Bilevičių giminė
Įvadas
Bilevičiai (Biliūnai, Bilewicz, Bielewicz, Billewicz) - sena, kilminga žemaičių giminė, turėjusi herbą Mogila. 14-18 a. Bilevičiai daugiausia gyveno apie Raseinių, Šiluvos, Viduklės apylinkėse, bet 16 a. šaltiniai rodo, kad jų tėvonijų žemių esti ir Lietuvoje (Vilniaus apylinkės).
Kad tai neeilinė giminė, rodo toks iškalbingas faktas. Garsiajame lenkų rašytojo
H. Senkevičiaus (Sienkiewicz)
istoriniame romane Tvanas minimi net keturi Bilevičiai - išmintingi, nenuilstantys patriotai. Romane yra ir
Upytės pakamorė (vardas neminimas), Raseinių kardininkas Tomas, Aleksandras iš Upytės ir Bilevičiūtė.
Giminės svarba H. Senkevičiui buvo akivaizdi. Du broliai (Albrechtas ir Steponas) Bilevičiai dalyvavo
1655 m. Kėdainių suvažiavime ir pasirašė uniją su švedais. Į vieną iš Varšuvos seimų susirinko
net šeši Bilevičiai: Aleksandras, Chrizostomas, Chvalibogas, Jonas Karolis, Teodoras ir Jonas Merkelis.
1733 m. Stanislovo Leščinskio rinkimuose taip pat dalyvavo šei žemaičiai Bilevičiai: Aleksandras, Antanas, Petras, Steponas, Tadas ir Viktoras.
Bilevičių giminė paliko žymų pėdsaką LDK valstybės ir politikos istorijoje. Vienas pirmųjų po Kęsgailų dinastijos - Žemaitijos seniūnu 1543 m. tapo Jurgis Bilevičius. Vėliau, 18 a. antrojoje pusėje (1783 m.), Tadas Bilevičius, tiesioginis Žemaitijos seniūno Jurgio palikuonis, tapo Mstislavlio kaštelionu, 1786.03.30 - Mstislavlio vaivada, dar vėliau - 1788.01.22 - Trakų kaštelionu. Jo antras brolis (1750-51 m.) buvo tribunolo raštininkas, trečias brolis, Teodoras, 1772 m. tapo Žemaitijos maršalu. Daug Bilevičių 16-17 a. ėjo smulkesnes pareigas, ypač Žemaitijoje. Vieni jų buvo tijūnai, vėliavininkai, turėjo kitus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės urėdus.
Paradoksalu, bet, deja, buvusi tokia stipri giminė šiomis dienomis visuomenei beveik nežinoma. Nepaisant plataus atgarsio šaltiniuose, išsamių (genealoginių) darbų apie ją nėra. Šiek tiek tuo klausimu yra parašę lenkų istorikai. A. Bonieckis, remdamasis Sapiegų giminės archyvu, Lietuvos Metrika ir kt. šaltiniais, parašė Martyno Bilevičiaus ir jo sūnaus Jurgio, Žemaitijos seniūno, ir kitų Bilevičių trumpas biografijas [1]. T. Žychlinskis pateikė truputį duomenų apie 17 a. antroje pusėje gyvenusius Joną Bilevičių, Pajūrio tijūną, ir Karolį Joną Bilevičių, Rietavo tijūną[2]. Praplėtė kai kurių Bilevičių biografijas, pateikė jų gausiau ir labiau susiejo giminystės ryšiais, nors ir nesinaudojo Žychlinskiu, lenkų istorikas S. Uruskis [3]. Atskirų Bilevičių giminės atstovų biografijas parašė taip pat Lenkų biografinio žodyno autorius S. Kotas [4] (rašęs apie Jurgį Bilevičių), M. Brenšteinas (apie Praną Bilevičių), V. Konopšinskis [5] (apie Tadą Bilevičių, Mstislavlio vaivadą). 1528 m. Žemaičių armijos surašymo ir kiti duomenys paimti iš Lietuvos Metrikos [6].
Iš lietuvių autorių pažymėtinas St. Yla, kuris, pasinaudodamas Kauno vyskupijos kurijos archyvo dokumentais, parašė paskutinio Žemaitijoje nuoseklaus reformacijos šalininko Jono Merkelio Bilevičiaus biografiją [7]. Pastaruoju metu kelis naujus faktus, nežinomus iki šiol rašiusiems apie Bilevičius, pateikė J. Kiaupienė ir E. Rimša [8].
Taigi istorinėje literatūroje nėra vientisos Bilevičių genealogijos, neišspręsta Bilevičių kilmės problema, neaiškus ryšys tarp skirtinguose LDK regionuose gyvenusių Bilevičių. Nesant genealoginių lentelių, literatūroje dažnai pasitaiko klaidų, ypač painiojant Bilevičius su Bilevičiais-Stankevičiais. Ši problema bus aptarta atskiru straipsniu vėlesniuose darbuose. Kūrybiškai panaudojus skelbtų šaltinių žinias, pavyko gauti daug naujų duomenų apie šios giminės atstovus.
K. Jablonskio paskelbti 1 a. inventoriai leidžia pastebėti Bilevičių masiško žemių gavimo Žemaitijoje tendenciją ir sudaryti naują Bilevičių genealoginę šaką9 (1543 m. minimas Jonas Petrovičius), kuris nėra paminėtas ir Kojalavičiaus - Vijūko knygoje[10]. Smulkesnius genealogijos klausimus leidžia patikslinti Žemaitijos dvarų aktai [11]. Šio strapsnio tikslas - pasinaudojant naujais istoriniais, biografiniais duomenimis, ankstesnių autorių darbuose esančiomis užuominomis, susisteminti 15-16 a. žinomus genealoginius duomenis, išaiškinti Bilevičių giminės problemą.
1. Bilevičių giminės problema
Kaip minėta, A. Bonieckis, S. Uruckis ir kt. teigė Bilevičius esant Žemaitijos bajorų gimine [12]. Šį teiginį patvirtina naujas J. Kiaupienės atskleistas faktas, kad Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero dovanojimų knygoje yra minimas bajoras Daugirdas-Bilevičius [13], kuris 15 a. Žemaitijoje gavo du veldamus. Įdomu, kad Daugirdas (be pavardės) S. Uruskio minimas kaip vienas iki šiol šaltiniais nepatvirtinto ir legendiniu laikytino Žodeikos sūnų. Šis autorius duomenis apie Žodeikos sūnus Bilą ir Daugirdą paėmė iš Kojalavičiaus-Vijūko[14]. Pagal to meto rašymo taisykles Daugirda Bilevičius turėtų būti Bilo sūnus Daugirdas. Remiantis Kojelavičiaus legendine dalimi - Bilas, Žodeikos sūnus su pirma žmona, o Daugirdas, Žodeikos sūnus, su antrąja žmona.
Neaišku, ar pirmieji istoriniai Bilevičiai 16 a. pirmoje pusėje (Petras, Jurgis, Vaclovas, Daugirdas) buvo Žemaitijos tėvininikai. Jie perka žemes, gauna jas iš valdovo: 1511 m. Jurgis Butkevičius parduoda Petrui Bilevičiui Raseinių dvarą. 1517.07.06. Janka Chrščonovičius parduoda Joškui (Ioszku) Bilevičiui žemę Raseiniuose. 1557 m. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas davė Petrui Bilevičiui 5 žemės dikynes Laudoje, 1537.02.25 Kasparas Bilevičius pirko iš Jokūbo Kutkovičiaus Peikšus prie Raseinių, 1544.12.28 Albertas ir Motiejus Stanislovaičiai Andriuškevičiai pardavė Kasparui Bilevičiui Panevėžiuko dvarą, 1551. 12. 7 Žygimantas Augustas Andriui ir Kasparui Bilevičiams duoda 5 žemes Raseinių apylinkėse [15].
Iš aukščiau pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad egzistavo legendinis Kojalavičiaus Bilas, turėjęs sūnus Petrą, Joškų, Kasparą, Daugirdą, o Andriuškos sūnus Stanislovas turėjo mažiausiai du sūnus - Albertą ir Motiejų. Gyveno ir legendiniai Daugirdas ir Andriuška. Dar dažniau Dugirdas 15 a. šaltiniuose užrašytas kaip Dugirdas Bilevičius. Gal Daugirdas buvo Bilevičiaus sūnus. Kol kas apie tai galima tik spėlioti.
Schema Nr. 1
|
| |||
| Albertas |
Motiejus 1544 m. parduoda Kasparui Bilevičiui žemę | ||
|
Petras 1511 m. perka žemę |
Kasparas 1537 m. ir 1544 m. perka žemes | Joška 1517 m. perka žemę | Daugirdas |
Tačiau Petras, remiantis Kojalavičium,- Juškos sūnus (Uruskio vadinamas Jurka): tai tas pats asmuo; sprendžiama iš to, kad abiejų žmona - Naruševičiūtė. O Kasparas, remiantis tuo pačiu Kojalavičium, Petro sūnus, o Petras buvęs Jurgio sūnus. Jungiančia grandimi lieka Juška = Jurka = Joška.
Schema Nr. 2.
| Bilas | |||
|
Juška (Juszko) žmona Naruševičiūtė (V. V. Kojalavičiaus duomenys) |
Jurka žmona Naruševičiūtė (S. Uruskio duomenys) |
Joška (Ioszku) 1517 m. perka žemę Raseiniuose (K. Jablonskio inventoriai) | Jurgis (lietuviškai) |
Juszko ir Ioszku gali būti tik rašybos skirtumas. Žodeika lieka legenda,
o prieš kiek amžių gyveno ralusis Bilas, lieka mįslė.Remdamiesi Jablonskio
inventoriuose paminėtu istoriniu Joška (Ioszku), kurį galima vadinti ir Juška,
ir Jurka, ir Jurgiu, sudarome realią genealoginę grandinę:
Schema Nr. 3.
Bilas
Jurgis (Jurka, Juszko. Ioszku) žmona N. Naruševičiūtė; 1517 m. perka žemę Raseiniuose
Tuo tarpu pirmieji Lietuvoje užfiksuoti Bilevičiai buvo tėvonys. Martynas Bilevičius - Maišiagalos vėliavininkas, tų apylinkų bajorų vadas [16]. Bet Lietuvos Metrika nurodo Martyną Bilevičių iš Raseinių pavieto, kuris 1528 m. kariuomenės surašyme minimas kaip davęs 5 raitelius [17]. Jis turėtų būti vietinis dar ir dėl to, kad ir dėl to. kad jo dukra Darata 1562 m. bylinėjosi dėl tėvoninių Maišiagalos valdų[18].
Martyno Bilevičiaus sūnus buvo garsusis Jurgis Bilevičius, 19 kuris nuo 1536 m. buvo Telšių ir Platelių laikytojas - tijūnas, pagaliau nuo 1543 m. - Žemaitijos seniūnas.
Bus daugiau - >>>> Bilevičiai 16 amžiuje
*) Stanislovas Boguslavas Leščinskis I (Stanislaw Boguslaw Leszczynski, 1677-1766) - Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (170409; 173336), Lotaringijos hercogas. Nuo 1699 m. buvo Poznanės vaivada. Per 1700-21 m. Šiaurės karą buvo vienu Lenkijos prošvediškos didikų grupuotės vadovų ir, išrinktas karaliumi, laikėsi tik švedų kariuomenės palaikomas. Švedų karaliui Karoliui XII 1709 m. pralaimėjus Rusijai prie Poltavos, S. Leščinskis 1710 m. emigravo į Prūsiją, o po to į Prancūziją. Vėl karaliumi išrinktas 1733 m. Valdant S. Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo užvaldę ir uždarę Lietuvos uostus. Dėl didikų Oginskių vadovaujamos Lietuvos bajorų grupuotės visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo, ir jį rėmė tik Sapiegos.
Išnašos:
- Boniecki A. Pczet Rodow w WKL XVI XVI w. w., 1887, S. 266.
- Zychlinski T. Zlota Księga szlachty polskiej. Poznan. 1885. T. 7, S. 13.
- Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. T. 2.W., 1905., S. 214.
- Polski Slovnik Biograficzny. T. II/2. Krakow., 1936., S. 99 - 100.
- Ten pat., s. 98 - 102.
- Ruskaja istiričeskaja biblioteka, t. XXXIII, Petrgrad, 1915.
- Yla St. Šiluva Žemaičių istorijoje. Boston. 1970.
- Kiaupienė J. Kaimas ir dvars Žemaitijoje XVI - XVIII a. V. - P. 70., Rimša E. Venslovas agripa ir jo aplinka. LTSR MA darbai. A serija. 1986. T. 1. P. 65 - 71, 74 - 77.
- Istorijos archyvas. T. 1. XVI a. Lietuvos inventoriai. Sud. Jabloskis K., 1934 m., P. 257 - 261.
- Ks. Wojciecha Wijuka Kojalowicza..Herbarz szlachty W. K. L. Krakow. 1905.
- MA Bibliotekos Rankraščių skyrius. F. 37 - 6887. Viduklės dvaro 1544 - 1894 m. dokumentų inventorius (toliau MABRSF.);
- MABRS. F. 37 - 11164 IR KT.
- Kiaupienė J. ... - P. 70.
- W. Wijuka Kojalowicza. - S. 34.
- Sud. Jablonskis K., XVI amžiaus Lietuvos inventoriai - P. 257 - 261.
- Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej. T. 2. W., 1905., - S. 214.
- Ruskaja istoričeskaja biblioteka, t. XXXIII., Petrgrad, 1915., S. 212.
- Rimša E., - p. 66.
- Boniecki A., - S. 266; Uruski S., - S. 214.
- Lituano - slavica posnaniensia. Poznan. 1985. - S. 51.
- Kiaupienė J., - P. 161.
- Yla St. - P. 115 - 116.
- Yla St. - P. 140.
- Rimša E., - P. 65 - 69.
Vilnius po senovei
Heroika prie žilojo Nemuno
A. Burba: visą gyvenimą - priekyje
Stanislovas Moravskis iš Ustronės
Galilėjaus mokinys Jonas Lietuvis
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
šv. Vaitiekus: tūkstantis metų nuo žūties
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Dostojevskių šeimos kilmė
Vieškeliai Priekulėje
Anusevičių giminė
Vartiklis