Gimimo dienos proga gavau oro drėkintuvą ir džiovintuvą. Aš juos abu įjungiau tame pat kambaryje - tegu pasipeša.

O kitą dieną aš į drėkintuvą įpyliau vaško, - tai kaip dabar viskas pas kaimynus blizgėjo! Tačiau po to teko keltis į naują butą. Viename jo kambarių ant sienos buvo jungiklis, tačiau jis nieko nedarė. Kartais, praeidamas pro šalį, aš jį įjungdavau-išjungdavau: aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn, aukštyn-žemyn ir t.t. Po kelių dienų iš Australijos gavau vienos moters laišką. Jame tebuvo vienas žodis: "Liaukis!".

Tada išbandžiau dėmių išėmėją ant naujojo kaimyno įsipurvinusio šuns, - ir dabar tos dėmės išėjo iš namų. O kaimynas grąsinasi išimti mane. Todėl irgi nusipirkau šunį, kurį pavadinau "Stok!". Dabar rytais išeinu jį pavedžioti po kaimyno langais, ir šunelis tirpsta iš laimės galėdamas ant kaimyno gėlių padaryti sysiuką. Kai jis nubėga per toli, aš jį pašaukiu: "Bėk čia, Stok! Bėk čia, Stok!"

Tai man primena geriausius "sborų" (karinės stovyklos) laikus. Dar vienas- kitas senelis gal dar gyvas ir prisimena tas šviesiąsias Tamsiųjų Amžių akimirkas. O kitiems primenu, kad ir tokią atrakciją. Žygiuojant kolona pasigirsta balsas:
- Spyška slieva! (Žybsnis kairėje)

Tada reikia kristi ant žemės po savimi paslėpus automatą. Klausimas:
kodėl automatą reikia slėpti po savimi?
Tik plūgui gali būti neaišku, kad "jadriono" (atominio) sprogimo metu išsilydęs metalas nepradegintų kario aprangos!

Nusipurtę dulkes žygiuojame toliau, kaip:
- Spyška sprava! (Žybsnis dešinėje)

Kaifas!....
O mūsų kaime gyvena SKAT Šaulys. Kai tik "trukteli", pamatęs bėgiojantį kokį kaimynų šunį, čiumpa "muškietą" ir pila tiesiai kakton - "ba-bach!" Taiklus vienok, nors ir ant kojų vos bepastovi nmupila iš karto. Kitą dieną teisinasi: "Dovanok, kaimyne, galvojau, kad usūrinis..." O kad tokį Fabijoniškėse įsitaisyti - kibiro "kaukolinio" nepagailėčiau....

O jeigu "urmu" gaučiau pigiau visą bidoną - galima būtų pasamdyti visą SKAT kuopą, - dar ir kaimyniniams rajonams (už nedidelį mokestį) paskolinti galėčiau.