Mari Poisson

Papildomai: Mari Poisson. Grįžau iš Paryžiaus     
Mari Poisson. Lietus su saule     

7. Ką darytum, jei gyventum mirusi

Oskaro sesuo Isola gyveno savo tėvų namuose kaip naminis gyvūnėlis, leisdama dienas internete.

Ji jau keletą kartų bandė kažką gražaus parašyti pati. Nesėkmingai. Niekas nenorėjo pripažinti, kad galima rašyti ir apie tai kas gražu. Aplink klestėjo bjaurumo estetika. Vertinga buvo tik tai, kas bjauru. Isola niekaip nerado artimos savo širdžiai srovės, prie kurios galėtų šlietis. Dėl to liūdėjo ir buvo prislėgta. Virpėdavo kaip lapelis, skaitydama visokiausias anonimiškas bjaurybes po savo rašiniais. Neskaityk tų šiukšlių, sakydavau jai. Bet ji skaitė. Mat visa širdimi troško būti graži, tyra ir patikti žmonėms. Dar daugiau – troško patikti visiems žmonėms. Nes juk visiems žmonėms turi patikti tai, kas gražu ir tyra. O kas yra visi žmonės ? Visi yra pasaulis. Kokia nesąmonė, sakydavau jai. Pati to nesuvokdama, tu trokšti patikti visam pasauliui.

O lelijos ir rožės patinka visiems, atsakydavo ji. Juk taip?

Na, taip, sutikdavau šiek tiek nenoromis. Ir tuojau pridurdavau, kad esu skaičiusi, jog tas, kas patinka pasauliui, nepatinka Dievui. Ir atvirkščiai. Tas, kas patinka Dievui – nepatinka pasauliui. Tu nori patikti ir pasauliui, ir Dievui. Tu nori to, kas neįmanoma.

Bet aš vis tiek noriu, ji atsakydavo.

Iš kitos pusės žvelgiant, jos atvejis buvo lyg ir nevisai normalus. Nebuvo konkretaus vieno vienintelio žmogaus, kuriam ji būtų norėjusi visa siela patikti, arba vieno vienintelio priešo, kurį tikrai iš širdies būtų norėjusi įveikti. Viskas, sakyčiau, buvo kažkaip bendra, neapibrėžta. Neryšku. Lyg vos vos banguojanti jūra. Arba pakrantės smėlynai, apaugę gubojomis... Lyg internetas... Viskas truputį vibravo, truputį mirgėjo ir truputį priminė rūkuose plaukiantį žydėjimą. Atrodė, kad visi ją myli, tiksliau, niekas nekreipia į ją jokio dėmesio. Ką daryti? Apsimesti, kad viskas gerai, kad yra viskuo patenkinta? Ką ji galėtų padaryti, kad, netrukdydama žmonėms, atkreiptų į save jų dėmesį? Juk gėlės pritraukia bites, sakydavo Isola. Pakanka tik žydėti, ir daugiau nieko, sakydavo, žvelgdama tamsiomis drėgnomis veršiuko akimis.

Tada, mieloji Isola, atsakydavau nė nemirktelėjusi, – turėtum numirti pasauliui. Nes kol tik būsi gyva, žmonės bus priversti į tave kaip nors reaguoti. Vieni nekęs, kiti pavydės. Tai normalu.

Bet, jos galva, tai nebuvo normalu. Ji neturėjo drąsa atvirai ir ramiai kažko siekti, konkuruoti, pranokti kitus, džiaugtis pergalėmis, eiti į tikslą. Be to, ji neturėjo tislo. Pagal savo mamos planą, ji viskuo turėjo būti panaši į Oskarą. Septintaisiais savo gyvenimo metais vilkėjo tą pačią žydrą aksominę Oskaro suknelę su kaspinais, kuria mama puošdavo Oskarą, protestuodama prieš tai, kad ir antrasis jos vaikas gimė berniukas. Taigi Isola manė, kad turi patikti pasauliui tiesiog šiaip sau, - kad yra graži ir tyra mergaitė. Be priežasties. Dėl to, kad gimė mergaite.

Tu, Isola, esi trečiasis mamos vaikas-pagaliau mergaitė ir neturi jokios kitos vertės. O turėti savo asmeninę vertę yra tiesiog gyvybiškai būtina, pamokslavau.

Kaip tai, klausdavo Isola.

Kvailas klausimas, blondine, atsakydavau.

Esu apie tai kažkur skaičiusi, paskui paaiškindavau. Pavyzdys buvo toks: vienas žymus pamokslininkas iškėlė ir parodė salei naujutėlį šimto dolerių banknotą. Kas norėtumėte, kad jį atiduočiau, paklausė. Pakilo daug rankų. Bet palūkėkite, pasakė pamokslininkas, aš pirma kai ką jam padarysiu. Ir jis suglemžė banknotą. Tada vel paklausė, ar dar kas nors jo nori? Žmonės pašurmuliavo, bet vėl pakilo daugybė rankų. Tada pamokslininkas numetė banknotą ant žemės ir sutrypė. Ar kas nors vis dar jo nori? Ir vėl pakilo daugybė rankų.

Moralas: kodėl jūs vis dar norite? Todėl, kad šimtas dolerių neprarado savo vertės. Jūs jo norite, dėl jo vertės. Štai todėl.

Kiek aš kainuoju, liūdnai klausdavo Isola. Nieko? Žvaigždės juk nekainuoja nieko. Ir Saulė, ir oras, be kurių nė vieno iš mūsų neišgyventų.

Bet tu žmogus, o žmogaus vertę nustatyti visai nėra sunku, sakydavau žinovės tonu. Viena valanda pagalbinio darbininko gyvenimo Jungtinėje Karalystėje kainuoja maždaug penki su puse svaro. Bet yra ir pigesnių gyvenimų. Nors, kaip žinome iš žiniasklaidos,- yra ir nepaprastai brangių gyvenimų, pridurdavau pamojusi ranka į vakarinį laikraštį ant Isolos lovos.

Pati girdėjau kaip Nadabukas, kitas žymus pamokslininkas iš Afrikos, pateikė tokį pavyzdį: visa Anglija verkė ir gedėjo, kai vienas žymus futbolininkas susilaužė koją ir dėl to negalės žaisti rinktinėje. Tačiau jis vis tiek, netgi be kojos, buvo įtrauktas į rinktinės sąrašą. Kiti net ir su abiem kojomis ten nepateko, o jis – buvo įtrauktas. Kodėl? Tik dėl savo vertės.

Atsimink, nuoširdžiai guodžiau save pačią ir gražiąją Isolą, visai nesvarbu ką kalba apie tave žmonės ir kaip jie tave vertina. Svarbu tik tai, kaip tave vertina Dievas. Nes Dievas nesiekia netyrų tikslų - tave sumenkinti, sutrypti ar išjuokti. Jis nesiekia sau garbės, nedaro sau reklamos. Todėl jei patinki jam – esi teisingai vertinama. Ir aš pati stengiuos patikti Dievui. Jei mes patiksim Dievui – viskas tvarkoje, Isola. Gyvenkim taip, kad patiktume Dievui.

Bet Isola jau buvo apsisprendusi numirti ir toliau gyventi mirusi.

Kurį laiką ji taip ir gyveno. Man, prisipažinsiu, tai nepaprastai patiko. Tai buvo puikus atsakymas į amžinąjį klausimą – ką daryti?

Ką ji darė? Nieko tokio. Skaitė, rašė eilėraščius, mokėsi italų kalbos, ėjo į mokyklą, laikė egzaminus, plovė indus, naršė internete, atsakinėjo į laiškus, miegojo, valgė, maudėsi po dušu, meldėsi, kalbėjosi su mama, su manimi, telefonu su Oskaru, sėdėjo prie lango žiūrėdama į gatvę, gerė vynuogių sultis tarsi gertų vyną Florencijoje, rymojo balkone su pieštuku ir molbertu tarsi būtų Paryžiuje, vartė vakarinį laikraštį, mezgė, siuvinėjo kryželiu, gilinosi į Bibliją, skolinosi iš bibliotekos knygas, meditavo, rašė dienoraštį, klausėsi CD su bažnytine muzika ir giesmėmis...

Ji gyveno mirusi. Tai labai lengva, sakė. Nėra nieko lengviau, kaip gyventi mirusiai. Ar ilgai ketini taip gyventi, kartą paklausiau. Visada, atsakė Isola. Jos akys blyktelėjo. Ji buvo graži ir tyra. Dar vaikystėje jai pradūrė ausis ir todėl dabar kasdien įsiverdavo vis kitus auskarus... Tai buvo išties labai labai žaisminga. Juk esu blondinė, švelniai nusišypsodavo, kai aš ją už tai pagirdavau.

Ar ji apsisprendė, kad niekada nebesieks patikti žmonėms, galvojau. Man išties patiko ši mintis – gyventi mirusiai. Aš jokiu būdu nesitikėjau, kad ji eis dar toliau, tiksliau, kad tikrai mirs.

O kur tu gyveni, kai gyveni mirusi, kartą paklausiau Isolos.

Karalystėje.

Kokioje tokioje karalystėje, perklausiau nepatikliai. Mes juk išties ir gyvenome UK - Jungtinėje Karalystėje...

Dievo karalystėje, atsakė Isola. Man patinka Dievo Karalystė ir Jos Įstatymai. Jokių protekcijų, jokių pažinčių, jokio siauro saviškių ratelio, jokio blato, jokių neteisingų nuosprendžių, jokio šantažo, jokio nedoro ar nepadoraus gyvenimo, jokios klastos, jokio persekiojimo, jokių išdavysčių, jokio žeminimo, jokių pinklių, jokių grąsinimų... Be to, jokio humanizmo ir jokios demokratijos. Abbott Thayer, 1889

Ji mirė devyniolikos. Vasario 23. Tyliai. Visai be regimos priežasties.

Jos nekalta mirtis sukrėtė Oskarą. Piniginėje jis ėmė nešiotis mažytį perregimą plastikinį pakelį su auksine Isolos garbana. Tokius pakelius duoda vaistinėje, jei perki ne visą aspirino pakuotę, o tik keletą tablečių. Nekaltybės mirtis, jis sakydavo apie ją. Niekada nebevadino jos Isola. Sakydavo – ji. Aš tuomet užsičiaupdavau ir tylėdavau, lyg būčiau labai kalta dėl nekaltybės mirties. Kartą, vartydama Oskaro popierius, aptikau jo ranka rašytą eilėraštį.

      Tread lightly, she is near
             Under the snow,
      Speak gently, she can hear
             The daisies grow.

     All her bright golden hair
             Tarnished with rust,
     She that was young and fair
             Fallen to dust.

     Lily-like, white as snow,
             She hardly know
     She was a woman, so
             Sweetly she grew. . .

Ir tikrai, pagalvojau... Kažin, ar Isola žinojo, kad buvo moteris? Tam tikra moters atmaina. Mergaitė. Ir kodėl aš jos apie tai nepaklausiau, kol ji dar gyveno mirusi? Esu tikra žioplė, galvojau apie save. Ir akimirksniu apsisprendžiau patikrinti. Pabandysiu, pagalvojau. Nuo tos akimirkos gyvenu mirusi ir, žinokite, vis tiek esu moteris. Tiksliau, mergaitė. Pasirodo, tai be galo paprasta suderinti.

Oskaras apie šį mano atradimą sako: gyvenk mirusi, būk moteris ar kas tik nori, tik būk žmogus, žmogau, nieko man apie tai nepasakok. Aš tavęs nesuprantu ir man tai visai nerūpi. Gyvenk mirusi, ir tylėk.

Aš ir tyliu. Kodėl turėčiau apie tai kam nors ką nors pasakoti?

Sofija Maidanskaja. Eilės
Žigmondas Moricas. Vainikas
A. Rimbaud. Iš "Nušvitimų"
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Bitė Vilimaitė. Juoda Dėmelė
Seksas filosofų gyvenime
Džeko Keruako “Kelyje”
Poezijos puslapis VIZIJOS
Literatūrinis puslapis SKAITINIAI
Fantastikos puslapis
Filosofijos puslapis