Jean Jacques Rousseau

Vienišiaus svajos
Trečiasis pasivaikščiojimas

Taip pat skaitykite T. Mertonas. Vienatvė nėra atsiskyrimas  

Sendamas nuolat mokausi

Solonas senatvėje dažnai kartojo šią eilutę. Ji turi prasmę, kurią norėčiau kartoti ir savojoje senatvėje; bet tai gan liūdna tiesa, kurios jau dvidešimt metų mane verčia mokytis patirtis: labiau pageidautinas tebėra nežinojimas.

Nelaimė, be abejo, yra didžioji mokytoja, bet ši mokytoja verčia brangiai mokėti už pamokas, ir dažnai jų teikiama nauda neverta užmokesčio. Kita vertus, dar prieš sužinant viską per tokias vėlyvas pamokas, praeina proga, kai galima jomis pasinaudoti. Jaunystė – laikas išminčiai studijuoti; senatvė – laikas ja naudotis. Patirtis visada moko – šitai aš pripažįstu; bet ji naudinga tik laikotarpiu, kuris tau dar lieka. Ar tada, kai reikia, dar laikas mokytis, kaip reikėtų gyventi?

Et! Kas man iš taip mielai ir skausmingai įgytų žinių apie savo likimą ir kitų aistras, kurios tą likimą ir nulėmė? Aš išmokau geriau pažinti žmones vien tam, kad labiau jausčiau vargą, į kurį mane jie įstūmė; nors ir pastebėjau visus jų spendžiamus spąstus, tas pažinimas nepadėjo man išvengti nė vienų. Ko nelikau visam laikui su tuo kvailu, bet maloniu patiklumu, kuris tiek metų darė mane triukšmingų draugų grobiu ir žaislu taip, kad apipainiotas visų jų intrigų, aš apie jas nė neįtariau. Buvau jų kvailelis ir auka, tai tiesa, bet tikėjau esąs jų mylimas, ir mano širdis džiaugėsi draugyste, kurią jie man įkvėpė tiek žadėdami. Dabar šios mielos iliuzijos sugriautos. Liūdna tiesa, kurią man atskleidė laikas ir protas, privertę suvokti nelaimę, įtikino, kad nelaimė nepataisoma ir kad man nelieka nieko kito, kaip su ja susitaikyti. Taigi visa mano gyvenimo patirtis, atsidūrus tokioje padėtyje, yra nenaudinga dabarčiai ir ateičiai.

Mes pradedame kovą gimdami, baigiame mirtimi. Kas iš to, kad išmoksti geriau valdyti savo vežimą, kai jau esi prie finišo? Telieka pagalvoti apie išeitį! Jei seniui dar reikia ko nors išmokti, tai vien meno mirti, o kaip tik to mažiausiai ir mokomasi mano amžiuje; mąstome apie viską, išskyrus tai. Visi seniokai labiau įsikibę į gyvenimą nei vaikai ir iš jo pasitraukia nenoriau nei jaunuoliai. Visi jų darbai buvo dėl šito gyvenimo, o jam baigiantis jie mato, jog veltui stengėsi. Išeidami jie visa palieka: visus savo rūpesčius, visus turtus, visus sunkių nemigo naktų vaisius. Jie nesusiprato per gyvenimą įgyti ko nors, ką galėtų pasiimti mirdami.

Visa tai pasakiau sau tada, kai dar buvo laikas, ir jei nemokėjau geriau pasinaudoti savo apmąstymais, tai ne todėl, kad jie buvo per vėlyvi ar pernelyg viršutiniški. Nuo pat vaikystės įmestas į pasaulio verpetą, anksti patyriau, jog nesu sukurtas šiam pasauliui ir niekados nepasieksiu tokios padėties, kokios trokšta mano širdis. Taigi, nustojęs ieškoti tarp žmonių laimės, kurios, jaučiau, negalėsiąs rasti, savo karšta vaizduote jau peršokdavau savo vos pradėto gyvenimo erdvę tarsi sau svetimą žemę, kad pailsėčiau ramybėje, kurią galiu susikurti.

Šis jausmas, nuo pat vaikystės puoselėtas auklėjimo ir visą gyvenimą stiprintas ilgo jį pripildžiusių vargų ir nelaimių raizginio, vertė mane stengtis pažinti savo esybės prigimtį ir paskirtį su didesniu domesiu ir rūpestingiau nei bet kurį kitą man pažįstamą žmogų. Mačiau daug tokių, kurie filosofavo kur kas mokslingiau nei aš, bet jų filosofija jiems buvo sakytum svetima. Norėdami būti mokytesni už kitus, jie tyrė visatą, kad sužinotų, kaip ji sutvarkyta, tarsi vien iš smalsumo nagrinėtų kokią nors pastebėtą mašiną. Jie tyrė žmogaus prigimtį tam, kad galėtų mokytai apie ją kalbėti, o ne tam, kad pažintų save; jie triūsė, kad pamokytų kitus, bet ne tam, kad nušvistų iš vidaus. Daugelis jų tenori parašyti knygą, nesvarbu kokią, svarbu, kad ji būtų gerai priimta. Kai jų knyga parašyta ir išleista, jos turinys nė kiek jų nebedomina. Jie tesiekia, kad tik ja susidomėtų kiti, o apginti ją imasi tuo atveju, jei ji puolama, bet šiaip ji jiems nenaudinga, jiems net nerūpi, ar jos turinys teisingas, ar ne, svarbu, kad tik ji nebūtų atmesta.

Tuo tarpu aš norėjau mokytis, kad pažinčiau save, o ne mokyti kitus; visuomet maniau, kad, prieš mokant kitus, reikia pirmiausia pažinti save, ir iš visų studijų, kurių gyvenime stengiausi imtis žmonių supamas, beveik nėra tokių, kurių nebūčiau galėjęs lygiai taip pat imtis negyvenamoje saloje, kur būčiau paliktas iki savo dienų pabaigos. Tai, ką žmogus privalo padaryti, labai priklauso nuo to, kuo jis tiki, ir visame, kas nepriklauso pirmiesiems gamtiniams poreikiams, mūsų nuomonės yra mūsų veiksmų taisyklės. Visada vadovaudamasis šiuo principu, daug ir ilgai ieškojau, kaip pasinaudoti savo gyvenimu taip, kad rasčiau savo tikrąjį tikslą, ir netrukus jau guodžiausi savo menku gebėjimu mikliai suktis šiame pasaulyje, jausdamas, kad to miklumo siekti neverta.

…

Keturiasdešimties sulaukiau svyruodamas tarp skurdo ir turtų, tarp išminties ir paklydimo, kupinas ydingų įpročių, bet be jokio blogo širdies polinkio, gyvendamas kaip papuola, be gerai paties apmąstytų principų, išsiblaškęs atlikdavau savo pareigas, nors jų neniekinau, bet dažnai ne visai jas suvokiau.

Nuo jaunystės buvau nusistatęs 40 metų amžių kaip savo pastangų iškilti ir visokių ambicijų ribą. Tvirtai pasiryžau: pasiekęs šį amžių, kad ir kokioje būčiau situacijoje, daugiau nebekovosiu, kad pasitraukčiau ir likusį laiką praleisčiau gyvendamas ta diena, nesirūpindamas ateitimi. Atėjus tam laikui, nesunkiai įvykdžiau šį užmojį, ir kad ir kaip, regis, norėjo įsitvirtinti mano sėkmė, aš jos atsisakiau ne tik be gailesčio, bet ir su dideliu malonumu. Atsikratęs visų tų įvykių, visų tų tuščių vilčių, atsidaviau nerūpestingumui ir dvasios poilsiui, kuris leido skleistis mano skoniui, o mano polinkiams – likti patvariems. Palikau pasaulį ir jo prašmatnybes, atsisakiau visų papuošalų – daugiau man nereikalingi nei špaga, nei laikrodis, nei baltos kojinės, nei paauksuoti niekučiai ir šukuosena, o tik paprastas perukas ir geras tvirtas frakas iš gelumbės; ir svarbiausia – aš išroviau iš savo širdies godulį ir geismus, kurie vertino viską, ką aš palikau. Atsisakiau vietos, kurią tuomet užėmiau ir kuriai buvau visai netinkamas, ir ėmiausi perrašinėti natas po tiek ir tiek už puslapį; tai užsiėmimas, kuriam visada turėjau aiškų polinkį.

Savo reformos nebaigiau vien išoriniais dalykais. Jaučiau, kad šis keitimasis reikalauja ir kitos, be abejo, skausmingesnės, bet ir reikalingesnės – pažiūrų – peržiūros, ir, pasiryžęs antrąkart prie to nebegrįžti, ėmiau griežtai egzaminuoti save, kad likusiam gyvenimui sutvarkyčiau savo vidų taip, kokį norėčiau matyti mirdamas.

...

Nuo to laiko galiu datuoti savo visišką pasaulio atsižadėjimą ir tą vienatvės skonį, kuris manęs nepalieka. Užduotį, kurios ėmiausi, buvo įmanoma atlikti tik visiškai atsiskyrus; ji reikalavo ilgų ir ramių apmąstymų, kurie visuomenės bruzdesyje neįmanomi. Tai mane privertė kurį laiką laikytis kitokios gyvensenos, kuri galiausiai man taip patiko, kad nuo tol atsisakydavau jos tik trumpam ir prieš savo valią, o paskui vėl nuoširdžiai prie jos grįždavau ir ja be vargo tenkinausi, kai tik galėjau; kai vėliau žmonės privertė mane gyventi vieną, supratau, jog, atstūmę mane tam, kad padarytų nelaimingą, jie daugiau nusipelnė dėl mano laimės, nei b9čiau sugebėjęs padaryti pats.

Atsidaviau darbui, kurio ėmiausi su įkarščiu, atitinkančiu dalyko svarbą ir jaučiamą poreikį. Tuomet gyvenau tarp modernių filosofų, kurie mažai kuo buvo panašūs į senovės filosofus. Užuot išsklaidę mano abejones ir paaiškinę pasimetimą, jie sugriovė visus mano tvirtus įsitikinimus, kuriuos maniau turįs labiausiai man rūpėjusiais klausimais; būdami karšti ateizmo misionieriai ir valdingi dogmatikai, jie negalėjo ramiai pakęsti, kad bet kokiu klausimu atsirastų drįstąs galvoti kitaip, nei jie. Dažnai aš gan silpnai gyniausi dėl to, kad nekenčiau ginčų ir neturėjau talento palaikyti disputą; tačiau niekada nepriėmiau jų apgailėtinos doktrinos, ir šis priešinimasis tokiems netolerantiškiems žmonėms, kurie, beje, turėjo savas pažiūras, buvo ne pati menkiausia priežastis, kursčiusi jų priešiškumą.

Manęs jie neįtikino, bet sukėlė nerimą. Jų argumentai mano mintis sudrumstė, nieko neįrodę; neradau gero atsakymo, bet jaučiau, kad jis turėtų būti. Save daugiau kaltinau ne dėl klaidų, o dėl neišmanymo; ir jiems geriau atsakė ne mano protas, o mano širdis.

...

Mano skausmingų paieškų rezultatas buvo maždaug toks, kokį aš buvau anksčiau užrašęs "Savojos vikaro tikėjimo išpažinime" ["Emilis, arba Apie auklėjimą"] – kūrinyje, dabartinės kartos niekšiškai vulgarinamame ir profanuojamame; bet vieną dieną tarp žmonių jis gali padaryti revoliuciją, jei kada nors tarp jų atgims geras skonis ir pasitikėjimas.

Nuo tada esu ramus dėl principų, kuriuos priėmiau po tokio ilgo ir rūpestingo mąstymo, padariau juos nekeičiama savo elgesio ir tikėjimo taisykle, daugiau nesirūpindamas nei dėl prieštaravimų, kurių nesugebėjau išspręsti, nei dėl tų, kurių negalėjau numatyti ir kurie protarpiais vis iš naujo kildavo mano protui. Kartais jie man kėlė nerimą, bet niekad manęs nebesukrėtė. Visada sau sakiau: visa tai tėra žodinės gudrybės ir metafizinės subtilybės, kurios nieko nereiškia šalia fundamentaliųjų principų, priimtų mano proto, patvirtintų mano širdies, turinčių vidinio pritarimo antspaudą, įspaustą aistrų tyloje. Argi tokiuose žmogaus supratimą viršijančiuose dalykuose prieštaravimas, kurio negaliu išspręsti, apvers tokios tvirtos, taip gerai suręstos ir su tokiu mąslumu ir rūpesčiu suformuotos, taip priderintos prie mano proto, mano širdies, prie visos mano esybės ir sustiprintos vidinio pritarimo, kurio, jaučiu, stinga kitoms, doktrinos kūną?

...

Tik po daugelio nerimo metų galiausiai vėl atsipeikėjęs ir pradėjęs vėl būti savimi pajutau, ko verti ištekliai, kuriuos buvau parengęs nelaimės atvejui. Susidaręs nuomonę apie visus dalykus, dėl kurių man buvo svarbu apsispręsti, lygindamas savo maksimas su savo situacija pamačiau, kad kvailiems žmonių sprendimams ir menkiems šio trumpo gyvenimo nutikimams skyriau kur kas didesnės svarbos, nei vertėjo. Kadangi šis gyvenimas tėra išbandymų metas, mažai man tebuvo svarbu, ar šie išbandymai yra tokie ar kitokie, jei jų padarinys toks, koks ir turi būti: kuo išbandymai didesni, stipresni, gausesni, tuo naudingiau mokėti juos ištverti. Visi smarkiausi skausmai praranda savo jėgą, jei matai didžią ir užtikrintą kompensaciją; ir ši kompensacija buvo pagrindinis mano buvusių mąstymų vaisius.

...

Ramus dėl savo nuostatų, sykiu su pasitenkinimu randu jose viltį ir paguodą, kurių man reikia, atsidūrus tokioje situacijoje. Neįmanoma, kad tokia visiška, tokia nuolatinė, tokia liūdna vienatvė, visada juntamas ir atkaklus visos dabartinės kartos priešiškumas, įžeidimai, kuriais ji mane be perstojo apipila, kartais manęs nenublokštų į apatiją; sudrebinta viltis, drąsą atimančios abejonės protarpiais dar sugrįžta drumsti mano sielos ir pripildyti ją liūdesio. Štai tada man, negebančiam mintimis atlikti veiksmų, būtinų tam, kad nusiraminčiau, prireikia prisiminti senus pasiryžimus; tada atsimenu rūpestį, dėmesį, nuoširdumą, kuriuos jaučiau pasiryždamas, ir man grįžta visa savikliova. Atsisakiau visų naujų idėjų kaip kenksmingų klaidų, kurios teturi apgaulingą išvaizdą, ir tetinka mano ramybei drumsti.

Pasilikęs siaurame savo senų žinių rate, neturiu laimės, kaip Solonas, kasdien sendamas mokytis ir net turiu saugotis pavojingo išdidumo norėti išmokti to, ko nuo šiol nebeįstengsiu gerai suprasti. Bet jei man mažai telieka tikėtis naudingų žinių, tai turiu įgijęs svarbių ir būtinų mano būklei dorybių. Dabar laikas turtinti ir puošti savo sielą įgūdžiais, kuriuos ji galėtų nusinešti su savimi, kai, išvaduota iš šio kūno, kuris ją slopina ir stelbia, ir, išvydusi tiesą be šydo, ji suvoks, kokios skurdžios visos tos žinios, kuriomis mūsų netikri mokslininkai taip didžiuojasi. Ji dejuos dėl šiame gyvenime žinioms įgyti sugaištų akimirkų. Bet kantrybė, švelnumas, susilaikymas, vienovė, bešališkas teisingumas yra gėrybės, nusinešamos su savimi, jas galime kaupti be perstojo, nebijodami, kad mirtis atims iš mūsų šį turtą. Šiam vieninteliam naudingam mokslui skiriu senatvės likutį. Būsiu laimingas, jei, taip tobulindamas save, galėsiu išeiti iš gyvenimo ne geresnis, nes tai neįmanoma, bet doresnis, nei į jį atėjau.

Zigmanto Ardicko vertimas  

Trapūs muzikos garsai      

Savo laiku Ž. Ruso savajame „Devin du Village“ stengėsi sukurti ateities muziką. Tą idėją pasigriebė R. Šumanas.

Robertas Šumanas gimė 1810 m. 24-ių įkūrė „Naują muzikos žurnalą“ – ir jau tada kentėjo nuo lipemanijos – niūriu proto pasimaišymu (hipochondrija, liguistai prislėgta būsena) pasiekiant net haliucinacijas. Tokiai „niūriai“ asmenybei kiekviena smulkmena giliai „įkrenta į dūšią“ ir atsisklendžia daugybe variantų, pasireikšdami tuo, kas vadinama kūryba.

O jau 46 m. amžiaus Šumanas neteko proto, visad buvo pasiruošęs laiku išvengti „kalbančių stalų“, kurie (stalai!) dar ir turėjo ir aiškiaregystės dovaną, persekiojimų. Tikrai baisu, juk tais laikais stalai buvo masyvūs, tamsūs, kreivakojai. O kai nebuvo stalų, Šumanui ramybės nedavė prieš akis iškylantys garsai, susidėliojantys į akordus, o tada subyrėdavo. Ir dar jis tvirtino, kad iš savo kapų melodijas jam diktuoja Bethovenas ir Mendelsonas (nors jų muzika ir skyrėsi). Bėgdamas nuo persekiojimų Šumanas šoko į upę, jį išgelbėjo; atsisakė valgyti, nes bijojo nunuodijimo, - ir nugyvenęs beveik metus mirė nuo meningito ir smegenų atrofijos.

19 a. 7-me dešimtm. Londono operos darbuotojai tvirtino, kad daugiausia alkoholinių gėrimų lankytojai perka po kompozitoriaus A. Šembergo kūrinių. Atrodo, kad jie veiksmingai veikė ir K. Gliuką, pasakiusį: „... visai gerai yra mėgti auksą, vyną ir šlovę, nes pirma suteikia galimybę turėti antrą, kuris, įkvėpdamas, suteikia šlovę“. Novatorius Kristofas Gliukas, operą pavertęs muzikine tragedija, virto alkoholiku ir gyvenimą užbaigė tragiškai. Matyt, ir girtuokliu buvo ir Bethovenas, o Mendelsonas – hipochondriku...

Bet pradėkim nuo kito krašto. Žodis kompozitorius kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio „componere“ (sudarinėti) – o štai ir „kompotas“ (virtų vaisių kompozicija) tos pačios šaknies.