E. Keretas. Pakeltas saugiklis

Apie autorių žr. >>>>>

Jis stovi vidury sankryžos, maždaug per 20 m. nuo manęs, veidą apsimuturiavęs kufija*), provokuojamu rankos mostu kviečia mane arčiau:
- Golanis**) - pydaras, - šaukia jis man stipriu arabišku akcentu. – Kaip sekas, Golani? Jūsų ryžas seržantas vakar gerai iškrušo per subinę? Nebegali bėgti?

Jis prasisega kelnes, išsitraukia varpą:
- Kaip sekas, Golani? Mano pimpalas tau blogas? Tavo sesei buvo blogas? Tavo mamai buvo blogas? O tavo draugui Abutbuliui buvo geras. Kaip jam sekas? Vargšelis geriau jaučiasi? Mačiau, reikėjo jį su sraigtasparniu išvežt, kai paskui mane nubėgo. Pusę gatvės nubėgo, kvailys, o paskui? Pokšt – galva sprogo kaip arbūzas.

Aš pakeliu automatą „Galil“ prie peties, nutaikau tiesiai į jį.

- Šauk, pydare! – sušunka jis, atlapoja marškinius ir juokiasi. – Šauk šičia. – Pirštu rodo į širdį.

Nuleidžiu saugiklį ir sulaikau kvėpavimą. Gal minutę jis abejingai laukia, rankomis įsirėmęs į šonus. Jo širdis, giliai po oda ir mėsa, yra lygiai ties mano taikikliu.

- Niekada neiššausi, baily. Manau, jei šausi, ryžas seržantas tavęs nekruš į subinę?

Nuleidžiu šautuvą, ir jis padaro pašaipų gestą.

- Yallah***), pydare. Ryt pasimatysime. Kada budi? Nuo dešimt iki dviejų? Ateisiu.

That brave jew soldier! Jis pajuda link vienos šoninių gatvelių, bet staiga išsišiepęs sustoja:
- Linkėjimai Abutbuliui nuo „Hamas“! Pasakyk, labai atsiprašome už plytą.

Greitai užsikeliu „Galil“ ant peties, nusitaikau – jo marškiniai jau užsegti, bet širdis dar mano. Tada kažkas į mane atsimuša. Aš krentu ant smėlio ir matau virš savęs seržantą Elį.

- Klausyk, Kremeri, gal tu trenktas?! – rėkia Elis. – Ko tu man čia stovi su šautuvu ant peties kaip koks kaubojus? Čia tau ne Laukiniai Vakarai, kad į bet ką šaudytum!
- Ką tu, Eli, aš nešaučiau, norėjau tik jį pagąsdinti, - sakau nudelbęs akis.
- Pagąsdint norėkai?! – rėkia Elis, kratydamas mane už liemenės diržo. – Tai papasakok jam apie vaiduoklius. Ko tu į jį kreipi užtaisytą ginklą ir dar saugiklį nuleidi? – Jis man skelia antausį.

- Atrodo, ryžas tavęs šiandien nekruš, pydare, - šaukia arabas. – Šaunuolis ryžas, trenk jam ir nuo manęs.
- Turi išmokti juos ignoruoti, - uždusęs sako Elis ir paleidžia mane. – Ar girdi, Kremeri? – dabar jis grėsmingai šnibžda: - Turi išmokti ramintis, nes jei dar kartą pamatysiu tave šitaip darant, asmeniškai pasirūpinsiu, kad stotum prieš tribunolą.

Naktį kažkas paskambino iš „Tel hašomer“ ligoninės ir pasakė, kad operacija buvo nesėkminga ir Džekis greičiausiai liks daržovė.

- Svarbu, kad mokomės juos ignoruoti, - tariau Eliui. – Jei taip ir toliau, greit juos taip gerai ignoruosime, kaip Džekis.
- Ką bandai pasakyti, Kremeri? – pašoko Elis. – Manai, man nerūpi Abutbulis? Jis tiek pat buvo mano draugas, kaip ir tavo. Manai, dabar nesvajoju sėst į džipą, apvažiuot visų jų namus, išvaryt visus į lauką ir įsodint po kulką galvon? Bet jei tą padarysiu, būsiu toks pat kaip jie. Ar to nesupranti? Nieko tu nesupranti.

O aš staiga tikrai suprantu, kur kas geriau nei jis.

Jis stovi vidury sankryžos, apie 20 m. nuo manęs, veidą apsimuturiavęs skara.

- Labas rytas, pydare! – šaukia jis man.
- Puikus rytas, - pašnibždom atsakau.
- Kaip sekas Abutbuliui, pydare? – rėkia jis. – Ar perdavei linkėjimų nuo „Hamas“?

Nusivelku liemenę ir numetu ją ant žemės, tada nusiimu šalmą.

- Kas yra, pydare? – šaukia jis man. Ryžas tave tiek krušo, kad nupušai?

Atplėšiu individualaus tvarsčio pakuotę ir lyg kufija*) apsimuturiuoju juo veidą, palieku tik akis. Pasiimu šautuvą. Užtaisau jį. Įsitikinu, kad saugiklis pakeltas. Abiem rankom suimu vanzdį, keliskart apsuku virš galvos ir staigiai paleidžiu. Šautuvas nuskrieja, dar šiek tiek paslysta žeme ir sustoja maždaug pusiaukelėje tarp mūsų. Dabar aš toks pats kaip jis. Dabar ir aš turiu šanšą nugalėti.

- Čia tau, pusproti! – sušunku jam. Jis akimirką žiūri į mane sutrikęs, tada bėgte puola prie šautuvo. Jis bėga link šautuvo, o aš link jo. Jis bėga greičiau už mane, pirmas pasieks ginklą. Bet aš nugalėsiu, nes dabar esu toks pat kaip jis, o jis su šautuvu – toks pat kaip aš. Jo mama ir sesuo krušis su žydais, jo draugai vegetuos ligoninėse, o jis Stovės priešais mane kaip pydaras su šautuvu rankoje ir nieko negalės padaryti. Kaip aš galiu pralaimėti?

Kai man iki jo lieka mažiau nei penki metrai, jis pakelia „Galilį“, nuleidžia saugiklį, atsitūpęs nusitaiko ir nuspaudžia gaiduką. Ir tada sužino tai, kuo įsitikinau per paskutinį mėnesį šitame pragare: kad šis šautuvas yra šūdo gabalas. 3,5 kg beverčio metalo. Su juo nieko negalima nuveikti. Tiesiog neįmanoma. Pasiekiu jį, kol nespėjo atsitiesti, ir spiriu jam į veidą. Jis parkrenta ant žemės, kilsteliu jį už plaukų ir nutraukiu kufiją. Pamatęs prieš save jo snukį, stveriu ir su įniršiu trenkiu į stulpą. Kartą, du, tris. Dabar pažiūrėsim, koks ryžas kruš jį per subinę.


*) Kufija (arba arafatka) – arabų kraštuose populiarus skarelės formos vyrų galvos apdangalas. Dažnai nešiojamas su juodos spalvos ikaliu – kankeliu. Dažniausiai kufija būna baltos spalvos, kartais su raudonu ar juodu ornamentu.

**) Golani brigada – kovinis Izraelio armijos padalinys.

***) Pirmyn (arab.)

E. Keretas. Venera
J. Radičkovas. Medgręžis
Lietuvių literatūros tendencijos
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
E. Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Jostein Gaarder. Cirko direktoriaus duktė
Pasimetusios merginos memuarai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Arthur Rimbaud. Nušvitimai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
A. Rimbaud. Blogas kraujas
Dž. Keruakas. Kelyje
Chiromantija
Skaitiniai
Vartiklis