Voruta

Šiame puslapyje pateikiama ištrauka yra iš E. Gudavičiaus knygos "Mindaugas" IV skyriaus (čia nepateiktos tik išnašos, kurių skyrelyje būta net 47!).
Iš minėtos knygos galite paskaityti ir I skyriaus ištrauką: "Žinomas ir nežinomas Mindaugas"
bei III skyriaus "Baltai ir Europa"
O smalsuoliai gali pasidairyti po istorijos savaitraščio "Voruta" lankas.

Taip pat galite panaršyti po lentynas ieškodami ir daugiau knygų:
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;

6
VORUTA IR MINDAUGO REZIDAVIMO KLAUSIMAS

Šaltiniai apie Mindaugo pilis užsimena tris kartus:

1. Livonijos ordino kariuomenės 1250 m. žygio į Lietuvos žemę metu Mindaugas gynėsi „savo pilyje", apie bandymą ją pulti kronika neužsimena.
2. 1251 m. Tautvila iš Žemaitijos, vadovaudamas žemaičių, jotvingių ir Danieliaus atsiųstų rusų kariuomenei, apgulė Mindaugą Vorutoje. Naktinį Mindaugo svainio išpuolį rusai ir jotvingiai atrėmė, dieną iš Vorutos išjojo Mindaugui talkinę Livonijos ordino kariai. Tautvilos kariuomenė manevruodama vengė susidūrimo ir netrukus grįžo atgal.
3. 1252 m. pradžioje haličėnų kariuomenė nuniokojo Mindaugo tėvoniją ir pasiekė jo pilį (skirtybė - „pilis"). Pastarąją (pastarąsias) metraštininkas rado reikalą atskirai paminėti.

Vorutai „pasisekė": net nevardijant susikaupusių jos tyrinėjimų bibliografijos, vien G. Zabielos pateiktas Vorutos „radimų" žemėlapis leidžia jai pretenduoti į valstybės kūrėjo rezidencijos identifikavimų rekordą. Tokių lokalizavimų pobūdį vaizdžiai parodo kad ir ši citata: „Į tą žygį išsiruošė ir Livonijos ordino magistras su didele kariuomene (apie 1251 m.). Žygiavo per Nalšėnų sritį (kairėj Šventosios upės) tiesiog prie Mindaugo stiprios pilies Vorutos. Čia susijungė su Tautvila ir Edivydu. Abi kariuomenės apgulė pilį, kur Mindaugas su savo įgula jautėsi saugiai ... Mindaugas vis dėlto su priešais išeiti į atvirą kovą nedrįsęs: jis tik iš pilies išsiųsdavęs nedidelius būrelius, kurie, apnaikinę priešus ir padarę jiems nuostolių, vėl grįždavę į pilį. Gintis nuo užpuolikų padėjo ir Nalšėnų kunigaikštis Daumantas".

Kaip matome, čia suplakti į viena 1250 ir 1251 m. apgulimai, nors pirmąjį vykdė livoniečiai, o antrajame jie palaikė Mindaugą. Tai bendras XIX a.-XX a. pirmosios pusės istoriografijos trūkumas, kai paprasčiausiai nebūdavo į šaltinius įsiskaitoma, nežiūrėta į informacijos visumą, o iš atskirų žinučių kuriamos „drąsios" prielaidos. Taip Voluinės metraštininkas buvo apšauktas sumaišęs Vykintą su Vismantu, dvylikametis Daumantas padarytas naktinio išpuolio iš Vorutos vadu, o Treniota - žemaičiu. Tik teksto neįsiskaitymu galima paaiškinti samprotavimus apie Rutos, o ne Vorutos pilį (remiantis Hipatijaus metraščio skirtybe) ar išvadas apie bendrinę Vorutos vardo reikšmę, nes pirmuoju atveju suardomas teksto žodžių gramatinis ryšys, o antruoju - ignoruojamas aiškus ir vienprasmis pasakymas „vardu Voruta".

Nė vienas trijų Mindaugo pilių (ar pilies) paminėjimų smulkiau nepaaiškina, kur šios pilys buvo, nei paremia jų tapatinimą tarpusavyje, nei tokį tapatinimą neigia. Tik iš Livonijos eiliuotosios kronikos žinutės galima spėti, kad joje paminėtos Mindaugo pilies būta Lietuvos žemėje siaurąja prasme. Tokią išvadą perša ir visa 1252 m. žiemos karo situacija, bet tai jau netiesioginis šaltinio rodmuo, reikalingas interpretacijos.

Kadangi Livonijos eiliuotoji kronika Mindaugą siejo su Lietuvos žeme, H. Łowmiańskis Vorutą lokalizavo šioje žemėje. Jis irgi 1250 m. livoniečių apgultą pilį tapatino su Voruta bei sprendė tik Mindaugo „sostinės" ar rezidencijos (sodybos) problemą, tačiau jo lokalizavimo argumentacijos niekas iki šiol įtikinamai nepaneigė. Pokario istoriografija, deja, labiau nesusidomėjo H. Łowmiańskio lokalizacijos arealu. Buvo tik pakartotas H. Łowmiańskio politinis žemėlapis, kuriame parodyta ir Lietuvos žemė. V. Pašuto žemėlapyje neargumentuodamas apibrėžė pirminę Mindaugo kunigaikštiją maždaug vienodo dydžio plotais į pietus ir šiaurę nuo Neries, įtraukdamas į ją ir Deltuvą, o pietinę jos ribą vesdamas Merkiu. Voruta (su klaustuku) čia lokalizuojama į pietryčius nuo Naugarduko ir siejama su Gorodiščės vietove. Tuo tarpu kitame žemėlapyje iš esmės kartojama H. Łowmiańskio schema. Tautvilą ir Gedvydą V. Pašuto vadina žemaičių kunigaikščiais.

Tokia eklektika išsklaido visą problematiką. R. Batūra, priešingai, viską sukoncentravo į Vorutos klausimą, siekdamas įrodyti, kad tai buvo Vilnius. Į pareikštą J. Ochmańskio ir J. Jurginio kritiką nebuvo atsakyta, tačiau bandymas pritarti H. Łowmiańskio išvadoms 1981 m. baltų etnogenezės konferencijoje (Vilniuje) sulaukė smarkaus prieštaravimo, polemika įgavo savotišką „lietuvišką" pobūdį. Konferencijoje prasidėjusią diskusiją R. Batūrą palaikantis pirmininkas V. Mažiulis nutraukė baigdamas posėdį ir atnaujino kitą dieną, kai nebebuvo abiejų jos dalyvių. Atsakant į neakivaizdines V. Mažiulio pastabas, pakako papildyti įteikiamą spaudai mano pranešimą. Dviem straipsniais išdėstyta R. Batūros hipotezė pareikalavo atskiro darbo. R. Batūrai pateikus naujus argumentus, diskusija lyg ir įėjo į teiginių spausdinimo vėžes. Tačiau man juos aptarus, tiesioginio atsakymo nebesulaukiau. Polemika buvo perkelta kiton plotmėn.

R. Batūra kartoja savo teiginius viešose kalbose, bet nepateikia jų spausdinti (pavyzdžiui, 1991 m. rugsėjį Gedimino laikų Lietuvai skirtoje konferencijoje). Leidiniuose pasirodė teigiami R. Batūros teiginių įvertinimai, nepateikiant argumentų, be to, tie patys autoriai reiškia man savo kritiką kitomis progomis. Savo argumentus, kuriuos jiems jau esu išsakęs, čia tik paminėsiu, netrukdydamas skaitytojų šia „oralinės diskusijos" atmaina. Kitus esu priverstas aptarti čia.

Nurodoma, kad aš, prieštaraudamas Vilniaus, kaip pagoniškojo kulto ir Mindaugo katedros, išskirtinei reikšmei, suklydau sakydamas, kad Kenterberis ir Gneznas nebuvo politiniai centrai, kai tapo metropolijomis. Cituoju savo teiginius (kursyvu išskirtos vietos dabar. - E. G.).

1. „Antra, ir tai svarbiausia, autoritetingos kulto vietos atsiradimo, kaip politinio centro rodiklio, klausimas nėra toks paprastas ir vienareikšmis. /.../ Bet gentinis ir tarpgentinis centras nebūtinai turi virsti politiniu kulto centru. Kunigaikščių atliekamos ritualinės funkcijos, o tai būdinga lietuvių kunigaikščiams, galėjo ir išreikšti naujų kunigaikštiškųjų kulto centrų konkurenciją su senaisiais centrais. /.../ tarkime, kad Šventaragio slėnyje tikrai degino (didžiuosius) kunigaikščius XIII ar net XII a. Bet ar tai jų politinės reikšmės akto pasekmė, ar prisitaikymas prie senojo kulto centro, jų palaikų atgabenimas į „mirties slėnį", visai nerodantis, kad čia būta jų rezidencijos?

   Šventaragio slėnio (R. Batūros. - E. G.) hipotezė šių klausimų nesprendžia". Palyginkime mano žodžius ir jų apibūdinimą . Taip mano pasakymas, kad nesprendžiamas pagoniškojo kulto centro pobūdis, tapo paverstas šio kulto centro neigimu apskritai.
   

2. „XVI a. pab.-XV a. kryžiuočių aktuose ir kronikose Vilnius iš tikrųjų siejamas su Mindaugu. Tai, žinoma, alternatyvus faktas, panašiai kaip didelės Vilniaus gyvenvietės bei prekybinio centro XIII a. egzistavimas. Galima manyti, kad kryžiuočiai rėmėsi kažkokia istorine tradicija, bet lygiai taip pat galima tvirtinti, kad, jiems siekiant įrodyti savo „teises" į Lietuvą, žūtbūt taip pat reikėjo įrodyti, jog realiai egzistuojanti Vilniaus vyskupija tėra Mindaugo laikų vyskupijos (kurią valdė Ordino brolis) tęsinys. Tokiu atveju, jei Vilniaus dvasinio centro tada ir nebuvo, reikėjo jį „atrasti".

   Bet vėlgi tarkime, kad Vilniaus centro hipotezę paremianti alternatyva yra patikimesnė ir kryžiuočiai nemelavo ir neklydo. Tuomet atkreiptinas dėmesys į tai, kad jie visur šneka ne apie Vilnių - Mindaugo rezidenciją, o tik apie tai, kad Mindaugas Vilniuje („tūlame mieste") įsteigė vyskupiją. Vilniaus centro hipotezėje politinio ir steigiamos vyskupystės centro sutapimo ar nesutapimo klausimas, kaip ir prekybinio centro atveju, nekeliamas". Mano nuoroda dėl fakto nevienareikšmiškumo (nors Vokiečių ordino falsifikacinis prasimanymas akivaizdus) ir pastaba apie keltinus klausimus vėl vaizduojamas vien Vilniaus katedros Mindaugo laikais neigimu.
   

3. „Mes nežinome, ar vien Žemaitijoje Mindaugui užrašytos Lietuvos vyskupui žemės turėjo sudaryti jo valdas, bet pats šis faktas pasako, kad Mindaugas, jas užrašydamas, kaip tik mažiausiai orientavosi į savo domeną. Ankstyvojo mūro fragmentas, rastas Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, verčia atsižvelgti į Kristijono (ar Vito) katedros tikimybę, tačiau dar nieko nepasako, ar čia būta Mindaugo rezidencijos". Mano ankstesnė už oponentų nuoroda dėl architektūrinių liekanų veiksnio ir jo alternatyvų iškėlimo virto „teiginiu nežinant būsimų atradimų".
4. Tiesiogiai tęsiu 2 punkto citatą: „O Lundo arkivyskupija Danijoje, Splito metropolija Chorvatijoje, kažkiek Reimso arkivyskupija Prancūzijoje ir Kenterberio Anglijoje įspėja, kad į jį būtina atsižvelgti". Mano klaida teigiama nurodant į ankstyvąją jutų Kento karalystę. Bet minėdamas Reimso arkivyskupiją, aš kaip tik įtraukiu į klausimą vėlesnės chronologijos atvejį (todėl ir rašau „kažkiek"), nes juk neapsiriboju vien valstybės atsiradimo chronologija (žr. ikivalstybinį laikotarpį).

Gal galima ir ginčytis, ar mano Reimso bei Kenterberio pavyzdys labai vykęs. Tačiau man priskiriamas Gnezno metropolijos ir atsirandančios valstybės centro sumaišymas jau be jokių „subtilybių" tvirtina visiškai priešingą dalyką, nei yra mano pasakyta. Juk aš čia kalbu ne apie krikščioniškają Gnezno metropoliją, o apie „lygioje vietoje" gana staigiai atsiradusią kunigaikščio pilį dar pagoniškoje Lenkijoje.

Taip atrodo ši „lietuviška diskusija" (čia neminiu tiesioginį oponentą pakeitusio choro para-istorinio šleifo). Išlieka šios aktualijos:

1. Mindaugo (Tautvilos ir Gedvydo atžvilgiu - „uzurpatoriaus") pradinės atramos problematika.
2. Vilniaus centro (galimos Dausprungo rezidencijos) problematika.
3. Tarpusavy susijusios (ir galutinai susietinos ar, priešingai, atskirtinos) Vilniaus pozicijos, Mindaugui užvaldžius visą Lietuvos žemę, ir Lietuvos vyskupijos centro problematikos.
4. Kvalifikuoto argumentavimo problematika.

Polemika dėl Vorutos atsinaujino tuo metu, kai Vilniaus archeologiniai ir architektūriniai tyrimai dar tebuvo sukaupę nedaug duomenų. Šiuo metu susikaupė daugiau Vilniaus katedros ir pilių tyrimo duomenų.

Metodiniu požiūriu statybos elementai datuojami labiausiai lyginant juos su kitų kraštų tiksliai datuojamais analogiškais elementais. Apatinį katedros varpinės mūro sluoksnį N. Kitkauskas datuoja maždaug XIII a. viduriu. Katedros požeminio statinio bene svarbiausias datavimo elementas yra glazūruotos keraminės plytelės. Jas lyginant, brėžiama XII-XIII a. chronologija. Šis metodas lemia statinio siejimą su XIII a. ir išvadą, kad tai Mindaugo katedra. Šia nuomone buvo grindžiamos užuominos apie „vis labiau paremiamą hipotezę tų mokslininkų, kurie Mindaugo sostine laiko Vilnių".

Prieštarauti N. Kitkausko išvadoms nesistengiau dėl kitų motyvų: Vilnius galėjo būti Dausprungo pilis ir Lietuvos vyskupijos centras (aktualijų b ir c punktai). Neprieštaraudamas vis dėlto negalėjau atmesti ir statinio datavimo XIV a. alternatyvos. Man iškilo keraminių plytelių chronologijos nesuderinamumo su kitais statybos elementais Trakų pilyje klausimas. G. Zabiela nurodė kur kas daugiau abejotinų dalykų. Iškilo jie ir 1995 m. lapkričio 7-10 d. konferencijos „Lietuvos valstybė XIII- XVIII a." apvalaus stalo diskusijoje. Čia buvo pažymėta, kad šiuo metu kontroliniai metodai jau leidžia kur kas tiksliau datuoti tiriamus objektus. Dėl esamos padėties verta pritarti daugelio diskusijos dalyvių nuomonei, kad reikia palaukti šių tyrimų ir neskubėti daryti vienokių ar kitokių išvadų.

Neseniai dar vieną Vorutos hipotezę iškėlė G. Zabiela. Jis jau atsižvelgė į problematikos aktualijas, pažymėdamas Hipatijaus metraščio žinutės apie Vorutos apgulimą patikimumą, R. Batūros argumentacijos silpnumą, tiksliai įvertindamas Mindaugo akto eschatokolo formulę „mūsų dvare Lietuvoje" (valdovo dvaras dažnai keldavosi iš vietos į vietą). Tačiau Vorutą G. Zabiela lokalizavo Šeimyniškėlių piliakalnyje prie Anykščių, labiausiai grįsdamas savo nuomonę šio piliakalnio kasinėjimų duomenimis.

Piliakalnio XIII a. chronologija, žinoma, yra teigiamas argumentas, bet jo tikrai neužtenka Šeimyniškėliams išskirti. Beveik nieko neduoda argumentavimas plačia erdve prie pilies, kurioje galėjo susiremti rusų ir vokiečių raiteliai: tokia erdvė galėjo būti daug kur ir nebūtinai pridurmu prie pačios pilies. Tvirtinimą, kad Hipatijaus metraštis neduoda pagrindo Vorutos ieškoti pietų Lietuvoje, bent jau alternatyviai atremia trečiasis Mindaugo pilių paminėjimas. Bet net ir juo nesiremiant galima priminti, kad Hipatijaus metraštis nekonkretizuoja Vorutos ir Mindaugo pilių vietos. Tai apskritai seno stereotipo vertinimas, neatsižvelgiant į tai, kad pilis nebūtinai turėjo stovėti kalvoje, piliakalnis nebūtinai turėjo išlikti, nebūtinai kokioje nors apylinkėje visi piliakalniai yra surasti.

O priekaištas man dėl Vorutos lokalizacijos prie Merkio, paremtas žygio rodyklės galu žemėlapyje, kai aš aiškiai kalbu apie Lydos-Merkinės-Aukštadvario-Trakų ar Eišiškių-Lydos arealą, turbūt nereikalauja komentarų. Svarbiausia G. Zabielos klaida: Vorutos lokalizavimas ne Lietuvos žemėje, o Deltuvos ir Sėlos paribyje. Gal Šeimyniškėlių pilį pastatė ir Mindaugas, bet lygiai tiek pat pagrįstai galima tvirtinti, kad ją pastatė koks nors Deltuvos kunigaikštis. Šiaip galima pritarti dar vienam G. Zabielos teiginiui: 1392 m. Sėlos dovanojimo transumpto „piliakalnį, vadinamą Lietuva" iš tikrųjų reikia suprasti kaip „pilį Lietuvos (ne Sėlos. - E. G.) pusėje" ir sieti su A. Dubonio leičių struktūros atradimu.

Išvardytoji problematika neturėtų būti kokia dogma, už kurios ribų negalima išeiti. Tačiau jų (kartu ir H. Łowmiańskio) ignoravimas, kaip matome, tik dar papildo G. Zabielos nubrėžtą Vorutos „atradimų" žemėlapį.

Ieškant Vorutos negalima pamiršti Mindaugo pradinės pozicijos (veikiausiai pietinėje Lietuvos žemės dalyje) ir Vilniaus centro įtraukimo į jo domeną vėliau. Nereikia ir kunigaikščių valdų įsivaizduoti kaip griežtai apribotų masyvų, galėjo būti ir svetimų valdų apsuptų „salų". Dar ir XIV a. sąlygomis randame Algirdo salą Galvės ežere ir Vaidotų kaimą netoli Vilniaus. Šiuo metu sparčiai didėja kaupiamų duomenų įvertinimo galimybės. Reikia tikėtis, kad išvados bus daromos atsižvelgiant į jų visumą.

Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
I skyriaus ištrauka: "Žinomas ir nežinomas Mindaugas"
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
III skyriaus ištrauka: "Baltai ir Europa"
Trakų pilys
Vartiklio naujienos