|
Varno klyksmas Tylią nakties valandą apie į viršų kylančią dūmų juostelę ratus suko vienišas varnas. Jis suko ir suko nesibaigiančius ratus tyliai mosuodamas sparnais. Galų gale susiradęs seną medį ežero pakrantėje varnas nutūpė ant šakos ir tyliai karktelėjęs sustingo, tarsi ko nors laukdamas. Kaip bebūtų keista, bet tik šį vakarą, jausdamas artėjančią viso ko pabaigą, jis pagaliau pajuto ką jam reiškia ši šalis. Nors nuo pat gimimo jis gyveno ir kovojo Ontarijoje, tik šiandien kamuojamas nuovargio ir nemigos, Servalis pastebėjo kokie nuostabūs kalnai, apgaubti tirštų sutemų, kaip ežere atsispindi paskutinis besileidžiančios Saulės, jo Saulės, spindulėlis. Vienišo paukščio klyksmas, rusenantys laužai ar brėkštanti aušra, išvargę bendražygiai visai tai atrodė taip nauja, anksčiau nepastebėta. Deja, viskam atėjo pabaiga. Dar viena diena ir jie taps praeities dalele, kurios kūnus kapoja suopiai ar graužia laukiniai miško žvėrys. " O kad aš galėčiau ką nors pakeisti, kad galėčiau"-su vis augančiu siaubu ir pykčiu pagalvojo Servalis. Tačiau išeitis nėra. Jų beliko tik mažas būrelis - kelios dešimtys žmonių, ir apie pusšimtis elfų ir keletas raganų, viena kurių buvo jo žmona. Visi jie rytoj taps auka - paaukota ant baisiojo karaliaus Aškaro VII pykčio aukuro. Pabėgti nebėra kur. O ir vėl bėgti, kaip prieš pusę amžiaus pasielgė jų tėvai, nesinorėjo. Dar kartą patapti klajūnais. Ne. Jų tėvynė čia ir jie ją gins. Atvykę žmonės ir elfai, tuščias žemes pavertė savo namais ir dabar juos gins, gins iki paskutinio kraujo lašo. Baisiausia tai, kad jam, Servaliui, likimas lėmė pralaimėjimą. Tai šokdino pyktį sieloje ir niaukė protą. Jis, jis negali pralaimėti. Dievų numylėtinis, priešų siaubas, begalės pergalių metu prarado daugelį savo karių ir priešai pagaliau sugebėjo jį priremti prie sienos. Ir vis tik Servaliui sunku buvo suprasti, kad šį kartą nebėra vilties ištrūkti gyvam. Jis prisižadėjo savo gyvybę parduoti pačia brangiausia kaina. Daug brodėjiečių žus nuo jo kalavijo, daug našlių paliks po savęs Servalis. Pagalvojus apie tai piktdžiugiška šypsena iškreipė jo lūpas, sugadindama malonių veido bruožų harmoniją. Peržvelgęs suvargusius bendražygius Servalis suvokė, jog mūšis bus trumpas. Atšipę kalavijai ir kirviai, suskilinėję skydai bei šarvai neatsilaikys prieš galingą ir pailsėjusią Brodėjos kariuomenę. Nepadės netgi raganų burtai. Raganos. Šalia jų miega Servalio auksaplaukė žmona. "O Dievai, kad aš galėčiau išgelbėti bent ją." - staigiai švystelėjo mintis ir kažkas sukirbėjo Servalio sieloje. Tačiau ežeras ir kalnai sudarė patikimus spąstus, o vandenų gyventojai griežtai atsisakė padėti bet kuriai pusei - " Žemės vaikai savo ginčus tesprendžia patys". "Ką gi, jei mirti, tai mirti garbingai." Išsitraukęs ir apžiūrėjęs kalaviją, Servalis nukreipė žvilgsnį tekančios Saulės link, tarsi tikėdamasis patarimo. Deja. Atsistojęs ant kalvelės prie ežero kranto Servalis vėl prisiminė žmoną, tuos pora laimingų, meilės kupinų metų. Tada dar jie buvo išdidūs savos šalies valdovai. Taip seniai....... O po to trylika kovų, kraujo ir skausmo pilnų metų. Trylika metų užpildytų beprasmiškos žmonių ir elfų žūties. Neišsakyti jausmai, staiga išlindę iš slapčiausių žmogaus esybės gelmių,tiesiog draskė Servalio širdį. Jis savo siela užsklendė nuo visų, net nuo Damajantės. Bet šią akimirką kažkas pasikeitė, juodas šešėlis praskriejęs viršum jo, tarsi nusinešė tamsias mintis. Sklendės neišlaikė. Daugelį kartų pagiežingi ir pikti Servalio žodžiai privertė Damajantę ašaroti. Jam atrodė, kad meilė yra silpnybė, kuri pražudys . Kovų metu jis pasidarė užkietėjusiu ciniku, jau nebetikinčiu gėriu. Žudymas tapo kasdieniu palydovu. Tai padėjo Servaliui išlikti gyvam, patapti nenugalimu priešų siaubu. Apie jo beprotiška drąsą, o ir apie žiaurumą, jau buvo kuriamos legendos ar pavakariais gąsdinami vaikai. Servalį sekiojo šimtai nužudytų sielų, bet iki šiol jam tai nerūpėjo. Žudymas netgi pradėjo teikti malonumą. O kartais aplankantį skausmą labai lengvai nuplaudavo vyno taurė. Kadaise niekinęs Aškarą už jo žiaurumą, Servalis suprato tapęs panašiu siaubūnu. Tik stovėdamas čia, jis suprato klydęs, praradęs dalį savo žmogiškumo. Servalis nesuprato kaip tai įvyko, bet dabar tai jau nebesvarbu. Reikia atsiprašyti žmonos ir kuo greičiau, nes puolimas jau ne už kalnų. Mirties akivaizdoje supratęs kaip tuos metus kankinosi Damajantė, matydama mylimą žmogų betampantį kažkuo baisiu ir atstumiančiu. Kiek širdgėlos akimirkų ji pergyveno, kiek? Sunkiausia buvo surankioti tinkamus žodžius iš savo širdies kertelių, bet kartą prikelti jie prasiveržė tarsi rinktinių karių būrys pro menkai ginkluotų plėšikų būrį ir suspaudė gerklę. Servalis pasisuko eiti prie laužo. Tik trumpą akimirką jis išgirdo kažkokį zvimbtelėjimą ir pajuto skausmą krūtinėje. Sukniubęs ant kelių jis dar bandė kažką pasakyti, bet iš gerklės išsiveržęs šnabždesys amžiams liko Servalio lūpose. Tos pačios dienos vakare ant sukniubusio kūno, ežero pakrantėje, nusileido varnas. Gailus klyksmas pervėrė nakties tylą. Varnas apžvelgė buvusią stovyklą. Ore sklendė kraujo ir dūmų tvaikas. Gyvųjų nebebuvo. Dar kartelį suklykęs varnas pakilo ir sumojavęs sparnais nuskrido besileidžiančios Saulės link. Kęstas Bepirštis |
| |
|
Žigmondas Moricas. Vainikas | |