Religiniai anekdotai

Šiame puslapyje surinkti Biblijos aptarimų puslapyje publikuoti anekdotai.

Daugiau: Naujausi religiniai anekdotai

Atlygis pagal nuopelnus

Kunigas mirė ir laukė eilėje prie Dangaus vartų. Prieš jį stovėjo vaikinas su akiniais nuo saulės, odiniu švarkeliu ir džinsais. Šv. Petras jo paklausė: - Kas tu? Turiu žinoti, ar tave leisti į Dangaus karalystę. - Esu Džo, taksistas Niujorke.

Šv. Petras patikrino sąraše, nusišypsojo ir tarė: - Imk šiuos šilko drabužius ir aukso dirbinius; įženk į Dangaus karalystę.

Dabar buvo kunigo eilė ir jis išpyškino: - Esu Juozapas, buvau Šv. Marijos parapijos pastoriumi 45 m.

Šv. Petras vėl patikrino sąraše ir tarė: - Imk tuos drobinius drabužius ir medinius dirbinius; įženk į Dangaus karalystę. - Palauk minutėlę, - tarė kunigas. - Tas taksi vairuotojas gavo šilko drabužius. Kodėl taip? - Čia, viršuje, mes duodame pagal nuopelnus, - atsakė šv. Petras. - Kol meldėtės, žmonės miegojo; o kai jis vairavo, žmonės meldėsi.

Angelas sargas

Vyras, eidamas gatve, išgirdo balsą:
- Stok! Krenta plyta!

Vyras sustojo ir stambi plyta nukrito tiesiai prieš jį. Vyras buvo sukrėstas. Jis nuėjo tolyn ir prie sankryžos vėl išgirdo:
- Stok! Automobilis už kampo!

Vyras sustojo ir pro šalį pralėkė automobilis. Jis susidomėjo:
- Kas tu? Kur tu?
- Aš tavo angelas sargas, - atsakė balsas.
- O taip? - vyras tarė. - Ir kur, po galais, buvai per vedybas?

Karštas sumuštinis budistui

Budistas priėjo prie karštų sumuštinių pardavėjo ir paprašė:
- Padaryk su viskuo.

Jis padavė 20 dolerių ir laukė. Po kiek laiko paklausė:
- O kur mano grąža?
- Visa grąžą gausite viduje, - atsakė pardavėjas.

Dievo atvaizdas

Darželyje auklėtoja stebėjo, kaip vaikai piešia klasėje. Gritutė piešė kažką ypač susikaupusi. Auklėtoja paklausė, ką gi ji piešia.
- Dievą, atsakė Gritutė.>BR> - Tačiau niekas nežino, kaip atrodo Dievas, - nustebo auklėtoja.

Neatsitraukdama ir net neatitraukusi akių nuo piešinio, Gritutė paaiškino:
- Truputį palaukite, netrukus sužinos!

Su Dievo pagalba

Fermeris nusipirko seną, apleistą fermą, tikėdamasis ją paversti klestinčiu ūkiu. Laukai buvo apaugę piktžolėmis, pastatai apgriuvę, tvoros išvartytos. Pirmą fermerio atsikraustymo dieną, miestelio kunigas aplankė naujakurį, kad palaimintų jo darbus, palinkėdamas: "Dirbkite kartu su Dievu, kad ji taptų svajonių ferma!" Po kelių mėnesių kunigas vėl užsuko pas fermerį ir rado visai kitą aplinką - namas buvo suremontuotas, ganėsi daugybė galvijų, laukai buvo apsėti javais. "Nuostabu!", pagyrė kunigas, "Matai, ką judu kartu su Dievu galite padaryti!"

"Taip, pagarbusis", atsiliepė fermeris, "tačiau ar atsimeni, kaip atrodė ferma, kai Dievas dirbo vienas?"

Juoda ir balta

Gritutė pirmą kartą dalyvavo vestuvėse. Ji pašnibždėjo motinai:
- Kodėl nuotaka apsirėdžiusi baltai?
- Balta, yra laimės spalva, o šiandiena - laimingiausia diena jos gyvenime.
Gritutė pagalvojo valandėlę ir vėl klausia:
- O kodėl jaunikis apsirengęs juodai?

Kada laikas į kirpyklą?

Pastorius, garsėjantis ilgais pamokslais, pastebėjo, kaip vienas vyras išėjo jam kalbant ir sugrįžo prieš pat pamaldų pabaigą. Po pamaldų pastorius jo paklausė, kur jis ėjo.
- Apsikirpti, - atsakė tasai.
- O ar negalėjote to padaryti prieš mišias?
- Matote, - atsakė vyriškis, - tuo metu dar nereikėjo.

Dievas mato

Vaikai sustojo į eilutę prie katalikų mokyklėlės valgyklos. Stalo gale buvo didelė obuolių krūva. Vienuolė perspėjo: "Imkite tik po vieną, Dievas mato".

Kitame stalo gale ant padėklo buvo daug šokoladinių sausainių. Stovėdamas eilėje Petriukas užrašė ant lapuko pastabą ir padėjo prie sausainių: "Imkite, kiek norite, Dievas stebi obuolius!"

Užuojauta

Vakarietė budistė atvyko pas mokytoją į Indiją. Jai važiuojant rikšos vežimėlyje su kita moterimi, netikėtai užpuolė vyriškis. Jis nieko nepagrobė, tik išgąsdino abi moteris. Budistė apie įvykį papasakojo mokytojui ir paklausė, kaip jai derėjo elgtis. Šis paaiškino:
- Reikėjo būti labai tolerantiškai ir su gilia užuojauta trenkti skėčiu užpuolikui per galvą.

Pabaiga jau netoli

Vietos kunigas su pastoriumi stovėjo šalia kelio laikydami plakatą: "Galas jau netoli! Pasukite atgal, kol dar nevėlu!" Vienas vairuotojas nesustojo ir tik apšaukė juos: "Netrukdykite, religiniai kvailiai!"

Netrukus priekyje pasigirdo bildesys ir garsus pliaukštelėjimas į vandenį. Kunigas su pastoriumi susižvalgė ir paklausė:
- Ar nemanai, kad geriau buvo parašyti: 'Tiltas išardytas!'?

Ir mano versle

Kunigas prieš prailgintą Velykų savaitgalį ilgai laukė eilėje prie benzino. Pagaliau atėjo ir jo eilė.
- Atsiprašau, - maloniai prakalbino patarnautojas. - Atrodo, kad visi laukia iki paskutinės minutės prieš tolimą kelionę.
- Kaip ir mano versle, - sutiko kunigas.

Elijas ir jautukas

Sekmadieninės mokyklos mokytojas pasakojo vaikams apie pranašą Eliją ir netikrus dievo Baalo pranašus. Jis papasakojo, kaip Elijas pastatė altorių, padėjo malkų po juo, papjovė jautuką ir padėjo jį ant altoriaus. Tada Elijas liepė Dievo tautos žmonėms pripilti 4 barelius vandens ir išlieti jį virš altoriaus - ir taip padaryti 4 kartus.
- O dabar, - tarė mokytojas, - ar kas paaiškins, kodėl reikėjo pilti vandenį?

Klasės gale mažoji Gritutė entuziastingai kėlė ranką: - Kad mėsa būtų sultingesnė!

Trys klausimai

Mirė trys vienuolės ir atėjo prie dangaus vartų. Šv. Petras pasakė, kad jas įleis, jei atsakys po klausimą. Jis pasisuko į pirmąją ir paklausė:
- Kas buvo pirmasis žmogus?
- Adomas, - atsakė vienuolė ir trimitai sutrimitavo, angelai užgiedojo, vartai atsidarė ir ji įėjo.

- O kas buvo pirmoji moteris? - paklausė antrosios.
- Ieva, - atsakė ir vėl trimitavo trimitai, giedojo angelai.
- O kokie buvo pirmi Ievos žodžiai Adomui? - Šv. Petras klausė trečiosios.

Ši akimirką susimąstė:
- Vajė, koks kietas...

Ir trimitai sutrimitavo, angelai užgiedojo...

Dievo įsakymai

Sekmadieninėje mokyklėlėje mokytoja aptarinėjo tikėjimo klausimus su 5-6 m. vaikais. Paaiškinusi "Gerbk savo tėvą ir motiną", ji paklausė:
- Ar yra Dievo įsakymas, mokantis, kaip reikia elgtis su broliais ir seserimis?
- Nežudyk! - po trumpos akimirkos "prisiminė" Gritutė.

Geriau nei kiauliena

Kunigas ir rabinas atsidūrė vienoje traukinio kupė. Po kiek laiko kunigas pradėjo pokalbį:
- Girdėjau, kad jūsų tikėjimas neleidžia valgyti kiaulienos. Ar tikrai niekada neragavote jos?
- Turiu pasakyti tiesą. Taip, teko paragauti, kartą. - atsakė rabinas ir savo ruožtu paklausė. - O jūsų religijoje taip pat... Girdėjau, kad turite laikytis celibato, bet ...?
- Žinau, ką nori paklausti. Aš nusidėjau kartą ar du.

Kurį laiką abu patylėjo, tada rabinas padėjo į šalį laikraštį, kurį skaitė, ir tarė:
- Ir kaip? Geriau nei kiauliena, a?

Mošė skaito arabų laikraščius

Mošė važiavo metro skaitydamas arabų laikraštį. Į vagoną įlipęs jo pažįstamas tuo labai nusistebėjo ir priėjęs tarė:
- Moše, gal netekai proto? Kodėl skaitai arabų laikraštį?!
- Matai, - atsakė Mošė. - Anksčiau skaičiau žydų laikraščius, tačiau ką juose rasdavau? Žydai persekiojami, žydus puldinėja, žydai veda kitatautes, žydai vargsta. Taigi kartą paėmiau arabų laikraštį. Ir ką ten radau? Žydai valdo visus bankus, Žydai valdo žiniasklaidą, visi žydai turčiai ir įtakingi, žydai vadovauja pasauliui. Man tai labiau patiko!

Aš Napoleonas!

Kartą naktį psichiatrinėje vienas nelaimingasis sušuko:
- Aš Napoleonas!
- Iš kur žinai? - paklausė kitas pacientas.
- Man Dievas sakė!
- Aš nesakiau, - pasigirdo balsas iš gretimos palatos.

Plaukai ir teisės

Jaunuolis nusprendė gauti teises automobilio vairavimui. Jis apie tai pasakė tėvui, kuris buvo dvasininkas. Tėvas tarė: "Sudarysime sandorį. Pradėsi geriau mokytis, kiek pastudijuosi Bibliją ir nusikirpsi plaukus. Tada galėsime apie tai pakalbėti". Po mėnesio sūnus vėl paklausė tėvo, ar gali jau eiti laikyti teisių. Tėvas tarė: "Sūnau, tikrai didžiuojuosi tavimi. Pažymiai pagerėjo, kruopščiai nagrinėjai Bibliją, tačiau nenusikirpai plaukų".

Vaikinas akimirką pamąstė ir atsakė: "Žinau, tėti, daug galvojau apie tai. Samsonas turėjo ilgus plaukus, Mozė buvo ilgaplaukis, kaip ir Nojus. Ir net Jėzus..."

Į tai tėvas atsiliepė:
- Taip, ir jie ėjo, kur norėjo!

Mano pirmoji išpažintis

Parapijos kunigui buvo surengti iškilmingi pietūs jo 25 m. atvykimo į parapiją proga. Populiarus vietinis politikas buvo pakviestas, kad pasakytų kalbą, tačiau jis vėlavo atvykti dėl eismo kamščių. Tad kunigas nutarė tarti kelis žodžius:
- Jūs puikiai žinote, kad išpažinties paslaptis niekada negali būti sulaužyta, tačiau papasakosiu pirmus įspūdžius apie pirmą čia išklausytą išpažintį. Po jos pamaniau, kad buvau paskirtas į siaubingą virtą. Mano pirmasis išpažintojas man prisipažino, kad pavogė televizorių, o kai jį sustabdė policija, vos nenužudė pareigūno. Dar jis sakė, kad savinasi pinigus iš darbovietės ir turi meilės romaną su boso žmona. Išsigandau. Tačiau laikui bėgant pamačiau, kad ne visi parapijiečiai tokie, kaip tas pirmasis išpažinėjas, ir kad dirbu puikioje parapijoje su mielais žmonėmis.

Tuo metu atvyko politikas ir, labai atsiprašinėdamas, pradėjo kalbą:
- Niekada neužmiršiu tos pirmos dienos, kai atvyko naujas kunigas. Man teko garbė pirmam eiti pas jį išpažinties...

Dailidės sūnus

Vieną dieną Jėzus išėjo pasivaikščioti palei dangų supančią sieną. Staiga kitoje pusėje išgirdo seno žmogaus balsą:
- Ei! Ei!
- Kas ten? - atsiliepė Jėzus.
- Tai tik vargšas senas dailidė ieško savo sūnaus, - atsakė senis.

Jėzaus širdis suvirpėjo iš džiaugsmo ir jisai pašaukė:
- Juozapas?
- Pinokis? - atsiliepė balsas.

Reinkarnacijos siurprizai

Buvo du įsimylėję spiritualistai, tikėję reinkarnacija. Jie pasižadėjo, kad jei vienas jų mirs, kitas pabandys susisiekti su mirusiuoju tiksliai po 30 d. Taip nutiko, kad vaikinas žuvo autoavarijoje po kelių savaičių. Jo mylimoji pagal pažadą pabandė su juo susisiekti po 30 d.

Seanso metu ji šaukė: “Petrai, Petrai, čia Morta. Ar mane girdi?” Dvasios balsas atsiliepė: “Taip, Morta, girdžiu tave”. Tada Morta su ašaromis akyse paklausė:
- Ach, Petrai, kaip atrodo ta vieta, kurioje esi?
- Ji nuostabi. Žydras dangus, šiltas vėjas, beveik visąlaik šviečia saulė.
- Ką darai dienomis?
- Klausyk, Morta. Atsikeliu prieš tekant saulei, suvalgau sočius pusryčius, o vėliau nieko neveikiu, o tik užsiimu meilės reikalais iki pietų. Tada pasnaudžiu iki dviejų ir vėl užsiimu meile iki penkių. Po vakarienės, vėl jos imamės yki to laiko, kai reikia eiti miegoti.

Morta truputį suglumo:
- Tai štai kaip dangus atrodo...
- Dangus? Aš nesu danguje, Morta...
- Tai kur tu esi?!
- Aš triušis Arizonoje!

Mūsų gyvenimo audiniai

Unitarinio universalisto žmona atėjo į audinių parduotuvę ir paprašė pardavėjo pamatuoti 9 m audinio. Pardavėjas paklausė:
- Ką ruošiatės siūti?
- Naktinius marškinius sau kaip dovaną savo vyrui.
- Tačiau ar nebus 9 m perdaug naktiniams marškiniams?
- Žinau, tačiau mano vyras linkęs ieškoti, o ne rasti.

Daugiau skaitykite: Unitarizmas

Dalybos

Trys kunigai kalbėjosi po pietų apie tai, kiek paaukotų pinigų pasilieka sau ir kiek atiduoda Viešpačiui.

Pirmasis tarė:
- Aš darau labai paprastai. Ant grindų nubrėžiu liniją, atsistoju per vidurį ir išmetu pinigus į orą. Kurie nukrenta dešinėje linijos pusėje, yra man, o kurie kairėje - Viešpačiui.

Antrasis pabrėžė, kad naudoją panašų būdą: - Tik tam tikslui naudoju mažą staliuką kavai. Išmetu pinigus į orą, ir kurie nukrenta ant stalo, tenka Viešpačiui, o kurie ant žemės - lieka man.

Kurį laiką jie apmąstė abudu būdus, o tada pasisuko į trečiąjį, kuris sėdėjo tylėdamas:
- O ką tu darai?
- Ach taip, aš, kaip ir jūs, išmetu į pinigus į orą, - ir Viešpats pasiima kiek nori, o likusieji nukrenta man.

Ūkininkas bažnyčioje

Vieną sekmadienį į bažnyčią užėjo ūkininkas. Bažnyčioje tuo metu tebuvo tik dviese, - jis ir kunigas, kuris ano paklausė, ar jis nori pasimelsti. Ūkininkas atsakė:
- Nesu labai kietas, tačiau, jei nueičiau šerti savo karvių ir terasčiau tik vieną, aš ją tikrai pašerčiau.

Tad kunigas pradėjo sakyti pamokslą. Praėjo valanda, antra, dar pusvalandis. Kunigas pagaliau baigė pamokslą ir priėjo prie ūkininko paklausdamas, kaip šiam patiko pamokslas. Tasai atsakė:
- Na, nesu labai kietas, , tačiau, jei nueičiau šerti savo karvių ir terasčiau tik vieną, - aš jai nesušerčiau viso šieno.

Blondinė prie dangaus vartų

Keli dvasininkai - kardinolas, pora vyskupų ir pan. - laukė, kada šv, Petras atidarys dangaus vartus. Pagaliau jis pasirodė, tačiau liepė jiems palaukti ir praleido naujai atvykusį. Tai buvo patraukli blondinė mini sijoniuku. Kardinolas kiek sutriko ir liepė Petrui paaiškinti. Kaip bebūtų, jie laukė už vartų gana ilgai ir buvo bažnyčios šulai. Kaip galėjo mergina užsitarnauti didesnės pagarbos? Šv. Petras nusišypso ir pasakė:
- Kai ji buvo gyva, važinėjo mažu geltonu sportiniu automobiliu. Ji nuolat nepaisė raudonos šviesos, išlėkdavo iš už kampo ir šiaip neatsargiai važinėjo ir taip išvarė velnią iš daugiau žmonių, nei jūs visi kartu!

Likimo ironija

Du vyriškiai šnekučiavosi belaukdami prie dangaus vartų.
- Kaip mirei? - klausia vienas.
- Sušalau.
- Kaip baisu. Kai jauteisi mirtinai sušaldamas?
- Pradžioje labai nemalonu. Drebi ir jauti skausmą rankų ir kojų pirštuose. Tačiau aplamai tai labai neblogas mirimui. Sustingi ir pamažu atsijungi, tarsi užmigdamas. O kaip tu mirei?
- Plyšo širdis. Matai, žinojau, kad žmona neištikima, tad vieną dieną netikėtai grįžau namo anksti, tačiau nieko neradau, o ji žiūrėjo televizorių. Apibėgau visus namus ieškodamas meilužio. Bėgant laiptais į palėpę sustojo širdis.
- Kokia likimo ironija, - atsiliepė pirmasis ir papurtė galvą.
- Apie ką tu čia?
- Jei būtum pažvelgęs į šaldytuvą, būtumėm abu gyvi.

Vienuolynas ant kalvos

Vienuolynas buvo pastatytas ant poros šimtų metrų aukščio uolos. Vienintelis būdas patekti į jį buvo pasikelti krepšiu, kurį į viršų iš vis jėgų traukdavo keli vienuoliai. Kas be ko pasikėlimas stačia uola krepšyje buvo bauginantis. Vienas turistų pusiaukelėje ypač susinervino, kai pastebėjo, kad krepšį laikanti virvė yra labai sena ir jau gerokai sutrūnijusi. Virpančiu balsu jis paklausė kartu besikeliančio vienuolio, kaip dažnai keičiama virvė.

Vienuolis trumpai pagalvojo ir žvaliai atsakė.
- Kiekvienąkart, kai nutrūksta.

Viešpats išgelbės mane!

Lijo kelias dienas iš eilės ir liūtys sukėlė smarkų potvynį. Vanduo pakilo taip aukštai, kad vienas žmogus buvo priverstas užsiropšti ant stogo ir ten sėdėjo lietuje. Kai vanduo dar labiau pakilo, priplaukė valtis ir pasiūlė jam lipti į ją. "Ne, dėkui, Viešpats išsaugos mane!", atsakė žmogus; ir valtis nuirklavo tolyn.

Kai vanduo jai ėmė semti stogą, kita valtis priplaukė, tačiau žmogus ir šįkart atsisakė plaukti. Vanduo jau visai apsėmė namą ir žmogui teko tupėti ant kamino, o lietus toliau pylė kaip iš kibiro. Tuo metu atskrido malūnsparnis ir pilotas ragino jį gelbėtis, nes kitaip nuskęs. "Ne, dėkui, Viešpats išsaugos mane!", - vėl atsisakė žmogus.

Po ilgų prašymų ir maldavimų pilotas pasidavė ir nuskrido. Vanduo dar labiau pakilo ir žmogus nuskendo. Po mirties pateko į dangų, kur sutiko Dievą.

- Nieko nesuprantu, Viešpatie, - jis pasakė suirzęs. - Vanduo kilo ir kilo, aš laukiau kelias valandas, tačiau jūs manęs negelbėjote. Kodėl?

Dievas tik papurtė galvą ir atsakė:
- Apie ką čia kalbi? Aš pasiunčiau dvi valtis ir malūnsparnį.

Laiškas Dievui

Paštas gavo laišką, ant kurio vaikiška ranka vietoje adreso buvo užrašyta "Dievui". Paštininkas, nežinodamas, ką su tuo laišku daryti, atplėšė ir perskaitė:
"Gerasis Dieve, tau rašo Jonukas. Man 6 m. Mano tėtė mirė ir mama sunkiai dirba, kad galėtų augintų mane ir mano sesutę. Ar galite atsiųsti mums 500 Lt?" Paštininkas buvo sujaudintas, jis parodė laišką kolegoms ir jie nusprendė susimesti po kažkiek pinigų ir pasiųsti tai šeimai. Jie surinko 200 Lt.

Po dviejų savaičių tas pats paštas vėl gavo laišką, adresuotą Dievui. Jame berniukas padėkojo Dievui už gautus pinigus, tačiau pabaigoje pridūrė:
"Ar galėtum kitą kartą pinigus pasiųsti tiesiai mums? Siunčiant paštu, jie pasiima 300 Lt".

Popiežius prieš Mošę

Prieš šimtmetį ar du, popiežius pasiūlė Romos žydų bendruomenei atsiųsti atstovą debatams.

Žydai pradėjo žvalgytis, kas čia galėtų geriausiai apginti jų tikėjimą, tačiau neatsirado nė vieno savanorio. Tai buvo pernelyg rizikinga. Tad jie galų jie atėjo pas senąjį Mošę, visą gyvenimą pradirbusiu valytoju. Jis buvo senas ir neturtingas, tad neturėjo ką prarasti, - tad jis sutiko. Tik jis paprašė, kad būtų įvesta viena taisyklė - kad per daug nebūtų kalbama, tegu nė vienai pusei nebūna leista kalbėti. Popiežius sutiko.

Debatū diena atėjo. Popiežius ir Mošė atsisėdo vienas prieš kitą. Po minutės popiežius pakėlė ranką ir parodė tris pirštus. Mošė pažvelgė į jį ir pakėlė vieną pirštą. Popiežius pirštus apsuko ratu apie savo galvą. Mošė parodė į žemę, ant kurios sėdėjo. Popiežius ištraukė vafliuką ir vyno taurę. Mošė išsiėmė obuolį. Popiežius atsistojo ir tarė: "Pasiduodu. Tas vyras pernelyg stiprus. Žydai nugalėjo".

Po valandos kardinolai susirinko pas popiežių klausdami, kad įvyko. Popiežius tarė: "Pirmiausiai iškėliau tris pirštus pavaizduodamas Trejybę. Jis atsakė iškeldamas vieną pirštą primindamas, kad vis tiek turime vieną dievą, bendrą abiem religijom. Tada aš pamojavau pirštu aplink save, rodydamas, kad Dievas yra visur aplink. Jis atsakė parodydamas į žemę, kad Dievas yra tiesiog su mumis. Aš išėmiau vyną ir vafliuką, kad parodyčiau, kad Dievas atleidžia mums mūsų nuodėmes. Jis išsiėmė obuolį primindamas apie pirmąją nuodėmę. Jis turėjo atsakymą į visus klausimus. Ką aš galėjau padaryti?"

Tuo metu žydų minia apsupo Mošę stebėdamasi, kad tas senis, vos ne silpnaprotis, padarė tai, ką mokslininkai laikė beveik neįmanomu.
- Kas nutiko? - klausė jie.
- Taigi, - atsakė Mošė, - pirmiausia jis man pasakė, kad žydai turi iš čia išsinešdinti per tris dienas. Aš jam atsakiau, kad nė vienas iš mūsų neišvyks. Tada jis pasakė, kad visą miestą reikia išvalyti nuo žydų. Aš jam priminiau, kad mes čia gyvenam jau daug amžių.
- O tada? - paklausė moteris.
- Nežinau, - pasakė Mošė. - Jis išsiėmė savo pietus, o aš išsiėmiau savo.

Nesąmonienos
juokai, juokeliai
Anekdotai Nr. 5
Anekdotų rinkinukas
C kalbos Biblija
Lietuviškoji išmintis apie alų
Kodėl alus geriau nei moteris
Kas geresnio pas Laimėnus?
Psichoproduktologija
Pindologija
Biblijos skirsnis
Vartiklio svetainė
NSO.LT svetainė