Baltiški paukščių vardai. Krankliai. Vartiklis

Buvo laikas, kada žmonės gyveno gamtoje bei su gamta, ir dėl vienų ar kitų priežasčių stebėjo, o neretai ir stebėjosi gyvūnų pasauliu. Iš visų kitų Dievo kūrinių daugiausia dėmesio susilaukė sparnuočiai. M. Bartninkas knygoje „Senovės lietuviai“ (Vilnius, 1993) rašo, kad paukščiai žmogui atrodė daug kuo pranašesni už jį patį: sugebantys pakilti į erdvę, pasinerti vandenin, vadinasi, manyta juos turint ryšį su chtoninio pasaulio būtybėmis. Nuo senų laikų paukštis buvo greičio simbolis, protingas, pažįstantis pasaulio erdvę. Stebino žmogų ir jo išsiritimas iš kiaušinio, tapęs daugeliui mitinių vaizdinių apie žemės ir visatos kilmę priežastimi (-js- pastaba:skaitykite indų mitus). Paukščiai laikyti tarsi tarpininkais tarp žmonių ir dievų, sugebantys išpranašauti dievų valią, lemti žmogaus ateitį, likimą. Sparnuočiai nuo seniausių laikų buvę ir aplinkos estetizavimo etalonais, grožio simboliais.

Šitai matyti iš tautosakos, švenčių, papročių aprašymų. Kyla klausimas, ar visa tai, kas čia apie paukštį pasakyta, atsispindi jo pavadinime? Ką galime sužinoti apie gyvūną iš jo vardo? Ieškant atsakymo į šiuos bei kitus klausimus, buvo tyrinėjami ir prūsų paukščių pavadinimai. Kadangi paukščių lietuviškų vardų išnagrinėta palyginti nedaug, o be to, beveik pusę jų sudarė veldiniai, tai čia bus pateikti sparnuočių prūsiškų pavadinimų analizės rezultatai. Medžiaga nagrinėjimui imta iš V. Mažiulio „Prūsų kalbos paminklai“ II tomo (Vilnius, 1981). Pagrindinis šaltinis - Elbingo žodynėlis, kuriame yra 68 paukščių pavadinimai. Kiti prūsų kalbos paminklai šio sąrašo nepapildo.

Be vardų tyrinėjimo etimologijos, darybos aspektu, buvo bandyta nustatyti ir jų atsiradimo laiką. Nuspręsti, ar tai bendras paveldėtas žodis, ar atskiroje kalboje susiformavęs panašiai skambantis imitatyvas, yra gana sunku. Nesutapti gali ne vien žodžio forma, nes, kaip rašo profesorė A. Kaukienė (Klaipėda, 1992 04 03), „panašios spalvos ar panašaus balso paukščiai galėjo būti panašiai vadinami, nors šiaip jie būtų visai skirtingi“. Taigi senajai indoeuropietiškajai leksikai šiuo atveju priskiriami tokie pavadinimai, kurie be baltų, ar slavų-baltų kalbų, turi tikslesnius atitikmenis bent vienoje kitoje indoeuropiečių kalbų grupėje. Tokių pavadinimų iš nagrinėjamų žodžių buvo 9. Pavyzdžiui, pr. sarke „Šarka“, gerwe „gervė“, antis. Kai kurių paukščių vardų (pvz., pr. tresde „strazdas“, tatarwis „tetervinas“) priskyrimas šiam leksikos sluoksniui gana subjektyvus, nes kalbose jie skiriasi garsiniu pavidalu.

Baltų-slavų bendra leksika daugiausia yra susijusi su gamta, todėl yra 6 prūsiški paukščių pavadinimai, priklausantys ir šiam sluoksniui, pvz., pr. slanke "slanka", gulbis "gulbė", warnis "varnas". Tiek lietuvių, latvių, tiek ir prūsų kalbose nemažai žodžių, kuriuos vadiname bendrabaltiškais. Iš prūsų sparnuočių vardų tokių esama 18, pvz., pr. kylo "kielė", genix (geniks) "genys", penpalo (pempale) "putpelė". Iš 31 veldiniams priklausančio paukščių pavadinimo 55 proc. vardų yra bendri visoms trims baltų kalboms. Tik prūsams ir lietuviams būdingą leksiką sudaro 38,7 proc., o tik prūsams ir latviams stebėtinai mažai - 6,5 proc. Prūsų kalba iš kitų kalbų išsiskiria tik jai būdinga leksika. Beveik pusė nagrinėjamų paukščių pavadinimų sudaro naujadarai. Tai rodo prūsų kalbą esant gana modernią. Be 59 paukščiams pavadinti savųjų žodžių, yra 4 skoliniai: 3 slavizmai, pvz., pr. powis (pavis) "povas", salowis (salavis) "lakštingala" ir 1 germanizmas pr. valks (falks) "sakalas".

Ką galėtume pasakyti apie paukščius, atsižvelgdami į jų pavadinimo atsiradimo laiką? Pasirodo, kad vardai erelis, antis, gervė, žąsis, gulbė (dominuoja vandens paukščiai), šarka, varna, gegutė priklauso patiems seniausiems leksikos sluoksniams, o kartu jie, kaip žinome, yra svarbiausi, daugiausia funkcijų, palyginus su kitais sparnuočiais, mitinėje tautosakoje atliekantys veikėjai. Taigi paukščio vardo archajiškumas patvirtina jo kultinį garbinimą.

Dar norėtųsi sustoti prie paukščių pavadinimų kilmės motyvacijos ir darybos. Nustatyta, kad dažniausiai paukščiai vadinami pagal balsą. Iš visų 68 Elbingo žodyne užfiksuotų sparnuočių vardų - 29 garsažodinės kilmės, pvz., aukis "grifas", droanse (dranze) "griežlė", gerwe "gervė" ir t. t. Mėgstama pavadinimus sudarinėti ir pagal išvaizdą. Spalva nulėmė 9 paukščių vardus, pvz., sealtmeno (zeltmena) "volungė", warnis "varnas", poalis (palis) "karvelis". Lygiai dėmesio skiriama sparnuočių judesiui bei elgsenai. Pagal šiuos požymius sudaryta po 6 vardus. Pavyzdžiui, kylo (kila) "kielė", spurglis "žvirblis" - pagal judėjimo būdą. Pr.: apisorx (apisargs) "tulžys", warnaycopo (varnaikapa) "medšarkė" - pavadinti pagal elgseną. Keturi pavadinimai atspindi paukščių gyvenamą vietą, o trys - medžiojimo objektą, pvz., pr. laucagerto "kurapka", pelemagis (pelemaigis) "pelėsakalis". Penkių paukščių vardų kilmės motyvacija daugiau ar mažiau neaiški, pvz., pr. antis, prestors (persturs?) "karetaitė" ir kt.

Visi nagrinėtieji paukščių pavadinimai yra dariniai. Iš jų 31 yra priesagos, o 21 - galūnės vedinys, 9 dūriniai ir 1 samplaika. Dažniausiai sparnuočių pavadinimai sudaromi prie šaknies pridedant priesagą. Sugretinus darybos ypatumus matyti, kad nuo to, pagal ką paukštis yra pavadintas, priklauso darybos savitumai. Pvz., sparnuočiams, kurių vardo kilmės motyvacija yra giesmė, dažnai būdinga reduplikacija, pvz., pr. geguze „gegutė“, penpalo (pempala) „putpelė“, werwirsis (vervirsis) „vieversys“, kurie pavadinti pagal balsą, išvaizdą, judesį, yra išskirtinai tik priesagų ar galūnių vediniai. Pagal medžioklės objektą, gyvenamąją vietą pavadintiesiems būdinga sudurtinių žodžių daryba.

Išsiaiškinę paukščių vardų etimologiją, matome, kad juose atsispindi tik fiziologinės sparnuočių savybės, o mitinių prasmių pavadinimai neturi. Bet būtent per tas išoriškas ypatybes, gyvenseną atsiranda ir mitinis paukščio įvaizdis, simbolis. Pvz.: gegutė - vardas garsažodinės kilmės. Jos išskirtinė savybė yra kukavimas - garsas artimesnis žmogaus balsui nei paukščio čiulbėjimui. Iš to kyla visos lietuvių tautosakoje gegutei priskiriamos prasmės - būrėjos, lėmėjos, gedėtojos ir kt. Taigi pagal kokias nors, galbūt išskirtines, fiziologines savybes žmogus paukščiui davė vardą ir kūrė apie jį mitą. Tačiau tiesioginį ryšį tarp pavadinimo kilmės ir mitinio įvaizdžio įžvelgti sunku.

Aušra LISINSKAITĖ,
1996 m. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai“ laureatė, Klaipėda
Straipsnis parengtas pagal Klaipėdos universiteto Baltistikos centro 1996 m. premijuotą referatą.

Sumaniausias mūsų paukštis

Žmonės nuo seno įvairiems paukščiams skyrė savo simpatijas ir antipatijas. Apuokų, pelėdų naktinis gyvenimas, jų nykūs balsai – tarytum dejavimas, aimanavimas prietaringiems žmonėms kėlė baimę, nerimą. Nelabaimėgstamos ir varnos, šarkos, o ypač krankliai, dar juodvarniais vadinti – kas gi negirdėjo pasakos apie dvylika brolių juodvarniais laksčiusių?! O ir daina apie juos sudėta:

Oi tu varne, tu, juodasai,
Kur buvai, kur lakiojai,
Ku ėmei baltą ranką
Su brangiu akmenėliu?

Dažnai lietuvių sakmėse, kur kalbama apie velnią, minimas ir kranklys, tarsi jis būtų piktosios dvasios įsikūnijimas. Jis sutinkamas ir liaudies priežodžiuose, patarlėse ir mįslėse: varnas varnui akies nekirs; juodo varno ir muilu nenuprausi; kunigų kaip varnų, neprikirpsi jiems sparnų; po vainų varnai tunka ir t.t. Kranklių pora

Tačiau prof. T. Ivanauskas kranklį apibūdino palankiai ir kaip gudrų paukštį: „Greta papūgų kranklys pagrįstai yra laikomas vienu protingiausių paukščių, todėl jis visuomet būdavo įdomiausias objektas paukščio psichikai tirti. Kaip ir visi aukštesnės psichikos gyvūnai, jis greit pripranta prie žmogaus ir, panašiai kaip šuo ar kitas kuris naminis gyvulys, gyvena laisvai, nesistengdamas atsiskirti nuo šeimininko. Tuomet ir yra proga tirti visus jo įpročius iki mažiausių smulkmenų“.

Kranklys (Corvus corax) – didžiausias varnų šeimos atstovas: jo uodega – pleišto formos, snapas stiprus, plunksnos juodos su metaliniu žvilgesiu, melsvu ar rausvu atspalviu. Visą gyvenimą žiemą ir vasarą laikosi poromis – ir kur pastebite vieną, netrukus pasirodo ir kitas. Kranklių dar gausu Latvijoje, Rusijos centriniuose rajonuose, bet kuo piečiau, tuo jų mažiau. Vokietijoje jie beveik išnyko, o Lenkijoje liko labai mažai. Lietuvoje jis dar nėra rtas, bet jau benykstantis paukštis. Jų būriai neretai pasirodo ten, kur atsiranda mėsos atliekų. Nuo savo gimtųjų vietų nenutolsta toliau nei 60-100 km.

Dar vasario mėnesiui neįpusėjus krankliai jau krauna lizdus (už juos anksčiau peri tik kryžiasnapiai). Kiaušinius sudeda kovo viduryje ar kiek vėliau. Patelei perint, patinas ją saugo ir lesina, maistą atnešdamas poliežuviniame maišelyje. Krankliukai pasirodo balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje – liaudis sako, kad tada, kai skruzdėlės ima lipti į medžius. Tą patį lizdą, jį kiek patvarkydami, naudoja kelis metus iš eilės. Lietuvoje jie peri ne tik miškuose, bet ir parkuose bei netoli miestų.

Pagrindinis kranklio maistas yra bet kokia mėsa – ir tai gerai atspindima liaudies dainose. Pvz., mergužėlė klausia nutūpusį kranklį:

- Juodas varne, iš kur tu,
Iš kur tavo vaikai?
Iš kur gavai baltą ranką
Kurią snape laikai?
- Mergužėle už giružės
Didi kova buvo.
Kardai skambė, kulkos ūžė,
Daug jaunų pražuvo...

Tačiau savo agresyvumą kranklys parodo tik tada, kai jam pritrūksta prieinamo maisto. Jie lesa viską, kas papuolą ir ką gali įveikti: muses, sliekus, sraiges, žalčius, kurapkas, kurmius ir net kiškius. Jie geba netgi išsirankioti parazitus iš avių vilnų.

T. Ivanauskas rašė, kad žiemą krankliai neturi ką veikti miškuose; jie ima šlietis arčiau kaimų, miestų, kelių – tačiau tai pastebima tik šiaurės ir rytų kraštuose, o Vakarų Europos gamtininkai juos apibūdina kaip gana baikščius ir sodybų vengiančius paukščius.

Savo vardą kranklys gavo nuo kranksėjimo. Be „rab, rab“, aiškiai besiskiriantį nuo varnos, jis turi ir kitą, gilų garsą – „klong, klong, klong, kork, kork, kruk, kruk“ ir pan., o taip pat ir švelnų garsą, kažkuo panašų į vogravimą. Lietuvoje jį taip mėgdžiojo: „ark, ark! Krun, krun! Tavo vaikas šile dega! Krun, krun! Kai nuskrisi, pats sudegsi! Krun, krun, krun!“ Arba varnas skrisdamas rėkauja: „Prie kaulo, prie kaulo!“

Dėl lankstaus balso ir gilios tonacijos krankliai greitai išmoksta mėgdžioti žmogaus balsą – ir vyrišką balsą jie pamėgdžioja net geriau nei papūgos. Be to, jie turi puikią atmintį ir sugeba pasinaudot įgyta patirtimi – tad juos laikantys su jais greitai susibičiuliauja (papildomai skaitykite Kranklių nuovokumas). T. Ivanauskas aprašė savo prisijaukintą kranklį Krumką iš Šeštokų girininkijos, kuris galėjo mėgdžioti žmones, šunų lojimą, švilpimą ir pan. Mokėjo pasibelsti į duris. O labiausiai mėgo Kauno mėsininkus, i kurių gaudavo mėsos. Jis turėjo būrį pažįstamų, ypač vaikų, nes kai profesorius išeidavo su krankliu ant peties pasivaikščioti, jį sekė būrys vaikų, kuriems tai buvo pramoga. Tačiau jis iškrėsdavo ir aibių. Jį domino kiekvienas pajudintas grumstas, tad T. Ivanauskui ką nors pasodinus, jis išraudavo daigus (T. Ivanauskas tai aiškino taip: „Šis domėjimasis šviežiai pajudinta žeme yra įgimtas visiems paukščiams, kurie minta besirausiančiais gyvūnais: sliekais, kurkliais, kurmiais ir kt.“). O kartą, įskridęs į kažkieno svetainę, nuniokojo stalą su paruoštomis vaišėmis – sukapojo tortą, ištepliojo staltieses, išvartė žvakides; kitą kartą įsibrovė į aukštas pareigas einančio dvasininko butą, atkimšo brangių kvepalų buteliuką, išbarstė pudrą – ir, pridaręs daugiau šunybių, išsikvėpinęs, išsipudravęs grįžo pas profesorių. Matyt dėl tokių išdaigų jis vieną dieną nebesugrįžo...

Vokietijoje leidžiamas kranklio vardu pavadintas žurnalas „Corax“. Londono Tauerio bokšto kieme yra laikomi ir prižiūrimi krankliai (plačiau apie tai >>>>>).