Jeruzalės Biblija

   

Sumanymas išleisti „Jeruzalės Bibliją“ gimė Antrojo pasaulinio karo metu. Tada dar niekas nežinojo, kaip vadinsis naujasis leidimas. Tiesiog naujojo projekto tikslas buvo Šv. Raštą pateikti plačiam skaitytojų ratui aiškia ir suprantama forma. Tai turėjo būti naujausi kiekvienos Biblijos knygos vertimai su išsamiais paaiškinimais puslapių apačioje, paralelinėmis vietomis paraštėse bei įžangomis prieš kiekvieną atskirą knygą ar knygų grupę. Norint užvesti skaitytojus „ant kelio“, įžangoje buvo nagrinėjami teksto, istorinio konteksto, kanono, teologijos ir kiti klausimai. Projektui vadovavo mokslininkų grupė iš L’Ecole Biblique. Su jais bendradarbiavo Paryžiaus spaustuvė „Editions du Cerf“.

Laikotarpyje nuo 1945 m. iki 1955 m. buvo išleistos atskiros Biblijos knygos. 1956 m. pasirodė visa Biblija vienoje knygoje. Jos pavadinimas buvo paprastas – „La Sainte Bible“ („Šventoji Biblija“), tačiau dėl glaudaus ryšio su Jeruzale šiam leidimui greitai prigijo kitas vardas – „La Bible de Jerusalem“ („Jeruzalės Biblija“). Šis pavadinimas vėliau ir tapo oficialiu šio leidimo pavadinimu.

„Jeruzalės Biblija” patinka žingeidiems žmonėms, nes šis leidimas skirtas Rašto studijoms. Anglų kalba „Jeruzalės Biblija“ pasirodė 1966 m. 1973 m. buvo imtasi peržiūrėti prancūziškąjį originalą - 1985 m. pasirodė „Naujoji Jeruzalės Biblija“. 2019 m. išleistas „Peržiūrėta Naujoji Jeruzalės Biblija“ su Henry Wansbrough'o1) įvadu.

Parengė Rūta Rušinskienė

Kaip vergiją teisino Biblijos žodžiais?

Pagal 2024 m. kovą paskelbtą ataskaitą, Anglijos bažnyčia vergų palikuonims turėtų išmokėti 1 mlrd. svarų kompensacijų. Mat 17-18 a. ji valdė daug plantacijų Karibuose, daugiausia Barbadose, kuriose dirbo tūkstančiai vergų. Buvo laikoma, kad vergija dera su Evangelijos atnešimu „laukiniams“. Ir Anglijos bažnyčia nėra išimtimi – visos pagrindinės krikščioniškos konfesijos, kaip ir pagrindinės islamo šakos, buvo stipriai įsitraukę į vergų prekybą.

Ciniškiausiu vergovės pateisinimu buvo „Chamo prakeiksmo“ panaudojimas. Chamas buvo jauniausias Nojaus sūnus. Kai Chamas pamatė savo tėvą girtą ir nuogą, Nojus pasijuto toks pažemintas, kad prakeikė Chamo sūnų Kanaaną, pasmerkdamas jo palikuonis amžinai vergovei (Pr. 9:24-25):
Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, tarė: ‘Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams!’

Nuo pat 15 a. religiniai lyderiai minėjo šią citatą kaip visų Afrikos žmonių pavergimo pateisinimą. Pirmasis rašytinis Chamo prakeiksmo paminėjimas siejamas su portugalų istoriku Gomes Eanes de Zurara2), kuris aiškino, kad grandinėmis sukaustyti afrikiečiai yra tokiose sąlygose „dėl Nojaus prakeiksmo po Tvano, … kad jo rasė privalo paklusti visoms kitoms rasėms žemėje“. O 1627 m. anglų autorius, gindamas vergų prekybą, rašė: „Tas prakeiksmas būti tarnu pirmiausia krito nepaklusniam Čamo sūnui, ir iki šių dienų matome, kad maurai, Čamo palikuonys, iki šiol parduodami kaip vergai“. Nuo tada beveik 500 m. kunigai mokė savo kaimenes, kad žydų pranašas pasmerkė vergijai milijonus afrikiečių, nes jie buvo kilę iš Chamo sūnaus Kanaano. O į islamą Chamo prakeiksmas pateko 7 a. su krikščionybės įtaka, tačiau Korane neminimas prakeiksmas, o Mahometo atsisveikinimo kreipinys atmeta baltųjų pranašumą prieš juodaodžius.

Vergovės moralinis nepadorumas buvo ir JAV Civilinio karo (1861-65) priežastimi. Abi pusės rėmėsi Dievo autoritetu.

Pvz., pirmosios Presbiterijonų bažnyčios Naujajame Orleane pastorius ir iškilus dvasininkas Civilinio karo metu Benjamin M. Palmer’is3) (1818-1902) pamoksle po pamokslo šaukė, kad Nojaus prakeiksmas buvo pranašišku Dievo planu „baltajai“, „juodajai“ ir „raudonajai“ rasėms – „ir Chamui buvo skirta amžina amžinos vergovės lemtis“.

Vergvaldžiai galėjo pasiremti ir Naujuoju testamentu, nes Pirmajame Petro laiške randame „Tarnai, su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems ir švelniems, bet ir rūstiems“ (1 Pt 2:18), o apaštalas Paulius ragino „Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba“ (Ef 6:5).

1) Henris Vansbro (Henry Wansbrough, 1928-2002) – anglų benediktinų vienuolis Ampleforth’o abatijoje, Biblijos tyrinėtojas, „Naujosios Jeruzalės Biblijos“ vyr. redaktorius. Parašė per 20 knygų.

2) Gomešas Eanešas de Zurara (Gomes Eanes de Zurara, apie 1410-1474 m.) dar minimas kaip Azurara - portugalų kronikininkas. Savo kronikose dėmesį kreipė iškilių asmenybių vertinimui, aprašydamas jų herojiškus poelgius, tačiau nenutoldamas nuo istorinio objektyvumo – tiek, kad neturėdamas duomenų buvo linkęs palikti siužetus nebaigtais. Parašė „Seutos užėmimo kroniką“ (1449-1450), „Gvinėjos atradimo ir užkariavimo kronika“ (1452-1453) ir kt.

3) Bendžaminas Palmeris (Benjamin Morgan Palmer, 1818-1902) – amerikiečių presbiterijonų kunigas ir teologas, pirmasis JAV Presbiterijonų bažnyčios moderatorius (1861). „Padėkos pamoksle“ pasisakė už Luizianos pasitraukimą iš JAV prisijungiant prie konfederatų.

Susanos istorija
Babelio bokšto data
Abraomas nebuvo žydas?
Paslaptingas ugnies nusileidimas
R. Bonkė. Tikėjimas ir Dievo vardai
Salantų parapijos istorija
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis