Antuanas de Sent Egziuperi: jo gyvenimas ir meilė. Vartiklis

Sergantis, sulaužytais kaulais, patyręs daugybę avarijų, jis ir vėl veržėsi į dangų. Ir tik ten tapdavo savimi pačiu: gerėjosi vaizdais, svajojo, fantazavo...
Žvalgybinio naikintuvo pilotavimas buvo nuolatinis iššūkis: Sent Egziuperi į mažą kabiną sunkiai įsprausdavo savo stambų ir sužalotą kūną. Ant žemės jis kentė 40^o Alžyro karštį; danguje kelių kilometrų aukštyje kentė skausmą dėl blogai suaugusių kaulų. Jis buvo per senas kariniam oro laivymui, neretai dėmesio ir reakcijos stoka nuvildavo jį – jis apgadindavo brangius lėktuvus, bet stebuklu likdavo gyvas ir užsispyręs vėl kildavo...
Ir baigėsi taip, kaip turėjo: Prancūzijos aviacijos dalinyje buvo perskaitytas įsakymas apie žygdarbį įvykdžiusio ir be pėdsakų dingusio majoro apdovanojimą.

Antuanas de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery, 1900-1944) – prancūzų lakūnas, poetas ir rašytojas, išgarsėjęs „Mažuoju princu“.

Gimė 1900 m. birželio 29 d. Lione, Peiro gatvėje, senoje dvarininkų giminėje. Jis buvo 3-ias iš 5-ių vaikų: dvi vyresnės seserys Mari-Madlen „Biše“ ir Simona „Mono“, jaunesni brolis Fransua ir sesuo Gabriela „Didi“. Jo paties namų pravardė buvo „Tonio“. 4 m. amžiaus neteko tėvo ir jį auklėjo motina, o 6 mėn. į metus šeima leido pas grafienę Triko Sent Moris de Remaro pilyje. 1908 m. įstojo į į Šv. Bartolomėjaus mokyklą, o vėliau su broliu iki 1914 m. mokėsi jėzuitų koledže Manse. Vėliau mokėsi Friburo (Šveicarija) marinistų koledže, ruošdamasis stoti į Jūrų akademiją, tačiau neišlaikė baigiamųjų egzaminų. Jis ėmė studijuoti „Ecole des Beaux-Arts“, tačiau jos nebaigė [ Skaitykite plačiau apie Egziuperi vaikystę ].

1921 m. buvo pašauktas į armiją ir užsirašė į Strasbūro 2-ąjį puolamosios aviacijos pulką (1912 m. jis buvo pirmąkart skridęs lėktuvu, kurį pilotavo garsusis G. Vroblevskis). Ten netrukus pavyksta išlaikyti civilinio lakūno egzaminą. Jis perkeliamas į Maroką, kur įgauna karo lakūno statusą. 1922 m. spalį paskiriamas į 34 aviacijos pulką prie Paryžiaus. 1923 m. patiria pirmąją savo avariją, kurios metu patiria galvos smegenų traumą, todėl kovo mėn. jį atleidžia.

Įsikuria Paryžiuje, užsiimdamas rašymu (jo pirmasis kūrinis – novelė „Aviatorius“), tačiau pradžioje neturi pasisekimo. Tenka imtis bet kokio darbo: pardavinėti automobilius, dirbti knygyne. Jis buvo visai nepanašus į kitus. Dėl riestos nosies draugai jį vadino Žvaigždikiu ir juokavo, kad jis težiūri į dangų. Antuanas į tai tik šypsojosi. Ir tik 1926 m. randa pašaukimą – ima dirbti aviapašto kompanijoje „lakoeter“, gabenančioje paštą į Afrikos šiaurinę pakrantę. Spalio 19 d. jį paskiria Capy Juby tarpstotės (prie pat Sacharos) viršininku. Čia jis ima rašyti savo pirmąjį kūrinį “Pašto pietinis” (Courrier sud; išleistas 1929 m.).

1929 m. grįžta į Prancūziją, kur įstoja į jūrų aviacijos kursus Breste. Vėliau išvyksta į Pietų Ameriką, kur rašo „Nakties skrydį“, už kurį gauna „Femina“ premiją. Grįžęs į Prancūziją toliau skraido įvairiose aviakompanijose. Little Prince of Egziuperi

1931 m. vedė jau dukart našle tapusią Consuelo Suncin, grafienę, rašytoją ir menininkę, turėjusią bohemišką dvasią bei „gyvatės liežuvį“. Egziuperi daugelį kartų ją palikdavo ir vėl grįždavo (daugiau apie jų meilę ir bendrą gyvenimą žr. >>>>>).
Vos nežūva bandydamas naują hidroplaną. 1935 m. aplanko TSRS ir savo įspūdžius aprašo 5-se apybraižose, kuriose bando apmąstyti stalinizmo fenomeną.

Įsigyja savo nuosavą lėktuvą ir 1935 m. gruodį bando pasiekti rekordą, skrisdamas Paryžius-Saigonas, tačiau patiria avariją Libijoje ir jį su pirmuoju mechaniku, mirštančius iš troškulio, išgelbsti beduinai. 1936 m. pagal sutartį su laikraščiu vyksta į Ispaniją, kur vyksta pilietinis karas, ir iš ten siunčia reportažus. Laimėjo keletą literatūrinių premijų.

1938 m. nuskrenda į Niujorką, kur ima rengti filosofinių memuarų knygą „Žmonių planeta“. Vasario 16 d. pradeda skrydį Niujorkas – Ugnies žemė, tačiau patiria sunkią avariją Gvatemaloje, po kurios tenka ilgai gydytis Niujorke, o vėliau Prancūzijoje.

1939 m. rugsėjo 4 d., kitą dieną po Vokietijos karo prieš Prancūziją paskelbimo, atvyksta į mobilizacijos punktą. Paskiriamas į tolimosios žvalgybos dalinį. Tai buvo atsakas į draugų bandymus atkalbėti nuo karinės tarnybos. Jis rašė: „Privalau dalyvauti šiame kare. Grėsmė viskam, ką myliu. Provanse, kai dega miškas, visi, kas tik nėra niekšu, griebia kibirus ir kastuvus. Noriu kautis, tam mane verčia meilė ir mano vidinė religija. Negaliu likti nuošaly“.

Atliko kelis žvalgybinius skrydžius, o vėliau, jau po Prancūzijos pralaimėjimo 1941 m. birželį, išvyko į JAV, kur atsiėmė prieš metus skirtą premiją už „Vėjas, smėlis ir žvaigždės“. Gyvendamas Niujorke toliau rašė, tame tarpe parašė ir iliustravo “Mažąjį princą” (1942; skaitykite apmąstymus apie „Mažojo princo“ vietą >>>>> ). 1943 m. balandį grįžo į tėvynę ir įstojo į „Kovojančios Prancūzijos“ aviaciją ir per vargus pasiekė, kad būtų paskirtis į kovinį dalinį.

1944 m. liepos 31 d. dingo oro žvalgybos užduoties metu, skrisdamas iš Korsikos į kontinentinę Prancūziją, kad surinktų informaciją apie vokiečių kariuomenės judėjimą Ronos upės slėnyje. Spėta, kad jo lėktuvas nukrito dėl techninių priežasčių. Dar buvo iškelta versija, kad lakūnas nusižudė. 2000 m. narai prie Marselio rado jo lėktuvo nuolaužas, tačiau avarijos priežastis nepaaiškėjo. Tačiau tik 2008 m. vokiečių pilotas prisipažino, kad tą dieną patruliavo toje teritorijoje ir atidengė kulkosvaidžių ugnį į pastebėtą dvimotorį lėktuvą, kuris nukrito į vandenį, o parašiutu niekas neiššoko. Pilotą pusę amžiaus kankino įtarimai, kad tai jis nužudė savo mėgstamiausių vaikystės knygų autorių.

Tolimosios žvalgybos pilotai vėliau prisiminė, kad 1944 m. pavasarį ir vasarą Sent Egziuperi atrodė „pasiklydęs šioje planetoje“ ir, greičiausiai, buvo nelaimingas. Jam pavojus buvo reikalingas kaip „skausmą malšinantys vaistai“. Jis niekada nebijojo mirties, bet dabar jos ieškojo pats.

Vaikystės trauka

Egziuperi, kaip ir jo Mažasis princas, turėjo savo planetą – jis nuolat prisimindavo savo vaikystę, tą prarastąjį rojų. Jis visad prašė, kad jam leistų patruliuoti Anesi rajone, kur, gaubiamas debesėlių nuo zenitinių sviedinių sprogimų, praskrisdavo virš gimtojo Liono, virš Sent Moris de Remaro pilies, kuri kadaise priklausė jo motinai. Ten jis tikrai buvo laimingas...

... Pilkos, gebenėmis aplipusios sienos, Viduramžius menantis aukštas akmens bokštas iš didelių apvalių akmenų, nors ir perstatytas 18 a. Buvo laikai, kai čia de Egziuperiai slėpdavosi nuo anglų lankininkų, plėšikų-riterių ir net nuo neramių savo valstiečių, o 20 a. pradžioje gana aptriušusi pilis buvo našlaujančios grafienės Marijos de Sent Egziuperi ir jos 5 vaikų prieglobstis. Motina su dukromis tursinosi pirmame aukšte, o berniukams teko trečiasis. Plati prieškambario salė ir veidrodinė svetainė buvo pilnos protėvių portretų, riterių šarvų, brangių gobelenų, senovinių stalų (nors jau nusitrynusiu paauksavimu)... Tačiau mažąjį Tonį labiausiai traukė šieno svirnas, už jo buvo didžiulis parkas, už kurio nusidriekę laukai vis dar priklausė jo šeimai. Ant šieno juoda katė atsivedė kačiukų, parke kregždės lipdė lizdus, laukuose striksėjo triušiai ir šmirinėjo pelės, kurioms jis iš medžio skiedrų statė namelius – jis mėgo viską, kas jį supo, ir visi mylėjo jį. Jis išeidavo į žygius su girininku... Ir manė, kad taip tęsis amžinai.

Grafienė, išsilavinusi ir žavi moteris, labai mylėjo savo sūnų, kurį vadino Karaliumi saule dėl jo šviesių, garbanotų plaukų ir riestos nosikės (dėl jos draugai jį pravardžiavo „Antuanu žvaigždžių skaičiuotoju“, nes nosis buvo visad užriesta į žvaigždes). Vaikus auklėjo guvernantė, o per namų šventes jie šokdavo apsivilkę 18 a. puošniomis liemenėmis. Jie mokėsi uždaruose koledžuose, o Antuanas savo mokslus baigė Šveicarijoje...

Tačiau ponia Egziuperi žinojo tos gerovės kainą: šeimos padėtis buvo tragiška. Jos vyras Žanas mirė nepalikęs turtų, tad lėšos greitai nyko. Savo ateitimi vaikams buvo lemta rūpintis patiems. Bet kol kas iki 16 m. amžiaus jaunasis grafas gyveno nerūpestingai...

Netoli Sent Moriso, Amberjė buvo aerodromas, į kurį Antuanas dažnai nuvažiuodavo dviračiu. Kai jam sukako 12 m., jam pasisekė paskraidyti lėktuvu, kurį pilotavo Gabrielis Vroblevskis, kuris su broliu Petru 1911 m. buvo sukūrę savo konstrukcijos lėktuvą (deja, jis „neužkurariavo dangaus“, nes jie žuvo su savo trečiuoju modeliu). Motina buvo pažįstama su vienu iš brolių, - ir matyt ji ir paprašė paskraidinti Antuaną. O Antuanas buvo taip sužavėtas skrydžio, kad po to bandė skristi pasitaikius kiekvienai progai. Tiesa, laukti teko ištisus 9 m.

Vaikystė baigėsi, kai nuo karštligės mirė brolis Fransua, palikęs Antuanui dviratį ir šautuvą. Antuanui buvo 17-a – jo laukė karo tarnyba. Su vaikyste pasikeitė ir auksaplaukis Tonis – ištįso ir neteko dalies žavesio: plaukai išsitiesino, akys suapvalėjo, antakiai patamsėjo – tapo panašus į pelėdžiuką. Į gyvenimą išėjo nerangus, drovus, nepratęs gyventi savarankiškai, pilnas vilties – ir iškart susidūrė su gyvenimo žiaurumu.

Meilė panaši į beprotybę

Sent Egziuperi 1921 m. buvo pašauktas į armiją ir tarnavo Strasbūre. Motina jam duodavo 120 frankų (jai – tai didelė suma) būsto nuomai. Luiza de Vilmorin Tad Antuanas maudėsi vonioje, gėrė kavą ir telefonu skambindavo namo. Pagaliau jis turėjo laisvalaikį ir tiesiog negalėjo neįsimylėti.

Tai buvo Luisa de Vilmorin (Louise Leveque de Vilmorin, 1902- 1969), panelė iš aukštuomenės, kurios motina buvo našlė su ryšiais, turtinga ir su nemažom ambicijomis. Luiza garsėjo protu, išsimokslinimu ir subtiliu grožiu, bet buvo silpnos sveikatos ir metus praleido lovoje, kas kai suteikė savito žavesio. Ji priimdavo svečius plonu peniuaru ir apsikamšiusi pagalvėlėmis – ir dičkis dvimetrinis Antuanas dėl jos visai pametė galvą. Jis rašė motinai, kad sutiko svajonių merginą ir netrukus jai pasipiršo...

Bet poniai de Vilmorin nuskurdęs aristokratas į žentus netiko – be turto, be profesijos, tačiau su keistenybėmis... Vis tik ji blogai pažino savo dukrą: Luisai patiko grafo sužadėtinės vaidmuo, tačiau tekėti ji neskubėjo... Viskas baigėsi, kad Sent Egziuperi nutarė be vadovybės leidimo išbandyti naują orlaivį – ir po kelių minučių po pakilimo rėžėsi į žemę. Tai buvo jo pirmoji avarija. Jis kelis mėnesius išgulėjo ligoninėje, o Luisai nusibodo jo laukti ir ji susirado naujų gerbėjų (ir tikriausiai nusprendė, kad jos mama buvo teisi). Vėliau ji tapo rašytoja ir scenariste, pagal jos eiles kūrė muziką.

... Išgyvenęs nelaimingą meilę, Antuanas buvo atsargus. Jis ieškojo moters rimtiems santykiams, stiprios šeimos sukūrimui. Jis rašė motinai: „Mano reikalavimas moteriai, kad nuramintų manąjį vidinį nerimą. Būtent todėl moteris man ir reikalinga. Jūs negalite įsivaizduoti, kaip sunku būti vienam ir jausti, kaip jaunystė praeina veltui“.

Tokia moteris atsirado 1931 m. – salvadorietė Konsuela Kariljo (Consuelo Carillo, 1901-1979), garsaus Pietų Amerikos rašytojo Gomeso Kariljo našlė, taip pat rašytoja ir aktorė. Jiedu susitiko Buenos Airėse, kur buvo pakeltas į „Aeroposta Argentina“ kompanijos technikos direktoriaus pareigas. Apie jų susitikimą sklido daug įvairiausių gandų, bet greičiausiai ją pamatė gatvėje, kai vaikštinėjo su savo pažįstamu B. Kremjė, kuris juodu ir supažindino.

Ji buvo smulkutė, pašėlusi, veržli ir nepastovi – ir jau dukart ištekėjusi. Mėgo meluoti ir dievino Prancūziją. Gyvenimo pabaigoje pati susipainiojo – yra net 4 jos pirmojo bučinio su Sent Egziuperi aprašymo variantai.

Iš Buenos Airės aerouosto pakyla lėktuvas ir suka ratu virš miesto. Sent Egziuperi atsitraukia nuo vairo, pasilenkia prie Konsuelos ir prašo jį pabučiuoti. Ji atsako, kad: a) esanti našlė; b) jos šalyje bučiuoja tik mylimus; c) kai kurios paliestos gėlės iškart susiskleidžia; d) ji niekada nieko prieš savo valią nebučiavo. Sent Egziuperi pagrasina nersiąs į upę, ir ji pabučiuoja jį į skruostą... Po kelių mėnesių Konsuela gavo 8 puslapių laišką, besibaigiantį: „Jums leidus, Jūsų sutuoktinis“.

Vėliau ji nuskrido pas jį į Paryžių, susituokė. Netrukus Sent Egziuperi perkėlė į Kasablanką (Maroke), bet ten paaiškėja, kad likimas rašytojui ir aviatoriui skyrė rimtą išbandymą – nuolatinius žmonos išsišokimus, nuolatinio dėmesio ir žavėjimosi ja reikalavimus. Ji trankėsi kumščiais, daužė indus ir puldavo į isteriją. Niekas tada jos negalėjo nuraminti. Kartais išeidavo iš namų ir blaškydavosi po naktinius barus tol, kol praeidavo pasiutimas.

Konsuela buvo fantazuotoja ir melavo taip pat puikiai kaip kvėpavo. Galėjo prikurti neįtikėtinų dalykų. Buvo žavi nepasėda ir „kalbėdama kaip ožkytė šokinėjo nuo temos prie temos“. Sent Egziuperi dabar reikėjo sutramdyti šia puslaukinę, neištikimą būtybę. Jis tikėjo, kad jam pavyks, nes jis sutardavo su visais jį supančiais žmonėmis. Jis galėjo sutarti su visais – išskyrus Konsuelą Gomes Kariljo!

Ji nuolat troško nuotykių ir pamažu kraustėsi iš proto. Tai dar traukė Egziuperi – jis mane, kad be priežasties išsiveržiantis pyktis slepia švelnumą, neištikimybė – silpnumą, beprotybė – pažeidžiamą sielą. Jos įvaizdį įkūnijo Rožė „Mažajame prince“ – stipriai idealizuotas, bet atpažįstamas. Daugelis Antuano draugų nemėgo jos, tačiau neneigė, kad ji nestandartinė ir įdomi: apsiskaičiusi, išmananti muziką ir literatūrą, išmokusi persų kalbą, ir mokanti elegantiškai elgtis aukštuomenėje. Nors ir nebuvo ypatinga gražuolė: žema, tamsokos odos ir grubokų veido bruožų.

Sutuoktiniai išvyko iš Kasablankos, o tada Konsuela ėmė vis vėliau grįžti į namus, tapusi nuolatine naktinių klubų ir aktorių vakarėlių lankytoja. Ji elgėsi vis keisčiau – į priėmimus galėjo ateiti apsivilkusi slidinėjimo kostiumu ir kalnų batais, o viename kokteilių vakarėlyje šmurkštelėjo po stalu ir ten išbuvo visą vakarą – retkarčiais iš ten ištiesdama ranką su tuščia taure. Apie skandalus jų šeimoje sklido kalbos visame Paryžiuje – juk Konsuela apie tai skelbė kiekvienam sutiktam. Jų pasekmė buvo ir avarija 1935 m., kai, skrisdamas iš Paryžiaus į Saigoną Egziuperi 270 km/val. greičiu rėžėsi į Libijos smėlynus – mat prieš tai pusę nakties po barus ieškojo Konsuelos. Ji jį, vos ten nežuvusį, grįžusi ir pasitiko nepatenkinta. Ir jis ją nesavanaudiškai mylėjo visą gyvenimą ir kartą pasakė: Luiza de Vilmorin
„Meilė – vienintelė aistra, už kurią mokama jos pačios nukaltais pinigais“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Sent Egziuperi buvo jau išvargintas žmogus. Sudėtingas asmeninis gyvenimas jį išvargino, jis jau ieškojo kitų moterų paguodos, bet palikti Konsuelos negalėjo – mylėjo ją, o meilė visada panaši į beprotystę.

Niujorke 1938 m. vėl susitiko su Helene (Nelly) Vogue (1908 – 2003, Egziuperi biografijose dažnai įvardijama tik kaip “ponia B.” – ko ji išsireikalavo tam, kad nesuterštų rašytojo reputacijos) , - anksčiau jie buvo susitikę 1929 m., kartu su Luisa de Vilmorin, kurios drauge ji buvo. Niujorke ji jį randa besigydantį po avarijos Gvatemaloje. Ji jį lanko ligoninėje, o vėliau ir Orkonte, kur bazavosi jo pulkas...

Užtat galėjo išeiti į karą... Ir negalėjo gyventi okupuotoje šalyje, tad emigravo. Bet ir Niujorke neaptiko ramybės – rašė „Mažąjį princą“ ir ilgėjosi Konsuelos, kuriai atvykus, gyvenimas vėl virto pragaru. Draugai pasakojo, kad kartą per vakarienę ji visą valandą į jį mėtė lėkštes, o ji šypsodamasis jas gaudė nė akimirkai nesiliaudamas kalbėjęs – juk, kaip žinoma, jis buvo puikiu pasakotoju.

Ir į karą išėjo taip, kaip Mažasis princas keliavo po kitas planetas, - aiškiai suvokdamas, kad kelio atgal nėra. Ir vadovybė suprato, darydama viską, kad jis nesėstų prie žvalgybinio lėktuvo vairo, nes žinojo jo išsiblaškymą... Bet apkūnus. Su kreivai kabančiu Garbės legiono ordinu ir Karo kryžiumi, beforme pilote, jis energingai veržėsi į orą... Kadaise būrėja jam išpranašavo, kad žus jūros vandenyje (o Egziuperi juokdamasis draugams pasakojo, kad ji, atseit, jį palaikė jūreiviu)...

O Nelly lankėsi pas Sent Egziuperi ir Alžyre, į kur jis persikėlė 1943-iais… Jis rašė jai laiškus, sakydamas, kad myli ją… Paskutinis jo laiškas jai 1944 m. liepos 30 d., dieną prieš jam, tarsi Mažajam princui, išeinant pasitikti žvaigždžių... Po jo mirties, Nelly Vogue tapo tarsi jo literatūrinio testamento vykdytoja. 1949 m. ji (Pierre Chevrier pseudonimu) išleido pirmąją Sent Egziuperi biografiją (bet joje tėra tik dvi eilutės apie jo vedybas su Konsuela, matyt, dėl jų buvimo varžovėmis paskutinius 10 m.) ir rūpinosi pomirtiniu jo rankraščių paskelbimu.

O Konsuela po Sent Egziuperi dingimo irgi parašė prisiminimus apie kartu praleistus metus, „Rožės pasaka“. Jie paskelbti praėjus 20 m. po jos mirties (t.y. 2000 m., suredaguota Egziuperi biografo A. Vircondelet’o).