|
Iš ankstyvųjų viduramžių |
|
Cezarijus Arlietis (? - 542)
"Mylimi broliai! Ruošdamiesi dvasioje šventai ir laukiamai dienai, nuostabiai ir nepaprastai šventei, t. y. Gelbėtojo gimtadieniui, visas savo jėgas su Jo pagalba turime sutelkti tam, kad siektume išvalyti visus sielos užkaborius,-jog mumyse nepasislėptų nuodėmių likučiai, galintys įkyriai sujaukti mūsų sąžines ir įžeisti Dievo sostą. Nors mūsų Viešpats Kristus prisikėlė po savo kančios ir įžengė į dangų, tačiau, kaip tikime, kreipia mūsų dėmesį į tai, kaip kiekvienas Jo tarnas uoliai stengiasi be godumo, be pykčio, be puikybės ir netyrumo pasiruošti Jo gimtadienio šventei. Mylimi broliai! Gimdamas Viešpats dvasinėmis sužadėtuvėmis susijungia su savo sužadėtine Bažnyčia: "tiesa gimė iš žemės ir teisingumas pažvelgė iš dangaus" (Ps 85, 11), tuo metu "išėjo jaunikis iš savo kambario" (Ps 19, 5), t. y.-Žodis išėjo iš mergelės įsčių. Jis išėjo su savo sužadėtine, t. y. priėmė žmogaus kūną.
Apsivalykime su Dievo pagalba kiek galime savo širdis ir kūnus, kad Šeimininkas, iš dangaus mus pašaukęs, nerastų mumyse nieko bjauraus, tamsaus,-nieko, kas Jo akyse būtų netinkama. Apie šiuos dalykus, brangūs broliai, turime mąstyti nuolat ir labai dėmesingai, nes esame pakviesti į puotą, kurioje mes patys, jei tik teisingai elgsimės, būsime sužadėtine. Pamąstykime, į kokią vestuvių puotą esame pakviesti, pasvarstykime, koks jis jaunikis ir kokia puota. Esame pakviesti prie stalo, ant kurio padėtas ne žmonių maistas, bet angelų duona.
Nors visuomet dera daryti gailestingumo darbus, tačiau per šventes turime, jei tik galime, tam skirti daugiau pinigų. Pirmiausia daugiau paremkime vargšus. Neteisinga, kad tarp krikščionių, kurių Viešpats yra tas pats, vieni apsirytų ir nusigertų, o kiti kęstų alkį. Ir mes, ir visas krikščioniškas pasaulis esame vieno Viešpaties tarnai, atpirkti už tą pačią kainą, tomis pačiomis sąlygomis atėjome į šį pasaulį, taip pat jį paliksime, o jeigu elgiamės garbingai, kartu paveldėsime palaiminimą. Taigi ar ne kartu su tavimi turėtų valgyti vargšas, kuris kartu su tavimi įeis į karalystę? Kodėl vargšas negalėtų apsivilkti bent tavo panešiotų drabužių, jei kartu su tavimi gaus nemirtingumo apsiaustą? Paklausykite, broliai, apsvarstykite, tai ne mano, bet Viešpaties visuotinis paliepimas (žr. Lk 14, 12-13). Kas nors pasakys: 'Vadinasi, negaliu kviesti prie stalo savo draugų ir giminių?' Aišku, reikia kviesti ir tėvus, ir kaimynus, bet kur kas rečiau. O juos pakvietus nedera nukrauti stalą per daug prabangiai-palikime ką nors vargšams. Tai tam, kad teismo dieną neišgirstume kartu su bedieviais: 'Pasitraukite nuo manęs visi piktadariai' (Mt 25, 41), bet kad to patarnavimo dėka igirstume kartu su teisiaisiais ir gailestingaisiais: 'Ateikite, palaimintieji, į karalystę, nes buvau alkanas, o jūs mane pamaitinote, troškau, o jūs mane pagirdėte' (Mt 25, 34-35).
Tai, ką jums sakiau, pakartosiu dar kartą, kad geriau įsimintumėte. Kalbėjau, broliai, kad artėja Viešpaties
gimtadienis, ir todėl-laisvi nuo visų nuodėmių ir pilni gerų darbų-turime ruoštis su Kristaus pagalba
vestuvinei ir dangiškai puotai, turime padėti vargšams, o pyktį ir neapykantą kaip velniškus nuodus
išmesti iš mūsų širdžių. Nevartokime piktų žodžių ir sudrauskime tuos, kurie juos kalba. Išsaugokime taiką
su visais. Jei norėsime visa tai vykdyti, dar šiame gyvenime galėsime su ramia sąžine prieiti prie
Viešpaties sosto, o ateityje linksmai įeiti į amžiną palaiminimą, padedant Tam, kuris gyvena ir karaliauja
per amžių amžius. Amen".
Šv. Jeronimas (apie 340 - 419/420)
"Šiandien pasauliui užtekėjo tiesos saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Viešpats priėmė tarno išvaizdą, kad tarnas galėtų tapti kaip Viešpats. Dangaus kūrėjas ir gyventojas apsigyveno žemėje, kad žmogus, žemės gyventojas, galėtų persikelti į dangų. O, diena, šviesesne už visas saules, o, laike, labiausiai lauktas tarp visų amžių! Tai, ką troško išvysti angelai, ką norėjo sužinoti cherubinai ir serafimai, tapo apreikšta mūsų laikais. Tai, ką jie matė veidrodyje ir paveiksle, mes regime iš tiesų. Tas, kuris Izraelio žmonėms kalbėjo per Izaiją, Jeremiją ir kitus pranašus, dabar prabilo mums per Sūnų.
Pažvelkite, koks skirtumas tarp senos sandoros ir naujos. Anoje kalbėjo per debesį, o mums kalba aiškiai.
Anuomet Dievas buvo matomas nesudegančiame krūme, dabar Dievas gimsta iš mergelės. Tada buvo
ugnis, naikinanti nuodėmes, dabar-žmogus, atleidžiantis nuodėmes. Nes niekas negali atleisti nuodėmių,
tik vienas Dievas (žr. Mk 2, 7).
Ar tą dieną Jėzus Kristus gimė, ar buvo pakrikštytas? Pasaulyje šiuo
klausimu girdėti įvairių nuomonių
( 1 ), o kadangi skirtingos tradicijos, skirtingi ir svarstymai. Viena aišku, jog-
nesvarbu, ar tą dieną Jėzus gimė iš mergelės Marijos, ar atgimė krikštydamasis,-ir gimimas iš kūno, ir
gimimas iš dvasios atneša mums naudą. Ir viena, ir kita man yra paslaptis, ir viena, ir kita man naudinga.
Dievo Sūnus neprivalėjo gimti ir leistis pakrikštijamas, kadangi nepadarė jokios nuodėmės. Tačiau Jo
pažeminimas yra mūsų išaukštinimas, Jo kryžius - mūsų pergalė, Jo auka - mūsų triumfas".
Cezarijus Arlietis (? - 542)
"Brangūs broliai! Šiandien mums gimė Kristus; paruoškime Jam savo širdyse buveinę, kurioje yra daug mūsų dorybių; paruoškime Jam ėdžias, papuoškime lopšį gėlėmis, te jų kvapas sklinda taip ilgai, kiek laikosi geri papročiai. Priimkime į savo širdis mažutėlį Viešpatį. Tegu jose auga ir tvirtėja, tegu jose maitinasi tikėjimu, tegu jose daro darbus, apie kuriuos pasakoja Evangelijos. Taip Viešpats atras mumyse neregį, kuriam gali grąžinti regėjimą, ras luošą, kuriam vėl leis vaikščioti, ir be kliūčių atves į tiesos kelią. Ras kažką gulintį mirusį namuose, ras yrančius palaikus, kuriuos iš nuodėmių kapo gali prikelti tik dieviškasis Gelbėtojas. Tai, ką Jis darė tarp mirusiųjų, dabar daro gyvuosiuose. Dabar, kaip anuomet sinagogos vyresniojo dukterį, grąžina į gyvenimą širdį to, kuris gailisi, jog nuodėmiavo mintimis, nešančiomis mirtį. Kadangi žmogus mirė jau tada, kai nusprendė nusidėti, Viešpats grąžina į gyvenimą jo širdį, jeigu tas įsileidžia Jį ir atgailauja dėl to, apie ką mąstė. Viešpats prikelia jaunuolį, nešamą neštuvais, ir gyvą atiduoda verkiančiai motinai (t.y.-nuliūdusiai Bažnyčiai), kai pasidavęs į blogį nusidėjėlis, prie palaidojamas (t.y. prieš palinkstant į blogus įpročius), ima atgailauti ir nuteisia savo nusikaltimus. Kodėl kalbu apie paslaptį, paslėptą širdyje, arba apie palaikus ant neštuvų? Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas neniekina net laidotuvių ir yrančių palaikų. Nors pasibjaurėjimą keliančios ydos sielą niokoja taip pat, kaip ilgas mūsų kūno buvimas karste sukelia jo irimą, tačiau Jis prikelia tuos, kurių atgaila vėl veda į geresnį gyvenimą. Į tokį gyvenimą taip pat grąžina kūnus, apsunkusius nuo nuodėmių naštos kaip antkapio akmens, ir nuplėšia juodus gedulo rūbus - mirtinus nuodėmės pančius.
Todėl, broliai, te kiekvienas iš mūsų, kurio slapti troškimai veda į nuodėmę, kuo greičiau leidžia prikelti širdį, kol dar nepadarė to, apie ką galvoja. Jei čia yra kas nors, kurį jau laidoja ir išnešė į gatvę-kalbu apie tuos, kurie jau pasielgė piktai,-te skubiai atsigręžia į Gelbėtoją, kol jo dar neprispaudė kapo svoris ir neprasidėjo irimo procesas. Tačiau net ir toks neturėtų prarasti vilties. Viešpats žada sugrąžinti į gyvenimą visus tuos, kurie tik trokšta gyventi. Slaptumoje ne mažiau nei darbuose verta gėrėtis Viešpaties gerumu. Dėl Jo nepaprasto gerumo tiems, kurie nori pagyti, išgelbėjimo vaistai bus stipresni už nuodėmių žaizdas. Savo gimimu mūsų Viešpats nenorėjo atnešti žmonėms mirties. Žmogų sutvėrė, kad šis nemirtų; po to prisiėmė neužtarnautą bausmę, jog išlaisvintų nuo jos tuos, kurie tikrai nusipelnė; vėliau pakibo ant mirties medžio, jog panaikintų kaltę, kurią mirtis pradėjo prie medžio; mirė ir nužengė į pragarus, kad iš ten išvestų mirusius ir pasodintų juos danguose. Bet nepasitenkino vien tuo, kad žmogus Jo prisikėlimo dėka atgautų tik tai, ką apgautas gyvatės klastos prarado. Priešas išvijo iš tėvynės, Viešpats sugrąžino, priešas išmetė iš rojaus, Jis atvedė į dangų. Velnias per mirtį, kuria jis pats yra, atnešė nelaimes apgautiesiems, o mūsų Viešpats, kuris yra gyvenimas, atpirktus žmones apdovanojo dalyvavimu amžinajame gyvenime ir Dangaus karalystėje, kad šiandien jie galėtų paniekinti velnią ir su džiaugsmu Viešpatyje sušukti pranašo ( 2 ) žodžiais: 'Kur, mirtie, tavo pergalė? Kur, mirtie, tavo geluonis?' (1 Kor 15, 55).
Apmąstymai apie Dievo gailestingumo didybę nuvedė mane gana toli nuo šiandieninės šventės. Tačiau abu faktai tarpusavyje taip glaudžiai susiję, kad neįmanoma kalbėti apie gimimą be kančios ir apie kančią be gimimo šlovės. Jis gimė tam, kad kentėtų, kentėjo tam, jog mirtų, mirė tam, kad nužengtų į pragarus, o prisikėlė tam, jog išlaisvintų mirusiuosius. Buvo Dievu, kuris nekentėjo, tačiau sujungė savy Dievo ir žmogaus prigimtis ir taip labai nusižemino, kad Dievas taptų žmogumi, o žmogus, nugalėjęs mirtį, prisikeltų Dieve. Atėjo pas klaidžiojančius žmones kaip Kelias, pas kaltuosius-kaip Teisėjas, pas sergančius-kaip Gydytojas, pas mirusius-kaip Gyvenimas. Kodėl? Todėl, kad be kelio ieškantieji negalėtų sugrįžti į tėvynę, be teisėjo niekas nesugebėtų paguosti apkaltintojo, be gyvenimo mirusysis negalėtų toliau gyventi. Kelyje turime sugrįžimą, teisėjuje-gailestingumą, ligose-vaistus, mirtyje-išgelbėjimą. Pas mus nužengė kelias, kuriuo galime kilti į kalną. Atėjo teisėjas, nuteisęs mirtį ir apgynęs nuo jos žmogų. Atėjo gydytojas, išgydęs ligas ir ligoniams dovanojęs amžiną sveikatą. Atėjo gyvenimas, nužudęs mirtį. O, Viešpatie, su kokiu dideliu džiaugsmu turėtume dėkoti už Tavo gerumą! Ar yra dar kas nors, ko mes, silpnieji, galėtume trokšti, jei ne Tavęs, kuris savo valia apdovanojai to nenusipelniusius. O, kad mes mokėtume taip mylėti ir vertinti savo gyvenimą, kaip Tu nusprendei pamilti mumyse Tavo mirtį.
Todėl, mylimi broliai, pamilkime kainą, kuria esame atpirkti, o gerais darbais stenkimės būti verti jos, nes
Viešpaties mirtis iš tiesų mus atpirko ir išlaisvino. Tą gyvenimą, kuris mums patikėtas, išsaugokime be
jokios dėmės Atpirkėjui.
Greitai su džiaugsmu švęsime Jo gimtadienį, stenkimės su Jo pagalba elgtis taip,
kad užsitrauktume ne teismą, bet augtume dvasia".
Pastabos
1 IV a. viduryje Romoje, Sirijoje ir kt. gruodžio 25-oji nusistovėjo kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena. Nėra žinoma, ar Izraelyje buvo taip pat. Iš Jeronimo pamokslo aišku, jog ankstyvojoje bažnyčioje kai kurie krikščionys tą dieną šventė kaip Kristaus gimtadienį, kiti-kaip Kristaus krikšto atsiminimą. Jeronimas kalba apie abu įvykius, minėdamas kūnišką gimimą ir gimimą iš Šventosios Dvasios. Atgal į tekstą...
2Atgal į tekstą...
Parengė DEIMANTAS KARVELIS
Milano ediktas
Apsinuoginę kvakeriai
Moterys: Katerina Liuter
Viduramžių prabudimai. Valdensai
Viduramžių prabudimai. Katarai
Viduramžių prabudimai. Viklifas
Šventasis Raštas viduramžiais
Kumrano ritinių paslaptis
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Eretikas Džirolamas Savonarola
Į komunizmą atsisakant Dievo
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Apie Šv.Trejybės paieškas
Lesteris Samralas. Žmogus
Biblijos skiltis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Kundalini Yoga svetainė
Kalėdų giesmių istorija
Vartiklis