Ką gali Lietuvos Prezidentas?
Šiuo metu kilo ginčas dėl to, ar išrinkus naują Prezidentą Lietuvos Vyriausybė turi atsistatydinti ir kieno balsas - Prezidento ar Seimo - lemiamas, sprendžiant klausimą, ką paskirti Ministru Pirmininku?
Vyriausybė net paprašė Seimą nustatyti, ar Seimo nutarimas, kuriuo jis pritarė Vyriausybės programai, sudarytai ketveriems metams, atitinka Lietuvos Konstituciją.
Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimu konstatavo, kad tas nutarimas Lietuvos Konstitucijai neprieštarauja.
Pats toks nutarimas, tiksliau jo rezoliucinė dalis, iš esmės yra teisingi, tačiau Konstitucinio Teismo išdėstyti tokio nutarimo motyvai man kelia labai daug ir labai didelių abejonių. Aš labai gerbiu Konstitucinio Teismo narius ir jų nuomonę, tačiau tai nereiškia, jog aš turiu nuolankiai sutikti su ta nuomone.
Kai kas gali iš karto pasakyti, kad Konstitucinio Teismo nutarimo niekam apskųsti negalima, todėl ir kritikuoti negalima.
Tačiau taip nėra ir būti negali. Nekritikuotinų asmenų ir valdžios organų demokratinėje visuomenėje negali būti. Be to, Konstitucinio Teismo įstatymas teigia, kad Konstitucinio Teismo nutarimus gali pakeisti, paaiškinti ar panaikinti pats Konstitucinis Teismas. Jis ir priimdamas sprendimą, ir po jo gali išklausyti specialistų nuomonę apie savo sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą. Būtent todėl kad savo priimtus nutarimus tik jis pats ir tegali pakeisti. To negali padaryti jokie kiti teismai. Konstitucijos 33 str. 2 d. byloja, kad visų aukštos kvalifikacijos teisininkų, ypač turinčių mokslinius laipsnius, ne tik teisė, bet ir pareiga Lietuvos tautai yra kritikuoti visų valstybės įstaigų ir pareigūnų, taip pat ir Konstitucinio Teismo nutarimus.
Taigi aš - pilietis, nepartinis, turintis Lietuvos mokslo tarybos man suteiktą mokslinį laipsnį, jaučiu pareigą dėl Lietuvos Konstitucijoje nurodytų Prezidento galių pareikšti, jog Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimo rezoliucinė dalis, mano nuomone, yra teisinga, tačiau to nutarimo motyvai man kelia labai daug didelių abejonių.
Vyriausybės programai Seime yra tik pritariama ar nepritariama, ir ne kokiam nors konkrečiam terminui, o apskritai (Konstitucijos 67 str. 7 p., 92 str. 5 p.). Toks pritarimas galioja tol, kol sutinkamai su Konstitucija, Vyriausybė privalo grąžinti savo įgaliojimus ar pati atsistatydina. Todėl jokiam apibrėžtam terminui Vyriausybės programa nėra ir negali būti Seime tvirtinama. Jeigu pvz., Vyriausybėje buvo pakeista daugiau kaip pusė ministrų, ji turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus, taigi ir iš naujo gauti pritarimą savo programai (Konstitucijos 101 str.). Todėl Vyriausybės programai Seimas tik pritaria arba nepritaria. Bet nurodymas, kuriam terminui jis pritaria tokiai porgramai, jau prieštarautų Konstitucijai.
Taigi tai, kad po praėjusių Seimo rinkimų teisėtai ir pagal įstatymus Seime buvo pritarta Vyriausybės programai, visai nereiškia, kad Vyriausybė neturi grąžinti savo įgaliojimų naujai išrinktam Prezidentui (Konstitucijos 92 str. 4 d.).
Šitoje dalyje iš esmės tokia yra ir Konstitucinio Teismo nuomonė. Tačiau kai kur kitur Konstitucinis Teismas Konstituciją nutarimo motyvuojamoje dalyje aiškina, mano nuomone, tendencingai, stengdamasis ją aiškinti Seimo naudai, nutylėdamas tuos Konstitucijos straipsnius, kurie kalba Prezidento naudai.
Taip manau štai kodėl.
Respublikos Konstitucijos 92 str. 4 dalyje yra sakoma, jog "Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą". Visiškai aišku, kad ir išrinkus naują Seimą, ir išrinkus naują Prezidentą, Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus. Tokia Konstitucijos nuostata yra kategoriška. Išsireiškimas "grąžina savo įgaliojimus" irgi yra nedviprasmiškas. Jis neleidžia Vyriausybei grąžinti ar negrąžinti savo įgaliojimų. Ji privalo juos grąžinti, nes kitokio elgesio jai Konstitucija nenumato.
Mano nuomone, sutinkamai su Lietuvos Konstitucija, tarp sąvokų "Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus" ir "atsistatydina" nėra jokio skirtumo. Tai sinonimai. Antrasis žodis gal daugiau tiktų tam atvejui, kai Vyriausybė atsistatydina būtent savo iniciatyva. Tačiau jeigu Konstitucijoje yra nurodyta, jog "Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus", "atsistatydina" tam tikrais atvejais, tai kilti kokių nors abejonių dėl to, kad ji tais atvejais turi atsistatydinti, logiškai galvojančiam žmogui nebegali.
Todėl Konstitucinio Teismo aiškinimai, kad sąvokos "Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus" ir "Vyriausybė atsistatydina" mūsų Konstitucijoje turi skirtingas prasmes, atrodo aiškiai dirbtini ir neįtikinami.
Geriausia, žinoma, būtų, kad Konstitucijoje tais atvejais, kai Vyriausybė privalo atsistatydinti, ar grąžinti savo įgaliojimus, būtų tiesiai nurodoma, jog Vyriausybė "netenka savo įgaliojimų". Tada nekiltų jokių neaiškumų ir jokių nereikalingų diskusijų.
Tai, kad LR Konstitucijos 101 str. nėra iš naujo nurodyta, jog LR Vyriausybė privalo atsistatydinti ir išrinkus naują Prezidentą, nėra jokia klaida. Veikiau be reikalo šiame straipsnyje yra vėl paminėta tai, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti po Seimo rinkimų. Juk minėtoje Konstitucijos 92 str. 4 dalyje jau yra nurodyta tokia Vyriausybės pareiga. O 101 Konstitucijos straipsnyje yra nurodomi tik papildomi (Konstitucijos 92 str. dar nenumatyti) atvejai, kada Vyriausybė privalo grąžinti savo įgaliojimus. Tame 101 Konstitucijos straipsnyje Vyriausybės pareiga atsistatydinti po Seimo rinkimų antrą kartą buvo pakartota matyt tik todėl, kad Konstitucijos projektą rašę asmenys užmiršo, kad tokia Vyriausybės pareiga jau yra numatyta tos pačios Konstitucijos 92 straipsnyje.
Naujasis Prezidentas nėra įpareigojamas siūlyti naują Ministro Pirmininko kandidatūrą. Tačiau Konstitucija to jam ir nedraudžia. Atvirkščiai, Konstitucijos 92 str. skelbia, jog tiek po Prezidento, tiek po Seimo rinkimų Vyriausybė savo įgaliojimus grąžina būtent Prezidentui. O tai reiškia, kad būtent iš Prezidento Vyriausybė gauna savo įgaliojimus ir kad laikotarpiui, iki bus Seime patvirtina naujos Vyriausybės nauja programa, būtent Prezidentas vykdo Vyriausybės vadovo funkcijas ir valdo Vyriausybės aparatą ir visą šalį tiesiogiai arba paveda Vyriausybės aparatui vadovauti senajai Vyriausybei. Tačiau sutinkamai su Konstitucijos 84 str. 6 ir 7 p., išrinkus naują Prezidentą ir dėl to Vyriausybei grąžinus savo įgaliojimus, Prezidentas gali ir nepavesti senajai Vyriausybei toliau eiti savo pareigų, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jis gali nepavesti toliau pareigų eiti ir tik vienam Ministrui Pirmininkui, pavesdamas Ministro Pirmininko pareigas eiti vienam iš ministrų.
Konstitucijos 84 str. 6 p. ir 7 p., mano nuomone, reikėtų suprasti taip:
Konstitucijos 84 straipsnio 6 punktas, kuriame yra sakoma, jog Respublikos Prezidentas "priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują Seimą ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė", yra taikomas būtent po Seimo rinkimų, o 84 straipsnio 7 punktas, kuriame yra sakoma, jog Respublikos Prezidentas "priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė..." turi būti taikomas visais kitais atvejais, tiek tada, kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus naują Prezidentą (Konstitucijos 92 str. 4 dalis), tiek tada, kai Vyriausybė turi ar privalo atsistatydinti, pati atsistatydina, ar turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus (Konstitucijos 101 str.).
Kad sąvokos "Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus", "atsistatydina", "turi iš naujo gauti įgaliojimus" yra tos pačios, mes jau kalbėjome. Konstitucija nenumato jokių skirtingų procedūrų toms Vyriausybės pareigoms realizuoti.
Sutinkamai su jau minėtais Konstitucijos 84 str. 6 ir 7 punktais, išrinkus naują Prezidentą ir Vyriausybei grąžinus savo įgaliojimus, Prezidentas neprivalo niekam pavesti eiti Ministro Pirmininko ir ministrų pareigų. Jis gali vadovauti Vyriausybės aparatui tiek pats tiesiogiai, tiek per esančius ministrų pavaduotojus. Ir tokia pdėtis gali tęstis tol, kol Seimas nepatvirtins naujos, naujojo Prezidnto ir jo pasiūlyto naujo Ministro Pirmininko suformuotos Vyriausybės programos. Ir čia nebus jokio Konstitucijos pažeidimo.
Prezidento prioritetas prieš Seimą formuojant Vyriausybę matyti ir iš kitų Konstitucijos straipsnių. Štai Konstitucijos 84 str. 1 d. 4 p. ir 92 str. 1 d. yra sakoma, jog būtent Lietuvos Prezidentas skiria Ministrą Pirmininką, o Seimas tik pritaria tam ar nepritaria. Taigi Seimo balsas, sutinkamai su Konstitucija, čia yra tik patariamasis. Šito Seimas neturėtų užmiršti.
Niekur Konstitucijoje nėra pasakyta ir tai, kad pats Ministras Pirmininkas būtinai turi būti rinkimus į Seimą laimėjusios partijos narys ar vadovas ir kad Prezidentas būtinai turi siūlyti Seimui kandidatu į Ministrus Pirmininkus tik rinkimus į Seimą laimėjusios partijos vadovą ar kurį nors kitą tos partijos siūlomą asmenį. To irgi niekas neturi užmiršti.
Prezidentas po jo išrinkimo privalo tik viena - ne vėliau kaip per 15 dienų po to, kai Vyriausybė grąžino savo įgaliojimus, pateikti Seimui savo Ministro Pirmininko kandidatūrą (Konstitucijos 84 str. 8 p.). Ir niekur Konstitucijoje nėra parašyta, jog Seimui nepritarus Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai, Prezidentas būtinai turi siūlyti kitą kandidatūrą ir kad jis tai privalo padaryti per kokius nors terminus.
Todėl, mano nuomone, Seimas turėtų teisę nepritarti Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai tik tuo atveju, jeigu siūlomas asmuo būtų aiškiai nekompetentingas, t. y. nebaigęs nei ekonomikos, nei teisės, nei vadybos mokslų, taip pat jeigu jis yra bent jau įtariamas padaręs nusikaltimą ar bent jau amoralų poelgį. Todėl jeigu Seimas užsispirtų ir nepritartų Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai ne tokiais pagrindais, o vien dėl Seimo daugumos partinių interesų. Prezidentui ir dabartinė Konstitucija leidžia nesutikti su tuo.
Todėl Seimui nepritarus Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai, galima susidurti su tokia padėtimi, kai Prezidentas daugiau Seimui jokios kandidatūros ir nebesiūlys, o pats vadovaus Vyriausybės aparatui ir visai Lietuvai. Ir tai bus nors ir nelabai gerai, bet prikišti Prezidentui, kad jis nesilaiko Konstitucijos, nebus galima.
Galimybę skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus dėl to, kad Seimas nepritarė Prezidento pasiūlytai Ministro Pirmininko kandidatūrai, dabartinė Lietuvos Konstitucija, mano nuomone, irgi, nors ir netiesiogiai, numato.
Štai sutinkamai su Konstitucijos 92 str. 4 d. ir 84 str. 7 p., išrinkus naują Prezidentą, šis neprivalo iki naujos Vyriausybės sudarymo pavesti Ministro Pirmininko pareigas eiti buvusiam Ministrui Pirmininkui. Prezidentas gali Ministro Pirmininko pareigas pavesti eiti vienam iš ministrų. O šio, einančio Ministro Pirmininko pareigas, teikimu Prezidentas gali pakeisti pusę ministrų. Seimui nepritarus Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai, Prezidentas gali naujos Ministro Pirmininko kandidatūros ir nebesiūlyti, o pateikti Seimui tvirtinti jo anksčiau nurodyta Konstitucijos 84 str. 7 p. numatyta tvarka sudarytos Vyriausybės paruoštą Vyriausybės programą. O Seimui tos programos nepatvirtinus, Prezidentas jau turėtų teisę skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus (Konstitucijos 58 str. 2 d. 1 p., 84 str. 20 d.).
Konstitucijos 97 str., kuriame sakoma, jog "kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti ministrą Pirmininką", išrinkus naują Prezidentą ir naują Seimą, mano nuomone, negali būti taikomas, nes šis Konstitucijos straipsnis yra taikomas tik tada, kai Ministras Pirmininkas atostogauja, serga ir pan.
Šitų Konstitucijos straipsnių ir juose išdėstytų Lietuvos Respublikos Prezidento galių Konstitucinis Teismas lyg ir nepastebėjo ir niekaip jų neaptarė. Norisi tikėti, kad taip jis pasielgė netyčia. Todėl aš į tai atkreipiu ne tik visuomenės, bet Konstitucinio Teismo narių dėmesį.
Konstitucinio Teismo teiginys, kad išrinkus naują Prezidentą Vyriausybės grąžinimas savo įgaliojimų Prezidentui suteikia viso labo tik teisę paklausti Seimą, ar jis tebepasitiki esamu Ministru Pirmininku, yra išgalvotas. Konstitucijoje taip niekur nėra pasakyta. Konstitucijoje niekur nėra uždrausta Prezidentui pasiūlyti Seimui, šiuo atveju, kitą Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kad dabartinis Seimas kitai Ministro Pirmininko kandidatūrai, išskyrus G. Vagnorių, kažin ar pritars tai jau kitas reikalas, bet nereikia šiuo faktu remiantis aiškinant Konstituciją suformuluoti tokią taisyklę visiems laikams ir nereikia iš Prezidento atimti teisę bent pabandyti pakeisti Ministrą Pirmininką. Akivaizdu, kad mūsų Konstitucija nėra tobula. Tačiau ją aiškinti ar tobulinti privalu tik į didesnio įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios atskyrimo viena nuo kitos pusę.
Argi mes jau užmiršome, kas patys priiminėjo įstatymus ir patys juos vykdė? Ogi Paryžiaus komuna, kuria labai džiaugėsi Marksas ir Leninas ir kuri nusirito iki pačios žiauriausios diktatūros.
Argi mes užmiršome, kas iš įstatymų leidėjų sudarinėjo ir Ministrų Tarybas, ir teismus? Ogi TSRS ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos! O argi tada neklestėjo stalinizmas? Argi tada labai mes džiaugėmės demokratija?
Nenorėkime, kad tie laikai grįžtų! Būkime už tai, kad įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžia ne tik kad nesitelktų viename organe, bet kad tos valdžios kuo daugiau būtų nepriklausomos viena nuo kitos.
Tačiau Konstitucinis Teismas mūsų Konstituciją kažkodėl aiškina įstatymų leidžiamosios valdžios naudai.
Anot jų mūsų Prezidentas vykdomajai valdžiai neturi jokios įtakos. Konstitucinio Teismo nutarimu neliko net nuostatos, kad Ministru Pirmininku turi būti asmuo, turintis tiek Seimo, tiek Prezidento pasitikėjimą. Pagal tą nutarimą išeina, kad Prezidentas Seimui turi siūlyti tokį Ministrą Pirmininką, kuris tenkina būtent Seimą. Tuo tarpu Konstitucijoje niekur nėra pasakyta, kad nusileisti visada turi būtent Prezidentas, ir kad tai neturi būti abipusis kompromisas.
Konstitucinis Teismas neiškėlė sau ir tokio klausimo - kaip Lietuvos Prezidentas gali spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus (Konstitucijos 84 str. 1 p.), jeigu Ministru Pirmininku ir užsienio reikalų ministru bus visiškai nuo jos nepriklausomi žmonės?
Pagal Konstitucinį Teismą išeina, kad Lietuvos Prezidentas yra tik simbolinė figūra, o įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžia priklauso Seimui. Betgi kyla klausimas, kam toks bejėgis Prezidentas Lietuvai reikalingas? Kam leisti milžiniškus pinigus Prezidento rinkimams, jo paties ir jo aparato išlaikymui, jei jis jokios realios vykdomosios valdžios neturi? Ne, jeigu jau Prezidento galios tebūtų tokios, kaip nurodo Konstitucinis Teismas, tai Prezidento postas Lietuvai nebūtų reikalingas. Tegu Lietuvą, kaip ir sovietiniais laikais, valdo Ministras Pirmininkas ir ministrai, paskirti Parlamento, ir tegul Lietuvos žmonėms ir visam pasauliui būna aišku, kad Lietuvoje įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžia, panašiai kaip Baltarusijoje, yra susiliejusios. Tik Baltarusijoje įstatymų leidžiamoji valdžia buvo prijungta prie įstatymų vykdomosios valdžios, o Lietuvoje atvirkščiai. Tačiau rezultatas bus toks pats - įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios valdžios susiliejimas visada yra pirmas žingsnis į kieno nors diktatūrą - vieno žmogaus, grupės žmonių, vienos ar kelių partijų. Tačiau diktatūra lieka diktatūra, ar ji vieno žmogaus, ar, kaip buvo sovietiniais laikais, vienos partijos.
Diktatūros veidas nepagražės ir nuo to, jei mums savo valią diktuos kelios partijos ar didelė grupė valdininkų, susivienijusių į didelį ir niekieno nekontroliuojamą Seimo-Prezidentūros-Vyriausybės klaną, pačios Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo verčiamą vieni kitiems pataikauti, vienas kito neliesti, kad, neduok Dieve, paties nepaliestų.
Aiškinant Lietuvos Konstituciją orientuotis į kitų šalių Konstitucijas, manau, neleistina. Juk ne tik Konstitucijoje, o ir bet kokiame įstatyme, didelę reikšmę ir vertę turi ne tik kiekvienas žodis, bet ir kiekvienas kablelis. Todėl dviejų vienodų Konstitucijų pasaulyje nėra. Be to, nereikia užmiršti, jog daugumoje pasaulio šalių, pagal kurių Konstitucijas, Parlamentas dalyvauja sudarant vyriausybes ir jų programas, jis susideda iš dviejų rūmų, o sudarant vyriausybes ir jų programas dalyvauja tik žemesnieji parlamento rūmai, tad įstatymų leidžiamoji ir įstatymų vykdomoji valdžios negali visiškai susilieti. Ten parlamentas dažniausiai yra renkamas dalimis. Lietuvoje Seimas aukštesniųjų rūmų neturi. Todėl jokiu būdu negalima leisti, kad Seimas turėtų labai didelę įtaką vykdomajai valdžiai. Antraip tos valdžios susilies ir Lietuva anksčiau ar vėliau nusiris į vienos ar kelių partijų, priverstų pataikauti viena kitai, diktatūrą.
Fundamentalus valstybės ir teisės teorijos valdžios padalijimo principas reikalauja, kad įstatymų leidžiamoji valdžia leistų įstatymus, o vykdomoji valdžia juos vykdytų, ir kad tos valdžios būtų sudaromos nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau turėtų teisę viena kitą kontroliuoti. Ta linkme ir turėtų būti aiškinama bei tobulinama ir mūsų Konstitucija. Jeigu jau tobuliname ar aiškiname Konstituciją, tai orientuokimės ne į kokios valstybės, ar visos Europos sąjungos valstybių Konstitucijas, o į idealų Konstitucijos modelį, leidžiantį labiau atriboti įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ir teisminės valdžios galias, o antra vertus, leidžiantį joms efektyviau kontroliuoti viena kitą.
Tačiau kaip tokiomis aplinkybėmis tikslingiausia būtų elgtis mūsų naujajam Lietuvos Prezidentui? Mano manymu, anot Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo, visiems yra privaloma vykdyti tik rezoliucinė Konstitucinio Teismo nutarimų dalis. O motyvai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimo motyvuojamojoje dalyje niekam, net ir kitiems teismams, nėra privalomi.
Nei Konstitucijoje, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nėra numatyta, kad Konstitucinis Teismas galėtų aiškinti Konstituciją dar Seimui nepriėmus kokio nors įstatymo ar Prezidentui ko nors nepadarius. Konstitucinis Teismas gali spręsti tik tai, ar jau priimtas teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymą. Todėl prašymas Konstituciniam Teismui aiškinti, ar koks nors dar nepriimtas aktas prieštarautų ar neprieštarautų Konstitucijai, Konstitucinio Teismo neturėtų būti priimamas nagrinėti (Konstitucijos 105 str; Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 str.).
Konstitucinio Teismo, kaip ir kiekvieno kito teismo, norams atskleisti savo išankstinę nuomonę byloje, kurią jiems dar teks nagrinėti, nedera, kaip nederėjo to daryti ir Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui. O iki tol, kol nei Prezidentas, nei Vyriausybė dar ko nors nepadarė, aiškinti, kokie jų galimi veiksmai prieštarautų ar neprieštarautų Konstitucijai, dera tik mokslininkams, nesantiems Konstitucinio Teismo ar kitokio teismo nariais.
Labai gaila, kad Konstitucinis Teismas ėmėsi šito darbo.
Tačiau nepatartina Prezidentui elgtis būtent taip, kaip, manyčiau, jam leidžia dabartinės Lietuvos Konstitucija - esant reikalui, paleisti Seimą. Dabar tai Lietuvoje sukeltų labai didelę konfrontaciją tarp Prezidento, Seimo ir Konstitucinio Teismo. Todėl geriausia būtų jei Prezidentas ir jo komanda kuo skubiau parengtų naujos Konstitucijos ar bent pagrindinių jos straipsnių pakeitimo projektą, kuriame būtų aiškiai apibrėžtos Prezidento galios ir labiau viena nuo kitos atribotos pagrindinių valdžios šakų galios.
Taip pat, remiantis dabar veikiančios Konstitucijos 147 ir 148 str., organizuoti referendumą dėl Lietuvos Konstitucijos pakeitimo.
Adolfas Povilas ZAMALAITIS, teisės mokslų daktaras, VDU docentas
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Alytus: balta rožė raudonam fone
Užgavėnės Lietuvoje
Papročių paskirtis
Vartiklis