ŠVIESA MANO TAKUI... ”Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė...” (Jn 1,5)

ŠVIESOS JĖGA

Noriu pakalbėti apie tai, kas, mano manymu, visiems žinoma, - apie tamsą ir šviesą. Visi vaikystėje esame patyrę tamsos baimę. Joje nejauku, joje baisu... ant pakabos kabantys rūbai ima atrodyti kaip vaiduokliai. Ir kaip staiga viskas pasikeičia uždegus šviesą arba prisiglaudus prie tėvo. Staiga, vienu mirksniu tamsa praranda savo galią.

Iš tiesę tamsa neturi jokios jėgos. Ar esi kada matęs kokį nors aparatą, veikiantį tamsos baterijomis? Šviesos baterijomis veikiančių aparatų yra - tai ir skaičiavimo mašinėlės, ir saulės baterijomis varomos mašinos ir kt.

Ko reikia, kad taptų tamsu? Ar reikia nusipirkti kokią nors tamsą skleidžiančią lemputę? O gal reikia įsigyti visą tamsos gaminimo aparatą? Žinoma, ne. Norint, kad taptų tamsu, reikia išjungti visus šviesos šaltinius - užgesinti elektros lemputes, užpūsti žvakes, o langus gerai uždengti, kad saulės spinduliai nepatektų į vidų. Tai padarius bus tamsu, visiška tamsu, kaip sakoma, nors į akį durk. Tokioj tamsoj baisoka net pajudėti - gali į ką nors užsigauti, gali atsitrenkti į sieną, įkristi į griovį ir pan. Bet tai nereiškia, kad tamsa tave paėmė ir trenkė į sieną ar į griovį įstūmė. Tai tu pats, nematydamas, kur eini, atsitrenkei, pats ir įkritai.

Nors pati tamsa neturi jokios jėgos su tavimi susidoroti, tačiau neturėdamas šviesos esi bejėgis. Vienintelis ir be galo apgailėtinas būdas judėti tamsoje - tai vaikščioti apgraibomis. Tačiau užtenka gauti nors menkiausią šviesos šaltinį, kad ir degantį degtuką, ir tu - nugalėtojas! Tamsa nieko negali padaryti šviesai! Kai turi šviesą, matai, kas yra aplink, kur yra kelias, o kur griovys. Atsiradus šviesai, tamsai nelieka nieko kito, kaip tik trauktis! Ji negali nei užpūsti, nei užgožti šviesos, nes pati neturi absoliučiai jokios jėgos. Šviesa triumfuoja prieš tamsą - ji “šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožia”, kaip rašo evangelistas Jonas (Jn 1, 5). Kuo daugiau šviesos, tuo drąsiau, tuo smagiau gyventi.

DVASINĖ TAMSA

Dievas yra šviesa, be Jo žmonės gyvena tamsoje. Visas ję gyvenimas panašus į vaikščiojimą apgraibomis. Tiesa, ir apgraibęs tamsoje esantį kokį nors daiktą gali teisingai pasakyti, kas tai yra, tačiau, be abejo, dažniau suklysi. Galbūt daugelis man paprieštaraus, nes prisipažinti, kad gyveni tamsoje lyg aklas, neleidžia išdidumas. Dabarties žmogus toks šviesus, apsiskaitęs ir išsilavinęs, – “Jau seniai praėjo tamsūs prietaringi viduramžiai”, - mano amžininkai, laikydami save gudriais. Jėzaus laikais taip apie save galvojo ir fariziejai: “Tai gal ir mes akli?” - pašaipiai klausė jie Jėzaus. - “Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote:’Mes regime!’ - Todėl jūsų nuodėmė pasilieka”, - atsakė jiems Jėzus (Jn 9, 40-41). Pripažinti, kad vis dėlto esi tamsuolis, nėra lengva, bet tai pripažinus, yra galimybė praregėti. “Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo,-kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų” (Jn 9, 39). O kad žmonėms trūksta gyvenimo šviesos, yra akivaizdu. Ar ne apie tai kalba masinis polinkis į horoskopus? Ar ne dėl to yra toks didelis būrėjų paslaugę poreikis? Žmonės gyvena ir nepažįsta nei dabarties, nei to, kas bus rytoj... Nežinia slegia juos. Neužtikrintumas rytdiena verčia nerimauti, ir ieškodami nors trupučio šviesos jie susikuria prietarus, eina pas burtininkus, skandina savo baimes alkoholyje.

Ne, mes čia į požemius neįsivedėme kabelinės, bet, manau, kažkur juostose turime kelis "Radijo šou" įrašus... ©1999, Gospel Films, Inc

Tamsa, dvasinė tamsa, spaudžia žmogų ir, kaip vaikams tamsoje vaidenasi vaiduokliai, taip ir gyvenančių dvasinėje tamsoje vaizduotė piešia įvairiausius ję gyvenimą žlugdančius košmarus. Tačiau ir dvasinė tamsa, kaip ir fizinė, yra pavojinga judantiems tamsoje ir bejėgė tiems, kas turi nors menkiausią gyvenimo šviesą.

GYVENIMO ŠVIESA

Kas yra gyvenimo šviesa? Kur ją gauti?
“Pradžioje buvo Žodis. Tas žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa” (Jn 1, 1-4). Iš to, kas čia pasakyta, galime suprasti, kad žmonėms reikalinga šviesa yra Dievo žodyje. Vadinasi, jei nenori klaidžioti tamsoje, nenori nuolat drebėti dėl rytojaus, jei nori būti drąsus, užtikrintas ir laimingas, reikia turėti Dievo žodį.

“Aš turiu Bibliją, - galbūt pasakysi, - tačiau kaip ir anksčiau esu pilnas nerimo ir nežinios”. Neužtenka vien turėti Dievo žodį - Bibliją, reikia, kad ji būtų tau gyva. ”Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę - šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos” (Jn 1, 14). Žodis, kuriame yra žmonių gyvybė, tapo kūnu - tai Jėzus, Dievo Sūnus, atėjęs į žemę išgelbėti pasaulį nuo pražūties. Jame išsipildė viskas, kas buvo užrašyta įstatyme, psalmėse ir pranašę knygose. Visi Dievo pažadai išsipildė Jame - tai, kas buvo pasakyta, tapo kūnu. Ir Jonas, būdamas to liudininkas, sako: “Mes regėjome Jo šlovę...”

Taigi šviesa, kuri išvaduos tave iš dvasinės tamsos, yra gyvas Dievo žodis - Jėzus Kristus! Atverk Jam širdį. Priimk Jį, tikėk Juo ir nebeklaidžiosi gyvenimo tamsoje, nes Jame yra šviesa, o šviesa turi jėgą.

Jėzus yra gyvas! Jis yra Asmuo. Su juo galima bendrauti. Su Juo galima kalbėtis, Jį galima girdėti!

Kai man pasakė, kad Dievas kalba, aš prunkštelėjau į kumštį: “Cha! Dievas kalba - tiek Jam tarnauju (devynerius metus aš patarnavau mišioms), o nė karto nieko nesu iš Jo girdėjęs”. Tačiau vėliau susimąsčiau: “Kodėl gi Jis negalėtų kalbėti? Juk jeigu Jis sukūrė mane kalbantį, kodėl gi pats neturėtų kalbėti? Iš tiesų būtų labai malonu Jį išgirsti”. Po kiek laiko kartą beskaitant krikščionišką brošiūrėlę “Kaip rasti ramybę su Dievu” viena ten cituota Šventojo Rašto vieta tarsi sujudėjo, dar daugiau - man pasirodė, kad aš ją ne tik perskaičiau, aš ją išgirdau! Išgirdau taip aiškiai, tarsi kažkas stovintis greta būtų ištaręs tuos žodžius: “Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu...” Aš supratau, kad tai Jo, Jėzaus, balsas, todėl paskubėjau Jam tarti: “Jėzau, įeik”. Išsigandau, kad gali nepasitaikyti kita tokia galimybė atiduoti Jam širdį. Aš taip džiaugiuosi, kad išgirdau Jo balsą, nes nuo tos dienos turiu dievišką ramybę, kuri niekuomet manęs neapleidžia, reikia tik į ją įsiklausyti. Dabar turiu tai, kas reikalinga gyvenimui - žmonių šviesą.

Tai, kad kartą atidaviau Jėzui širdį, neišsprendė visų mano gyvenimo problemų ir automatiškai neišlaisvino nuo tamsos spaudimo. Tačiau dabarties sunkumams spaudžiant aš žinau išeitį. Ji yra Jame - mano Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kurį esu priėmęs į savo širdį. Jis gyvas ir man belieka Jį išgirsti. Man reikia gauti iš Jo Žodį mano situacijai ir viskas keisis. Nusivylimą pakeis tikėjimas, beviltiškumą - viltis, ten, kur buvo neišbrendama bėda, atsiras sprendimas.

Ir nebūtinai turi pasigirsti aiškus lyg stovinčio šalia balsas. Dievas mums kalba per Raštą, mes jį imame suprasti, nes Dievo Dvasia mums atveria. Taip dažnai Šventojo Rašto eilutės “prabyla” apie mūsų situacijas - Dievas lieja savo šviesą ir išlaisvina savo vaikus iš tamsos baimių.

Kai staiga namuose dingsta elektra ir užgęsta šviesos, visi tuoj pat puola aiškintis to priežastis. Žmonės tuomet degasi žvakes ir nekantraudami laukia, kada gi pagaliau vėl užsižiebs lemputės. Manau, tokia situacija mums visiems žinoma. Tai štai taip reikėtų jaudintis ir tuomet, kai mūsų gyvenime staiga nebėra Dievo žodžio. Taip reikia jo ieškoti, nes tik Jame yra mūsų jėga, Jame mūsų gyvybė, Jame, kaip pasakė Dovydas, “šviesa mano takui” (Ps 119, 105).

Gintautas Tumulis

Zoologija ir mitologija
Žvaigždės kalba Egiptui
Paslaptingas ugnies nusileidimas
Šv. Jeronimas. Komentarai apie Susaną
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Babelio bokšto data
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis