Pažinkime augalus
Ei tu, varnalėša!?
Mįslė: Gale dvaro skolininkas, kas praeina, tam užmoka (varnalėša)
S. Liupkevičius. Varnalėša Teksto autorė: Zofija Boreikaitė Patvory varnalėša pražydo antai Paprasti, paprasti jos švelnučiai žiedai Ir poetai eilių apie ją nerašys Ir mergaitės žiedų niekada neraškys Priedainis:O, varnalėša Meilė mana O, varnalėša Jaunystė sugrįš su daina Jei bernelis slapčia palei klėtį ateis Nors ir belsis, mergaitė vis vien neįleis Jis ištryps varnalėšą nežiūrėjęs takų Liks prikibusios kelnės žaliųjų sagų Priedainis: [ ... ] O ryte motinėlė sūnelio paklaus Neradai, sūnaitėli, kelelio tiesaus? Geltonplaukiui primins varnalėšos kerai Iš kelelio išklyst negerai, negerai... Priedainis: [ ... ]
Paprastumas yra būtina grožio sąlyga, L. Tolstojus
Prikibo kaip varnalėša ir tuo viskas pasakyta! Ją sutiksi visur dykynėse ir sąvartynuose, palei kelius ir griovius, už tvoros kieme. Visur ji ras sau vietelę, tapdama neatsiejama kraštovaizdžio dalele, aišku, pastebima, tačiau akiai įprasta. Ir, svarbiausia, išoriškai labai paprasta. Ji neturi didelių ryškių žiedų, nei ažūrinių margų lapų. Auga sau, išplėtusi savo plačius žalius lapus, šiek tiek pataršytus vėjų ir lietų, išsikėtojusi plačiai, primenanti geraširdišką kvailelį, pasiruošusį į glėbį priimti kiekvieną ir patikėti viskuo, ką jis sako.
Varnalėša (Arctium) - astrinių (Asteraceae) šeimos dvimečių augalų gentis, klusi iš Viduržemio jūros regiono, bet išplitusi visame pasaulyje. Kai kurios rūšys gali išaugti iki 3 m aukščio. Lietuvoje auga 4 savaiminės rūšys: didžioji varnalėša (Arctium lappa); mažoji varnalėša (Arctium minus); miškinė varnalėša (Arctium nemorosum); įrašyta į Raudonąją knygą) ir paprastoji varnalėša (Arctium tomentosum). Dar vadinamos kibiais.
Lotyniškas pavadinimas (Arctium) kilęs iš graikiško žodžio arctos (lokys) tikriausiai priskirtas dėl jų dydžio ir pūkuotumo (ypač paprastosios varnalėšos). Jis sutinkamas dar Pedanijaus Dioskorido1) (apie 40-90 m.), graikų karo gydytojo ir gamtininko, darbuose.
Aelbert Cuypo Ledi ir džentelmenas ant žirgų (1665) paveiksle
šunis sudomino stambūs varnalėšų lapai
|
Stiebas šakotas, lapai vientisi tamsiai žali iki 45 cm dydžio, nulinkusiais kraštais. Žiedai smulkūs, norint juos apžiūrėti reikia paimti lupą. Išoriškai visi panašūs, dvilyčiai, trimitišku vainikėliu; rožinės, raudonos, purpurinės, vos violetinės spalvų. Vaisiai - pailgos sėklytės - uždaruose graižuose. Graižai iki 3 cm skersmens, rutuliški, daugiažiedžiai, susitelkę kekėse. Skraistlapių viršūnės kabliškai užsilenkusios. Išplitimą skatino jų plitimo būdas išdžiūvę graižai lengvai atitrūksta ir kabliukais prisikabinę prie gyvūnų kailio ar žmogaus drabužių gali nukeliauti toli.
Kai kurios varnalėšų rūšys priskiriamos vaistiniams augalams. Jų šaknyse yra taninų ir karčiųjų medžiagų, riebiųjų ir
eterinių aliejų, gleivių. Jų nuoviras naudojamas kaip šlapimą ir tulžį varanti, prakaitavimą skatinanti priemonė. Jų užpilas
alyvuogių arba migdolų aliejumi, gavęs ropių aliejaus vardą, naudojamas kaip plaukų stiprinimo priemonė.
Rudenį šaknys džiovinamos ir paruošiamos ilgesniam laikymui bei vartojimui.
Varnalėša naudinga kepenims, jas valo ir gydo. Varnalėšų lapų sultys su medumi jau po 5 min. smarkiai sumažina skausmą, gydo uždegimus.
Tačiau šaknys tinka ir maistui. Viduramžiais jas vartojo kaip daržoves, o šiais laikais išpopuliarėjo Japonijoje kaip
savitas užkandis. Jos yra švelnaus, saldoko skonio dėl jose esančio inulino (fruktozės polimero), tačiau su nežymiu
žemės poskoniu. Japonijoje tas derinys laikomas originaliu, o Europoje nepriimtinu, tad šalinamas kelias valandas
šaknis mirkant vandenyje. Maistui tinka ir jauni ūgliai, skoniu primenantys artišokus. Valgomi net lapai, tik jie nelabai skanūs.
Džiovintų šaknų miltelius, sumaišius su dviguba ruginių miltų dalimi, galima naudoti duonos kepimui. O paskrudinta šaknis neblogas priedas prie kavos.
Varnalėšos įsiliejo ir į inžinerijos sritį, kas prasidėjo 1941 m. Šveicarų inžinierius Žoržas de Mestralis2) (1907-90) po eilinio pasivaikščiojimo su šunimi ėmėsi rutininio darbo nurinkti nuo jo kailio varnalėšų graižus. Iš smalsumo juos apžiūrėjo per mikroskopą ir pamatė smulkius kabliukus, kurie kabinasi už plaukų. Jo inžinierinė nuojauta suveikė akimirksniu jam kilo limpančio susegimo (velcro) idėja, kuria po kelių bandymų metų pavyko sukurti iš neilono. Ji sudaryta iš dviejų juostelių, kurių vienoje yra mikrokabliukai, o kitoje mikrokilpelės. Jas suspaudus, jos sulimpa. Pavadinimas velcro sudarytas iš prancūzų kalbos žodžių velours (aksomas) ir crochet (kabliukas). Patentą inžinierius išsiėmė 1955 m. pirmuosius gaminius naudoti ėmė akvalangistai ir kalnų slidininkai, o vėliau jie išplito buityje. Ir net tapo kosminės programos dalimi! TKS ji naudojama daiktų tvirtinimui prie sienų.
17 a. viduryje varnalėša pasirodo dailininkų drobėse. Jas tapė prancūzas K. Lorenas4), olandas A. Keipas3), anglai Tomas Geinsboras (1727-1788) ir Džozefas Raitas (1734-1797) iš Derbio, dėmesį joms skyrė ir anglų anatomas ir dailininkas Džordžas Stabsas7) (1724-1806). Tačiau 19 a. varnalėša ėmė trauktis iš dailininkų drobių, matyt todėl, kad neturėjo specifinės simbolinės prasmės ir prerafaelitams buvo neįdomiu objektu vaizdavimui. Tik rusų peizažistas I. Šiškinas (1832-1898) negalėjo praeiti pro tokį stambų ir išraiškingą augalą.
Šalpusnis - pavasario pranašas
Šalpusnis (Tussilago farfara) paplitęs visoje Eurazijoje ir yra nereiklus dirvai. Ypač dažnas
vietose, kur nėra velėnos, t.y. vandens telkinių pakraščiuose, griovų šlaituose, išmindžiotose dykvietėse,
laukų ir kelių pakraščiuose. Labiau mėgsta priemolį, tačiau pakenčia ir smėlėtas dirvas. Jis auga visoje Lietuvoje
ir turi ne vieną vardą, jis vadinamas šaltapusiu, baltapusniu, baltapusiu, peršaute, poplučiakiais, ugnialapiu
ir pan., o kai kai kur rusiško pavadinimo motina-pamotė sulietuvintu variantu močeka, močekalapiu, močekėle
Norvegijoje prie Nanestado auga taip gausiai, kad pavaizduotas herbe. Pražįsdamas praneša, kad atėjo laikas sėti ankstyvąsias morkas,
svogūnus, burokėlius, ridikėlius, žirnius...
Anelė Snukiškytė-Ališauskienė5). Gražumas Pavasario gražumas - žaliuoja visi krūmai. Čiauškėjimas lakštučių, zimsėjimas bitučių. Žibučių melsvas šilkas, purienų aukso tiltas. Ir kalvos geltonuoja, šalpusnis jau gyvuoja. |
Ankstyvą pavasarį iš žemės išlenda statūs neaukšti žiedkočiai. Padengti žvyniškais lapeliais. Kiekvieno jų viršuje vystosi viena galvutė, laikui atėjus išsiskleidžianti į pintinėlę. Kurioje susidaro ryškiai geltoni žiedai. Jie būna dviejų tipų: gausūs išoriniai moteriški, liežuvėlio formos, o esantys viduryje, vamzdiški abiejų lyčių. Vėliau susidaro vaisiai cilindrinės sėklytės su minkštų pūkelių kuokšteliais, padedančiais vėjui jas išplatinti. Subrendus vaisiams žiedkočiai apmiršta, tačiau dar iki to laiko ima vystytis vegetatyviniai ūgliai su stambiais širdies formos apvalainais lapais ant ilgų lapkočių. Apačioje jie tarsi padengti balkšvu veltiniu, minkšti, o iš viršaus glotnūs. Tokia sandara leidžia geriau reguliuoti vandens apykaitą apačia jį garina gerokai silpniau.
Apie šalpusnio atsiradimą visos tautos turi daug padavimų, tačiau gana panašaus siužeto: laiminga šeima, tada didelė nelaimė dėl motinos mirties, pikta pamotė, nuo kurios duriančių prisilietimų krečia šaltis, nelaimingi vaikai. Reikia čia pridurti, kad minkšta ir šilta lapo apačia tai motina, o šaltas viršus pamotė.
Nuo seno šalpusnį laikė stebuklingu augalu, tikėjo, kad jis palankus moterims ir vaikams, o ypač našlaičiams. O mokslinis pavadinimas tiesiogiai siejasi su medicina - tussilafo kilęs iš tussis - kosulys ir ago - nuginti; o farfara reiškia miltuotas, kas yra užuomina į apatinę lapo pusę. Ir tikrai, lapuose esančios gleivės, kuriose yra glikozido tusiliagino ir rauginių medžiagų, palengvina atsikosėjimą. Tad šalpusnis laikomas gera priemone nuo bronchito, laringito, pneumonijos, astmos. Lenkų rašytojos Marijos Konopnickos6) apysakoje Apie gnomus ir našlaitę Marisą (1896) senutė pagiria: Oi tu, močeka, močekėle! Stipri tavo dvasia, padedi tu ir nuo liūdesio, nuo kančios! Keliauk į pintinę!
Vertingi tiek šalpusnio žiedai, tiek lapai: mokslininkai ištyrė, kad daugiausia aktyvių medžiagų yra ne šalpusnio žieduose, o jo lapuose. Hipokratas karštais lapų kompresais gydė odos uždegimus. Lietuvos senoliai net slogą gydė šviežiomis šalpusnio sultimis - manyta, kad užtenka šalpusnio sulčių įtraukti į šnerves, ir sloga pasitrauks. Tvirtinama, kad šalpusnių žiedų ar lapų nuoviru bei užpilais galima pasigydyti viršutinių kvėpavimo takų ir plaučių ligas. Šalpusnio žiedų arbata padeda atsikosėti, skatina prakaitavimą.
Pasak augalų sielų žinovų, šalpusnis padeda priimti naujas tiesas, įveikia neaiškias ateities baimes, o jo geltoni žiedai sustiprina žmonių energetinį lauką, įžiebia vidinę šviesą - mintys tampa aiškesnės ir tikresnės. Augalų magijoje jis siejamas ir su turtiniais dalykais stiprina pagarbą turtui, sužadina taupumą, pritraukia daugiau pinigų. Kad geriau viskas pildytųsi, mėnuliui pilnėjant reikia nusiskinti tris šalpusnio žiedus, juos susukti į servetėlę ir pasidėti po pagalve. O prieš užmiegant pagalvoti, kokių malonių norėtume sulaukti ateinančią dieną. Dar tvirtinama, kad į batus įdėti keli šalpusnio lapai ne tik sumažina kojų nuovargį, bet skatina eiti teisingu gyvenimo keliu.
Plautė nuo rožinės iki melsvos
Metų tėkmėje išvaizdą keičia ir tamsioji plautė (Pulmonaria obscura), kurios mokslinis
pavadinimas kilęs iš pulmo - plaučiai, kas rodo kad ji naudojama gydant plaučių negalavimus, tačiau
ir uždegimus skrandyje ir žarnyne. Tamsioji plautės dar vadinama čiulpikais, plaučninka. Ji paplitusi Europoje,
mėgsta mišrius ir lapuočių miškus. Auga laukymėse, grioviuose, krūmynuose.
Tai daugiametis, 25-30 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis storas, rudas. Pavasarį ūglys status, viršūnėje išsišakojęs, nedideliais lapais ir žiedais iš penkių žiedlapių varpelio formos. Žydi balandžio-gegužės mėn. Vaisiai subręsta liepos-rugpjūčio mėn. Žydėjimo metu keičia spalvą pradedant rožine, o vėliau tampa melsva ar lelijine. Vabzdžiai išnešiojantys žiedadulkes, dažniausiai lanko tik rožinės spalvos žiedus. Spalvos kitimas paaiškinamas sulčių rūgštingumo kitimu pradžioje jos rūgščios, o vėliau tampa silpnai šarminėmis. Kartu spalva parodo vabzdžiams, ar žiedą reikia apdulkinti pamėlusius jie gali aplenkti. Deja, ilgai žavėtis žiedu nesiseka stiebas sparčiai nuvysta ir ima vystytis vasariniai lapai, kurie užauga stambiais, kiaušiniški, smailėjantys, ant ilgų lapkočių, šiurkštoki
Įdomus plautės vaisius: jis skeltavaisis ir suskyla į 4-ias riešutiškas dalis su mėsingais apvalkalais, pritraukiančias skruzdėles, padedančiomis plitimui. Tie riešutėliai smailiomis viršūnėmis, iš pradžių plaukuoti, vėliau pliki. Dauginasi sėklomis.
Augalas medingas, dekoratyvus, o kai kur net valgomas (pavasarį) kaip salotos. Salotoms ir sriuboms naudojami rozetiniai lapai. Ypač tinka plautės lapus maišyti su rūgštynėmis, svogūnais, morkomis, krienais ar raugintais kopūstais. Verdant sriubas pridedama bulvių ir petražolių. Troškinti plautės lapus skaniausia su žuvimi arvaisiais.
Vaistams vartojama antžeminė dalis, nupjauta prieš žiedų skleidimąsi. Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, nes stori stiebai ir lapai lėtai džiūsta, dėl to reikia dažnai vartyti. Galima džiovinti ir džiovykloje. Joje yra mangano, vario, geležies, vanadžio, titano, sidabro, nikelio, stroncio ir kitų elementų; vitamino B1, karotino, askorbino rūgšties (vitamino C), 6-10% rauginių medžiagų, gleivių, 4% silicio rūgšties, dervų. Manganas reguliuoja kai kurių belatakių liaukų veikimą, stimuliuoja augimą ir aktyvuoja vitaminą B1. Joje esančios medžiagos pasižymi kraujo kokybę gerinančiomis, uždegimus slopinančiomis, žaizdų gijimą gerinančiomis, kraujavimą stabdančiomis, šlapimo išsiskyrimą skatinančiomis, imunitetą stiprinančiomis savybėmis. Naudotos sergant egzema, slenkant plaukams. Išoriškai plaučių žolės milteliais barstytos sunkiai gyjančios žaizdos, opos.
1) Pedanijus Dioskoridas (Pedanius Dioscurides, apie 40-90) graikų karo gydytojas, farmakologas, botanikas. Parašė Apie vaistines medžiagas (greičiausiai 77-78 m.), gydomųjų preparatų (apie 1000; iš jų 813 augalinės kilmės) rinkinį. Daugeliui medžiagų nurodė paplitimo regionus, sinonimus kitomis kalbomis, gavimo ir paruošimo būdus ir t.t., pateikė duomenų apie kai kuriuos cheminius procesus. Knyga buvo Europos farmakologijos pagrindu iki pat 19 a. Jis pirmasis aprašė graikų-egiptiečių alchemikų pasiekimą -metalų emalgavimo reiškinį. Daugelį iš jo minimų augalų pavadinimų paėmė K. Linėjus.
2) Žoržas de Mestralis (George de Mestral, 1907-1990) šveicarų elektrotechnikos inžinierius, išradęs limpantį užsegtuką (velcro), idėją 1941-ais nusižiūrėjęs nuo varnalėšos. Išradimą užpatentavo 1955-ais. Jis iškart sulaukė didelės paklausos.
3) Albertas Keipas (Aelbert Jacobsz Cuyp, 1620-1691) olandų dailininkas-peizažistas. Savo paveiksluose dažniausiai vaizdavo pievas ir upes, perteikė ryto ar popiečio šviesą savo paveiksluose, ramią peizažų nuotaiką. Po vestuvių su turtinga našle (1658 m.) A.Keipas apleido kūrybą, dalyvavo vietos protestantų bažnyčios veikloje.
4) Klodas Lorenas (Claude Lorrain, apie 1600-1682) prancūzų tapytojas, grafikas; vienas garsiausių klasikinio baroko peizažistų, daugiausiai dirbęs Romoje. 1634 m. nutapė Europos pagrobimą Prancūzijos ambasadoriui; Italijoje K. Lorenas kūrė paveikslus kardinolams; jo užsakovu buvo popiežius Urbonas VIII ir popiežius Klemensas IX. Paveikslų užsakė Ispanijos karalius Pilypas IV, Prancūzijos ambasadoriai. Po 1640 m. K. Lorenas buvo paveiktas Bolonijos klasikinio baroko dailės (pvz., Ulisas grąžina Chriseidę tėvui). Savo peizažuose jis vaizdavo idealų klasikinį pasaulį, kuriame žmonių figūros atlikdavo nereikšmingą vaidmenį. Paveikslų erdvę vienija jo kūrybai būdingas atidus šviesos vaizdavimas (jį net vadino liuministu). Po 1650 m. prasidėjo Klodo Loreno brandžiausias kūrybos laikotarpis. Paskutinis jo kūrinys Askanijus, medžiojantis Silvinos elnią (1682) laikomas šedevru.
5) Anelė Ališauskienė-Snukiškytė (1914-1995) poetė. Pirmąjį eilėraštį parašė apie 1930 m. 1950 m. ištremta 6-iems metams į Krasnojarsko kraštą. Giminaičių dėka išleistos jos eilėraščių rinktinės ...norėjau pagauti Aušrinę" (1996) ir Gyvenimo verpetai" (1998).
6) Marija Konopnicka (1842-1910) lenkų poetė, rašytoja, rašiusi ir vaikams, kritikė, žurnalistė, žmogaus teisių gynėja ir kovotoja už Lenkijos nepriklausomybę. Naudojo įvairius pseudonimus, pvz., Jan Sawa Kaip rašytoja debiutavo 1870 m. vienu žymiausių kūrinių yra 6-ių dalių poema Panas Balceris Brazilijoje (1892-1906) apie lenkų emigrantus Brazilijoje. 1908 m. parašė garsų patriotinį eilėraštį Priesaika. Išleido kelis apsakymų rinkinius. Žymiausiu kūriniu vaikams yra Apie gnomus ir našlaitę Marisą (1896).
7) Džordžas Stabsas (George Stubbs, 1724-1806) - anglų tapytojas ir grafikas, anatomijos piešėjas. Apie 1745 m. apsistojo Jorke. Jis karštai susidomėjo anatomija. Vykdė skrodimus Jorko ligoninėje ir privačiai mokė anatomijos studentus. 1751 m. jis iliustravo daktaro J. Burton'o esė apie nėštumą. 1758 m. persikėlė į Londoną, ieškojo graverio savo piešiniams, bet niekas nesutiko - ir graviravimo plokšteles dailininkui teko kurti pačiam. 1766 m. buvo išleistas jo grafikos rinkinys Arklio anatomija, kuris išgarsino dailininką. Keliose jo drobėse fone matomos varnalėšos, ypač pažymėtina Liūtas, draskantis arklį (1769). Po 1780 m. Dž. Stabsas labiau tapė populiaresnes kaimo scenas ir dirbo naujesne technika, paremta mecotinta, tačiau šie kūriniai nesusilaukė didesnės sėkmės.
Miškinis skudutis
Augalai - chemikai
Dygliuotoji kardažolė
Ir kurgi šliaužia pataisas?!
Pažinkime augalus: bruknė
Pažinkime augalus: kaštonai
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Dilgėlė švelni kaip šilkas...
Miškas: Europoje ir Lietuvoje
Grikiai: ir į lėkštę, ir medus arbatai
Pelkinis gailis svaigus ir tarsi iš vilnos
Kas tas alfa-galas ir su kuo jį (ne)valgo?
Kaip maisto išvaizda ir kvapas atsiliepia skoniui?
Neišmeskite puansetijos - Kalėdų gėlės
Daugiau įvairių prieskoninių daržovių
Virtuvėje: kukurūzai, špinatai ir kita
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Kopūstai ir maistas, ir vaistas
Seksualinis augalų gyvenimas
Kam reikalingi vitaminai?
Voveraitės ir jų sesutės
Iš mėlynių ir girtuoklių
Skrebučiai ir vištiena
Žiedadulkės
Vartiklis