„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“. Vartiklis

Taip vadinosi Marko Greko traktatas, parašytas 12-13 a. sandūroje (greičiausiai išverstas iš arabų kalbos). Aprašinėdamas įvairius degius mišinius „Viduramžių ugniasvaidžiui“ (graikiškai ugniai), jis mini ir nuostabias mišinio iš 1 svaro sieros, 2 svarų anglies ir 6 svarų salietros savybes. Jei juo prikimštą ilgą ploną vamzdį įdėsime į ugnį, kai po kurio laiko ji išlėks tarsi strėlė.
Apie patį autorių žinoma labai nedaug, tačiau jį mini arabų gydytojas Mesue, o ir arabų alchemikai žinojo apie tekstus, priskiriamus kažkokiam Markuh, kurį titulavo Egipto karaliumi.
O M. Greko amžininkas Almarko iš Egipto mums pateikė parako taikymo kariniuose reikaluose pavyzdžių. Jis ne kartą mini virvute apraišiotus fakelus, kurie kėlė triukšmą, panašų į griaustinio trenksmą, skleidė ugnį, viską griovė, padegdavo ir sudegindavo.

Vis tik pasirodo, kad ankstyvuosiuose tekstuose daugiausia kalbėta tik apie psichologinį sprogimo poveikį, o ne kaip priemonę šaunamajam ginklui. Nors jis ir nenutuokė, kaip arti buvo šaunamojo ginklo išradimo. Tereikėjo į atvirą galą įstumti akmenį ar švino rutuliuką ir įtvirtinti virš ugnies. Būtent tai padaryti ir susiprato arabai – yra žinių, kad pirmąsias modfas, suvirintus geležinius vamzdžius, pritvirtintus prie medinės kaladės, jie panaudojo mūšiuose prieš ispanus prie Rondos (1305) ir Basos (1312). Seniausią modfą vaizduojanti miniatiūra buvo rasta stebuklingai išlikusiame Šem Edino Muchamedo rankraštyje (1320). Jos šaudė graikiško riešuto dydžio švininiais rutuliukais.
[Nors pirmąkart apie „graikišką ugnį“ pranešta 7 a. – ir tai greičiausia buvo sieros, organinių degalų ir kalio salietros (KNO₃) mišinys, kuris uždegtas liepsnoja ir smarkiai dūmija. O dar anksčiau, Kinijoje tokio tipo mišiniai jau buvo apie 100 m. pr.m.e. ir jų sprogstamasis efektas buvo siejamas su in ir jan pradų netikėtu susijungimu – kai jan nešėju laikyta siera, o in - salietra.]

Nors pirmųjų arabų modfų griaudėjimas kėlė siaubą Europos riteriams, naujojo ginklo paslaptis išsilaikė neilgai. Jau 1308 m. ispanai iš patrankų apšaudė Gibraltaro sienas. 1314 m. pirmieji šaunamieji ginklai pasirodė Belgijoje ir beveik tuo pat metu panaudojami Anglijoje (anot arkidiakono Dž. Barbotos jie naudoti Berviko tvirtovės apsiausčiai). Nuo 1324 m. šaunamieji ginklai imti gaminti imperatoriškame Maco mieste: vokiečių riterių ginkluotėje jie buvo jau 1331 m. Brešijos ir Čividelio apgulčių metu. 1344-48 m. patrankos lydėjo Henriko iš Mainco kariuomenę.

Italijoje šaunamieji ginklai tapo žinomi po 1320-ųjų ir 1330-ais jie naudoti Venecijos ir Genujos kare. Prancūzijoje bombardos pirmąkart minimos 1338 m. – anot Fruasaro jos 1339-ais bombino Piuji-Gipomo sienas, 1340-ais – Kenoa, o 1342 m. – Rigualto pilį.

Pirmosios bombardas gaminančios dirbtuvės Italijoje atsirado 1345 m., Olandijoje – 1356 m., Dubrovniko respublikoje – 1363 m. Toliau šaunamieji ginklai plito taip: Lenkijoje – 1370 m., Čekijoje – 1373 m., Rusijoje ir Lietuvoje – 1382 m., Švedijoje – 1395 m. Riteriai antpuolių metu naudojo bombardas – pvz., 1377 m. prie Dvinos ir 1364 m. daužė Kauno sienas. Tad jos galėjo patekti pas lietuvius ir iki 1382 m. – arba kaip prekybinių sandėrių dalis, arba kaip trofėjai.

„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“ (lot. Liber Ignium ad Comburendos Hostes - Markui Grekui priskiriamas traktatas, kurį sudarė 35 „receptai“, iš kurių 14 susiję su karo reikalais, 11 su lempomis, 6 su prevencija ar padegimo grėsme ir 4 su medžiagų, daugiausia salietros paruošimu. Kai kurie jų beverčiai. 14-asis yra apie salietros gavybą ir panaudojimą. Apie ją aiškinama: „tai žemės mineralas, randamas susikristalizavęs ant akmenų. Ši žemė ištirpinama verdančiame vandenyje, tada išvaloma ir išfiltruojama per filtrą. Ji verdama dieną ir naktį ir sukietėja; skaidrios plokštelės susidaro ant indo dugno“. Taip pat 4-i „receptai“ primena parako pagaminimą.
„Liber Ignium“ padarė įtaką R. Bekonui ir Albertui Didžiajam, o vienu iš garsesniųjų tyrinėtojų buvo M. Bertolė.

Šaltasis karas taip niekada ir nesibaigė! Ir tai aiškiai parodė Trampo ir Medvėdevo žodžių karas 2025 m. vasarą… Kai Trampas išjuokė Rusiją su Indija kaip „negyvas ekonomikas“. į ką atsakydamas Medvedevas priminė teleserialą „Vaikštantys numirėliai“ (2010-2022) ir užbaigė trumpai: "Negyva ranka".
O tai, tikrai žinantiems apie ką tai, turėtų sukelti šurpuliukus, nes tai užuomina apie SSSR automatinę branduolinio atsako sistemą (net nelikus vadovybės), kuri taip ir nebuvo išmontuota ir bet kada gali suveikti…

Sovietų Sąjunga 1985 m. sukūrė „Perimetrą“, kuri šnekamojoje kalboje vadinta „Negyvąja ranka,“ kaip pusiau autonominę branduolinio atsako sistemą, kuri imtųsi atsakomųjų veiksmų prieš JAV, jei jutikliai aptiktų branduolinį smūgį ir nutrūktų ryšys su vadovybe.

Nors „Negyvoji ranka“ atsirado Šaltojo karo pabaigoje; tačiau tuo metu ji atrodė kaip eskalacija. Dešimtmečius dvi pasaulio branduolinės supervalstybės buvo atbaidytos politika, žinoma kaip „abipusiai užtikrintas sunaikinimas“ (MAD) - jos abi pripažino dilemą: kaip laimėti pasiekus cugcvangą, kai niekas negali laimėti? MAD pasaulyje nebuvo nugalėtojų, bet ir komforto jausmo nebuvo daug. Strategija rėmėsi viltimi, kad niekas kitoje pusėje neišprotės tiek, kad paspaustų tą patarlėse tariamą didelį raudoną mygtuką, nekreipdamas dėmesio į savo neišvengiamą pražūtį.

JAV politika pasikeitė 8-ame dešimtm., kai R. Niksonas bandė pereiti prie „détente“ politikos, arba, kaip sovietai ją vadino, „razriadka“, kurios tikslas buvo sumažinti įtampą tarp dviejų supervalstybių. MAD vis dar atbaidė branduolinius ginklus, tačiau detente šalininkai tikėjo taikaus sambūvio potencialu. Détente išsilaikė apie dešimtmetį, tačiau viskas žlugo po sovietų invazijos į Afganistaną ir JAV sprendimo boikotuoti 1980 m. olimpines žaidynes Maskvoje.

Tada prezidentu tapo R. Reiganas, ypač priešiškai nusiteikusiam prieš détente, kurio prieš komunizmą nukreipta veikla sukėlė nerimą sovietams. Pasibaigus pirmajai Reigano kadencijai, TASS atvirai apibūdino jį kaip asmenį su „patologine neapykanta socializmui“. Atrodė, kad jis pasiryžęs bandyti laimėti bet kokiomis priemonėmis. Būtent tai sukėlė sovietams įtarimų dėl 1984 m. JAV programos, žinomos kaip Strateginės gynybos iniciatyva (SDI), kuri šalyje pašaipiai vadinta „Žvaigždžių karais“. Reiganas ją apibūdino kaip grynai gynybinę programą, kuria siekiama padaryti branduolinius ginklus „bejėgius ir pasenusius“, o vėliau pranešė, kad SDI yra ne kas kita, kaip netinkamai valdoma pinigų duobė, tačiau sovietai šiame plane įžvelgė kai ką daug baugaus.

2009 m. „Wired“ straipsnyje SDI įvertinta taip: „Sistemai būtų neįmanoma vienu metu sustabdyti tūkstančių atskriejančių sovietinių raketų, todėl raketinė gynyba turi prasmę tik kaip būdas pribaigti priešininką po pirmojo JAV smūgio“. O tai SSSR aukščiausiajai vadovybei leido manyti, kad JAV ruošiasi smogti pirma – ir sunaikinti aukščiausius SSSR vadovus, kad nebūtų kam paspausti „raudono mygtuko“.

Tad reikėjo užtikrinti, kad mygtukas „būtų paspaustas“, net je jie negyvi. Ir žlugus Sovietų Sąjungai, imta gauti patvirtinimų, kad SSRS iš tikrųjų 1985 m. sukūrė „Perimetr“ (kitaip, „Negyvąją ranką“). Ją padėjo kurti ir Valerijus Jariničius,^*) buvęs Sovietų Sąjungos strateginių raketų pajėgų karininkas, kuri „nuimtų unikalią atsakomybę nuo aukštų politikų ir kariuomenės“, o pošalminio karo pasaulyje jis buvo vienas garsiausių balsų, perspėjusių apie jos bauginančią galią.

„Perimetr“ sistema buvo pusiau automatinė, laukdama pradinio (gyvos) žmogaus rankos aktyvavimo gresiančio sunaikinimo metu. Aktyvuota ji rėmėsi jutiklių serija, skirta oro slėgiui, seisminiam aktyvumui ir radiacijai aptikti, siekiant įvertinti, ar iš tikrųjų smogė branduolinis smūgis. Patvirtinus, sistema bandytų susisiekti su sovietų pareigūnais per bet kokias turimas ryšio linijas. Jei jai pavyktų pasiekti, žmogaus įsikišimas galėtų viską nutraukti. Tačiau jei susisiekti su Generaliniu štabu nepavyktų „Perimeter“ padarytų išvadą, kad įvyko apokalipsė ir aktyvintų atsaką perduodama signalą visoms branduolinėms pajėgoms.

Laimei, sistemos niekada neprireikė. Tačiau labiausiai nerimą kelianti „Negyvosios rankos“ istorijos dalis yra ne tai, kad ji apskritai buvo sukurta, o tai, kad daugiausia, ką galime pasakyti, yra tai, kad „sistema vis dar neaktyvuota“. Visi požymiai rodo, kad ji liko neišmontuota. Ir visą šį laiką pasaulio likimas kabojo šios skaitmeninės sistemos, sukurtos iki „Atgal į ateitį“ (1985) filmo ir „Naujosios Kokos“ (1985) gėrimo, rankose. Ir ne tik baisu, kad ji egzistuoja, bet ir tai, kad ji, pažangių technologijų amžiuje, gali nebūti patikimai apsaugota nuo įsilaužimo. Argi kada nors pasaulinio karo pavojus buvo išnykęs?

^*) Valerijus Jariničius (1937-2012) - tarybinis kariškis, pulkininkas, tarnavęs strateginėse raketinėse pajėgose (1959-86), Generalinio štabo Strateginių tyrimų centre (1986-92). Vėliau dirbo mokslinį darbą Rusijos MA. Atskleidė apie „Negyvos galvos“ (Perimetro) sistemos buvimą. Tapo gintluotės kontrolės šalininku, įspėdamas pasaulį apie atsitiktinio branduolinio ginklo incidento pavojų. Išleido knygą „C3: branduolinėms pajėgos: vadovavimas, kontrolė, bendradarbiavimas“ (2003).