Meškeriotojo kertelė ![]() ![]() "Plekšnė-povas" |
Plekšnių audros, plekšnių vėjai
Sako, kad jūros ir pamario vėjai niūrų rudenį stintomis ir plekšnėmis kvepia. Ne visuomet nuo Palangos tilto ar Šventosios senojo uosto molo meškerę įmerksi, jei žuvis nuo kranto į gelmes pabėgusi, bangų išmuštose duobėse slepiasi. O kai uždainuoja vėjai, sugriaudžia jūra, žvejo- meškeriotojo nuotaika pagerėja. Plekšnės prie kranto ateina tik tada, kai žeminis ar piktasis suominis jas į seklumas išvaro. Nuo kranto jūros vištas - taip plekšnes vadina seni žemaičiai, kuršiai - geriausia gaudyti ilgakotėmis su neinercine rite dugninėmis. Neteks jūron bristi iki krūtinės. Sunkų svarelį su jauku patyrę žvejai nusviedžia per šimtą metrų. Keistas jaukas plekšnei, tai besotei žuviai, yra keli raudoni stiklo karoliukai ir blizgantis metalo lapelis prie kabliuko. Bet ir skanėstų plekšnei reikia. Kantresni pakrantėje jūros vėžiukų, nedidelių krevečių prisigraibsto. Bet griebia plekšnės ir storesnius sliekus, šaldyto kalmaro juosteles, žuvies nugarinės rėželius su oda. O ypač mėgsta nedideles kuojas. Palankus ir jūrinis. Tai vakarų vėjas. Jam pučiant Baltijos žvejai sugaudavo daug menkių, plekšnių, otų ir retkarčiais (rudenį) ungurių. Jūrinis patogiausias grįžti namo. Nereikia irtis - pakeli bures ir laivas bėga į krantą. Bet jūrinis - klastingas vėjas. Sukelia dideles bangas, suvynioja išmestus tinklus. Audri pakilus skandindavo dores. Tik neįveikdavo kurėnų. Žeminio, rytų vėjo, bangos gano ir menkes. Naktimis šios didelės žuvys priartėja prie kranto. Geriausia jas vilioti rytą. Masalas - gyvi žuveliokai, žuvies, vištų žarnų gabaliukai, na, - ir jūros vėžiukai.
Naktinė žūklė: vėgėlė |