Svarbiausios Biblijos sąvokos
Angelas. Graikų k. reiškia "pasiuntinys".
Antrasis Jėzaus atėjimas. Atėjus pasaulio pabaigai, Jėzus pažadėjo grįžti. Tuomet visi išvys jo galybę ir šlovę. Kai Jėzus atėjo pirmą kartą, ne visi žmonės Jį pripažino. Tačiau jam sugrįžus, nė vienas negalės Jo nepripažinti. Niekas nežino, kada tiksliai tai įvyks. Pats Jėzus pasakė, jog tai įvyks tuomet, kai evangelija pasieks visas tautas.
Apaštalas. Graikų k. reiškia "pasiųstas asmuo". Daugiau apie juos Angelai
Apipjaustymas. Apyvarpės krašto nupjovimas. ST Fizinis Abraomo palikuonių priklausomybės Dievo tautai požymis. NT "tikrasis apipjaustymas", arba priklausymas Dievo tautai, yra realus dalykas, pasireikšiantis tuo, kaip mes tikime ir elgiamės.
Daugiau apie tai >>>>>Apreiškimas. Visa, per ką Dievas įgalina mus pažinti Jo esmę. Graikų k. šis žodis taip pat reiškia "atidengti", "atverti akis".
Atgaila. Gailėjimasis dėl savo nuodėmių ir, atsiprašius už tai Dievo, nusigręžimas nuo jų.
Atgimimas. Arba gimimas į Dievo karalystę ir Jo šeimą. Tai esminis žmogaus pasikeitimas priėmus Jėzų Kristų asmeniškai.
Atpirkimas. Žmogaus išpirkimas iš nuodėmės vergijos. Jėzus už tai sumokėjo savo gyvybe.
Juokas reikalas šventas
kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė, Patarlių 15:15Popiežius ir kelių policija
Visai neseniai popiežius sumanė pats išmokti vairuoti automobilį. Jis pamanė, jog tokiu būdu sutaupys šiek tiek Vatikano pinigų, be to išvykstant į keliones nebereikės melstis ir prašyti, kad Viešpats siųstų vairuotoją.
Jau kitą mėnesį, Vašingtono valstijoje, JAV, pro du kelių patrulius švilpte prašvilpė baltas limuzinas. Jaunesnis policininkas užsidegė troškimu sugauti greitį viršijusį vairuotoją, o vyresnysis jį ramina: Liaukis, Bobai, veikiausiai čia koks didelis politikas, kuriam baudą sumokėti tai tas pats kas nusišnypšti Tačiau jaunesnysis neatlyžo ir pasileido paskui. Po kelių minučių grįžta nieko nepešęs ir labai tylus.
Na, ar išrašei baudą? , - paklausė kolega.
Ne
Vadinasi labai svarbus asmuo, kaip aš ir spėjau?
Manau, kad taip.
Kertu lažybų, tai koks nors senatorius.
Nežinau, manau, kad dar svarbesnis.
Gal vice prezidentas ar ką?
Manau, kad dar svarbesnis.
Tik jau nesakyk, kad sustabdei patį prezidentą.
Ne. Manau, tas žmogus buvo dar svarbesnis.
Ką nori pasakyti kas gali būti svarbiau už prezidentą?
Hm, - atsakė jaunesnysis. Kas sėdėjo ant užpakalinės sėdynės aš nemačiau.
Bet jo vairuotojas buvo pats popiežius.Bažnyčia. Į lietuvių k. atėjo iš slavų "božnica" - "maldykla". NT graikų k. tai buvo žodis "ekklesia", reiškiantis žmonių susirinkimą. Šiais laikais daug kas klaidingai asocijuoja vien tik su pastatu, architektūrine konstrukcja. NT ji yra Kristaus nuotaka, Jo kūnas, visi Jį tikintieji. Yra vietinė bažnyčia ir visuotinė bažnyčia.
Biblija. Graikų k. "biblia" reiškia "knygos". Kitaip - Šventasis Raštas.
Dangus/dangaus aukštumos/dangaus sritys (Ef 6, 12; 3, 10). "Šv. Rašte žodis "dangus" gali reikšti vieną iš trijų vietų. Apie kurią iš jų kalba konkreti Rašto vieta, galima spræsti iš konteksto. Pirmasis dangus (angliškai "sky")- tai virš Žemės matoma skliauto pavidalo erdvė arba, kitaip tariant, atmosferinis dangus (?r. Ps 19, 1). Populiariausias trečiojo dangaus apibrėžimas (angliškai "heaven") - tai pirmasis iš daugelio šlovės lygmenų, vainikuojamų aukščiausiuoju iš visų Dangų - Dievo Tėvo buveine (Mt 6, 9).
Taip vadinamas antrasis dangus (žr. Ef 6, 12; 3, 10) - tai dvasinis pasaulis, iškart gaubiantis žmonijos sąmonę. Tai sritis, Rašte dažną kartą vadinama dangaus aukštumomis/ sritimis. Tai mūsų dvasinės kovos mūšio laukas. Būtent šiose srityse gerosios ir piktosios dvasios grumiasi dėl žmonių sielų. Sugrįžus Viešpačiui Jėzui, visos piktosios dvasinės jėgos bus išvytos ir šis Dangus prisipildys Dievo šlovės" - Francis Frangipane.
Demonai. "Graikų kalboje:"daimon". Karaliaus Jokūbo versija neteisingai išverčia žodžio "daimon" daugiskaitinę formą kaip "velniai". I? tiesø, yra tik vienas velnias - Šėtonas, tačiau demonų yra daug. Demonai - tai buvę angelai, kurie "neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo [pirmąją] buveinę" (Judo 6). Kitaip tariant, demonai yra kritę angelai (žr. Apr 12, 9; Mt 25, 41).
Iš tiesų Naujajame Testamente yra du atskiri žodžiai verčiami kaip žodis "velnias". Kiekvienas iš šių žodžių reiškia kitokią dvasinę būtybę. Demonai skiriasi savo piktumo/blogio laipsniu (žr. Mt 12, 45). Žodį demonas vartojant bendrąja prasme, šiai kategorijai galima priskirti visas būtybes nuo fėjų bei kipšų iki kunigaikštysčių bei valdžių. Tačiau žodį demonas vartojant kaip specifinį terminą, jis dažniausiai reiškia netyrąsias dvasias, tokias kaip kurčnebylės dvasios, taip pat dvasios, kurios maskuojasi dėdamosi žmogaus mintimis.
Demonai yra pagrindinės pragaro karinės pajėgos. Iš visų piktųjų dvasių, demonai yra gausiausi skaičiumi. Matomai, Dievas yra suteikęs demonams teisę okupuoti bet kurią teritoriją, kurioje egzistuoja neklusnus sukilimas ir nesiskaitymas su Jo valia, įskaitant ir žmoniją. Judo 6 eilutė sako, jog šie kritę angelai yra surišti amžinais pančiais ir laikomi tamsybėje. Tamsybė - tai ne vien ta vieta, kurioje nėra šviesos. Tai dvasinė moralinio sugedimo ir ištvirkimo vieta. Visi tikintieji turi įgaliojimą "išvaryti demonus" (?r. Mk 16, 17). Graikų kalboje "Diabolos" reiškia kaltintoją, šmeižiką. Tai vienas iš Šėtono vardų. Angliškas žodis "devil" yra šio žodžio vedinys. Tačiau šis vardas iš tiesų turi būti taikomas tik Šėtonui (Vines Expository Dictionary). (Taip pat žr. žodį Šėtonas)" - Francis Frangipane.
Dievo karalystė. Tai veikiau pats Dievo viešpatavimas, o ne matoma, konkreti vieta. Tai tam tikri dieviški principai. Apaštalas Paulius: "Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje" (Laiškas Romiečiams 14:17).
Dvasia. Tai žmogaus esybė, gyvastis. "Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela" (Pradžios knyga 2:7). Dvasia - viena iš trijų pagrindinių žmogiškosios būtybės komponentų. Dar yra siela ir kūnas (pastarojo egzistavimu veikiausiai niekas neabejoja). Kaip matome iš aukščiau cituotos eilutės, dvasią žmogui duoda ponas Dievas, o siela žmogus tampa pats. Siela - tai žmogaus charakteris, valia bei emocijos. Jį ugdytis žmogus turi pats. Vienas pamokslininkas labai taikliai įvardino, pasakydamas: "Žmogus yra dvasia, turinti sielą ir gyvenanti kūne". Be abejonės, visi trys komponentai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, tiesiog persipynę - žmogus gi nevaikšto susitrejinęs...
Taip pat Biblija dar mini Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo Dvasia, bei piktąsias dvasias. Taigi, kaip matome, dvasinis pasaulis pilnas įvairių būtybių.
Evangelija. Graikų k. šis žodis reiškia "geroji naujiena" - t.y. nors žmogus yra nusidėjėlis ir smunka žemyn, per tikėjimą Jėzaus atperkančia auka jis yra išvaduojamas iš nuodėmės vergijos ir gali tapti Dievo vaiku. Geroji naujiena - tai žinia apie žmogui suteiktą Dievo malonę.
Gundymas. Išmėginimas, išbandymas, Šėtono pastangos įstumti žmogų į nuodėmę. Biblija kalba, kad Dievas neleidžia, jog gundymas viršytų mūsų jėgas jam atsispirti. Sulig kiekvienu išmėginimu - jei žmogus jį pereina pergalingai - jo tikėjimas ir charakteris stiprėja.
Įstatymas. Tai taisyklės, kurias Dievas davė savo tautai, kad ji žinotų, kaip gyventi patinkant Dievui. Įstatymų yra kur kas daugiau nei dešimt. Įstatymai surašyti Toroje - pirmose penkiose Biblijos knygose. Jie skirstomi į ceremonialinius - skirtus konkrečiai hebrajams pagal jų gyvenimo sąlygas - bei universalius (tokius kaip "Nevok", "Nežudyk"), skirtus visiems žmonėms. Tobulai laikytis Dievo įstatymo neįmanoma. Šis suvokimas padeda žmogui ateiti pas Jėzų - Gelbėtoją.
Išganymas arba išgelbėjimas. Tai yra Dievo veiksmas, kuriuo Jis išgelbsti žmones, padėdamas išsivaduoti iš jų nuodėmių. Išgelbėjimas ateina per tikėjimą Kristaus auka. "Išgelbėjimas teikiamas veltui, tačiau jis nėra pigus. Dievo sūnus sumokėjo už tai savo gyvybe", - dr. Lester Sumrall.
Jėzus Kristus. Tai nėra šiaip vardas ir pavardė. Graikų k. vardas Jėzus (hebr. Ješua) reiškia "Dievas gelbėtojas". Žodis Kristus (hebr. Mešiah) reiškia "pateptasis". Jėzus atėjo į žemę kaip paprastas žmogus. Stebuklus ir Dievo darbus Jis galėjo daryti dėl to, kad buvo pateptas Dievo Dvasia. ST Dievo Dvasios simbolis buvo aliejus, kuriuo tarnystei būdavo patepami kunigai. Kitais žodžiais tariant, būti pateptam Dvasia reiškia, kad Dvasia "užliejama" ir pasilieka su tuo žmogumi ir per jį gali daryti savo darbus.
Krikščionis. Lietuvio sąmonėje tai iškart asocijuojasi su krikštu (žr. žodį "krikštas"). Tačiau graikų k. šis žodis turi tokias reikšmes: "panašus į Kristų; toks kaip Kristus; mažas Kristus". Kaip matome, žodis "krikščionis" kilęs nuo žodžio Kristus. Pirmą kartą NT šis žodis sutinkamas tik "Apaštalų darbuose" - t. y. gerokai po to, kai Jėzus buvo paimtas į dangų: "Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius "krikščionimis"" (žr. Apd. 11:26) Žmonės Antiochijoje atpažino Jo mokinius ir pavadino juos krikščionimis - t.y. savo darbais ir elgesiu jie buvo labai panašūs į savo Mokytoją.
Krikštas. NT graikų k. žodis yra "baptiso" (iš to, pvz., krikščioniškos denominacijos pavadinimas "baptistai"). Šis žodis reiškė "būti visiškai panardintam". Tais laikais šis žodis buvo vartojamas, kai kalba eidavo apie audinių dažymą. Norint nudažyti audinį, reikėdavo jį visiškai panardinti į tam tikrus dažus.
Krikštas, kaip aiškinama NT, yra taip pat ir ST minimo tvano simbolis, kai buvo sunaikintas visas senasis pasaulis ir po to atsirado naujasis, kuriame nebuvo nė vienos senojo pasaulio nuolaužėlės. Žemė tvano metu buvo pilnai apsemta. Krikšto metu tikintysis turi būti ne "pakrapijamas", o pilnai panardinamas. Taip pat jis turi sąmoningai suvokti, jog krikštas - tai ženklas, kad senasis, nuodėmingas gyvenimo būdas yra simboliškai paskandinamas.
Kaip jau minėjome anksčiau, kadangi žodis "krikščionis" nėra kilęs nuo žodžio "krikštas", krikštas be tikėjimo nieko nereiškia. Pats krikštas yra panašiai kaip vestuvinis žiedas - jis yra tik matomas ženklas nematomo pasišventimo. Krikštas be tikėjimo tolygus vestuviniam žiedui be sutuoktinio.
Kryžius. Romėnų laikais tai buvo bausmės, gėdos ir mirties ženklas. Tų laikų kryžius - tai kažkas panašaus į šių laikų elektros kėdę. Dievo Sūnus, būdamas visiškai nekaltas, iš meilės žmogui sutiko kentėti už jo kaltes ir nuodėmes. Jis buvo tobulas, todėl jo auka ant kryžiaus turėjo galią mus atpirkti.
Kristus taip pat ragina mus pasiimti savo kryžių ir sekti paskui Jį - t. y. mirti sau, negyventi sau, bet gyventi dėl Jo ir dėl kitų.
Kūnas. Gali reikšti fizinį žmogaus kūną (angl.k. "body"). Žr. žodį "dvasia". Šis kūnas - tai lyg palapinė, kurioje gyvena žmogaus dvasia ir siela. "Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą" - mes turime gerbti ir prižiūrėti tai, kas mums Dievo duota.
Kitas žodis, lietuviškai taip pat verčiamas kaip "kūnas" arba "kūniškumas", Biblijoje reiškia senąją nuodėmingą žmogaus prigimtį, piktas, klastingas, savanaudiškas mintis (angl.k. "flesh"; "carnal"). Kūniška prigimtis ir dvasia grumiasi tarpusavyje, sukeldamos vidinius konfliktus. Tačiau norint kūnišką prigimtį galima nuslopinti ir suvaldyti.
Kūrinija. Visa tai, ką Viešpats Dievas yra sukūręs. Dėl pirmųjų žmonių neklusnumo ir sukilimo kūrinija nebėra tobula. Tačiau Šv. Raštas kalba apie naują kūriniją ir naują pasaulį, kuris įsiviešpataus ateity.
Malda. Bendravimas su Dievu žodžiais arba mintimis, kreipimasis į Jį norint užmegzti ryšį, gauti pagalbą arba pagarbinti.
Malonė. Geraširdiškumas, gailestingumas, palankumu suteikta dovana, geradarybė, simpatija.
Mesijas. Hebrajiškas žodis "Mašiah" ir graikiškas "Christos" reiškia tą patį - "pateptasis". NT aiškiai pasakyta, kad pirmieji krikščionys Jėzų pripažino Mesiju, mat Jis iš tiesų buvo pateptas Šv. Dvasia. Jėzus buvo Mesijas, ir Dievas tai įrodė prikeldamas Jį iš numirusių.
Nuodėmė. Nusikaltimas arba nusidėjimas prieš Dievą, sulaužant Jo įstatymus. Biblija sako, kad per nuodėmę į pasaulį atėjo kančia ir mirtis. "Žmogus yra nusidėjėlis ne todėl, kad daro nuodėmę, o daro nuodėmę dėl to, kad yra nusidėjėlis". Žmonės kalti dėl savo nuodėmių ir privalo už jas atsakyti. Dievas išsprendė nuodėmės problemą atsiųsdamas Jėzų Kristų. Žmonės yra nusidėjėliai iš prigimties, todėl reikia keisti prigimtį - t. y. gimti iš naujo į Dievo šeimą. Tai įmanoma per Jėzų Kristų.
Pasaulis. Graikiškas žodis "kosmos" reiškia fizinį pasaulį ir šia prasme vartojamas NT Dievo sukurtam pasauliui pavadinti.
Kitas graikiškas žodis "aion" reiškia "amžius; amžiaus dvasia" ir NT reiškia visa tai, kas priešiška Dievui. "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jono 3:16).
Pragaras. Jėzus aiškiai kalba apie pragarą, kaip apie amžiną bausmę nusidėjėliams, vaizdžiai apibūdindamas jį kaip sąšlavyną, begalinę tamsą, neužgesinamą ugnį, vietą, kur girdėsis "verksmas ir dantų griežimas".
Tai nėra vien literatūriniai įvaizdžiai, bet perspėjimas, kuriame pabrėžiama, kad Dievo teismas yra absoliutus ir galutinis.
Prisikėlimas. Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų. Jis prisikėlė ir turėjo naują kūną. Prisikėlimo iš numirusiųjų faktą liudijo keli šimtai žmonių, tame tarpe ir Jo priešai. Prikeldamas Jėzų iš numirusiųjų, Dievas įrodė, jog Jis yra Kristus.
Sandora. Šiandienos terminais tai susitarimas, sutartis, kontraktas. Dievo bendravimas su žmogumi pagrįstas sandoromis. Svarbiausios jų - tai Senoji ir Naujoji, kurios dar vadinamos Testamentais - t. y. "oficialus Dievo valios pareiškimas". NT, kaip ir dera testamentui, įsigaliojo po asmens mirties - t. y. Jėzaus - ir buvo užtvirtintas Jo krauju.
ST laikais žmonės taip pat sudarinėdavo kraujo arba druskos bei kitokias sandoras. Šiais laikais sudarinėjami kontraktai.
Siela. Graikų k. "psyche" (iš to "psichologija", "psichiatrija" ir pan.). Žmogaus asmenybė - jo charakteris, valia, emocijos. Taip pat žr. "dvasia".
Šėtonas. Graikų kalboje: "Satanas" reiškia "priešas, tas kuris priešinasi". "Tai pagrindinis velnio vardas. Šėtonas yra šmeižikas, žmones šmeižiantis Dievui, o Dievą šmeižiantis žmonėms. Pagrindinė jo atakos prieš žmoniją užmačia - priversti žmones nusidėti, tokiu būdu ant žmonijos užtraukiant Dievo teismą. Mūsų kova prieš Šėtoną būna sėkminga tik tuomet, kai išliekame švarūs ir tokiu būdu Dievo teismą užtraukiame velniui. Vienas iš Šventosios Dvasios tarnavimų yra užtraukti velniui Dievo teismą (?r. Jn 16, 11).
Šėtonas yra pagrindinis apgaulės, melo bei smurto veiksmų šaltinis. Jėzus pasakė, jog jis yra vagis, ateinantis "vogti, žudyti ir pražudyti". Šėtonas yra gundytojas. Jis taip pat yra ir brolių kaltintojas. Raštas jį dar vadina šio pasaulio kunigaikščiu bei šio amžiaus dievaičiu. Šėtonas nepasirodo ir tiesiogiai neatakuoja žmonių bendrai paėmus. Tačiau velnias visuomet rezga puolimą, nukreiptą prieš Viešpaties pateptuosius (pvz.: Jobas, Kristus, Petras). Kaip kalba Raštas, Šėtonas buvo sudraustas, bet ne "išmestas", kaip vyksta su demonais. Bažnyčia prieš Šėtoną gali sėkmingai kariauti, atsiduodama Dievui, gyvendama, kalbėdama ir tvirtai laikydamasi Dievo žodžio bei pažindama Kristaus atperkančio kraujo galią ir gyvendama nukryžiuotą gyvenimą (žr. Apr 12, 10-12)" - Francis Frangipane.
Šlovė. Ypatinga Dievo galia ir didybė.
Šventoji Dvasia. Dievo Dvasia yra viena Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus. Dievas yra vienas trijuose asmenyse. Vienas iš šių asmenų yra Šventoji Dvasia.
Šventumas. ST šventas reiškė "paskirtas, atidėtas Dievui". Tai nėra tas pats kaip religingumas. NT krikščionys vadinami šventaisiais, nes yra nusprendę atsiduoti Dievui, yra pašventinti Dievo Dvasia, Jėzaus krauju ir Dievo Žodžiu.
Teismas. Kadangi Dievas yra visatos Valdovas, Jis kuria ir leidžia įstatymus. Visuotinis teismas, apie kurį kalba Jėzus, bus galutinis gėrio ir blogio atskyrimas. Teismo dieną kiekvieno likimas priklausys nuo to, koks buvo jo santykis į Kristų.
Tikėjimas. Tai "užtikrintumas to, kuo viliamės, ir įsitikinimas dalykais, kurių nematome" (Laiškas Žydams 11:1). Tikėjimas yra užtikrintumas to, kas yra dabar, ką Jėzus jau yra atlikęs ir kas galioja šią akimirką.
Viltis. Tai pasitikėjimas žvelgiant į ateitį. Skirtingai nei tikėjimas, kuris pasitiki neregimais dabar egzistuojančiais dalykais, viltis pasitiki ateity vyksiančiais dalykais. NT viltis palyginama su inkaru, kuris išlaiko laivą. Kai kurie Jėzaus pažadai šiandien dar nėra išsipildę, bet išsipildys ateity.
Žengimas į dangų. Po prisikėlimo Jėzus dažnai lankė savo mokinius. Praėjus keturiasdešimčiai dienų po prisikėlimo, Jo mokiniai buvo kartu su Juo ant Alyvų kalno, kur Jėzus paskutinį kartą jiems apsireiškė. Jie matė, kaip "Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių". Tai vadinama žengimu į dangų.
Literatūra:
- Biblijos enciklopedija. - Alna litera. 142-158 p. - Vilnius, 1992.
- Biblija. - Tikėjimo žodis. - Vilnius, 1996.
- Dabartinės lietuvių k. žodynas. - Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.
- Religijotyros žodynas. - Mintis. Vilnius, 1991.
- Life Application Bible, NKJ. - Tyndale Publishing House, Inc.
Parengė Rūta Vekerotaitė
Susanos istorija
Visų dienų apmąstymai
Musulmonų-krikščionių dialogas
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Filosofija iš antropologinio taško
Į komunizmą atsisakant Dievo
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Nikėjos susirinkimas
Kodėl kovo 8-oji?
Milano ediktas
Angelai
Religijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis