtampos, grynai ufologine tematika sukurtas mini serialas, prodiusuotas Steven Spielberg'o, dešimties dalių „Paimtieji“ (Taken, 2002), ar jau anksčiau ateivių pagrobimų temą analizuojantis mini serialas „Įsibrovėliai“ (Intruders, 1992).

Tačiau ilgiausiai rodomas sci-fi televizijos serialas, nuo 1963 m. su pertraukomis praktiškai iki šių dienų, priklauso ne Amerikos kontinentui, bet tai Britų kultinis „Daktaras Who“ (Doctor Who), pradėtas BBC televizijoje, apie ateivį, amžinai keliaujantį laike ir erdvėje (taip pat ir kūnuose, per daugiau kaip dešimtį pagrindinio vaidmens aktorių).

Kino klasikos kolekcijos, net ir labai žemiška prasme, negalima įsivaizduoti be Stanley Kubrick'o „Kosminės odisėjos“ (2001: A Space Odyssey, 1968) ar Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ (1972), - giliai filosofinių bei avangardinių filmų, kuriuos galima būtų žiūrėti taipogi kaip artimus ufologijai. Toks pat išlieka ir nepamainomas „Žmogus, kuris nukrito į Žemę“ (The Man Who Fell on Earth, 1976), režisieriaus Nicolas Roeg'o 1976-ų metų, lyg gnosticizmo filosofija inspiruotas filmas su David Bowie'iu pagrindiniame vaidmenyje.

Ateivis, kaip žmogus, ar įgavęs žmogaus pavidalą ir veikiantis visuomenėje, dažnai kaip pacifistas, ekologinės savimonės skleidėjas, kaip taisyklė sukelia militaristinių grupuočių ar tiesiog valdančiųjų sluoksnių reakciją, siekį žūt būt įslaptini faktus, neretai ir susidoroti su pačiu ateiviu. Tokio pobūdžio fabula tapo savotišku filosofinių fantastinių filmų pagrindu, kaip kad buvusios TSRS “Daktaro Ivenso tylėjimas” (1973), ar amerikiečių „Žvaigždžių žmogus“ (Starman, 1984). Ateivio samprata įsitvirtino ir kaip būdas išreikšti kine diskriminacijos ar nepritapimo, kitoniškumo problemas, kaip tai ryšku filme „Brolis iš kitos planetos“ (Brother from Another Planet), kurio veiksmas vyksta Harleme ir iš esmės vaizdingai atskleidžia emigrantų gyvenimo tamsią tikrovę, nors pagrindinis herojus ir tiesiogiai nusileidžia kosminiu laivu, krentančiu į Žemę, jo odos spalva greitai apibrėžia ateivio vietą visuomenėje.

Ir žinoma, išties nemirtingas, kuklaus žmogaus pavidalu prisidengęs, didybės simboliu tapęs ateivis iš Kriptono planetos - „Supermenas“ (Superman, 1978-2006), nors nesinaudoja nežemiškai skraidymo aparatais – jam to jau nebereikia, - bet dar būdamas kūdikis jis taip pat nusileido į Žemę kosminiu laivu.

Unikalus būtų ir džiazo novatoriaus Sun Ra fantasmagorinis filmas „Kosmosas tai vieta” (Space is the Place, 1974), pristatantis muzikos garsais varomą, išganingą kosminį laivą ir žavią avangardinio džiazo garsų meistro filosofiją bei žmonijos, ar bent jau juodųjų rasės išgelbėjimo planą.

Nenuilstantis pasiryžimas ir galiausiai ryšys su nežemiška sąmone, bandymas keliauti per „žvaigždžių vartus“, nors ir nedalyvaujant ateiviams, atspindėtas amerikiečių filme „Kontaktas“ (Contact, 1997, daugiau žr. >>>> ).

Ir žinoma jau nebeįmanoma nepaminėti „Avataro” (Avatar, 2010) – šiai dienai, labiausiai žiūrimo filmo visoje istorijoje, pranokusio net tragiško atminimo „Titaniką” (Titanic,1997). Beje, gali būt sunku patikėti, kad to paties režisieriaus James Cameron‘o darbas. Kaip griaustinis, naujoji ultra-spalvinga epinė kino juosta atveria keletą drąsių idėjų, - kad ateivių, gal net labiau humaniškų už žmones, planeta egzistuoja, gali būt pasiekiama, ir kad savo kūną galima pakeisti į jų, o į gerą tai ar į blogą – belieka laukti tęsinio.

^*) Bradas Steigeris (Brad Steiger, g. 1936 m., tikr. vardas Eugene Olson) – amerikiečių rašytojas ir fantastas, tyrinėjantis ir rašinėjantis apie NSO, paranormalius reiškinius, nusikaltimus ir biografijas (G. Garbo ir kt.). Dažnai kviečiamas į TV ir radijo laidas. Publikuojasi nuo 1965 m., per 180 knygų ir 2000 straipsnių įvairiomis temomis įvairaus amžiaus skaitytojams. Nuo 1967 m. liovėsi dėstęs ir atsidėjo vien kūrybai, pasirinkęs Brado Steigerio kūrybinį pseudonimą. Paminėtinos knygos: „Atlantis Rising“ (1973), „Erdvės ir laiko paslaptys“ (1974), „Valentino“ (1977), „Žvaigždžių žmonės“ (1985), „Šviesos vaikai“ (1995), „Svetimųjų grobimai“ (1998), „NSO odisėja“ (1999), „Žvaigždžių kadetas“ (2012), „Pabaisos tarp mūsų“ (2013).
Skaitykite apue B. Steigerio „žvaigždžių vaikų“ temą >>>>>