|
Po valandos
Apsiniaukę, leidžiasi saulė; už poros valandų išvažiuos traukinys. Paskutinį kartą perėjau parką,
ir dabar vaikštinėju Bulibė gatve. Aš žinau, kad čia Bulibė gatvė, bet nebepažįstu jos.
Paprastai, kai čia užsukdavau, man atrodydavo, jog iriuosi per sveiko proto klampynę: nerangi, tiesi
Bulibė gatvė nedailiu rimtumu, išsigaubusiu asfaltu panėšėjo į automagistralę, kertančią turtingą
miestelį ir daugiau nei kilometro ruože įsispraudusią tarp dviejų didelių dviaukščių namų; aš ją
pavadindavau valstiečių gatve ir žavėdavausi, nes prekybiniame uoste ji atrodė neįprastai, ne vietoje.
Šiandien matau tuos pačius namus, tačiau jie praradę kaimietiškumą: daugiabučiai, ir tiek. Prieš
valandėlę parke apėmė panašus jausmas: augalai, vejos, Olivjė Maskerė fontanas atrodė neišvaizdūs,
priešiški man. Suprantu: miestas [pirmas nuo manęs nusigręžė. Nors dar neišvažiavau iš Buvilio, bet
manęs čia nebėra. Buvilis tyli. Keista, kad turiu dar dvi valandas išbūti šiame mieste, kuris,
nebekreipdamas į mane dėmesio, tvarko ir dangsto užvalkalais savo dekoracijas, ruošdamasis šį
vakarą arba rytoj visu gražumu pasitikti jau kitus atvykėlius. Dar niekada nesijaučiau toks užmirštas.
Paeinu keletą žingsnių ir sustoju. Man gera, kad niekam neberūpiu. Esu tarp dviejų miestų, -
vienas manęs dar nepažįsta, kitas jau nebepažįsta. Ar kas nors mane prisimena? Galbūt jauna apkūni
moteris Londone... Apskritai, ar apie mane ji galvoja? Be to, yra anas tipas, egiptietis. Gal jis
ką tik įėjo į jos kambarį, galbūt apkabino. Aš nepavyduliauju; žinau, kad ji savo jau atgyveno. Net
jeigu Ani visa širdimi jį mylėtų, vis tiek tai būtų numirėlės meilė. Paskutinė gyva jos meilė atiteko
man. Tiesa, jis dar gali šį tą jau duoti malonumą. Ir jeigu dabar ji svaigsta iš jaudulio, vadinasi,
mudviejų niekas nebesieja. Jai malonu, ir aš jai nerūpiu, tarsi niekada nebūtume vienas kitą pažinę; ji
vienu mostu išgujo mane iš savo gyvenimo, o visiems kitiems pasaulio žmonėms aš irgi niekas.
Kvailai jaučiuosi. Vis dėlto tvirtai žinau, kad egzistuoju, kad aš esu čia.
Dabar, kai sakau aš", tas žodis skamba tuščiai. Beveik nebejaučiu savęs, - toks visų pamirštas.
Manyje tikra liko tik egzistencija, jaučianti, kad egzistuoja. Saldžiai, plačiai nusižiovauju. Niekam.
Antuanas Rokantenas niekam neegzistuoja. Net linksma. Ir kas tas Antuanas Rokantenas?
Abstrakcija. Mano sąmonėje dar plazda menkutis blausus prisiminimas apie save. Antuanas
Rokantenas... Staiga Aš ima blankti, lankti, ir štai baigta, užgeso.
Skaidri, sustingusi, tuščia sąmonė, uždaryta tarp sienų, ir toliau egzistuoja, bet joje niekas
nebegyvena. Dar neseniai kažkas sakė aš, mano sąmonė. Kas? Dar prieš valandėlę
aplink šurmuliavo gatvės su pažįstamomis spalvomis ir kvapais. Dabar tebėra bevardės sienos,
bevardė sąmonė. Štai kas: sienos, o tarp jų skaidri beasmenė gyvastėlė. Sąmonė tarsi medis ar
žolės stiebelis. Snūduriuoja, nuobodžiauja. Kartais į ją susispiečia būrys mažyčių netvarių būčių, lyg
paukščių š medžio šakas. Sulekia ir vėl išsilaksto. Užmiršta sąmonė, palikta tarp sienų po apniukusiu
dangumi. Tai ir yra jos egzistencijos prasmė: Suvokti, kad ji nereikalinga. Ji tirpsta, trupa, mėgina
išsilieti rudos sienos fone, palei gatvės žibintą, arba ana ten, vakaro miglose. Bet niekada
savęs neužmiršta; ji suvokia, kad yra sąmonė, kuri bando užsimiršti. Tokia jos lemtis. Yra duslus
balsas: Traukinys išvažiuoja už dviejų valandų", ir yra balso suvokimas. Yra ir veido suvokimas.
Veidas praslenka pro šalį pasruvęs krauju, murzinas, ašarotomis akimis. Jis slenka ne tarp sienų, jis
niekur. Prapuola; vietoje jo išdygsta pakumpęs kūnas kruvina galva, lėtu žingsniu tolsta, regis, po
kiekvieno žingsnio tuoj sustos, bet nesustoja. Yra tamsia gatve lėtai žingsniuojančio kūno suvokimas.
Kūnas eina, bet netolsta. Tamsi gatvė nesibaigia, tik dingsta nebūty. Ji nebe tarp sienų, ji niekur. Ir
yra duslaus balso suvokimas, - balso, kuždančio: Savamokslis klaidžioja po miestą".
Ne po šitą miestą, ne tarp šių bespalvių sienų Savamokslis vaikšto po žiaurų, jo neužmirštantį
miestą. Žmonės apie jį galvoja, - korsikietis, storoji ponia; galbūt ir visi miestelėnai. Jis dar
neprarado, - nes negali prarasti savojo aš, nukamuoto, kruvino aš, kurio žmonės nesiteikė pribaigti.
Jam skauda lūpas, nosį; jis galvoja: Man skauda". Eina, nes privalo eiti. Jei nors akimirką stabtelėtų,
aplinkui tučtuojau iškiltų bibliotekos mūrai ir jį uždarytų; šalia išdygtų korsikietis, ir vėl prasidėtų ta
pati scena su visomis smulkmenomis, o moteriškė nusišaipytų: Už tokias nešvankybes turėtų bausti
katorga". Jis žingsniuoja, nenori grįžti namo: kambaryje laukia korsikietis su moteriške ir dviem
berniukais: Galit neatsikalbinėti, aš mačiau". Ir vėl prasidėtų ta pati scena. Jis galvoja: Dieve mano,
kad nebūčiau taip padaręs, kad nebūčiau padaręs, kad tai būtų netiesa!"
Sąmonėje vis šmėžuoja nerimastingas veidas: Dar nužudys, ko gero". Bet ne: ta švelni užguita
siela negali svajoti apie mirtį.
Yra sąmonės suvokimas. Ji šmėkščioja šen ten tarp sienų, ramutėlė ir tuščia, išsivadavusi nuo joje
gyvenusio žmogaus, baisi, nes dabar ji niekas. Balsas sako: Lagaminai atiduoti į bagažo skyrių.
Traukinys išvažiuoja už dviejų valandų". Dešinėje ir kairėje pro šalį slenka sienos. Yra asfalto
suvokimas, geležies dirbinių parduotuvės, kareivinių šaudymo angų suvokimas, o balsas sako:
Paskutinį kartą".
Ani suvokimas, storos, pasenusios Ani viešbučio kambaryje, yra kančios suvokimas, kančią
sąmoninga tarp tolstančių ir niekada nebegrįšiančių ilgų sienų: Ar nesibaigs?" Tarp sienų balsas
dainuoja džiazą. Some of these days; ar nesiliaus? Bet daina, pamažu, klastingai prisėlinusi iš
už nugaros, vėl čiumpa balsą, ir balsas dainuoja nepajėgdamas sustoti, o kūnas eina, ir yra visa ko
suvokimas, ir netgi, deja, suvokimo suvokimas. Bet niekas nesikankina, negrąžo rankų ir nesigaili
savęs. Niekas. Tai paprasčiausia apsisprendimo kančia, pamiršta kančia, bet savęs neįstengianti
užmiršti. O balsas sako: Štai Geležinkeliečių užeiga'", ir sąmonėje išnyra Aš, - tai aš,
Antuanas Rokantenas, netrukus išvažiuoju į Paryžių; einu atsisveikinti su baro šeimininke.
- Atėjau atsisveikinti.
- Išvažiuojate, pone Antuanai?
- Kraustausi į Paryžių, nusibodo vienoje vietoje.
- Šaunuolis!
Ir kaip galėjau glausti lūpas prie šito plataus veido? Jos kūnas man nebepriklauso. Dar vakar jį
būčiau jautęs po juoda vilnone suknele. Šiandien suknelė kaip siena. Ar tas baltas knas po pat oda
išsiraizgiusiomis venomis tebuvo sapnas?
- Mums labai jūsų trūks, - sako šeimininkė. Gal išgersite? Aš vaišinu.
Prisėdam ir susidaužę taurelėmis išgeriam. Ji ima kalbėti tyliau.
- Aš labai prie jūsų pripratau, - mandagiai apgailestauja, - mes gerai sutardavome.
- Atvažiuosiu aplankyti.
- Žinoma, pone Antuanai. Kai važiuosite pro Buvilį, užsukite su mumis pasilabinti. Pagalvokite:
Užeisiu pasisveikinti su ponia Žana
[...ponia Žana... - romano pradžioje minima, kad Geležinkeliečių užeigos"
šeimininkė yra vardu Fransuaza, o ne Žana]
, ji apsidžiaugs". Taip, labai smagu
sužinoti, kaip gyvuoja pažįstami. Beje, žmonės čia nuolatos grįžta,juk parplaukia jūreiviai, Transat"
darbuotojai. Kartais nesimatom ir dvejus metus, kai išplaukia į Braziliją, Niujorką arba kai dirba
Bordo, kroviniame laive. O vieną gražią dieną vėl susitinkam. Laba diena, ponia Žana". Išgeriam po
taurelę. Norite tikėkite, norite ne, bet aš visada atsimenu, ką jie paprastai užsisakydavo. Po dviejų
metų pertraukos! Liepiu Madlenai: Ponui Pjerui atneškite sauso vermuto, ponui Leonui Noilly
Cinzano". Jie klausia: Kaip jūs prisimenate, šeimininke?" Toks mano darbas", - atsakau.
Salės gilumoje sėdi storas vyras, naujasis jos sugulovas. Šūkteli:
- Šeimininkute!
Ji atsistoja:
- Atleiskit, pone Antuanai.
Prieina padavėja:
- Tai ką, paliekat mus?
- Išvažiuoju į Paryžių.
- Anksčiau ir aš gyvenau Paryžiuje, - sako ji išdidžiai. Dvejus metus. Dirbau pas Simeoną. Bet
pasiilgdavau Buvilio.
Šiek tiek pasvarsto, paskui susipranta, kad nebeturi ko pasakyti:
- Na, iki pasimatymo, pone Antiuanai.
Nusišluosto ranką į prijuostę ir paduoda man.
- Iki pasimatymo, Madlena.
Ji nueina. Pasiimu Buvilio laikraštį ir vėl atstumiu: prieš valandėlę bibliotekoje
perskaičiau nuo pirmos iki paskutinės eilutės.
Šeimininkė negrįžta: draugužis aistringai maigo putnias jos rankas, o ji patenkinta nesipriešina.
Traukinys išvažiuoja už 45 minučių.
Neturėdamas ką veikti, skaičiuoju, iš ko gyvensiu.
Tūkstantis du šimtai per mėnesį ne kažin kas. Bet pasispaudus turėtų užtekti. Kambarys už 300
frankų, 15 frankų per dieną maistui: liks: 450 skalbimui, smulkioms išlaidoms ir kinui. Naujų baltinių
ir drabužių dabar ilgai nereikės. Abu kostiumai švarūs, nors ties alkūnėmis truputį blizga: jei gerai
prižiūrėsiu, tarnaus dar trejetą ar ketvertą metų.
Dievulėliau! Ar tai aš rengiuosi egzistuoti kaip koks grybas? Ką veiksiu per dienų dienas?
Eisiu pasivaikščioti. Tiuilri soduose atsisėsiu į geležinį krėslą
arba geriau ant suolo, taip ekonomiškiau. Vaikščiosiu į bibliotekas skaityti. Ką dar? Kartą per savaitę į kiną. O dar? Gal eisiu žaisti kroketo su
Liuksemburgo parko pensininkais? Bet man trisdešimt! Pačiam savęs gaila.
Kartais pasvarstau, ar ne geriau būtų likusius 300 tūkst. frankų išleisti per vienerius metus, o paskui... Bet kas
iš to? Nauji kostiumai? Moterys? Kelionės? Juk šitai jau turėjau, dabar baigta, nebenoriu neverta.
Po metų atsidurčiau ties mirties riba, toks pat tuščias kaip šiandien, be menkiausio prisiminimo ir visko persisotinęs.
Trisdešimt metų! Ir 14 000 frankų rentos. Kas mėnesį kuponus reikės išsikeisti į pinigus. Bet nesu
juk senis! Tegul duoda man kokį darbą nesvarbu kokį... Ne, verčiau pagalvosiu apie ką kita, nes
pats save apgaudinėju. Puikiai žinau, kad nenoriu nieko dirbti, nes dirbti tolygu kurti egzistenciją, o egzistencijos ir taip gana.
Tiesą sakant, negaliu padėti plunksnos: atrodo, tuoj suims Šleikštulys, o rašydamas, regis, jį atitolinu. Taigi rašau, kas ateina į galvą.
Madlena, norėdama įsiteikti, iš tolo šūkteli pakėlusi plokštelę:
- Pone Antuanai, gal norite paskutinį kartą pasiklausyti savo mėgstamiausios plokštelės?
- Ačiū!
Sutikau iš mandagumo, bet dabar nenusiteikęs klausyti džiazo. Tiek to, išklausysiu įdėmiai, nes,
kaip sako Madlena, šią plokštelę girdžiu paskutinį kartą ji labai sena, pernelyg sena netgi
provincijai; Paryžiuje neverta ir ieškoti. Madlena tuoj uždės plokštelę ant gramofono padėklo, ji ims
suktis; plieninė adatėlė šokčios grioveliais ir spygaus, o kai spirale nuslinks iki plokštelės vidurio,
kimus balsas, dainuojantis Some of these days, amžinai nutils.
Prasideda.
Dar yra idiotų, kurie iš meno semiasi paguodos. Pavyzdžiui, mano tetulė Bižua sakydavo: Mirus tavo amžiną atilsį dėdei,
Šopeno Preliudai" man neapsakomai padėjo". Koncertų salės kimšte
prikimštos pažemintųjų, įskaudintųjų, kurie sėdi užsimerkę ir tarsi antenas atgręžę blyškius veidus.
Vaizduojasi, kad juose srūva pagauti švelnūs, maistingi garsai, ir jų kančios, kaip jaunojo Verterio,
virsta muzika; jie mano, kad grožis guodžia. Kvailiai.
Kažin, ar ši muzika, jų manymu, taip pat guodžia. Dar prieš valandėlę toli gražu neskendėjau
palaimoje. Iš pažiūros tiesiog abejingai skaičiavau pinigus. O viduje tūnojo nutylėtais klausimais ir
nebylia nuostaba virtusios nemalonios mintys, neduodančios ramybės nei dieną, nei naktį. Mintys
apie Ani, apie sumautą gyvenimą. O dar giliau Šleikštulys, drovus kaip rytmečio žara. Tačiau prieš
valandėlę dar negrojo muzika, aš sėdėjau paniuręs ir ramus. Mane supantys daiktai buvo sukurti iš tos
pačios medžiagos kaip aš, - iš kažin kokios atgrasios kančios. Aplinkinis pasaulis atrodė toks bjaurus:
nešvarūs bokalai ant stalų, rusvos dėmės ant veidrodžio, Madlenos prijuostė, patenkinta storojo
šeimininkės meilužio povyza, apskritai pati pasaulio egzistencija atrodė tokie bjaurūs, kad jaučiausi patogiai, kaip namie.
Dabar skamba saksofono melodija. Ir man gėda. Prasikalė pergalinga mažytė kančia, tobula
kančia. Keturi saksofono garsai. Jie vis kartojasi, tarytum sakytų: kentėk kaip mes,
ritmingai" Na žinoma! Aš, aišku, labai norėčiau šitaip kentėti, - ritmingai, be užuojautos ir
gailesčio sau, atšiauriai ir tyrai. Bet argi aš kaltas, kad alus ant bokalo dugno drungnas, kad ant
veidrodžio rudos dėmės, kad aš nereikalingas, kad nuoširdžiausia, santūriausia mano kančia voliojasi
ir liumpsi, nepakeldama savo mėsos ir apdribusios odos, kaip jūrų vėplys didelėmis, drėgnomis,
jaudinančiomis, bet baisiai negražiomis akimis? Ne, tikrai negalėčiau tvirtinti, kad šis deimantinis
skausmeliukas teikia paguodą, - jis sukasi ratu virš plokštelės ir akina mane. Jis netgi ne ironiškas:
sukasi smagiai, susitelkęs į save; lyg peilis perrėžė drumzliną kasdienybę ir dabar sukasi; visus mus
Madleną, storulį, šeimininkę, mane patį ir stalus, suolelius, dėmėtą veidrodį, bokalus, - visus užklupo
panirusius į egzistenciją (nes buvom tarp saviškių, tik tarp pažįstamų), prastai apsirengusius,
šiokiadieniškai apsmukusius: man gėda dėl savęs ir dėl visko, kad priešais egzistuoja.
Jis neegzistuoja. Net pikta; jeigu atsistočiau, nuplėščiau plokštelę nuo ją sukančio padėklo
ir perlaužčiau pusiau, jis nenukentėtų. Tas skausmas yra anapus, amžinai anapus balso,
smuiko skambesio. Jis atsiskleidžia pro būties tankmių tankmes plonytis ir tvirtas, bet jei bandai
sugauti, užčiuopi tik esybes, atsiremi į beprasmes esybes. Jis glūdi anapus: aš jo netgi negirdžiu, -
girdžiu garsus, jį perduodančius oro virpesius. Jis neegzistuoja, nes jame nėra nieko nereikalinga 0
palyginus su juo, visa kita nereikalinga. Jis yra.
Aš irgi norėjau būti. Tiek ir tenorėjau: štai šios istorijos raktas. Dabar aišku, kas slepiasi
po padriku iš pažiūros mano gyvenimu: visuose, regis, nesusijusiuose poelgiuose įžvelgiu vienintelį
troškimą: išguiti iš savęs egzistenciją, išspausti iš akimirkų tirštimą, išgręžti, išdžiovinti, apsivalyti,
užsigrūdinti, kad galop prilygčiau tyram ir tiksliam saksofono garso skambesiui. Galima net parašyti
pasakėčią: gyveno vargšas žmogelis, klaidingai įsivaizdavęs pasaulį. Kaip ir kiti žmonės, jis egzistavo
parkų, bistro, prekybinių miestų pasaulyje, bet stengėsi įsikalbėti, kad gyvena kitur, anapus paveikslų,
kartu su Tintoreto dožais, su rimtaisiais Gocolio florentiečiais
[...Gocolio florentiečiais... - Gocolis (Benozzo di Lese Gozzoli, 1420-1497) garsus italų dailininkas], kitapus knygų
puslapių, su Fabricijumi del Dongo ir Žiuljenu Soreliu, kitapus gramofono plokštelių, su pratisomis,
dusliomis džiazo aimanomis. Paskui, po daugelio kvailybės metų, jam atsivėrė akys, ir jis suprato
klydęs: kaip tik tada, kai sėdėjo bistro, priešais drungno alaus bokalą. Priblokštas sustingo ant
suoliuko; pagalvojo: aš kvailys. Ir tą pačią akimirką anapus egzistencijos, kitame, iš tolo regimame,
bet nepasiekiamame pasaulyje ėmė vingiuoti silpnutė melodija: Reikia būti tokiam kaip aš; reikia kentėti į taktą".
Balsas dainuoja:
Some of these days
You'll miss me honey
[ Netrukus manęs pasigesi, branguti! ]
Šioje vietoje plokštelė tikriausiai subraižyta, nes keistai spragteli. Net sugniaužia širdį: melodijos
šis adatėlės traškesys nė trupučio nepaveikė. Ji taip toli taip toli anapus. Aš ir tai suprantu: plokštelė
susibraižo ir nudyla, dainininkė, ko gero, jau mirė; aš netrukus išeisiu, sėsiu į traukinį. Tačiau anapus
esybės, kuri be praeities ir ateities keliauja iš vienos esaties į kitą, anapus šių garsų, kurie diena iš
dienos irsta, aižėja ir smenga į mirtį, melodija nesikeičia lieka jauna ir atkakli, kaip nepermaldaujamas liudytojas.
Balsas nutilo. Plokštelė patraška, paskui sustoja. Išsibudinusi iš negero spno kavinė vėl ima
atrajoti, gromuliuoti egzistencijos malonumą. Šeimininkė, skaisčiai išraudusi, plekšnoja per baltus,
riebius naujojo draugužio skruostus, bet šie nė nerausteli. Numirėlio skruostai. Aš pats tebekiurksau
savo vietoje ir snūduriuoju. Už 15 min. sėdėsiu traukiny, bet negalvoju apie tai. Galvoju apie glotniai
nusiskutusį amerikietį tankiais juodais antakiais, dūstantį iš karščio 20-me aukšte Niujorke. Dangus
virš Niujorko įkaitęs, padangės mėlynė degte dega, stogus lyžčioja milžiniškos geltonos liepsnos;
Bruklino berniūkščiai, apsivilkę maudymosi glaudėmis, lenda po vandens čiurkšle iš laistymo čiaupo.
Tamsus kambarys 20-me aukšte net spirga nuo kaitrios ugnies. Amerikietis juodais antakiais
šnopuoja, gaudo kvapą, o skruostais žliaugia prakaitas. Jis vilki marškinėlius trumpomis rankovėmis,
sėdi prie pianino; burnoje dūmų skonis, o galvoje taip blausiai blausiai aidi Some of these
days. Už valandos grįš Tomas, kišenėje prie šlaunies parsineš plokščią gertuvę; tuomet abudu
sudribs į odinius fotelius, sklidinomis stiklinėmis mauks degtinę, dangaus ugnis tvilkys gerkles, kol
juodu apsunks nuo beribio karšto snaudulio. Bet pirmiau reikia užrašyti šią melodiją. Some of
these days. Šlapia ranka nuo pianino paima pieštuką. Some of these days you'll miss me honey.
Štai kaip viskas įvyko. Gal ir kitaip nesvarbu. Štai taip ji užgimė. Daina pasirinko gimti
išsekintame kūne pasirinko žydą juodais lyg anglis antakiais. Jis glebiai laikė pieštuką, ant
popieriaus nuo žiedais apmaustytų pirštų lašėjo prakaitas. O kodėl ne aš? Kodėl šį stebuklą buvo
lemta sukurti anam paršui, prisiputusiam šlykštaus alaus ir degtinės?
- Madlena, gal paleistumėt plokštelę dar kartą? Paskutinį sykį prieš man išeinant.
Madlena nusijuokia. Pasuka rankenėlę, ir viskas prasideda iš pradžių. Bet aš nebegalvoju apie
save. Galvoju apie aną tipą, kuris vieną liepos dieną karštoje savo kambario tamsoje parašė šią dainą.
Bandau galvoti apie jį per melodiją, per skaidrius šaižokus saksofono garsus. Tai jo kūrinys.
Jis turėjo savo bėdų, ne viskas gyvenime klojosi kaip reikiant: laukė neapmokėtos sąskaitos, be to,
kokia nors moteris turbūt nerodė tiek dėmesio, kiek jis norėjo, o dar toji siaubinga karščio banga,
žmogų paverčianti aptirpusių taukų koše. Neįžvelgiu čia nieko nei itin gražaus, nei labai šlovingo. Bet
kai girdžių šią dainą ir galvoju, kad ją sukūrė anas vyrukas, jo kančia ir prakaitas mane ... jaudina.
Jam nusišypsojo laimė. Beje, savo sėkmės jis gal ir pats nesuvokė. Tikriausiai manė: jei pavyks, iš
šito dalykėlio uždirbsiu kokį 50 dolerių! Turiu prisipažinti pirmą kartą po daugelio metų mane
jaudina žmogus. Norėčiau ką nors sužinoti apie tą vyruką. Įdomu, kokie rūpesčiai jį kamavo, ar jis
turėjo žmoną, ar gyveno vienas. Ir visai ne iš humanizmo: priešingai. Tiesiog todėl, kad jis sukūrė
dainą. Nenoriu su juo susipažinti beje, jis galbūt jau miręs, - tik žinoti keletą faktų, kad retkarčiais,
klausydamasis plokštelės, galėčiau apie jį pamąstyti. Tam tipui, ko gero, būtų nei šilta, nei šalta, jeigu
jam pasakytų, kad kažkelintame Prancūzijos mieste, geležinkelio stoties kvartale, kažkas apie jį galvoja.
Bet aš juo dėtas būčiau laimingas; pavydžiu jam. Laikas eiti. Atsistoju, bet padelsiu, norėčiau išgirsti dainuojant negrę. Paskutinį kartą.
Ji uždainuoja. Štai pora išgelbėtųjų - žydas ir negrė. Išgelbėtieji. Jie turbūt įsivaizdavo beviltiškai
pražuvę, paskendę egzistencijoje. Vis dėlto apie mane niekas negalvotų taip švelniai kaip aš apie juos.
Niekas, netgi Ani. Juodu man truputį panašūs į mirusiuosius arba į romano herojus; jie nusiplovė
egzistavimo nuodėmę. Žinoma, ne visai, tačiau, kiek įmanoma žmogui, jie apsivalė. Staiga ta mintis
mane sukrečia, nes nebesitikėjau nieko panašaus. Jaučiu baikštų dvelksmą ir sėdžiu nedrįsdamas
krustelėti, - bijau, kad nepradingtų. Seniai pamirštas potyris: kažin koks džiugesys.
Negrė dainuoja. Vadinasi, jos egzistenciją galima bent iš dalies pateisinti? Aš visiškai
sutrikęs. Ne todėl, kad labai daug tikėčiausi. Tiesiog dabar aš panašus į atbridusį per sniegynus žmogų,
kuris nuo šalčio sukaulėjęs įžengė į šiltą kambarį. Manau, jis nejudėdamas, dar sustingęs stovėtų prie durų, o visą kūną krėstų šiurpas.
Some of these days
You'll miss me honey
Ar negalėčiau pamėginti?... Žinoma, ne muzikos kūrinį... bet argi negalėčiau kito žanro?.. Reikėtų
parašyti knygą daugiau nieko ir nemoku. Bet ne istorinį veikalą: istorija kalba apie tai, kas
egzistavo, o viena esybė niekada negali pateisinti kitos esybės egzistencijos. Klydau bandydamas
atgaivinti poną de Rolboną. Reikėtų kitokios knygos. Nelabai įsivaizduoju kokios, net už spausdintų
žodžių, už puslapių skaitytojas turėtų nujausti kažką, kas neegzistuoja, kas yra virš egzistencijos.
Pavyzdžiui, istoriją ar nuotykį, kuris iš tikrųjų negalėtų atsitikti. Ji turėtų būti graži ir kieta lyg plienas
ir priversti žmones susigėsti savo egzistencijos.
Išeinu, galvoje sumaištis. Negaliu apsispręsti. Jei tvirtai žinočiau, kad esu talentingas... Bet
niekada, niekada nesu rašęs ko nors panašaus; istorinių straipsnių taip, ir dar kiek. Tačiau reikėtų
Knygos. Romano. Žmonės skaitytų ir aptarinėtų: Jį parašė Antuanas Rokantenas, tas raudonplaukis,
kur slampinėdavo po kavines", ir apie mano gyvenimą galvotų kaip aš dabar apie negrės: tarsi tektų
tik nuobodžiai, sunkiai dirbti, ir nesiliaučiau nei egzistavęs, nei jautęs, kad egzistuoju. Tačiau ateitų
metas, kai knyga būtų jau parašyta, liktų už nugaros, o dalelė jos spindesio, tikiuosi, apšviestų ir mano
praeitį. Gal tuomet per knygą savo gyvenimą galėčiau prisiminti nesibjaurėdamas. Galbūt kada nors,
atsiminus šią niūrią valandą, kai susigūžęs laukiau traukinio, smarkiau dunkstelės širdis, galbūt
pagalvosiu: Tą dieną, tą valandą viskas ir prasidėjo". Ir gal įstengsiu praeityje, ir tik praeityje priimti save tokį, koks esu.
Temsta. Antrame Printania" viešbučio aukšte užsižiebė pora langų. Naujojo geležinkelio statybos
aikštelė aitriai kvepia šlapia mediena: rytoj Buvilyje lis.
Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Benediktas Spinoza
Vieni du su milžine
Žanas Polis Sartras
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Ž. P. Sartras. "Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Žakas Godbu. Kaip atsirado Kvebeko literatūra?
Psichodelinės eros atspinžiai, indiškos spalvos ir grynai angliški vakarėliai
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
S. Stacevičius. Naktis astronomų šalyje
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Pasimetusios merginos memuarai
Pastabos apie kūrybiškumą
L. Tolstojus. Prisikėlimas
J. Radičkovas. Medgręžis
E. Fromas. Menas mylėti
Delikatesai: Balutas
Apmatai: Moralumas
A. Kamiu filosofija
Nyčė ir muzika
Teologo košmaras
Literatūriniai skaitiniai
Filosofijos svetainė
Fuko švytuoklė
Poetinės vizijos
|
