Mažoji Lietuva
Vilkyškių istorijos mįslėsSovietinė okupacija, dešimtmečius trukęs Mažosios Lietuvos etnocidas sukūrė daugybę "baltų dėmių" krašto istorijoje, nugramzdino užmarštin daugelį dalykų, kuriuos dabar tenka lyg iš naujo atradinėti.
Antai nurodoma1, kad į pietus nuo Vilkyškių miestelio piliakalnis esantis prie "bevardžio upelio". Tačiau tas nedidelis Jūros upės dešinysis intakas nuo senovės turėjo Apstos vardą. Oficialiuose Prūsijos valstybės planuose upelis žymėtas Abstgraben vardu. Prof. V. Pėteraitis2 upelio vardą sieja su senųjų indoeuropiečių žodžiais "vanduo, upė, upelis, šaltinėlis". Tad šis upelio vardas, gyvavęs gal tūkstančius metų, "pasimetė" tik po kraštui lemtingojo 1944 m. rudens...
Sovietmečiu nusiaubto krašto plynėse beveik buvo "pamestas" ir pats Vilkyškių piliakalnis. Tas respublikinės reikšmės archeologijos paminklas anuomet apibūdintas3 taip: "Piliakalnis yra apie 1 km į pietus nuo kaimo" (Vilkyškių - M. ir M. P.). Tokia nuoroda gal tiko suklaidinti priešams ar kokiems paminklų žalotojams. Mat piliakalnis yra lygiai už 2 km piečiau Vilkyškių miestelio centro. Tame pat paminklų sąraše perdėm kukliai rašyta: "Šiaurinėje papėdėje yra senovinė gyvenvietė", nepaminint nuo piliakalnio per 300 m šiauriau besitęsusių, nuo seno fiksuotų dirbtinių reljefo formų - suformuotų šlaitų ir pan.
Berods, dar nebuvo nagrinėtos savotiškos skalvių piliakalnio (kuriame dar prieš kryžiuočių ordino antplūdį buvo įsikūrusi pilaitė) ir dabar tebegyvuojančio kelio Šereiklaukis-Vilkyškiai sąsajos. Paprasta būtų manyti, kad skalvių pilis su gretima gyvenviete buvo sunaikinta kovų su kryžiuočiais metu, ir kad tas kelias susiklostė daug vėliau. Tik kodėl tas lyg vėlesnis kelias brovėsi ne pačia patogiausia trasa - vis vien eidamas greta piliakalnio ir senosios gyvenvietės, įsikūrusių Apstos upelio ištakose?
Tokį savotišką senovinių piliakalnių ir, berods, vėlesnių kelių trasų suartėjimą teko fiksuoti ne vienoje Mažosios Lietuvos vietoje. Tą galima aiškinti ir grynais atsitiktinumais, ir visai kitaip. Gal po ilgamečių karų atsikuriant kraštui, buvo lyg iš naujo atrasti takai? Gal ir patys piliakalniai kurti ten, iš kur buvo patogiau kontroliuoti senuosius takus? Gal bent menkas gyvenimas nenutrūkstamai ruseno ir vadinamojoje dykroje tarp Žemaitijos ir kryžiuočių užkariautų plotų?
Tiek mįslių glūdi Vilkyškių - įdomaus miestelio tarp Jūros upės ir Rambyno kalno - proistorėjoje. Neaiški ir pati gyvenvietės raida. Paslaptimi laikomas ir miestelio naikinimas sovietmečiu.
Istoriškai4 Vilkyškiai žinomi jau XVI a. 1561-1562 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Greičiausiai po parapijos įsteigimo tuojau buvo įkurta mokykla (XVI a. antroje pusėje), kurios pastatas remontuotas 1617 m. Tai vis neeilinės gyvenvietės požymiai.
1770-1771 m. pastatyta nauja raudonų plytų bebokštė bažnyčia, kuriai 1896 m. pristatytas bokštas. 1817-1818 m. pastatytas mūrinis mokyklos pastatas. (žr. 4)
1628 m. įsteigtas Vilkyškių dvaras, jau 1551 m. tai buvo karališkasis kaimas. 1615 m. ten buvo 73 sodybos, keliolika amatininkų, 1680 m. gyveno 32 lietuvių šeimos, 1785 m. buvo 70 sodybų. 1905 m. buvo 931 gyventojai. XX a. pradžioje pro Vilkyškius nutiestas Pagėgių-Smalininkų siaurasis geležinkelis. (žr. 5)
1925 m. buvo 982 gyventojai. Tarpukariu veikė valdinė ir privati (lietuvių) mokyklos, buvo pieninė ir sūrinė, elektros stotis, malūnas, dvaro žirgynas, kelios krautuvės. Prie Jūros upės veikė vandens matavimo stotis. Garsesnė buvo garinė pieninė Vilkyškiuose (gal 1936 m. "Pienocentro" įkurta). Miestelyje veikė lietuviškų organizacijų. (žr. 4)
Karo ir pokario metais Vilkyškiai labai nukentėjo - nugyventa ūkio reikalams atiduotosios bažnyčios sodyba, nugriauta nemaža senų pastatų, daug jų nevykusiai perstatyta, nuniokota dvarvietė ir tenykščiai statiniai. 1959 m. tebuvo 895 gyventojai, 1970 m. - 954, 1979 m. - 1079, o 1987 m. - jau tik 942 gyventojai. Tad miestelis per pusę amžiaus netgi sunyko, neprilygdamas amžiaus pradžiai ir kitais požiūriais.
< . . . >
Gal bent būsimose enciklopedijose bei paminklų sąrašuose Vilkyškiams nebebus priduriamos svetimos vertybės. Juk ir be jų senajame miestelyje esama daugelio įdomybių - nespėtų sunaikinti sovietmečiu.
Šaltiniai:
1 Miškinis A. Vilkyškiai //Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 11. - V., 1988. P. 92.
2 Pėteraitis V. Mažoji Lietuva ir Tvanksta prabaltų, pralietuvių ir lietuvininkių laikais. - V., 1992. P. 65.
3 Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - V., 1973. P. 182.
4 Kviklys B. Mūsų Lietuva. IV t. - V., Mintis, 1991. P. 719-720.
5 Tarybų Lietuvos enciklopedija. IV t. - V. VER, 1988. P. 524-252.
6 Miškinis A. Vilkyškiai - Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 11. - V., Mokslas, 1988. P. 92-109.
Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas
Archit. Marija PURVINIENĖ, Kaunas
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
"Vartiklio" pagrindinis puslapis
"Vartiklio" naujausias numeris
Skelbimų ir naujienų lenta