Roberas Lepažas. Kita Mėnulio pusė. Vartiklis

Robertas Lepažas (Robert Lepage, g. 1957 m.) – Kanados (Kvebeko) dramaturgas, teatro ir kino artistas, režisierius, Eurokomisijos teatro premijos laureatas (2007). Parašė pjeses „Tektoninės plokštės“ (1988-90), „Elsinoras“ (Elseneur, 1995) ir kt. Kaip režisierius statė savo kūrinių teatro ir kino versijas, Šekspyro pjeses, Berliozo ir kt. operas ir t.t. Ištrauka paimta iš „La face cachee de la Lune, 2007“. Robertas Lepažas

Kuo gi užburia R. Lepažas? Į jo spektaklius neužbėgsi vakare porai valandėlių; jame teks pagyventi: spektakliai neretai trunka pusdienį ir nepasižymi dinamizmu, be to jie išeina už įprastų sistemų, technikų ir metodų ribų. Taip yra ir su „Kita Mėnulio puse“. Trumpai pjesės siužetas toks: Filipas, palaidojęs motiną, supranta, koks jis vienišas ir neprisitaikęs prie gyvenimo - jis net su broliu nesugeba sutvarkyti santykių. Jis laikosi iš atsitiktinių uždarbių, o tarp jų rašo disertaciją apie mokslinių atradimų (kosmonautikos, kuria susižavėjęs nuo vaikystės, srityje) įtaką kultūrai. Jos apsigynimas sužlunga, o pakviestas skaityti paskaitos apie K. Ciolkovskį konferencijoje Maskvoje, pamiršta persukti laikrodį ir pavėluoja... Vienintelis iki galo atliktas jo darbas – žinutės nežemiškoms civilizacijoms išsiuntimas. Su mėgėjiška kamera jis užfiksuoja viską, kas sudaro paprasto Žemės gyventojo kasdienybę, ir netgi iš spalvotų akmenų bei apelsinų ant skalbimo lentos sudėlioja Saulės sistemos modelį, kad draugiškiems galaktikos gyventojams parodytų, kur randasi mūsų planeta. Į pjesės veiksmą įsiterpia herojaus fantazijos – prisiminimai apie motiną, svajonės apie susitikimą su rusų kosmonautu. Štai, kaip ir viskas.

Ir šis spektaklis autoriaus gyvenime suvaidino ypatingą vaidmenį. Monospektaklio idėja kilo ir buvo realizuota 2000-aisiais po motinos mirties labai sukrėtusios Lepažą. Spektaklyje visus vaidmenis (Filipo, brolio ir motinos) atlieka pats autorius. Spektaklyje vienas po kito skamba monologai, kurių vieną čia ir pateikiu. Savo herojų lūpomis Lepažas kalba apie viską: vaikiškas svajones ir mirtį, apie herojus ir nevykėlius, apie buitinius ginčus ir kosmosą, apie meilę ir pavydą, apie filosofiją ir pinigus. Ir visa tai kažkaip neprieštarauja vieni kitiems; jie susilieja į vieną tragikomišką temą – „Žmogus“, su visomis jo pusėmis.

Jis netyčia tarp šiukšlių pamatė didelį skalbimo mašinos iliuminatorių ir prisiminė, kaip vaikystėje su motina eidavo į skalbyklą ir neatitraukdamas akių žiūrėjo į tuos langus, jam priminusius kosminius laivus; ir ten matė ne skalbinius muilo putose, o Visatą. Taip kilo „Kitos Mėnulio pusės“ vaizdinys – apvalios skalbimo mašinos durelės; jos ir iliuminatorius, per kurį galima išeiti į kosmosą; o dar ir Mėnulio skritulys – jis gi ir mūsų gyvenimo dienas skaičiuojančio laikrodžio ciferblatas. Tą monospektaklį Lepažas vaidina pats, pasakoja ir kosmoso užkariavimo istoriją, minėdamas ir rusų ir amerikiečių varžymąsi, ir asmeninę dviejų brolių, kurių vienas, keistuolis ir romantikas, videokamera nufilmuoja reportažą apie Žemės gyvenimą, skirtą nežemiečiams, istoriją. Deja, broliams vienam kitą suprasti sunkiau, nei pažinti Visatos paslaptis.

Labiausiai jie mėgsta, kai pagyrimai jam labiau primena keiksnojimus. Ariana Mnuškina^**) jam pasakė po spektaklio: „Tai siaubingas teatras-kavinė; jūs darote viską, ką daryti negalima. Tačiau kodėl mane tai taip jaudina?“.

Jis mėgsta cirką, kaip pirmapradį meną ir filmuoja „Kitą Mėnulio pusę“ HD formatu; dievina kinų teatrą. Įsižiūrėdamas į Visatą, ieško atsakymo į labai intymias problemas, dažnai prisimindamas žodžius iš Tarkovskio „Soliario“: „Mes kosmose, kad sukurtume veidrodį Žemei“. Pagal jį, vienintelis dalykas, kuris mus domina – mes patys; ir net Kolumbas, nuplaukęs į Ameriką, ten ieškojo kitos Ispanijos.