Dienoraštis

2099 m. liepos 15 d., trečiadienis
Viskam savo laikas!

- Labas, - nusišypsojo demiurgas Pranašui. – Kokiais reikalais? Ar šiaip paplepėti?
- Su reikalu, - niūriai atsiliepė Pranašas. – Mane tauta atsiuntė.
- Tai rimta, - linktelėjo demiurgas. – Paprastai vengiate mane trukdyti be rimto reikalo. Matyt, šįkart kažkas rimtai prikepė.
- Prikepė, - labai tinkamas žodis, - patvirtino Pranašas. – Žinai kokia temperatūra? Kiaušinių nereikia net smėliu apiberti, išverda dar vištoje! Miesto valdžia specialiu įsaku leido maudytis fontanu, tik tokių durnių nėra, - ten gi verdantis vanduo. Bronziniai paminklai lydosi! Kiek gi galima iš mūsų tyčiotis?!

Demiurgas skėstelėjo rankomis:
- Na, dar savaitės dvi, aš manau. Mažių mažiausia.
- Juokiesi? Mes tiek neištversim!
- Nieko tokio, - nuramino demiurgas. – Ištversite. Jūs gyvybingi.
- Na ir už ką mums taip? – suspirgo Pranašas. – Negi mes kažkuo nusikaltom? Argi gausiai neaukojome, karštai nesimeldėme?
- Meldėtės, nieko nepasakysi.
- Tad kodėl neatsiliepei į mūsų maldas? Juk visa tauta prašė, kad duotum lietučio! Nuimk karštį! Juk vien aš šią savaitę dešimt kartų kūriau aukurą ir nuolankiai prašiau vėsos – viskas veltui! Nei žodelio atgal, nei ženklo, o karštis tik didėja! Kodėl mus pametei,kodėl neįsiklausai į maldas?
- Na, girdžiu jus, girdžiu, - susiraukė demiurgas. - Matote, jis manęs prašė nuolankiai... Daug čia tokių, prašytojų! Žinai, kiek užklausų gaunu per dieną? Virš trijų milijardų! Palauk truputį, ateis ir tavo eilė. Viskam savas laikas. Pats matai, kiek man darbo – demiurgas mostelėjo ranka link savo ypatingo, tarsi futbolo aikštė, darbo stalo, užversto laiškais, kreipimais, ir užsakymų blankais – kelių metrų aukščio.
- Kas tai? Visos mūsų maldos per šiandieną? – nustebo Pranašas.
- Na ką tu! – nusijuokė demiurgas, - Tai dar nuo žiemos susikaupę, kai visi choru šaukėte, kad pakelčiau temperatūrą Bent 20^o. Štai, iki šiol kuopiu, paskutiniai liko. Na nieko, per pora savaitėlių tikiuos su pagrindiniais pabaigti, o įsiskolinimas už pavasarį visai nedidelis, iškuopsiu per mėnesį-kitą. O tada jau ir prie vasaros prašymų dėl lietaus ir vėsos prieisiu – kaip kartas bus jums dovanėlė Naujiems metams. Ei, tu ką, nesidžiaugi?