Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui 2 Timotiejui 3:16 Biblija yra padalinta į Senąjį ir Naująjį Testamentą. Žydų tikėjimo pagrindas yra senasis Testamentas, o krikščionių Senasis ir Naujasis. Dar viena grupė buvo, kuri laikėsi pirmųjų penkių Šv. Rašto knygų tai samariečiai. Izraelio (šiaurės) valstybės sostinė buvo Samarija. Apylinkės gyventojai kartais buvo vadinami samariečiais. Asiriečiams sunaikinus Izraelio valstybę 721 m. pr. Kr., dauguma gyventojų buvo ištremti į Asiriją, o į Izraelį atgabenti žmonės iš kitų kraštų. Šie tremtiniai vedybomis susimaišė su vietiniais gyventojais žydais. Jie buvo vadinami samariečiais. Babiloniečiai, nugalėję asiriečius, leido žydams grįžti į savo kraštą ir atstatyti šventyklą Jeruzalėje. Samariečiai, vietos gyventojai, išgirdę, kad žydai atstato šventyklą, atėjo pas Zorobabelį ir jų šeimų vadus ir jiems pasiūlė: Mes norime statyti kartu su jumis, nes mes, kaip ir jūs, ieškome jūsų Dievo ir Jam aukojame nuo Asarhadono, Asirijos karaliaus, kuris mus čia atvedė, laikų. Zorobabelis, Jozuė ir kiti Izraelio šeimų vyresnieji jiems atsakė: Netinka jums kartu su mumis statyti namus mūsų Dievui, mes vieni statysime Viešpačiui, Izraelio Dievui, kaip mums įsakė persų karalius Kiras (Ezdro 4:3-4). Samariečiai pasistatė savo šventovę Gerizimo kalne apie 300 m. pr. Kr. Jų šventovė buvo sunaikinta 128 m. pr. Kr., bet jie toliau laikė tą vietą šventa. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su samariete. Ji sakė: Mūsų tėvai garbino Dievą ant šito kalno (Gerizimo), o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti ta vieta, kur reikia Jį garbinti (Jono 4:20). Šiais laikais samariečiai yra nutautėję. Biblija arba Šventasis Raštas yra sudarytas iš 66 knygų: ST iš 39 knygų, NT iš 27. Biblija graikų ir lotynų kalbomis reiškia knygos. Vėliau Ji buvo pradėta vartoti vienaskaita knyga. Taip tas žodis įsigyveno vienaskaitoje. Senasis Testamentas hebrajų kalba yra sutvarkytas kitokia eile nei dabartinė Biblija. Joje yra mažiau knygų. Kai kurias knygas hebrajai sujungia į vieną knygą. Pavyzdžiui: į vieną knygą yra sujungtos Samuelio, Karalių, Ezdro ir Nehemijo knygos. Senovėje knygas rašydavo be jokių skyrių ir be skiriamųjų ženklų. Taip buvo
parašytos ir Biblijos knygos. Kad žmonėms būtų lengviau skaityti, Biblijos knygos
buvo suskirstytos skyriais. Kiek žinoma, padalinimą skyriais įvedė arkivyskupas
Steponas Langtonas, miręs 1228 m. Eilučių numeraciją pradėjo Paryžiaus
spaustuvininkas Robertas Etiene 1551 m.
Kanonizavimas Kanonas reiškia: taisyklė, matas, norma. Bažnyčios nuostatas yra: Biblija Šventasis Raštas tai įkvėptas Dievo Žodis. Jį įkvėpė dievas Šventąja Dvasia. Todėl Biblijos autorius yra Dievas. Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės rašė, kai jie pergyveno įkvėpimą, nežiūrint nei vietos, nei laiko. Biblijos Senojo Testamento kanonizavimas vyko palaipsniui. Dėl atskirų knygų vyko ilgi pasitarimai. Jamnijos suvažiavime 100 m. visos ST knygos buvo peržiūrėtos, patikrintos ir priimtos. Nuo to laiko ST kanonizavimas yra užbaigtas. Naujojo Testamento buvo daug apaštalų ir vadinamų bažnyčios tėvų raštų. Ketvirtojo šimtmečio pradžioje jie visi buvo peržiūrėti ir atrinkti, priimti kanonizuoti. Kai kuriuose Šv. Rašto vertimuose dar yra apokrifų. Apokrifas reiškia neaiškus; gal dėl ginčijamos dieviškos kilmės, o gal dėl nežinomų autorių? Šių knygų, kaip šventų, Dievo įkvėptų, lygių su kitomis Biblijos knygomis, niekada nepripažino nei žydai, nei krikščionys. Žydai ir krikščionys laiko jas geromis, naudingomis knygomis, bet ne Biblijos kanonizuotomis knygomis. Hebrajų Biblijos tekste jų nėra. Tačiau, darant vertimus į graikų septuagintą ir lotynų vulgatą, apokrifų knygos buvo išverstos. Kai kurie bažnyčios tėvai siūlė apokrifus priimti į Bibliją. Tie bažnyčios tėvai nežinojo tikrosios apokrifų esmės ir laikė juos Biblijos knygomis. Tačiau įsitikinę, kad apokrifų knygos neprilygsta Biblijos knygoms, jų neįrašė į Bibliją. Augustinas manė, kad apokrifai yra Biblijos knygos. Sužinojęs, kad apokrifai nėra kanonizuoti, jis pasisakė, kad jie nėra Biblijos dalis. Net ir mūsų laikais kai kurie bažnyčios tarnautojai, paskaitę pirmuosius Augustino pasisakymu, mano ir rašo, kad Augustinas pripažino apokrifus Biblijos knygomis. Romos katalikų bažnyčia savo visuotiniame suvažiavime, kuris vyko Tridente 1545- 1563 m., apokrifų knygas pripažino Dievo įkvėptomis ir priėmė jas į Bibliją. Kai kurie Šv. Rašto vertėjai, nežinodami tikros padėties, versdami Bibliją išvertė ir apokrifus. Kostas Burbulys, 1993 m. Chicago
Nikėjos susirinkimas |
