|
Kiekvienam po ampulę 2017 m. sausio 27 d., sulaukusi 106 m., mirė asmeninė Josepho Goebbelso1) sekretorė Brunhilde Pomsel2), su juo praleidusi 3 m. Vos prieš metus prodiuseris ir režisierius Christianas Kroenesas apie ją susuko dokumentinį filmą Vienos vokietės gyvenimas (2016). Ji Gebelso sekretore tapo 1942 m. ir greta jo buvo iki pat jo mirties 1945 m. gegužės 1 d., kai, iš pradžių nunuodijęs savo 6 vaikus, nusižudė kartu su žmona. 2011 n. interviu spaudai apie savo 100 m. jubiliejų, B. Pomsel sakė: Niekada neatleisiu Jozefui už tai, ką jis padarė pasauliui, ir už tai, kad nužudė savo nekaltus vaikus. Po karo ji buvo suimta ir nuteista 5 m. kalėti. Išėjusi į laisvę ji 20 m. dirbo televizijos ir radijo firmoje ARD. Ji niekada neištekėjo ir neturėjo vaikų.
Baigęs Raito gimnaziją ir gavęs katalikiškos Alberto Didžiojo draugijos paramą, studijavo keliuose Vokietijos universitetuose, kuriuose mokėsi germanistikos, filologijos ir istorijos. 1921 m. Heidelbergo un-te apsigynė daktaro disertaciją apie dramaturgą W. fon Šutzą. 1921-24 m. dėjo atkaklias pastangas įsidarbinti dramaturgu ir žurnalistu, tačiau tai jam nepavyko. Nepasisekė ir jo literatūriniai bandymai, su gal vienintele išimtimi 1919 m. pradėtu romanu Michaelis, kuris 1929-ais buvo perdarytas ir išleistas. 1923 m. įsidarbino Dresdeno banko filiale Kelne ir spalio 17 d. pradėjo rašyti savo legendinį dienoraštį. 1924 m. jau atsirado ryšių su nacionalsocialistais ir tautininkais, tarp kurių buvo ir pašalintas generolas E. Ludendorfas. Veimare vykusiame kongrese J. Gebelsas įkūrė Menchengladbacho nacionalsocialistinį skyrių. 1924 m. spalio 1 d. tapo Volkische Freiheit redaktoriumi. 1925 m. vasario 22 d. įstojo į NSDAP. Jis suartėjo su broliais Otu ir Gregoru Straseriais, viešai kritikavusiais Hitlerio partijos centralizmą. Pasakojama, kad 1926-ųjų sausį Šiaurės Vokietijos partijos vadovų susirinkime Hanoveryje J. Gebelsas neva įkaito tiek, kad užšoko ant kėdės ir pakvietė iš partijos išstumti smulkųjį buržujų Adolfą Hitlerį nors kažin ar tai tiesa, nes pats Gebelsas apie neužsimena savo dienoraštyje. 1926 m. vasario 14 d. partijos susirinkime Gebelsas visiškai perėjo į Hitlerio pusę ir atšlijo nuo Straserių. Spalio 28 d. Hitleris jį paskyrė NSDAP gauleiteriu Berlyne-Branderburge (Didžiajame Berlyne). Būtent einant šias pareigas netruko atsiskleisti Gebelso oratoriniams sugebėjimams. 1927 m. liepos 4 d. išėjo pirmas Gebelso įsteigto laikraščio Der Angriff (Ataka) numeris, kuriame
užsipuolamas Berlyno policijos viceprezidentas žydas B. Weissas pravardžiuojant jį Izidoriumi. B. Weissas net 26 kartus
teikė ieškinį teismui prieš J. Gebelsą dėl vardo iškraipymo ir viešo įžeidinėjimo. 1932 m. jis vadovavo Hitlerio rinkimų į prezidentus kompanijai ir kone padvigubino balsavusių už NSDAP skaičių. Tada jis ir suformulavo savo propagandos principus, kurių vėliau griežtai laikėsi:
Gebelso išskirtiniu bruožu tapo jo neribotas cinizmas naudojamoms priemonėms. Jis vienas pirmųjų suprato ir įvertino skandalų patrauklumą. Nenusisekusiu laikė bet kurį mitingą, per kurį neužsipuolė oponentų. Jis įsisavino svarbią taisyklę: informacija geriausiai įsisavinama per konkrečius žmones. Ir būtent Gebelsas sugalvojo propagandą skirstyti į baltąja, juodąją ir pilkają. Taip jis tapo pirmasis po dievo šuns Ignaco Lojolos ėmęs tikslingai naudoti atvirą melą. Jis teisybės kriterijų pakeitė efektyvumo kriterijumi. Jo šūkis buvo: Turime pasiekti ne tiesą, o efektą. D. Trumpas irgi pasekė juo. Būtent šūkiai tapo jo propagandos stiliumi. Jo pirmaisiais bandymais šioje srityje tapo 10 nacionalsocialistų priesakų:
Publikai reikia aukų ir didvyrių. Ir pirmuoju tokio pobūdžio Gebelso bandymu buvo H. Wesselio3), Hitlerio SA
šturmfiurerio, įvaizdis. jis 1930 m. gatvės muštynėse su komunistais buvo sunkiai sužalotas ir vėliau nuo to mirė,
būdamas vos 22-ių. Gebelsas iš šio įvykio įstengė išspausti maksimumą ir per jo laidotuves staiga jį pavadino socialistiniu Kristumi.
Gatvės mušeika H. Wesselis pasirinktas ir todėl, kad sugebėjo parašyti žodžius dainai Aukščiau vėliavas!, tapusiai SA, o vėliau ir neoficialiu Trečiojo reicho himnu. Nuo tada buvo paminimos kiekvienos Wesselio mirties metinės, prie jo kapo kalbą sakydavo pats A. Hitleris, užsivilkęs rudus smogiko marškinius. H. Wesselio šeimos kapas buvo perduotas prižiūrėti partijai, jo garbei sukurtas specialus SA standartas. Gebelsas suprato jei nėra didvyrio, jį reikia sukurti! Ir šiaip, to meto Gebelso propagandos kryptys buvo labai konkrečios: kelti NSDAP populiarumą, juodinti visus politinius varžovus, aršiai kritikuoti vyriausybę, skleisti antisemitines nuotaikas. Bet net ir tapęs vienu NSDAP lyderių, Gebelsas vis dar bandė save pateikti kaip literatą, nors jo kūrinius leidėjai vis atmesdavo. Amžininkai laikė, kad jie pasižymėjo tuščiažodžiavimu, dirbtiniu patosu, sentimentalumu. Tačiau tos savybės garantavo oratoriaus šlovę: patosas, isteriški šūkiai, perdėtas romantizmas ir kita padėjo stipriai paveikti į mitingus susirinkusius žmones. Per juos Gebelsas sugebėdavo ir pats įsiaudrinti. Jo nedidelį ūgį (165 cm), šlubumą ir kitus trūkumus puikiai kompensavo stiprus ir šaižus balsas, emocingi ir teatrališki gestai. Gebelsas pasireiškė ir nuomonių žurnalistikoje, tačiau labiausiai reiškėsi Der Angriff, laikraštyje visų skoniams su šūkiu Už engiamuosius! Šalin išnaudotojus! jis bandė rašyti kuo griežčiau, beveik nepaisydamas jokio objektyvumo. Jo populiarinimui Gebelsas panaudojo reklamą dar prieš jo išleidimą. Berlyno gatvėse buvo iškabinėti trys reklaminiai plakatai. Viename jų buvo klausimas: Į ataką kartu su mumis?, kitame Atakuojame liepos 4-ąją!, o trečiame aiškinama: Ataka - tai naujas vokiečių savaitraštis.... Tada naujiena, o šiandien tai jau įprasta. Naujasis laikraštis puolė iškart dviem kryptimis: nuteikinėjo skaitytojus prieš demokratiją ir tuometinę Veimaro vyriausybę; kurstė antisemitizmą. Ir Gebelso metodai pasitvirtino Der Angriff netruko tapti populiariu, o taip pat ir partijos ruporu. O ir aplamai nacių laikais suklestėjo plakatų menas (kaip jis klestėjo ir TSRS). Prieš rinkimus į Reichstagą 1932 m. Gebelsas suorganizavo efektingą Hitlerio kelionę po Vokietiją per mėnesį būsimasis fiureris aplankė 50 miestų. Tačiau 1933 m. sausio 30 d. nacionalsocialistams atėjus į valdžią, Gebelsas negavo žadėtų ministro pareigų, - tikriausiai Hitleris nenorėjo iškart suerzinti konservatyvių vyriausybės atstovų, ypač reichprezidento P. fon Hindenburgo4). Propagandos reikalų reichleiteriu Gebelsas tapo tik prieš 1933 m. kovo 5 d. numatytus Reichstago rinkimus, nors per juos NSDAP tesurinko 43,9% balsų, nepasiekusi tikslo turėti daugumą. Naujasis ministras iškart paskelbė, kad Propagandos ministerija nėra administracinė įstaiga: ji skirta liaudžiai, ir liaudis neva galės laisvai į ją ateiti; tai bus pastatas, kuriame nėra biurokratijos ir kuriame niekas niekam nevadovauja, o tik dirba, ir dirba nuolat kontroliuojant liaudžiai ir tik liaudies interesams. Buvo pasirinktas kelias liaudį nukreipti į valstybės garbinimą. Gebelsas darbų ėmėsi ryžtingai. Pirmuoju jo, esant ministru, renginiu tapo Potsdamo diena 1933 m. kovo 21 d. šventė dėl naujos Reichstago sudėties sušaukimo. Balandžio 1 d. jis surengė įspūdingą žydų įmonių ir parduotuvių boikotą. Balandžio 30 d. aplankė gimtąjį Raitą, kur jį paskelbė garbės miestiečiu. Gegužės 10 d. studentų sąjungos surengtoje knygų deginimo akcijoje prieš nevokišką dvasią Berlyno Operos aikštėje pasakė audringą kalbą. 1933 m. birželio 30 d. Propagandos ministerijai buvo priskirta nemažai naujų sričių be švietimo ir propagandos, ji
ėmė atlikti ir kultūros darbus. Gebelsas plačiai panaudojo ir naujas technines priemones: kiną ir radiją. Taip pat labai
vertino įvairias tautines šventes, sporto ir kitus masinius renginius. Daug dėmesio skyrė ir neverbalinei propagandai
architektūrai, skulptūrai, įvairiai simbolikai. Jis spėjo paeksperimentuoti ir su televizija; ir būtent todėl Vokietijai viena
pirmųjų pradėjo televizijos transliacijas. Pirmas bandymas buvo 1935 m. kovo 22 d., kai E. Hadamovskis pasakė kelis
Hitlerį šlovinančius žodžius. Keletas bandymų, nors ir nelabai sėkmingų, buvo transliuoti 1936 m. Berlyno olimpines
Gebelsas buvo griežtai nustatęs televizijos programą: žinios, reportažai iš cechų ir fermų, sportas, pramoginės programos. Jis sugalvojo įtraukti ir grįžtamojo ryšio su žiūrovu galimybę. Jis sakė, kad nereikia bijoti žiūrovo įtraukti į politinę diskusiją, kovą, kur gėris varžosi su dar didesniu gėriu. O jau kitą dieną reikia jam suteikti galimybę išsakyti savo nuomonę. Tačiau: jei visuomenėje subręsta koks nors nepasitenkinimas, nereikia bijoti jo suasmeninti ir pateikti ekrane. Ir tik karas neleido TV tapti svarbiausia propagandos medija Vokietijoje. Tuo tarpu spauda buvo nepaprastai kontroliuojama. Visi opoziciniai leidiniai buvo uždrausti, iš redakcijų išvyti liberalai ir žydai, o žydams priklausę leidiniai nusavinti. Viršūnes pasiekė masiniai renginiai, iš kurių ypač efektingas buvo fakelų žygis, pritraukęs tūkstančius jaunuolių. Puikiu propagandos pavyzdžiu buvo ir Berlyno olimpinės varžybos, kurioms iš pradžių Hitleris prieštaravo, nes jose arijų sportininkai turėjo varžytis ne su arijais. Tačiau Gebelsas jį perkalbėjo, nes taip bus parodyta Vokietijos galybė ir pranašumas net ir sporto arenoje. Visas miestas buvo papuoštas nacistine simbolika, o ypač įspūdingas buvo žaidynių atidarymas. Visa tai filme Olimpija įamžino režisierė Leni Riefenstahl5), tapdama dokumentinio filmo įtakos lydere. Svarbų vaidmenį Trečiajame reiche turėjo ir Gebelso žmona Magda Quandt6), gimusi 1901 m. Berlyne. 1920 m. grįždama iš žiemos atostogų į Berlyno Holchauzeno mergaičių kolegiją, traukinyje susipažino su 39 m. turtingu vokiečių pramonininky G. Quandtu, su uriuo ir susituokė 1921 m. sausio pradžioje. Lapkritį jiems gimė sūnus Haraldas. Tačiau netrukus Magda nusivylė šia santuoka ir 1929 m. jie oficialiai išsiskyrė. Kartą Berlyne ji pateko į NSDAP kongresą ir buvo sužavėta J. Gebelso kalbų. 1930 m. rugsėjo 1 d. ji įstojo į partiją ir gan greitai ėmė kilti karjeros laiptais, tapdama Gebelso padėjėja, o vėliau ir žmona, santuokus liudininkui esant pačiam Hitleriui, kuris Magdai jautė jautė abipusę simpatiją. Jos ryšiai su tik studentu V. Arlozorovu (1899-1933) tuomkart dar nenutrūko; paskutinis jų susitikimas įvyko 1931 m. rugpjūčio 12 d., kai tasai bandė nušauti Magdą, tačiau nepataikė ir kulka įstrigo durų staktoje. V. Arlozorovas grįžo į Tel Avivą, tačiau po kelių dienų buvo nušautas. Žudikai nebuvo rasti, tačiau buvo iškelta įvairių spėliojimų. Augančiai Gebelsų šeimai (jie susilaukė 6 vaikų) reikėjo erdvesnio būsto ir Hitleris jiems parūpino pilį prie Vanzė ežero. Joje buvo surengta ir įspūdinga puota 1936 m. Olimpiados proga su 3000 svečių iš viso pasaulio.
Pragmatiškas antisemitizmas, pasikėsinimai ir galas Prieš karą ir jo metu J. Gebelsas pridarė dalykų, kraupinusių amžininkus. 1937 m. liepė konfiskuoti visus modernaus meno darbus ir parodą Degenaracinis menas šia idėja labai žavėjosi Hitleris. Tais pačiais metais grubiais grasinimais privertė A. Hugenbergą8) parduoti kino studiją Universum Film AG. 1938 m. lapkritį davė signalą pradėti pogromus, virtusius Krištoline naktimi9). Tačiau jo antisemitinė veikla skyrėsi nuo Hitlerio ir buvo intelektinė kova su plastiniu iškrypimo demonu. 1942 m. pabaigoje prieš J. Gebelsą buvo surengtas pasikėsinimas, kai inžinierius H. Kumerovas ketino po tiltu į Švanenverderio salą padėti bombą ir ją susprogdinti valtyje apsimetus žveju. Pasikėsinimo išvengta, o sumanytojas suimtas ir nuteistas mirties bausme. Nuo tada Gebelsų namai virto tikromis tvirtovėmis, nuodugniai iškratant kiekvieną lankytoją. Gebelsui skirta papildoma apsauga, o per Kalėdas Hitleris jam padovanojo šarvuotą automobilį. Spauda, aišku, apie pasikėsinimą nieko nepranešė, o ir pats žodis atentatas buvo tabu iki 1944 m. liepos 20 d. C. fon Staufenbergo pasikėsinimo į fiurerį. Gebelsas manė, kad vien tokie žodžiai gali žmones paskatinti negeroms mintims. 1944 m. liepos 25 d. Hitleris suteikė Gebelsui įgaliojimus vykdyti totalinę karinę mobilizacija, o tai reiškia, kad faktiškai jis tapo antruoju asmeniu šalyje. 1945 m. balandžio 22 d. Gebelsas su šeima persikėlė į bunkerį Berlyne, buvusį tiesiai po Reicho kanceliarija. Vaikams buvo skirtas atskiras kambarys antrame aukšte. Berlynas jau buvo tapęs griuvėsių miestu... Balandžio 29 d. Gebelsas su žmona Magda buvo Hitlerio ir Evos Braun santuokos liudytojais. Po balandžio 30 d. nusižudžiusio fiurerio pagal politinį Hitlerio testament J. Gebelsas tapo reichkancleriu ir gegužės 1 d. ryte paband4 prad4ti paliaubas su TSRS kariuomene, buvusia vos už 200 m, tačiau iš Maskvos buvo nurodyta, kad įmanoma tik besąlygiška kapituliacija. Gebelsas pareiškė: Kol esu reichkancleris, mano parašo ant kapituliacijso akto nebus. Nutrūkus šioms deryboms, jis nusprendė informuoti admirolą K. Donitzą apie Hitlerio mirtį. Pasakojama, kad Hitlerio
asmeniniam pilotui H. Baurui jis pasakė: Perduok Donitzui, kad mokėjome ne tik gyventi ir kovoti, bet ir mirti.
Dar prieš nusižudant A. Hitleriui, Magda parašė laišką savo pirmajam sūnui Haraldui, kalėjusiam karo belaisvių stovykloje Šiaurės Afrikoje: Pasaulis, kuris bus po Fiurerio, nevertas gyventi. Todėl išeidama iš jo pasiimu ir savo vaikus. Gaila palikti juos gyvus būsimame pasaulyje. Gailestingasis Dievas supras, kodėl prisiėmiau savęs išganymą. 1945 m. gegužės 1 d. apie 20:40 SS vyr. gydytojo adjutantas H. Kunzas Magdos nurodymu 6-iems Gebelsų vaikams suleido mirtiną morfino dozę. Įsitikinusi, kad vaikai mirė, Magda ramiai nusileido į aukštu žemiau esančią svetainę ir paskutinį kartą sudėstė savo mėgiamą pasjansą. Tada nusišovė J. Gebelsas (pagal kitą versiją jis nusinuodijo, o galvą po to peršovė kažkas kitas). Tuoj po to ir Magda ryžtingai perkando nuodų ampulę, kadaise gautą iš Hitlerio asmeninio gydytojo T. Morelo. Sutuoktinių apanglėjusius kūnus prie atsarginio išėjimo vėlyvą gegužės 2 d. popietę rado tarybiniai kariai. Galiausiai jų kūnai palaidoti Magdeburge. 1970 m. J. Andropovas pasiuntė slaptą laišką L. Brežnevui, kuriame rekomendavo visiškai sunaikinti tas liekanas. Kovo 16 d. tai buvo patvirtintas slapta operacija Archyvas, pagal kurią balandžio 4-osios naktį kapai buvo atkasti, pergabenti į mokomąjį poligoną, kur susmulkinti ir sudeginti. Pranešimuose teigiama, kad pelenai buvo išbarstyti virš vieno Elbės intako. Haraldo duktė Colleen, Magdos anūkė, susituokė su žydu, priėmė judaizmą, ir gyvena Hamburge. Trumpos biografijos ir paaiškinimai
1) Jozefas Gėbelsas (Paul Joseph Goebbels, 1897-1945) vokiečių NSDAP narys (nuo 1924 m.),
Liaudies švietimo ir propagandos ministras (1933-45), NSDAP Reicho propagandos skyriaus vadovas (1930-45 m.); vienas artimiausių
Hitlerio bendražygių ir pasekėjų, žinomas savo viešomis kalbomis ir stipriu antisemitizmu.
2) Brunhilde Pomsel (1911-2017) asmeninė J. Gebelso sekretorė (1942-45). Į NSDAP įstojo 1933 m.; po to
įsidarbiji radijo kompanijoje. J. Gebelso sekretore tapo 1942 m. 1945-50 kalėjo tarybiniuose lageriuose internuotiesiems. 1950-71 m. dirbo ARD.
2016 m. nusifilmavo Vienos vokietės gyvenime, kuriame sakėsi nejaučianti jokios kaltės, o tuometinį darbą apibūdino kaip tiesiog dar vieną darbą.
3) Horstas Veselis (Horst Ludwig Georg Erich Wessel, 1907-1930) nacionalsocialistų (nuo 1926 m.)
aktyvistas, poetas. 1930 m. sausio 14 d. jį užpuolė Raudonųjų frontovikų sąjungos nariai, buvo sužeistas į galvč, tačiau
atsisakė medicininės pagalbos, nes gydytojas buvo žydas. Palaidotas Berlyno šv. Marijos ir Nikolajaus kapinėse; 1945 m.
jo antkapis dalinai sunaikintas, o 2013 m. visiškai pašalintas nuo kapo.
4 Paulis fon Hindenburgas (Paul Ludwig Hans Anton von Beneckendorff
und von Hindenburg, 1847-1934) vokiečių generolas, valstybės veikėjas, antrasis Veimaro
respublikos Reichsprezidentas (192534), 1933 m. paskyręs Hitlerį Reichskancleriu. 1916 m. rugpjūtį buvo
paskirtas Generalinio štabo viršininku; buvu iškiliu karvedžiu Pirmojo pasaulinio karo metu. 1930 m. slaptu Vokietijos
prašymu A. Smetonos dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Į Berlyną Lietuvos apdovanojimą nuvežė ir
įteikė generolas P. Tamašauskas ir pulkininkas A. Plechavičius. Mirė nuo plaučių vėžio; po jo mirties Hitleris visaip skatino
jo kultą, buvo leidžiami pašto ženklai ir kaldinamos monetos su jo atvaizdu. 7) Lida Baarova (1914-2000; gim. kaip Liudmila) čekų-austrų aktorė, J. Gebelso meilužė. 1935 m. nusifilmavo
Barkaroloje, turėjusiame nepaprastą pasisekimą. Po karo kalėjo. 1995 m. išleido memuaraus Saldus mano gyvenimo kartėlis. 2016 m. apie ją susuktas čekų filmas.
8) Alfredas Hugenbergas (Alfred Ernst Christian Alexander Hugenberg, 1865-1951) vokiečių
verslininkas ir politikas; Hitlerio kabineto pirmasis reichministras 1933-iais. 1916-ais pradėjo supirkinėti laikraščius, leidyklas, reklamos
ir kino kompanijas. 1933 m. jo naujienų agentūrą Telegraph Union perėmė naciai. Po karo pradžioje apkaltintas, tačiau 1949 m. pripažintas pakeleiviu.
9) Krištolinė naktis (Kristallnacht) pogromas 1938 m. lapkričio 9-10 d. naktimis, kai Vokietijos
naciai planingai puolė žydus ir naikino bei grobė jų turtą. Ironiškas pavadinimas prigijo dėl rytą po pogromo gatvėse likusių
sudaužytų žydų krautuvių vitrinų stiklo šukių. Pretekstu tapo Paryžiuje jauno Vokietijos žydo H. Grynszpano, nepatenkinto,
kad SS iškeldino jo tėvus į Lenkiją, pasikėsinimas prieš Vokietijos diplomatą E. vom Rathą. 91 žydas buvo užmuštas,
šimtai sužeista, per 30 000 suimta ir išsiųsta į koncentracijos stovyklas. Po Krištolinės nakties žydai dar turėjo sumokėti 1 mlrd. reichsmarkių baudą,
be to, buvo konfiskuota 20% kiekvieno žydo nuosavybės. 1938 m. lapkričio 15 d. žydų vaikams uždrausta lankyti Vokietijos mokyklas.
Flirtas su Hitleriu |
J. Gebelsas gimė 1897 m. nedideliame Raito miestelyje, dabar esantį vienu Menchengladbacho rajonų
gamyklos buhalterio Fritzo ir Katharinos (Odenhausen) šeimoje. Būdamas 4 m. amžiaus susirgo osteomielitu, sukėlusiu
rimtą dešiniosios kojos deformaciją, dėl ko visą gyvenimą buvo šlubas.
varžybas. Nepaisant techninių problemų, Gebelsas vertino TV potencialą: Matomų vaizdų pranašumas prieš garsus yra
tas, kad garsai virsta vidiniais reginiais dėl individualaus suvokimo, kurio neįmanoma kontroliuoti, nes vis tiek kiekvienas
matys savaip. Todėl reikia iš karto parodyti taip, kaip reikia, kad visi matytų tą patį. Ir dar: Su televizija gyvas fiureris
ateis į kiekvienus namus. Tai bus stebuklas. Tačiau tai neturėtų vykti dažnai. Kitas dalykas mes, partijos vadovai. Mes su
tauta turime būti kiekvieną darbo dienos vakarą, aiškindami, kas per dieną liko nesuprasta.
Tiesa, J. Gebelsas niekada nepraleido progų su kita lytimi. Jam buvo pavaldi kino industrija, kurioje netruko įsigalėti
visame pasaulyje paplitusi praktika kiekviena jauna aktorė, siekianti karjeros kine, pirmiausia turėjo įrodyti tinkamumą
Gebelso glėbyje. Magda tai žinojo, tačiau nekėlė triukšmingų pavydo scenų. Tačiau vienas kartas 1936 m. buvo labai
rimtas dėl čekės Lidos Baarovos7), dėl kurios Magda pareikalavo skyrybų, o Gebelsas buvo priverstas fiureriui įteikti atsistatydinimo prašymą.
Tačiau tasai įsikišo, Gebelsą išsiųsdamas į 