Merkinės bažnyčia. Vartiklis, Voruta

Merkinė - Varėnos rajono miestelis, įsikūręs Nemuno ir Merkio santakoje, senovinių kelių Vilnius-Varšuva, Kaunas-Gardinas kryžkelėje. Tai sena gyvenvietė, čia žmonės gyveno dar akmens amžiuje. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Merkinė paminėta 1377 m. Čia buvo pilis, kurią kryžiuočiai naikino 1391, 1394, 1403 metais. Šios vietos lengviau atsikvėpė tik po 1410 m. Žalgirio pergalės. Pilies iki mūsų dienų neišliko, jos vietą mena tik apardytas piliakalnis, miesto ribas žymėję mūro stulpai ir senąją garsią praeitį liudijanti Romos Katalikų bažnyčia.

Matyt Merkinė - chrestomatinis pavyzdys, kaip kadaise buvęs miestas, o vėliau jaukus miestelis per karus ir okupacijas virto pelenais ir griuvėsių krūva, kuri ne tik architektūroje, bet ir mūsų sąmonėje. 1928 m. joje lankęsis pakeleivis „Šaltinio“ 1928 m. rugsėjo nr. aprašo savo įspūdžius: „... pačiam miestelio centre, aptverta neestetiška akmenų tvora, stovi pravoslavų cerkvė. Baltos, nesenai išbaltintos sienos, žalias stogas, ant jo svogūno pavidalo bokštelis. Aš labai giliai atjaučiau cerkvelės nemalonią padėtį – argi pyragai stovėti tarp svetimųjų ir be to garbingiausioje vietoje? [ ... ] Cerkvė atsirado perdirbus seną griūvančią rotušę, kuri atminė tuos laikus, kai Merkinė valdėsi Magdeburgo teisėmis ir turėjo ne taip, kaip dabar, viršaitį, o burmistrą. Manau pravoslavai nepyks, jeigu jiems paasiūlyčiau paieškoti tinkamesnės vietos savo maldos namams. Ten gi, kur stovėjo senovėj rotušė, dabar galėtų būti Merkinės muziejus, mokyklos rūmai ar kas panašaus“.
1933 m. vis tik valsčius įpareigojo rusus cerkvę iš miestelio centro iškelti, tačiau centrinė valdžia anąkart nurodė valsčiui tuo klausimu susilaikyti. 2019 m. Merkinė minės 450 m. Magdeburgo teisių gavimo jubiliejų. Per 2018 m. rugsėjo 6-9 d. vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse dėl Merkinės aikšties pertvarkos vizijos buvo svarstomas ir buvusios rotušės atkūrimo klausimas...

"Sena, labai sena Merkinės bažnyčia, kitos tokios senos nei Vilniuje, nei kur kitur nėra: ji dar stabmeldžių laikais statyta", - rašė Vincas Krėvė savo "Dzūkų poringėse". Kada Merkinėje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, nėra tiksliai žinoma, bet ji išliko iki mūsų dienų. Dar 1849 m. vietos klebonas Kajetonas Aleknavičius, atsakydamas į pateiktos anketos klausimus, rašė: "Merkinės R K bažnyčia įkurta Lietuvos D K ir Lenkijos karalių, nežinomi tikri jos įkūrimo metai, bet ji yra iš stabmeldžių laikų". Dar neseniai buvo nurodoma 1388 ir 1418 metai, dabar prieita prie išvados, kad bažnyčia statyta prieš 1387 m. iš tvirtovės karaliaus Jogailos nurodymu ir turėjusi Šv. Mikalojaus vardą. Ji minima 1392 m. Karalius Kazimieras bažnyčiai dovanojo žemės, ežerų ir kitų turtų. Dabar bažnyčia vadinama Marijos į Dangų ėmimo vardu. Karalius Aleksandras 1493 ir 1496 m. tuos užrašus patvirtino ir papildė. Bažnyčia 1496 m. atnaujinta. 1516 m. Zigmantas I-asis jai leido laisvai naudotis Merkinės storastijos miškais. 1582 m. Steponas Batoras patvirtino pirminius Merkinės bažnyčia

karaliaus Jogailos dovanojimus. Bažnyčiai ir vėliau buvo gausiai dovanojama. 1648 m. ji buvo gerai suremontuota, iš naujo perdaryti skliautai, aptinkuotos sienos, pastatytas frontonas. 1655 m. vėl buvo remontuojama. Po to ji nukentėjo dar 1702 m. švedų ir rusų antplūdžio metu. Ir vėl buvo taisoma...

XVII-XIX šimtmetyje be parapijos bažnyčios, Merkinėje buvo domininkonų vienuolynas ir bažnyčia, statyta 1615 m., jėzuitų vienuolynas ir bažnyčia, įsteigta 1667 m. Be to, dar buvo Šv. Petro bažnytėlė, kurios rusų valdžios buvo panaikintos. Dar čia stovėjo rotušė, sinagoga, cerkvė... 1744 m. Merkinės parapijai priklausė 66 kaimai abiejose Nemuno pusėse.

1842 m. didžiosios bažnyčios šventorius buvo aptvertas mūro tvora. 1848 m. jos stogas buvo gontinis. Perdaryti langai, pastatytos mūro kolonos po vargonais. 1851 m. ji perdažyta iš lauko ir vidaus baltai. 1884 m. kun. A. Šlepavičiaus rūpesčiu bažnyčiai pristatomas lauko akmenų prieangis.

XIX a. Merkinės bažnyčiai priklausė Nedzingės, Ratnyčios, Marcinkonių filijos ir Druskininkų kapelionija. Taisoma, perstatinėjama, naikinama ir vėl atstatoma bažnyčia pasiekė mūsų laikus, kurie nebuvo lengvesni už praėjusius. Per 1941-1944 metų karą ji vėl nukentėjo, bet išliko, vėl buvo suremontuota, ir šiandien galime ja gėrėtis ir didžiuotis.

Kaip atrodė Merkinės bažnyčia XIV-XV amžiais - sunku pasakyti. Aišku, ji buvo gotikinė, gynybinio pobūdžio. Tai mena sienose įtaisyti sraigtiniai laiptai, šiandien niekur nevedantys. Jie greičiausiai priminė išlikusias bažnyčias tvirtoves /Sinkovičiai, Možeikovo/. Tai rodo ir bažnyčios planas, nes šoninės navos nevienodo pločio. Laikui bėgant keitėsi ne tik vidaus įrengimai, bet ir išorė: sienos buvo aptinkuotos, gynybiniai bokšteliai nuardyti, pristatytas frontonas, pakeista stogo konstrukcija, padidinti langai, dar vėliau - prieangis. Nors bažnyčia daug kartų buvo naikinama, viduje išliko daug vertingų meno paminklų. Vidujebažnyčia trinavė, grakščios kolonos, skliautai lengvi, gražiai dekoruoti /1912 m./, grindys terakotinės. Altoriai - penki: trys presbiterijoje, du prie kolonų. Didysis - gražus, didingas, su senoviniu "Marijos į Dangų ėmimo" paveikslu /Zigmanto III dovana, manoma, kad tai - Tintoreto darbas/. Šalimais traukia žvilgsnį šv. Onos ir Joachimo statulos - greičiausiai Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios puošėjų darbo. Viršuje Marija Loreto. Šoniniuose altoriuose - šv. Antano ir garsus šv. Roko paveikslas, žmonių laikomas stebuklingu; jis labai gerbiamas, o šv. Roko atlaidai žinomi visoje Dzūkijoje. Prie kolonų įrengtame viename altoriuje - gražus senovinis Marijos paveikslas, laikomas stebuklingu; neseniai jis buvo dengiamas metalo drabužiais; antrame (šv. Onos) - jau mūsų laikų tapybos. Altorių viršutiniai paveikslai seni, iš XVI a. Lubose yra išpiešta Lietuvos Vytis, Lenkų Erelis ir Pacų herbas - Dviguba lelija ir Marijos Loreto litanija. Stacijos įtaisytos Vinco Krėvės tėvo lėšomis /1917 m./. Lauko sienoje įmūryti du akmeniniai patrankų sviediniai. Pagrindiniai šventoriaus vartai - kartu ir varpinė. Šventoriuje - vietos kunigų kapai: A. Šlepavičius, K. Jagmino, Barono, Kamarausko, Laskausko.

Iš Merkinės kunigų minėtini Petras Romulevičius, kovojęs su protestantais dėl bažnyčių atgavimo Liškiavoje, Balbieriškyje, Kajetonas Aleknavičius, elementoriaus parengėjas, rašytojas, pasakėčių kūrėjas, Adomas Šlepavičius, Vinco Krėvės "Raganiaus" personažas, "Žemaitukas", lietuvybės atgaivintojas knygnešys K. Jagminas, bažnyčios puošėjas K. Ribikauskas, bolševizmo auka - A. Juknys, Gražiabalsis - Vyt. Sidaras, palaimintojo Mykolo Giedraičio gerbėjas Zigmas Komaras, Merkinės bažnyčios vertę supratęs Vyt. Sudavičius, parapiją ir bažnyčią naujam gyvenimui prikėlęs Juozapas Matulaitis (dab. Kaišiadorių vyskupas), neseną praeitį gaivinęs Rokas Puzonas. Čia vikarais dirbo kun. Vincentas Sladkevičius - dabar kardinolas, kun. Alfonsas Šatas - poetas, o dabar klebonauja kun. Kęstutis Kazlauskas /g. 1961 m./.

Merkinės bažnyčia - visų pietinės Užnemunės bažnyčių motina, nes pirmieji šio krašto gyventojai po 1422 m. Melno taikos jai priklausė, kaip ir visos iš naujo besikuriančios bažnyčios nuo Liškiavos iki Blabieriškio, kol virto savarankiškomis parapijomis, buvo Merkinės filijos. Kalvinams užėmus šias bažnyčias, ir vėl Merkinė aptarnaudavo čia gyvenančius katalikus. Kada pradėjo atsigauti katalikybė, atgaunant kalvinų užimtas bažnyčias /Liškiavos, Seirijų, Šventežerio, Balbieriškio/, darbui vadovavo Merkinės kunigai.

Savo garbe Merkinė bažnyčia nusileidžia tik Vilniaus arkikatedrai bazilikai, o jai lygios tėra tik Gardino Vytauto /neišlikusi/ ir Naugarduko Pilies bažnyčia. Jos amžininkės - Vilniaus šv. Mikalojaus, Kauno Vytauto ir dar viena kita. Merkinės bažnyčią lankė ne tik LDK Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, bet ir dauguma Lietuvos ir Lenkijos valdovų /Aleksandras, Zigmantas I, Zigmantas Augustas, Steponas Batoras, Vladislovas Vaza ir kt./. Ją matė rusų caras Petras I, švedų karalius Karolis XII. Joje lankėsi poetas Silvestras Gimžauskas, muzikologas Teodoras Brazys, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, o rašytojui Vincui Krėvei čia buvo gimtoji parapija.

Didingai iškėlusi savo frontoną, Merkinės bažnyčia tarsi žvalgosi į anapus Nemuno plytinčius miškus, į tolimus Seirijus, dar tolimesnį Simną, pasakiškus Veisiejus, tarsi klauso, ar neišgirs už miškų, ežerų ir kalvų tolybių esančių kitų bažnyčių skambančių varpų aido.

Mylėkime senąją Merkinės bažnyčią, lankykime ją, pasakokime apie jos praeitį, jos meno vertybes, stenkimės visa tai savo akimis pamatyti, sužadinti kituose ugnelę, kad domėtųsi mūsų praeitimi.