Aleksandro Didžiojo varžovai
Albanų protėviai buvo geriausi kariai Balkanuose!
Albanų istorikai yra įsitikinę, kad jų protėviais buvo karinga ir aukštą kultūrą pasiekusi taulantijų gentis1), nuo
neatmenamų laikų gyvenusi prie Adrijos jūros. Įrodymą jie randa senojoje ilirų2) kalboje, laikomą neįtikėtinai artimą
albanų kalbai. Vis tik daug kas laiko, kad ilirų kalba gerokai artimesnė protoslaviškai.
Taulantijai paliko pėdsaką tiek graikų, tiek romėnų istorijoje. Pirmieji su jais susidūrė graikai, kai 7 a. pr.m.e. Korinto ir Kerkyro
salos3) išeiviai Adrijos jūros pakrantėje įkūrė Epidamno miestelį4). Vietinės gentys tuo metu buvo karingos, tačiau dar laukinės.
Tuo metu atsirado ir mitai apie ilirų kiltį. Jų vadų liniją jie vedė iš legendinio karaliaus Ilirijaus. Iš jo sūnų Enchelėjo,
Dardano, Autarijaus, Maido, Perebo ir Taulanto kilo enchėjų, dardanų, autarų, maidų, perebų ir taulantijų gentys. O
trys jo dukros - Parto, Daorto ir Dasaro atitikamai davė pradžią partams, daorams ir dasarams.
Pats Ilirijus buvo nei tai Kadmo (mitinio Tėbų įkūrėjo) ir deivės Harmonijos, nei tai kiklopo Polifemo ir jo
išprievartautos nereidės Galatėjos palikuoniu. Ilirijui nuo vaikystės priskirdavo nepaprastus sugebėjimus ir žygdarbius.
Savo jėgą kaip ir Heraklis jis įgavo susikovęs su gyvate.
Tarp Ilirijaus palikuonių taikos nebuvo. Gentys nuolat kovėsi tarpusavyje, laikinai susivienydamos vieno ar kito
vado valdžiai. Toje nedidelėje teritorijoje gyveno ir kiti jų giminaičiai meopai, japigai, japodai, mesapai, plerėjai, dezitiatai
ardėjai, dicionai, pirustai, istrai, liburnai ir t.t. Pirmą valstybė 4 a. pr.m.e. įkūrė enchėjai, o pusamžiu vėliau karalių išsikėlė ir taulantijai.
Pagrindiniu miestu ilirų krašte buvo Epidamnas, iš kurio 435 m. pr.m.e. išvijo oligarchus. Po 4 m. prasidėjo
Peloponeso karas, stipriai susilpninęs Graikijos ekonomiką. Valdžią Epidamne galutinai paėmė laukiniai taulantijai.
Taulantijų vadas Glaukijus5) gyveno 4 a. pr.m.e. viduryje ir sugebėjo suvienyti ilirų gentis. Be to, jis kartu su dardanų
karaliumi Kleutu 335 m. pr.m.e. išdrįso stoti prieš jauną makedonų karalių Aleksandrą, vėliau pavadintą Didžiuoju.
Bendros pajėgos buvo sumuštos, abu drąsuoliai pabėgo, o Aleksandras palaikė, kad jų persekiojimas nevertas jo
didybės. Smulki Taulantija nepasirodė įdomi didžiajam užkariautojui.
O štai Aleksandro tėvas Filipas II taip nemanė. Jis savo laiku visais būdais siekė užkariauti Iliriją ir kariavo su
Glaukijaus tėvu Pleuvratu I. Filipui nepavyko pats buvo sunkiai sužeistas, jo elitinė armija sumušta. Teko pasitenkinti
taika. Kurį laiką Makedonijos ir Taulantijos karalių sūnūs net draugavo. Bet tereikė makedoniečiams atnaujinti
kėsinimąsi į ilirų teritorijas, kaip draugystė baigėsi.
Aleksandras Makedonietis nei Kleuto, nei Glaukijaus nelaikė rimtais strategais. Gavęs pranešimą, kad Kleutas
užgrobė žemes Peliono regione, jis nusprendė jį nubausti ir neleisti susijungti su Glaukijumi. Jis smagiu maršu
patraukė į Pelioną. Koks buvo jo susierzinimas, kai Kleuto ir Glaukijaus kariai staiga juos apsupo.
Tik Aleksandro talentas padėjo išvesti karius iš apsupimo. Panaudojęs apgaulingą manevrą, jis sugebėjo išsisukti
iš nemalonios padėties. Apsimetęs, kad traukiasi, kartu su dalimi karių pasitraukė į kalnus. Apsidžiaugę ilirai ėmė švęsti
pergalę. Štai tada Aleksandras ir sugrįžo. Ilirai to nesitikėjo - Kleutas ir Glaukijus suskubo su kariais trauktis.
Tai nesukėlė Taulantijos sunaikinimo. Netgi buvo susitarimas dėl ilirų karių žygio su Aleksandru į Aziją jie šauniai
nežygiavo iki Indijos ir ne visiems jiems pasisekė grįžti.
Taulantijos karaliaus vardas susijęs ir su garsiu karvedžiu Piru, kuris buvo Epiro karaliaus Eakido sūnumi. Eakidą iš
karalystės išvijo makedonų karalius Kasandras, kurį iš karalystės išvijo makedonų karalius Kasandras, sostą gavęs 316
m. pr.m.e. Kasandro šeima nusprendė slėptis Taulantijoje, nes Eakido sesuo buvo Glaukijaus žmona.
Glaukijus, nepaisydamas makedonų grasinimų, paslėpė karalių ir jo naujagimį sūnų Pirą. Visi Kasandro
reikalavimai buvo atmesti. Be to, baimindamasis, kad Kasandras atsiųs žudikus, oficialiai įsūnijo kūdikį. Jis jį auklėjo
kaip ir savus vaikus. O kai Kasandras mirė, Glaukijus staigiai sureagavo ir gražino sostą 12-mečiui Pirui. O kai po 5 m.
Epire buvo surengtas sąmokslas, Glaukijus iškart į ten išsiuntė karius ir gražino Pirui sostą. Nenuostabu, kad Glaukijo veiksmai erzino makedonus.
Glaukijus mirė kažkur po 302 m. pr.m.e. (mat minima, kad šiais metais Piras atvyko į jo rūmu, kad dalyvautų vieno
iš sūnų vestuvėse). Po jo mirties į priekį išsiveržė kita ilirų karalystė Dardanija, kur paeiliui valdė Kleuto sūnus ir
anūkas. Dardanų pasitikimu sąjungininku buvo Piras. Taulantijos teritorija buvo pasidalinta tarp jų.
Artimiausiais taulantijų giminaičiais buvo ardėjai. 3 a. pr.m.e. viduryje ardėjų karalius
Agronas suvienijo visas ilirų gentis ir pradėjo nesiliaujančią karų kaitą su Roma. Po jo mirties valdžią paėmė jo žmona Teuta, pagarsėjusi
kruvinais piratiškais romėnų salų užpuolimais. Tačiau piratinė laimė truko neilgai Roma galiausiai numaldė maištingą provinciją.
Ir šiaip 3 a. pr.m.e. ilirų gentims atnešė daug nelaimių. Iš rytų slinko keltų gentys, o iš vakarų spaudė romėnai.
Naujos svetimos gentys kūrėsi Balkanų šiaurėje. O romėnų istorikai, nelabai išsiaiškindami kas yra kas, visas vadino
ilirais. Taip ilirams buvo priskirti venetai, istrai ir liburnai. Ateiviai maišėsi su vietiniais - ir naujos eros pradžioje taulantijų neliko ir kvapo.
Komentarai
1) Taulantijai - ilirų gentis, gyvenusi prie Epidamno (dabar Duresis) šiaurinėje
Epiroje (pietų Albanijoje). Manoma, kad jie buvo dabartinių albanų protėviais. Anot graikų mitų, Taulas, vienas iš 6-ių Ilirijos karaliaus sūnų, buvo
taujantijų, gyvenusių Adrijos pakrantėje, protėviu. Jų pavadinimas siejamas su albanų kalbos žodžiu tallandushe, reiškiančiu kregždė.
2) Ilyrai - tauta vakarų Balkanuose ir aplinkiniuose kraštuose, kultūriškai artima keltams. Artimai bendravo su už
Adrijos jūros gyvenusiais mesapiais, su kuriais nemažai panašumų (keramika, metalo gaminiai, asmenvardžiai). Iš
keramikos išskirtini ąsočiai su vienu ar dviem į viršų iškeltomis ąsomis. Atskirą dėmesį reikia skirti paukščio formos
keturačiui vežimui (iš Glazinaco). Kai kas iš jų kalbos bando kildinti albanų kalbą, tačiau kiti tam prieštarauja. Pati alb-"
šaknis siejama su ilirų alb (kalva, kalnų pieva), iš kurios kildinamas ir Alpių pavadinimas. Ilyrus sudarė daugybė
smulkių genčių, grupuojamų į tam tikras grupes.
3) Kerkyra (Korfu) - antra pagal dydį kalnuota Graikijos sala Jonijos jūroje, apie 110 tūkst. gyv.;
aukščiausia vieta - Pandokratoro kalnas (906 m). Kerkyros mieste (40 tūkst. gyv.) randasi Jonijos universitetas. Ji
laikoma buvus Homero Scherijos sala. Pavadinimas susijęs su Poseidonu: šis įsimylėjo Korkyrą, Asopo ir upių nimfos
Metopės dukrą ir pagrobė ją, nugabenęs į bevardę salą, kurią pavadino Korkyra, vėliau virtusią Kerkyra. Jiems gimė
Fajaksas, kurio vardu pavadinti salos gyventojai (fajakai).
4) Epidamnas (dabar Duresis) - antrasis pagal dydį Albanijos miestas vakarinėje dalyje, prie Adrijos jūros
pakrantės (per 200 tūkst. gyv.). 627 m. pr.m.e. jį įkūrė graikų išeiviai iš Korinto ir Kerkyros. Dėl patogios padėties
miestas sparčiai plėtėsi bei tapo svarbiu prekybos ir amatų centru, todėl jį pavyzdžiu nurodė Aristotelis.
Dėl aplinkybių, 5 a. pr.m.e. jis nebuvo įtrauktas į Peloponeso karą ir išliko neutralus. 312 m. pr.m.e. miestas buvo užimtas Glaukijaus,
tačiau 229 m. pr.m.e. atiteko Romai ir pervardintas į Dirachijų. Viduramžiais jis buvo kovų arena, kol 1501 m. jį
užkariavo Osmanų imperija. 1912 m. atiteko Albanijai. 2006 m. jame įsteigtas Aleksandro Moisiu universitetas.
5) Glaukijus - taulantijų karalius (valdęs apie 335-302 m. pr.m.e.), pirmąkart paminimas, kai gausiomis
pajėgomis parėmė dardanų karalių Kleutą kovai prieš Alkesandro Makedoniečio 335 m. pr.m.e. įsiveržimą į Iliriją.
Kleutui pralaimėjus, jį priglobė Taulantijoje. Po 20 prieglobstį suteikė ir valdžią Epiroje susigražinti padėjo Pirui.
Kur išėjo hetitai?
Slontaho šventykla
Herodotas apie hiberborėjus
Aleksandras Didysis Jeruzalėje
Aleksandras Didysis ir Atlantida
Plutarchas. Biografijos: Solonas
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Aleksandras Didysis ir amazonių karalienė
Aleksandras Didysis: mūšis prie Issus
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Gobekli Tepe: seniausia šventykla
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Prabilo etruskų rašmenys
Teofrastas. Apie akmenis
Odisėjas visapusiškas
Nubija ir jos istorija
Vartiklis