Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas

Apie autorių

Aleksejus Cvetkovas (g. 1947 m.) – ukrainiečių poetas, eseistas, kritikas ir vertėjas, nuo 1975 m. ištremtas iš Rusijos ir gyvena JAV. JAV išleido eilėraščių rinkinius „Pjesių rinkinys soliniam gyvenimui“ (1978), „Sapnuojant“ (1981), „Edemas“ (1985).

Jau būdamas tokių metų, kai net svečiuose pas jaunesnius draugus nesusiduri su mažais vaikais, aš turiu gana miglotą supratimą, kuo gyvena ir kvėpuoja šiuolaikinė karta, laisvai keliaujanti po stalais, nors suprantu, kad mani vaikystės kubelius ir pieštukus pakeitė „aipodai“ – arba, bent jau, noras tokiais apsirūpinti. Bet, kadangi biologinė evoliucija per trumpą mano gyvenimo laiką netoli pasistūmėjo, ne taip jau sunku savo patirties pagrindu susiprotėti, kaip elgiasi būsimi planetos gyventojai intensyvaus ir nepakartojamo pasaulio pažinimo periodo metu.

Pasaulis jiems susideda iš dviejų nesimetriškų dalių, kurių santykis vėliau bėgant gyvenimui keičiasi. Iš vienos pusės – tai rutina: ji gali būti nuobodi ar net nemaloni kaip kasdieniniai pratimai ant puodo, bet ir trokštama, tarsi bendravimas su šunimi ir važiavimai į užmiestį. Iš kitos – ir ši dalis iš pradžių plati, nors ir mažiau prieinama – tai nelaukti ir nepažinti dalykai, paprasčiau sakant stebuklai, kad gyvenimo debiuto metais apima labai daug. Štai, pvz., pirmoji knygelė su dinozaurais arba Visatos sandara, pirmas sąmoningas vykimas į zoologijos sodą, pirmas jūros vaizdas tiems, kurie jūrą matė tik paveikslėliuose. Ir, žinoma, knygos apie daugybę kitų keistenybių (nuotykių, mokslo populiarinimo ir fantastikos) apie tai, kas yra už asmeninio kontakto sferos.

Rutina galiausiai paima viršų: mokykla, šeima, tarnyba, klizma ir baigiamasis „mirtis išplėšė iš mūsų tarpo“. Ir tame nėra jokio atradimo. Tačiau įdomi paralelė (ir kontrastas) su kai kurių civilizacijų vystymusi. Aš, tiesa, skubu perspėti, kad į terminą „civilizacija“ nededu jokios gilios prasmės turėdamas omenyje vien istoriškai susiklosčiusį kultūrinį-geografinį bendrumą.

Savo laiku Lorena Daston1), dabar Berlyno M. Planko vardo Mokslo istorijos instituto direktorė, o tada tik aspirantė, kartu su Katarina Park2) klausė filosofijos kursą ir abi pastebėjo, kokį susidomėjimą garsiems Europos filosofams, kaip Bekonas,  Hobsas,  Leibnicas ir Lokas, kėlė visokiausi monstrai, realūs ir mitiniai. Vėliau joms iš bendro susidomėjimo gimė knyga „Stebuklai ir gamtos sąranga, 1150-1750“ [1998] – monstrams ten buvo skirtas tik vienas skyrius, jame kalbama daugiausia apie visokeriopus stebuklus ir gamtos paslaptis ir tą vaidmenį, kurį mokslo vystymesi suvaidino masinis žinių srautas apie tas keistybes.

Praėjus 15 m. po tos gana epochinės knygos pasirodymo Stivas Polsenas3) žurnalui „Nautilus“ paėmė interviu iš Daston. Daug iš to, apie ką ji kalba, nuo tada tapo bendra, ir aš bet kuriuo atveju mažai linkęs jai prieštarauti. Vienok stebina, kad ji nutyli problemą, kuriai paskutiniu metu vis daugiau dėmesio skiria kiti tyrinėtojai: ar turim teisę kalbėti apie Europos istorijos išskirtinumą? Juk galiausiai mokslas, kuris, per technologiją, šiandien iš esmės pakeitė pasaulį, atsirado Europoje ir tik joje. Ar galima tai laikyti vien istoriniu atsitiktinumu? Ir kodėl visi tie monstrai ir keistybės savo laiku nesukėlė smalsumo protrūkio, tarkim, kinams ar musulmonams? Stebuklas

Skirtingos kultūros turi skirtingus kontakto su išoriniu pasauliu taškus ir jų smalsumo laipsnis, kuris gali vesti prie intelektinio praturtinimo ir kūrybinio potencialo vystymo, tiesiogiai priklauso nuo to kontakto. Yra aiškus skirtumas tarp izoliuotos genties nepraeinamoje Amazonės selvoje, tūkstantmečius išlaikiusios tą patį socialinį būvį, ir, tarkim, antikos graikais su jų navigacine-salų kultūra, kuriems nuolatinis kontaktas su išoriniu pasauliu buvo vieninteliu įmanomu gyvenimo būdu. Beje, čia nėra jokių geležinių dėsnių: finikiečiai, išraižę jūras ilgai iki graikų, daugiausia užsiėmė prekyba ir mums nepaliko jokių kultūros paminklų, nors tiems patiems graikams (o galiausiai ir mums) padovanojo abėcėlę.

Kontaktas ne visad būna savanoriškas, kaip suprato patys graikai susidūrę su persais. Viduramžių europiečiai nebuvo labai išsivystę ir net dalį savo kultūrinio paveldo gavo iš trečiųjų rankų, iš arabų. Jų pačių išorinio kontakto linija pradžioje tęsėsi palei artėjančias Osmanų imperijos sienas, iš kur ir rodėsi įvairios rytietiškos keistenybės, tačiau tikru srautu jos pasipylė išsivysčius jūreivystei, per didžiųjų geografinių atradimų epochą, o atsaku į jas buvo nenumaldomas smalsumas, pasitarnavęs Daston ir Park knygos tema. Europiečiai galiausiai pasirodė verti graikų mokiniai, tik jų pusiasalis buvo didesnis. Dar Platonas, o po jo ir Aristotelis, skirtingai formulavo vieną ir tą pačią mintį: filosofija gimsta iš nuostabos.

Tuo metu kitos civilizacijos, potencialiai galinčios varžytis, praktiškai paliko orbitą – musulmoniškoji ryšium su arabų kalifato krachu ir griežtai pragmatišku osmanų valdymu, o kinų netikėtai ir visiems laikams atsisakė nuo didelių laivų statymo ir tolimų plaukiojimų. Europiečiai automatiškai gavo ekskliuzyvinę padėtį ir to nenubrauks joks politinis korektiškumas.

Beje, visa tai aš ne pirmas tai pastebėjau – ir net ne antras. Tačiau už to dabar jau bendra vieta ryškėja kita, ne mažiau svarbi, problema: kas dabar vyksta su mumis? Kolumbo, Galilėjaus ir visų jų darbų tesėjų dėka žmonijos vaikystė pasibaigė, o užjūrio keistenybių srautas išseko. T.y. jis iš tikro ne išseko, o atvirkščiai, dėl išsiplėtusio mūsų kontakto su nepažintuoju perimetru tapo gerokai gausesnis, tik štai tos keistenybės dabar tokios, kad sugebėjimas jomis stebėtis reikalauja minimum Stanfordo ar Prinstono doktorantūros - ir tai bet kuriuo atveju tik pirmasis žingsnelis. Šiandien jau nelaukiam su drebuliu grįžtant ekspedicijos iš kokio nors Taičio, ir net skrydžių į Mėnulį, savo laiku atrodžiusių gausybės ragu, mus jau skiriančių pusamžiu.

Nugali rutina. Taip, ji, galbūt, ir būna gana įdomi, lyg tie „aipedai“ ir „aipodai“, internetas ir feisbukė su instagramu, bet vis tik tai ne manų košė. Tačiau ekspedicijų į Taitį, pasaulinių sensacijų tipo „Rūšių atsiradimas“ ir ašigalių pasiekimų laikas pasibaigė, o vaikai vis mažiau skaito kosminių operų ir vis daugiau akivaizdžių pasakų su elfais ir orkais. Mes kartojam giją ir vėl atsidūrėme selvoje, tačiau nėra jokios garantijos, kad spiralė begalinė. Selva – tai tūkstantmetės rutinos karalija, o tokios rutinos reguliatoriumi nuo amžių pradžios buvo religija, - ir ji dabar grįžta.

Tai, ką aš dabar suformuluosiu, gali pasirodyti kvailu paradoksu, tačiau religinei sąmonei nėra stebuklo sampratos. Nors mes visi, tame tarpe ir religijos priešininkai, įpratom manyti kitaip. Stebuklas yra tokiu, jei tik jis išreiškia nepaaiškinamą ir reikalaujantį išimties iš suprantamo dėsningumo, o jei visas dėsningumas yra dieviškos valios išraiška, tai jie yra ne stebuklai, o dekretai. Tam, kas sukūrė dangų ir žemę, argi sunku pamaitinti mintį menku kiekiu duonos ir žuvų ar perkelti piktąsias dvasias į kiaules? Stebuklas prasideda ten, kur mes susimąstome dėl dėsningumų prigimties, ir kuo daugiau jų išsiaiškiname, tuo daugiau neišsiaiškintų, t.y. stebuklų, atsiranda mūsų akiratyje. Religija paaiškina viską ir įdiegia imunitetą nuostabai; mokslas paaiškina labai mažai ir labai apytiksliai, tačiau ji reikalauja protinių pastangų ir traukia mūsų dėmesį į nepaaiškinto ir, galbūt, nepaaiškinamo begalinumą. Kaip savo laiku pastebėjo Karlas Poperis, teorija, paaiškinanti viską, iš tikro nepaaiškina nieko. Kad tikrai nustebtum ir susižavėtum Visata, atrodo, turi būti ateistu. Stebuklas – tai tarsi laikrodžio mechanizmas, nesukurtas išmanaus meistro (žinomas Dievo buvimo įrodymas per dizainą), o susikūręs savaime.

Nuo neatmenamų laikų visai realūs stebuklai tokie kaip kometos, dvigalviai veršiukai ar Siamo dvyniai buvo religijai ne kiek pretekstu nuostabai, kiek signalu ateinančiai nelaimei iki pat apokalipsės, jie įstatomi į sistemą, štai kaip, pvz., pas Šekspyrą [1 aktas, 1 scena; vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas]:

Horacijus: [ ... ]

Prieš Julijaus galingojo žuvimą,
Taip pat kapai stovėjo apleisti;
Būriai šiurpių lavonų drobulėtų
Klajojo cypčiodami po gatves;
Erdvėj – kometos; kruvina rasa;
Sprogimai saulėj, ir drėgna žvaigždė,
Kuri Neptūno karalystę valdo,
Nusilpus temo, tartum Teismo dieną.

Mokslas, pradedant Bekonu, apvertė visą šią sistemą. Mokslas kilo būtent kaip stebuklų aiškinimo būdas, ir jos populiarumo nuosmukis susijęs su mūsų tiesioginio kontakto su stebuklais praradimu ir smalsumo sumažėjimu. Pasaulio samprata negali būti tragiška dėl standartinės gyvenimiškos perspektyvos. Ji gali, kaip tai daro didžioji mūsų dauguma, tiesiog nuslopinti šį tragizmo jausmą, suvyti į gilią pasąmonę, ir tada pasirenkam – arba religija, arba tiesiog paprastas buitinis idiotizmas. Jis gali, atvirkščiai, iškelti jį, ir tada tai miesto beprotis, koks nors Emilis Čoranas4), kutenantis nervus buitiniam idiotui su pretenzijomis. Vieninteliu būdu be lobotomijos – tai išsaugoti nesilpstantį smalsumo jausmą, stebuklo jausmą.


Trumpos biografijos

1) Lorena Daston (Lorraine Daston, g. 1951 m.) – amerikiečių mokslo istorikė, Europos ankstyvosios šiuolaikinės mokslo ir intelektualinės veiklos istorijos žinovė. Nemažai straipsnių paskelbė žurnale „Critical Inquiry“. Savo seminaruose paprastai naudaja tekstualistinį požiūrį į filosofinius, literatūros ir istorinius kūrinius.

2) Katarina Park (Katharine Park, g. 1950 m.) – mokslo istorikė Harvardo un-te. Ji specializuojasi lyties, seksualumo ir moters kūno sampratos istorija Viduramžių ir Renesanso Europoje.

3) Stivas Polsenas - žurnalistas ir prodiuseris. Įsteigė savaitinę radijo interviu laidą „Geriausios mūsų žinios“. Parašė „Atomai ir Edenas: pokalbiai apie religiją ir mokslą“ (2010).

4) Emilis Čoranas (Emil Cioran, 1911-1995) – rumunų filosofas ir eseistas, išsiskyręs filosofiniu pesimizmu, dažnai aptarinėjęs kančios, nuosmukio ir nihilizmo temas. Žinomi jo kūriniai „Nevilties viršūnėje“ (1934) ir „Nelaimė būti gimusiam“ (1972). 1937 m. išvyko į Paryžių; nuo 1949 m. pradėjo rašyti prancūzų kalba („Trumpa nuopuolio istorija“).

Riiti Jokomicu: Musė
Pirmoji pasaulio šypsena
J. Radičkovas.  Medgręžis
Ženklo savarankiškumo doktrina
S.Lukjanenko. Kurčias telefonas
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Peppe Lanzetta. Sudeginti gyvenimą
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Pasimetusios merginos memuarai
V. T. Vittachi. Subudo reporteris
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
Dž.Londonas. Tūkstantis mirčių
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
A. Rimbaud. Blogas kraujas
Chiromantija
Skaitiniai
Vartiklis