|
Tolkieno stebuklinga pasaka Tas autorius nusivedė visą vaikų kartą. Tai literatūra, kurią įpročio jėga vis dar verčia vadinti rimtąja, ir būtent ši literatūra pasuko į pabėgimo [iš pasaulio] pusę... "Žiedų valdovas" tai realios moralės protezas. Tačiau realybės negalima palikti be priežiūros, nes ji moka keršyti už dėmesio stoką. Kodėl gi visa literatūra pasuko į fentezi sritį? Gal dėl to, kad pasaulis aplink tapo pernelyg reliatyvus. Gėrio ir blogio sąvokos jame susipynė, susiliejo, išskydo. Ir žmogui poilsiui prireikė apibrėžtumo. Ir tada jis surado Dž. Tolkieną ir jo "Žiedų valdovą", kur viskas aiškiai ir griežtai nusakyta. Jei piktadarys, tai blogas be jokių išimčių, nesislepiantis, visada atpažįstamas. Jei gerietis, tai irgi šimtaprocentinis. Tame pasaulyje nėra moralinių abejonių ir paieškų.
Tolkieno teologija Tolkienas tiesiogiai apie Dievą nekalba."Žiedų valdovo" religinė potekstė įausta į pasakojimą ir perteikiama per simboliką. Ir religijoje, ir fentezi rasite ne tik stebuklus ir paslaptis, bet ir pranašystes. Taip jos pajėgios pralaužti realybės monotoniją. Evangelijos irgi kalba apie Didįjį pabėgimą iš šio pasaulio, kai bus panaikinta blogis ir mirtis. Evangelijose randame stebuklingą pasaką, kuri įėjo ir į Istoriją ir į tikrąjį pasaulį. Vietoje siekio kurti kitus pasaulius, pirminio pasaulio Sutvėrimas. Kristaus gimimas žmonijos istorijos eukatastrofa ("laiminga pabaiga", Tolkieno terminas sudarytas iš graikų kalbos "eu-", laimingas, ir "katastrophe", posūkis, baigtis). Prisikėlimas įsikūnijimo eukatastrofa. Pasaka laimingai prasideda ir laimingai baigiasi. Krikščioniškoji palaima, Gloria, kupina Didžiosios eukatastrofos laukimo. Legenda ir istorija susidūrė ir susiliejo. Tačiau Prisikėlimas tai perėjimas į kitą tikrovę, esančią anapus šio pasaulio. Tuo tarpu laiminga pasakos pabaiga beveik visada teisingumo arba pusiausvyros, kuri buvo pažeista, atstatymas. Pagal krikščioniškąjį mokymą "visas pasaulis yra metakosminių galių, Dievo valia valdančių Visatą, veikimo arena. Tokie ir Tolkieno Ainūrai, tapę Stichijomis, Valarais. Jie nusileidžia į pasaulį, kuris nusispalvina ir tvarkosi jiems dalyvaujant. Kiekvienas Valaras turi savo gamtos jėgų sritį, kurioje ir tegali veikti. Štai čia ir pasireiškia atskiri nekrikščioniški arba pagoniški Tolkieno pasakojimo elementai. Valarai įsikūnija. Angelų pasireiškimai kūniška forma dar nėra krikščionims nepriimtinas dalykas. Žmonėms gali net pasirodyti, kad sutikti "nepažįstamieji" valgo kartu su jais; žmogus gali angelą palaikyti paprastu bendrakeleiviu, nesupratęs, kas jis toks. Tolkieno atsiskyrimas tame, kad Valarai žemėje pasirodo kaip vyrai ir moterys, nes "tokie jų charakterių skirtumai, nustatyti iš pat pradžių". Čia Ainūrai pradeda priminti pagoniškųjų kultų dievybes... Kitas elementas... elfų paminėjimas" [P.Malkovas. Pasaulio sutvėrimas mite ir šiuolaikinėje pasakoje// Alfa ir omega, 1995, Nr.3] 
Žaidimo taisyklės Jei modelis gerai apgalvotas ir pakankamai formalizuotas, jo sintaksė ir semantika pakankamai turtingos, su juo galima žaisti: keisti elementus, įvesti naujas aksiomas, o iš jų naujus teiginius. Taip atsiranda "tęsiniai" ir pamėgdžiojimai, kurių žinomiausias yra N.Perumovo "Tamsos žiedas". Bet jei Tolkienui fentezi skaidrumo ir išbaigtumo reikalavimas yra kaip galimybė, tai Perumovas jį priima paraidžiui. Tai tarsi šachmatų partija, kurią partneriai užmetė, nes jiems viskas aišku. Tačiau ateina kitas ir sako: ne-ne, juodieji dar turi šansų, dar galima pakovoti. Ir tęsia žaidimą, nepaisydamas, kad juodieji forsuotai pralaimi, tik jis to nemato, nes renkasi silpnus baltųjų ėjimus. Tokios knygos nieko nauja neduoda, taigi, tik atima. Ar ne geriau dar kartą perversto patį Tolkieną. Juk neabejotinai atsiras kas nors nauja. Fentezi semia temas realiame pasaulyje, tik dalykus mato kitaip. Ji įgalina nebūti gamtos vergu: "Manasis nėra 'įsivaizduotas' pasaulis, o tik įsivaizduota istorinis momentas 'Viduržemėje', kuri yra mūsų buveinė". Taigi Tolkienas nesukūrė kito pasaulio, o tik įsivaizduotą, arba prarastąją, mūsų pasaulio iki krikščioniškojo laikotarpio istoriją. "Žiedų valdovo" kompozicija neįtikėtina. Jame veikia dvi šviesios jėgos, Aragornas bei Frodo, ir viena tamsi, Sauronas. Šviesiosios padeda viena kitai kaip tik gali. Ir pergalė ateina tuo momentu, kai Frodo artėja prie Orodruino, o aragornas stovi prie Mordoro vartų ir juodąjį burtininką kviečia į kovą. Jie skiriasi tuo, kad Frodo gali drąsa ir gudrumu pasiekti galutinę pergalę, o Aragornas vienas pats tik didvyriškai žūti. Jų susiderinimą ir tarpusavio pagalbą sunku formalizuoti ir, pavyzdžiui, perkelti į kompiuterinį žaidimą. Juk tai, kad Aragornas pralaimėtų be Frodo, aišku iš pat pradžių. Aragorno armija tarsi palaikomos ta herojiška energija, kuria gamina Frodo ir Semas, vykdami į beviltišką ekspediciją. Tai ir yra "Valdžios nuvainikavimas" (The Dethronement of Power, K.Liuiso esė): "Iš vienos pusės kruvinas karas, kanopų trepsėjimas, ragų skambėjimas, plieno dūžiai į plieną. Iš kitos du išsekę hobitai, slapta slenkantys, tarsi pelės šlako krūvoje, Mordoro prieblandoje. Ir žinome, kad pasaulio likimas kur kas labiau priklauso nuo tos poros". Tolkieno pasaulis nepaprastai detalus, jis siekia viską inventorizuoti iki paskutinio žolės lapelio. Iš tikro, turi būti slenkstis, už kurio skaitytojas jau neis, tačiau iki jo nuvesti reikia, kad patikėtų jei ne pasauliu, tai bent tuo, kad rašytojas apie jį žino viską. Čia Tolkienas niekuo nesiskiria nuo rašytojo-realisto. Fantastinis pasaulis šaltas, nepaisant jo dekoratyvumo ir spalvingumo. Jame nėra žmonių tik modeliai: "Įprastiniame kūrinyje reiktų 'aprašyti charakterį', o Tolkienui pakanka veikėją pavadinti elfu, gnomu ar hobitu, ir viskas tampa aišku. Išgalvotos būtybės prieinamesnės ir 'vaiskesnės' nei žmonės: paprasčiau pamatyti, kas jų viduje" [K.Liuisas]. tačiau žmogų mes regime tik gnomo ar elfo akimis ir jis visada svetimas. Tolkieno fentezi pasaulis nesusijęs su skaitytojo pasauliu. Jis salelė, kurioje jam saugu. "Žiedų valdove" svarbiausias yra bandymas parodyti, kad pasaulyje svarbiausias dalykas yra laimė, kad laiminga pabaiga vienintelė galima. Fentezi literatūra yra 20 a. kūdikis ir Tolkienas yra šio žanro pradininkas, kad ir kiek nurodinėtume jo pirmtakus. Juk Mairiko romanai dar netikra fentezi, nes atskleidžia stebuklus šalia savęs Golemas klaidžioja Prahos žydų kvartale. Vienintelis tikras fentezi šaltinis yra liaudies pasakos. Faerie pasaulis Pasakų pasaulis daug brandesnis dalykas, nei įprasta. Tolkienas jį apibūdino: "Pasakų pasaulis platus ir gilus, aukštas ir pilnas įvairių dalykų: rasite įvairiausių žvėrių ir paukščių, bekraštes jūras ir nesuskaičiuojamas žvaigždes, užburiantį grožį ir nuolatinį pavojų. Jame ir džiaugsmas, ir liūdesys aštrūs tarsi kardas.Tame pasaulyje paklajojęs žmogus turėtų jaustis laimingu, tačiau jo turiningumas ir keistumas suriša liežuvį norinčiam pasipasakoti. O jame esant pavojinga daug klausinėti, nes vartai gali užsitrenkti, o jų raktai pasimesti". Tai visai ne pasakos vaikams. Iš tikro tik nedaugelis vaikų ir suaugusių jomis žavėjosi. Vaikams jos skiriamos arba adaptuojant arba siekiant "užimti vaikų rinką". Ar jų neapsakoma kosminė drama gali tenkinti apsaugą nuo žiaurumo ir prievartos? Iš tikro, jų kūrėjai "sukūrė Kitą pasaulį, kuriame viskas 'teisinga', nes tai yra pagal to pasaulio dėsnius". Profesorius Oksforde Tolkienas iškelia klausimą: kas yra pasaka? Pagal jį ne pasakojimai apie įvairias fėjas ir elfus, bet Faerie, "pasaulis, kuriame gyvena fėjos". Ir jame "dar daug dalykų, neskaitant elfų ir fėjų, neskaitant ir nykštukų, raganų, trolių, milžinų ar drakonų. Jame yra jūros, saulė, mėnulis, dangus ir žemė bei visi dalykai joje: medžiai ir paukščiai, vanduo ir akmenys, vynas ir duona bei mes, mirtingi žmonės". Ir kas įdomiausia, pasakos apie fėjas (laumes) yra retos. Dominuoja žmonių nuotykiai jų pasaulyje. "Faerie magija nepasibaigia savyje, jos vertė yra veiksmuose ir tarp jų yra tam tikrų pirmapradžių žmogiškų troškimų patenkinimas. Vienas tokių ištirti erdvės ir laiko gelmes. Kitas... palaikyti ryšį su kitomis gyvomis būtybėmis". Tai leidžia spėti, kad kažkas praleista racionaliame moksle apie Visatą. "Holistic" ir stebuklų prisotintos pasakos skiriasi nuo sapnų, kurie, nors ir gali išlaisvinti vaizduotės galias, tačiau, iš tikro, yra riboti ir egzistuoja tik sapnuojant. Tuo tarpu fentezi pasaulis nepriklauso nuo kažko susapnuoto. Kilmės paieškos Pasakų kilmės paieškos gali vesti prie kalbos ir mąstymo ištakų. Tolkienas nepritarė Max Muller požiūriui, kad mitologija yra "kalbos liga". Jis linko laikyti mąstymą, vaizduotę ir kalbą neatskiriamais dalykais (antropologijos kontekste). Jis įspėja, kad klaidinga pasakas laikyti kelių temų variacijomis, nes būtų prarastas kiekvieno iš pasakojimų integralumas. Skandinavų specialistas Dasent apie tai vaizdingai išsireiškė: "Turime tenkintis mums pateikta sriuba, o ne norėti pamatyti jaučio, iš kurio ji virta, kaulus". Sriuba yra konkretus pasakojimas, o kaulai yra to pasakojimo šaltiniai. Tolkienas pasiūlė pasakų sukūrimo terminą bendraautorystę: "Kai iš žolės paimame žalumą, iš dangaus žydrumą, iš kraujo raudonį, įgauname užburiančią galią viename lygmenyje... Galime žalumą suteikti žmogaus veidui ir sukelti siaubą, galime padaryti, kad šviestų klaikiai mėlynas mėnulis, medžiai augintų sidabrinius lapus, o avis aukso vilną, ugnį įkurdinti kirmino viduje. Toji fantazija sukuria naują formą, randasi nauja Faerie, žmogus tampa kūrimo bendraautorius". Tolkienas yra prieš paviršutinišką supratimą ir suvedimą į "natūralius mitus", kaip alegoriją šviesai, tamsai, aušrai, metų laikams ir pan., kaip pernelyg paprastą priežastį. Be to, tai demistikuotų sukūrimo procesą. Alegorija yra vieno matavimo ryšis, jungiantis ženklą ir jo reikšmę. Katalikiškas ženklo supratimas sudėtingesnis, nes nurodo ir kažką, kas yra už jo. Tolkienas išskiria tris pasakų tipus:
O kur sriuba, ten ir "virėjas", kurie turi parinkti ingredientus, sukuriant "užkeikimą", kuris reiškia ir pasakojimą, o taip pat formulę galių valdymui. Jų magija skaitytojui parodo "Kitą laiką", kitą jo matavimą, kad ir akimirkai. Peter Jackson "Žiedų valdovo" trilogija verčia prisiminti, kad Tolkienas laikė, kad
pasakojimai geriausiai išreiškiami žodžiais ("pasakose pirmąkart pajutau žodžių galią"), o
kitose meno rūšyse, pvz., tapyboje, neįprastų formų atgaminimas yra perdaug paviršutiniškas.
Net teatro scena nėra tinkama fantazijai išreikšti ir gali jai net pakenkti. Net Šekspyro
"Makbete" susiduria dvi meno rūšys raganų magija pateikiama istoriniame pasakojimo
kontekste. Vaidinimas jau pats turi savo magiją: vizualų ir garsinį įsivaizduojamų būtybių
perteikimą. Be to, scenoje nėra vietos negyviems daiktams, pvz., medžiams. Taip ir religiniai
filmai ar vaidinimai nepatenkina iki galo, nes juose bandoma sudaiktintai pateikti asmeninius
santykius: Sutvėrimas Mes sukurti, ir ne bet kaip, o pagal Kūrėjo atvaizdą. Tolkieno teologija prasideda ir baigiasi sukūrimu. Būti kūrybingu, reiškia pačiam dalyvauti kūrybos procese. Vaizduotė yra sudėtinė žmogaus prigimties dalis. Ji leidžia įžengti į anapus ir orientuoja į trancendantalumą. Pasaulį kuria vienas dievas, tačiau nuo pat pradžių jis ieško bendradarbių. Ainulindalės mite Iluvataras, Vienas ir Visaapimantis, yra dangiškojo choro dirigentas. Tos didingos muzikos lydimi, angelai užpildo tuštumą. Toje harmonija atsiranda ir pirmasis Nuopuolis, kai didingiausias angelų, Melkoras,
sumano muziką papildyti savo temomis. Dievui teks esminiais momentas pačiam įtraukinėti
naujas temas, kad pataisytų disharmoniją. Bet tai kartojasi ir kartojasi, ir tada Iluvataras
pasako: Šiame sutvėrimo procese pasaulis kuriamas dalyvaujant tarpinėms galioms. Muzika, gavusi formą, tampa Vizija, kuri tveria realybę. Ir tada angelai kviečiami, jei to nori, nusileisti į pasaulį, kurį įsivaizduoti padėjo, kad galėtų toliau dalyvauti jo tvarkyme. O muzika lieka neužbaigta, ne vien todėl, kad Dievas gali įtraukti naujas temas, bet ir todėl, kad Iluvataro vaikai, žmonės, gali ją pakeisti. Po sukūrimo, kita tema yra inkarnacija, t.y. įsikūrimas tame pasaulyje. Pas Tolkieną pirmapradis Nuopuolis įvyksta prieš pasaulio sutvėrimą tad nuodėmė nuo pat pradžių yra pasaulio tvėrimo dalis. "Žiedų valdove" didžiausias priešas yra Sauronas, sutelkęs savo galią į vieną Žiedą, - ir sunaikinti žiedą reiškia sunaikinti Sauroną. O kadangi Sauronas yra puolęs angelas, jis turėjo inkarnuotis pasaulyje. Tačiau Sauronas nėra puolusių angelų vadas, - šiuo pradžioje buvo Melkoras. Angeliškos dvasios buvo paragintos nusileisti į pasaulį, kad iš arčiau dalyvautų tvarkant jį. Melkoras, pervardintas Morgotu, visiems laikams inkarnavosi pasaulyje, kad galėtų jį valdyti. Jis savo galią išsklaidė po visą pasaulį ir visa Viduržemė tapo Morgoto žiedu. Tai reiškia, kad blogis negali būti įveiktas jėga nesunaikinus sutverto pasaulio. Nuolatinė tema Tolkieno kūriniuose, kad pabaiga niekada nepateisina priemonių, o ištikimybė vertingesnė už pragmatizmą. Tolkienas netiki absoliučiu blogiu, kaip ir tuo, kad geri ketinimai pateisina priemones net Saurono ketinimai iš pradžių buvo geri. Literatūra
|
| | ||
|
Fantastikos skyrius | |
