H. Radauskas

     Atradimai

Aš ieškau nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.


     Aš nieko nežinau

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.


       Dainos gimimas

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atlysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba pro šakas melodija tyli
O aš klausausi jos ir užrašau smėly

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su veju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojamčios ir grojančios kalvos.


        Gėlė ir vėjas

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj",-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"


       Žiemos pasaka

Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki, linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu
Rami šviesa pro švelnią migla
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki, sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.

Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

    Juniper County

Čia baltas medis tyliai ganosi,
Šaltiniai šnekas mandagiai,
Ir, kaip senoviniuos romanuose,
Ant rožių nutupia drugiai.
Augina džiną kadugiai.

Ir šitą džiną geria jūrininkai,
Kol juos laivan grąžins gaidys.
O gal ne jūrininkai,- mūrininkai,
Kurie bažnyčią pastatys.

Aplink šventorių avys ganosi,
Banguoja miežiai ir rugiai
Ir, kaip senoviniuos romanuose,
Su rožėm kalbasi drugiai.
Augina džiną kadugiai,
Šaltiniai šnekas mandagiai.

       Lietus

Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
pasaulį auksu sužavėti.

Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.

      Malda į blondinę

Blondine, angele, palik raštelį mamai,
Kad grįši tik rytoj ir pas mane ateik
Į smuklę ūžiančią, ir išrišimą dramai
Ramiai šypsodama vidurnaktį suteik.

Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
kaip paukščiai beldžiasi irgelstančios alėjos
Valdauja verkdamos pasigailėt manęs.

O tu į operą renkiesi tualetą -
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų,-
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto,
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.

Blondine, kūdiki, numesk šilkinę suknią
Ir spindinčiais plaukais kaip angelas sapne
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.


           Pasaka

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį beprotiškai geltoną,
pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogražų karšta plaštakė,
Ir mirga marga spindulių lietus.

Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.

        Pūga

Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arklai, mergyt.

       Vienaragis

Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio,
Ar iš pasakos, kur sakalai ir alchemikai miega,
Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pevą,
Ir nubėga per skambantį mišką gražus vienaragis.

Sakalai, nusigandę, pro virpantį medį pakyla,
Ir alchemikai braižo ant stiklo ugningą figūrą,
O heraldiški liūtai nuo skydo nušoka į žemę,
Ir jų aukso karūnos po pasakos orą pabyra.

Vienaragis įeina į juodą, užnuodytą upę,
Ir vanduo, tartum stiklas, giedrėja ir plaukdamas gieda,
O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria,
Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie upės merginos.

Vienaragis, sužvengęs, nuo kailio vaivorykštę krato,
Ir merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria,
O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką,
Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.



Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Volė Šojinka. Interpretatoriai
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis