Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė
(ištrauka iš pjesės)

Apie autorių

Robert Lepage (g. 1957 m.) – Kanados (Kvebeko) dramaturgas, teatro ir kino artistas, režisierius, Eurokomisijos teotro premijos laureatas (2007). Parašė pjeses „Tektoninės plokštės" (1988-90), „Elsinoras" (Elseneur, 1995) ir kt. Kaip režisierius statė savo kūrinių teatro ir kino versijas, Šekspyro pjeses, Berliozo ir kt. operas ir t.t. Ištrauka paimta iš „La face cachee de la Lune, 2007".

Kuo gi užburia R. Lepažas? Į jo spektaklius neužbėgsi vakare porai valandėlių; jame teks pagyventi: spektakliai neretai trunka pusdienį ir nepasižymi dinamizmu, be to jie išeina už įprastų sistemų, technikų ir metodų ribų. Taip yra ir su „Kita Mėnulio puse". Trumpai pjesės siužetas toks: Filipas, palaidojęs motiną, supranta, koks jis vienišas ir neprisitaikęs prie gyvenimo - jis net su broliu nesugeba sutvarkyti santykių. Jis laikosi iš atsitiktinių uždarbių, o tarp jų rašo disertaciją apie mokslinių atradimų (kosmonautikos, kuria susižavėjęs nuo vaikystės, srityje) įtaką kultūrai. Jos apsigynimas sužlunga, o pakviestas skaityti paskaitos apie Ciolkovskį konferencijoje Maskvoje, pamiršta persukti laikrodį ir pavėluoja.... Vienintelis iki galo atliktas jo darbas – žinutės nežemiškoms civilizacijoms išsiuntimas. Su mėgėjiška kamera jis užfiksuoja viską, kas sudaro paprasto Žemės gyventojo kasdienybę, ir netgi iš spalvotų akmenų bei apelsinų ant skalbimo lentos sudėlioja Saulės sistemos modelį, kad draugiškiems galaktikos gyventojams parodytų, kur randasi mūsų planeta. Į pjesės veiksmą įsiterpia herojaus fantazijos – prisiminimai apie motiną, svajonės apie susitikimą su rusų kosmonautu. Štai, kaip ir viskas.

Ir šis spektaklis autoriaus gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį. Monospektaklio idėja kilo ir buvo realizuota 2000-aisiais po motinos mirties labai sukrėtusios Lepažą. Spektaklyje visus vaidmenis (Filipo, brolio ir motinos) atlieka pats autorius. Spektaklyje vienas po kito skamba monologai, kurių vieną čia ir pateikiu. Savo herojų lūpomis Lepažas kalba apie viską: vaikiškas svajones ir mirtį, apie herojus ir nevykėlius, apie buitinius ginčus ir kosmosą, apie meilę ir pavydą, apie filosofiją ir pinigus. Ir visa tai kažkaip neprieštarauja vieni kitiems; jie susilieja į vieną tragikomišką temą – „Žmogus", su visomis jo pusėmis.

Skaitykite: Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?

 

Veiksmo vieta: Jealousy bar.1)

Filipas: Atleiskite, o jūsų laikrodis neskuba? Ne? Ačiū. O ką, šis baras – vienintelė vieta viešbutyje, kur galima išgerti? Ar čia yra padoresnių užeigų? Taip, vadinasi, nuolatiniai gyventojai paprastai renkasi būtent čia? Taigi čia kai kam paskyriau pasimatymą čia dešimtą vakare, bet, sprendžiant iš visko, svečias nepasirodys. Ne, aš ne iš Monrealio, aš iš Kvebeko, o tas, kurio laukiu, aplamai užsienietis. Tiesiog tai vienintelė vieta Monrealyje, kurią jis žino, kitaip nebūčiau čia atėjęs. Ne tai, kad man čia nepatiktų... Jį tai iškart atpažįstu – jis labai žinomas žmogus. Na taip, laukiu Aleksejaus Leonovo. Aleksejaus Leonovo. Farside of Moon Ne, jis ne ledo ritulininkas, jis rusų kosmonautas. Žinai, kodėl jis atvyko? Jį pakvietė į tarybinių kosmoso programų parodą „Kosmonamuose" 2), į atidarymą. Taip, taip – ir jei skrido į kosmosą. Na, panašiai tada, kai ir amerikiečiai. Iš kur žinau? Juk apie tai visi žino! Na ne, joks aš ne kosmonautas, užsiimu kultūros filosofija. Štai parašiau disertaciją apie mokslo atradimų įtaką kultūrai 20-me amžiuje! Štai. Ir norėjau duoti jam paskaityti. O jei mano mintys pasirodytų jam protingomis, paprašyčiau parašyti atsiliepimą. Jis padėtų man ją apsiginti.

Žinoma, nusivyliau! Ką ten: juk ne kiekvieną dieną iškrenta galimybė išlenkti stikliuką su kosmonautu! O Leonovas, tuo tarpu - geras žmogus. Maža to, kad užsiima mokslu, jis dar ir paveikslus tapo. O kaip įdomiai pasakoja apie kosmoso įsisavinimą! Tiesa-tiesa! Jaunystėje juo žavėjausi. Na, todėl,kad darė visokius žygdarbius. Ta prasme, daug kartų skrido į kosmosą. Ir tai jis pirmasis išėjo į atvirą kosmosą. O dar jis dalyvavo susijungiant „Sojuzui" su amerikiečių „Apolonu". Tas drūtas rusas, kuris atlenkė garsųjį trapą ir ištiesė amerikiečiui ranką, prisimeni? Tai juk jis. Ką? Nematei? Ir vėliau, jei „kosmoso lenktynes" būtų laimėję rusai, tai ir Mėnulyje pirmas žengęs būtų Leonovas. Tik įsivaizduok, kaip jam buvo pikta! Galvoji, kad žinom, kas yra užgauta garbė? Nė velnio nežinom! Tokią stiprybę reikia turėti!

Na ne, ne astronautas, o kosmonautas jis. Tai ne vienas ir tas pats. Astronautas – tai amerikietis, o kosmonautas – rusas. Ne, ne – tai visai ne vienas ir tas pats. Jei įsigilinsi, tai „astronautas" reiškia „plaukiotojas, ieškantis žvaigždės", o „kosmonautas" – „plaukiotojas, ieškantis kosmoso". Na jau atleisk, bet tarp jų niėra nieko bendra. Juk žodis „kosmosas" labai konkretus, tai chaoso antonimas. Dažnai girdime: „chaosas-kosmosas, kosmosas-chaosas". Kosmosas reiškia tvarką, sistemą. O senovės graikams tas žodis tarnavo grožio apibūdinimui, nes jiems harmoninga visatos tvarka buvo grožio sinonimu. Juk, pavyzdžiui, žodis „kosmetika", turi tą pačią šaknį, kaip ir kosmosas. Bet iš tai visai nereiškia, kad kosmonautai – „plaukiotojai, ieškantys kosmetikos". Ne! Jie „ieško grožio". Ko būtent tu nesupratai iš pat pradžių? Aš tik noriu pasakyti, kad iš tokio apibrėžimo, kosmonautas – tas, kuris „dirba iš įkvėpimo", tuo tarpu astronautas – tas, (ieško žodžio)... „kuriam gerai moka".

Žinoma, kad noriu su juo susitikti! Ir ne tik dėl savo užmačios dėl rekomendacinio laiško! Labiausiai man norėtųsi pakalbėti su juo ne apie mokslo problemas, o tiesiog paklausinėti ... na, nežinau, na-a, kaip jis gyvena. Kaip jam pavyksta banaliausius, visai nežymius rūpesčius derinti su svarbiausiais, pirmaeiliais uždaviniais? Arba, pavyzdžiui, kaip jis randa savyje jėgų gyventi po viso to, ką jis padarė... istorijoje jis liks tik numeris „du", tarsi koks nevykėlis. Štai ką būtų naudinga sužinoti. Supranti, nuoskauda – pagrindinė kliūtis susitaikymui. Juk dėl to kartais jausmo ne tai, kad tautos, net žmonės negali vienas kito suprasti ir vienas kitam atleisti.

Na taip, man tai rūpi. Nes niekaip neišmokstu gyventi susitaikęs. Taip, kaip ir visi, kas be ko. Na ne, ne su visais, o su kuo nors! Su bandele? Na, štai turiu brolį. Ne, jaunesnįjį. Tiesa, kartais man atrodo, kad jis vyresnis. Juk jam visame kame pasisekė, o ir kalba kaip tikras prancūzas! Papūs lūpas – ir vis mano, kad jis kultūringas. Brolis – vienintelis man artimas žmogus visame baltame pasaulyje. Tikriausiai todėl ir noriu susitaikyti su juo, tačiau tuo pat metu niekaip negaliu padaryti pirmo žingsnio. Na, niekaip, ir taškas! Na todėl, kad jis kvailys. Užkietėjęs buržua, nemokantis būti atviru. Jis gi be paliovos kalba apie pinigus. Ir jo ambicijos išeina iš ribų: jis nusipirko gerą mašiną, turi didelį namą priemiestyje, kur linksminasi su savo gerai žinomu draugeliu. Ne, ne, nieko asmeniška. Man visai nusispjauti, kokios jis orientacijos! Kaip ir dauguma gėjų, kuriuos pažįstu, jis nerūpestingas, turtingas; ir jam velniškai sekasi. Kuo jis užsiima? Veda „Oro prognozę". Televizijoje. Tas, su barzdele, tokia kaip ožio. Aha, ožys iš meteobiuro! Ir aišku, viskas su patosu, su pa-to-su! Štai jis prieina prie vaizdo iš palydovo, ne trupučio neabejodamas, kad Žemė iš kosmoso atrodo būtent taip: su punktyrinėmis linijomis, strėlytėmis ir sienomis! Kad pasaulis visada buvo toks! Čia jums Kosovas, o ten Serbija, o čia Pietų Afrika, o ten Gazos sektorius. O štai čia – Kvebeko provincija ir kitos Kanados provincijos! Visos savose, joms skirtose vietose! Na o blogiausia, kas mums gali nutikti – tai šlapdriba arba kruša, kad ją kas! Jam, matai, ir į galvą nešauna, kad yra dalykų sudėtingesnių, kuriuose ne taip paprasta išsiaiškinti, ir kad Žemė, kai į ją žvelgi iš kosmoso, panaši į milžinišką picą. Kad šitoje planetoje gyvena žmonės, ir jie niekaip negali susitaikyti vienas su kitu!

Dar ko, aišku pavydžiu. Beje, man nusipjauti į visą tą turtą ir namą priemiestyje, aš pavydžiu to, kad jis negali mąstyti globaliai, nėra kultūros, nėra tikro išsilavinimo, nėra smalsumo. Tai, kas daro mane nelaimingu, kaip kad galimybė mąstyti globaliai, užjausti žmones, taip, užjausti, - visa tai jam tuščias garsas, supranti! Ir taškas!

Ką tuo noriu pasakyti? Ką turim? Pusė pirmos, na, tada po paskutinę? Išgersiu vienu mauku, kad neužlaikyčiau personalo. Na gerai. O štai ką noriu pasakyti: Monrealis, ar jsi vis dar Kvebeke ar dėl visų tų susijungimų mes į Kanadą pervažiavome? Tai kodėl taip anksti užsidarote? Kad aš užknisu? Nagi,tiesiai drožk. Vadinasi , su manimi nuobodu? Klausyk, štai jau 40 metų man visi aplink sako, kad aš užknisu. Taip žinau, kad kalbu garsiai, velniai griebtų, bet juk nieko ir nėra! Na ne, atleiskite, aš kalbu garsiai, bet nesu juokingas.

Paaiškinimai

1) Jealousy bar - baras „Pavydas";

2) Kosmonamai - Kosminių tyrimų centras Monrealyje.

Žigmondas Moricas. Vainikas
H. Toro. Gyvenimas be principų
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
J. Radičkovas. Medgręžis
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Erlend Loe. Dopleris
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Susidvejinusi sąmonė lietuvių avangardo poezijoje
Walter Benjamin. Telefonas
Edgaras Keretas. Venera
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
E. Fromas. Menas mylėti
Volteras. Mikromegas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai