Bai Sian-junis. Žiemos vakaras. Vartiklis

Bai Sian-junis, 1937 m. gimęs Guiline, šiuo metu gyvena Kalifornijoje ir laikomas Kinijos romanistikos klasiku. Jo apsakymų rinkinį „Taipėjai“ (1971) sudaro 14 apsakymų, kuriuose susiduria daugiaamžės kinų prozos tradicijos ir 20 a. modernistų „triukai“. Daugelis šių apsakymų, kaip ir „Nusidėjėliai“ (1983), buvo ekranizuoti arba teatralizuoti Honkongo, Taivanio ir Kinijos scenose. O labiausiai jį leidžia ir skaito Taivanyje, kur jis gyveno 1952-62 m. ir baigė universitetą. O literatūrinė šlovė atėjo jau kai gyveno ir dirbo JAV. Paskutiniu laiku jis vėl daug laiko praleidžia Taivanyje, užsiimdamas klasikinės muzikinės Kunquⁿ¹⁾ dramos atgaivinimu. Bai Sian-junis

Jo tėvas buvo generolas, priklausęs Kinijos valdančiam elitui. Bai Sian-junis kartu su tėvais paliko Kiniją po Gomindano nacionalinės partijosⁿ²⁾ karių pralaimėjimo 1949-ais, apsistodami Taivanyje. 1956 m. įstojo į universitetą, mokėsi Užsienio kalbų fakultete pasirinkęs anglų kalbą. Pirmąjį kūrinį paskelbė 1958 m., o 1960 m. su draugais įsteigė „Šiuolaikinės literatūrosⁿ³⁾“ žurnalą, kuriame pagrindinį dėmesį skyrė angliškai literatūrai, tačiau jame skelbė ir savo apsakymus. 1962 m. persikėlė į JAV, kur mokėsi garsiojoje Ajovos universiteto rašytojų dirbtuvėje, o vėliau iki 1994 m. Santa Barbaros Kalifornijos un-te dėstė kinų kalbą.

Jo kūrybos atspindžiai nukreipia mus prie Cao Siue-činioⁿ⁴⁾ (apie 1715-1763) romano „Sapnas raudonajame paviljone“ ir Tan Son-czuⁿ⁵⁾ (1550-1616) dramos „Bijūnų pavėsinė“, tačiau nevengiant ir modernistinių formų: perėjimus iš realaus gyvenimo į veikėjų pasąmonę panaudojant netiesioginę kalbą, intonacinę ritmiką....

„Teipėjų“ uždaras pasaulėlis, saloje įsikūręs Taipėjus, kur beveik visi veikėjai atsidūrė ne savo noru. Jų prototipais buvo jo tėvai ir jų aplinka. Greta jų veikia apmokamos šokių partnerės, kadaise spindėję savo grožiu ir gracija Šanchajaus dancinguose (dancing girls), karo lakūnų žmonos, universitetų dėstytojai, atsargos kariškiai, tarnai valdančio elito namuose, dainininkės, valdininkai ir kiti „maži žmogeliai“. Atsidūrę Taivanyje ir susidūrę su sunkumais, jie ilgėjosi paliktos tėvynės, tačiau viltys grįžti su metais tavo vis didesne iliuzija.

Iškalbingai apie būties trapumą liudija jau „Taipėjų“ epigrafas, poeto Liu Yu-ksiⁿ⁷⁾ (772–842) eilėraštis „Juodų drabužių skersgatvis“:

Prie Raudonųjų povų tilto bujoja piktžolės,
Saulė leidžiasi Juodųjų drabužių skersgatvy:
Kregždutės, palikę namus turtuolių Vano Žo ir Sė,
Išskrido nakvoti paprastų žmonių patvarty.

Pabėgusių kinų pasaulis tarsi skilęs pusiau - dauguma jų atkakliai nepripažįsta rūsčios tikrovės leisdami vakarus su draugais žaisdami medžongąⁿ⁸⁾. Lyg nieko nebūtų įvykę, rengiami prašmatnūs priėmimai. Visa vyresnioji karta gyvena senais prisiminimais - tik jaunimas visiškai susitaikė su tikrove ir į ateitį žiūri su jiems būdingu įžūlumu ir optimizmu.

„Žiemos vakare“ imamasi apmąstyti tragišką kinų inteligentijos padėtį, priešpastatant studentų judėjimus Kinijoje ir JAV (apsakymas rašytas tebesant šviežiais 1968 m. studentų neramumą prisiminimais). Tik čia reiktų atskirai paaiškinti istorinę potekstę. Beveik prieš šimtmetį talentingi kinų jaunimo atstovai savo polėkius skyrė „Gegužės 4-osios judėjimui“. Skambėjo kvietimai pertvarkyti visuomenę ir pervertinti kultūrines vertybes. O viskas prasidėjo nuo 1919 m. gegužės 4 d. stichinių jaunimo neramumų Versalio taikos konferencijos sukelto nacionalinio pažeminimo fone. Pretekstu jiems tapo Šandunio pusiasalio, kurio didesnę dalį nuo 1915 m. buvo okupavusi Japonija, klausimas - ten, kur buvo gimę Konfucijus ir Men-czi. Deja, didžiosios valstybės palaikė Japoniją. Tie įvykiai paliečiami ir „Žiemos vakare“. Jo kompozicija paprasta, veiksmo kaip ir nėra, tačiau tai tik sustiprina šalto vakaro pojūtį ir ryškiau atskleidžia dviejų mokslavyrių, konfucijiečių, vidinį pasaulį.

„Taipėjai“ aprašo laikmetį, kai vyko gyvenimo prasmės ieškojimai ir sąžinės graužatis, aiškinimasis, kur išnyksta ta prasmė. Tais pačiais 1971 m. pasirodęs apsakymas tapo ne mažiau garsaus kito „Niujorkiečių“ rinkinio (2007) pradžia.

Žiemos vakarais Taipėjuje paprastai lyja šalti lietūs. Tądien atėjus prieblandai stipriai atvėso, lietus vėl sukapsėjo - kap-kap, kap-kap. Skersgatviuose prie Venčžou gatvėsⁿ⁹⁾ jau senai vandens prisirinko iki kirkšnių. Kai profesorius Jui Cin-lėjus išėjo į gatvę, buvo apsiavęs mediniais sandalais. Jis ėjo su popieriniu skėčiu su didele skyle, tad vanduo sunkėsi ir krito ant visos plikos galvos, kurią sumirkęs profesorius įtraukė į nuo šalčio trūkčiojančius pečius. Jis užsimetė sunkų ir storą chalatą, tačiau net tas nepajėgė sulaikyti iki kaulų prasiskverbiančios geliančios vėsos, kaip būna žiemą vakarais Taipėjuje. Venčžou gatvė, Taipėjus

Skersgatvyje per rūko pilkumą nesimatė nė gyvos dvasios, visur tvyrojo gūdi tyla, kurią trikdė tik lietaus lašai, su byrančio smėlio garsais tyliai dūžtantys į netoliese ir tolėliau esančių žemučių namų čerpių atbrailas. Profesorius Juijus truputį pastovėjo po šaltu lietumi, nuo jo dangstydamasis skylėtu skėčiu, ir galiausiai nukibilkščiavo atgal į skersgatvį link savo namų. Jis šlubavo dešine koja ir kiekvienas jo žingsnis mediniais sandalais atrodė labai nerangus.

Namas, kuriame gyveno profesorius Juijis, buvo toks pat apšiuręs kaip ir kiti namai-bendrabučiai universiteto dėstytojams, stovintys šiame skersgatvyje: visi jie liko nuo japonų okupacijos laikų. Daugelį metų niekas neremontuota, langai ir durys jau seniai sulūžę; ant medinių grindų svetainėje vis dar buvo patiestas tatamis, ant jų buvę dembliai sugėrė drėgmę ir dabar skleidė pelėsių kvapą. Svetainė buvo apstatyta labai paprastai ir kukliai: rašomasis stalas, staliukas arbatai, pora daug ką mačiusių krėslų, nušiurusių tiek, kad jų minkštas vatos įklotas tai šen tai ten lindo į išorę. Ant stalo, ant kėdžių, ant tatamio netvarkingai gulėjo knygos senais įrišimais, vienos nutrintos, kitos apipelėję, kai kurios net be pavadinimų, atskirai nuo viršelių; taip jų pasiklydo ir keli bibliotekiniai riterių romanai odiniais įrišimais. Niekas name nedrįso liesti tų knygų klodų nuo tada, kai kartą profesorius Juijis ne juokais supyko ant savo žmonos. Tądien ji nusprendė išdžiovinti jo knygas saulėje ir taip pradangino užrašus, įdėtus tarp Bairono eilėraščių ir poemų Oksfordo leidinio puslapių. Tai buvo tie patys apmąstymai, kuriuos jis parašė prieš 20 su trupučių metų, kai dar dėstė Pekino universitete.

Pofesorius Juijis įėjo į svetainę, sėdo į sukiužusį krėslą ir kiek atgavo kvapą. Jis rūpestingai pamasažavo ranką dešinę koją. Tokiomis žvarbiomis dienomis jo užgautą kelį imdavo mausti. Dieną žmona, prieš išeidama žaisti medžongo į gretimą profesoriaus Siao namą jam priminė:
- Neužmiršk prisiklijuoti gydomojo pleistro su tepaliuku iš „Juišanio“ vaistinės.
- Grįšk vakare anksčiau, gerai? – paprašė jos. – Pas mus ateis U Čžu-go.
- Na ir kas iš to, kad U Čžu-go? Jei su juo pasėdėsite, argi bus maža? – ir sulig tais žodžiais ji pasiėmė pluoštą banknotų, juos apvyniodama nosine, ir išėjo.

Tuo metu jis rankose laikė „Central Daily Newsⁿ¹⁰⁾“ laikraštį, jis norėjo sustabdyti žmoną, kad jai parodytų tą pačią žinutę su U Čžu-go nuotrauka:
„Mūsų tėvynainis, JAV užsiimantis moksline veikla, pasaulinio lygio istorikas U Čžu-go vakar aplankė Centrinę mokslo akademiją¹⁾, kur skaitė paskaitą per šimtui mokslininkų ir garsenybių“.

Tačiau jo žmona jau senai pribėgus gretimą namą ir dingusi viduj. Ji dar nė karto nepraleido medžongo partijų pas ponią Siao antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Kai tik jis apie tai pradėdavo pokalbį, ji ranka jam uždengdavo burną, atseit, nevoliok durniaus, seni, leisk man išošti šimtinę-kitą, tada nusipirksiu vištaitę ir tau vakarienei paruošiu troškintą vištieną. O ir negalėjo jis apriboti jos išlaidas, juk ji visad laimėdavo – ir pinigų ji turėjo. Jis tarėsi su ja, norėjo pasikviesti U Čžu-go į namus vakarienei, tačiau ji iš principo atmetė tą idėją. Tuo metu, kai jis akimis palydėjo savo žemą, putlią sutuoktinę, jį netikėtai apėmė gilus liūdesys. Jei tik Ja-sin būtų čia! Tada vakare ji pati būtinai liktų namie ir pati U Čžu-go paruoštų pilną stalą jo mėgstamų patiekalų. Tąkart Beipine ji U Čžu-go suruošė atsisveikinimo vakarienę, korio metu gerokai įkaušęs U Čžu-go jai pažadėjo: „Ja-sin, kitais metais, kai grįšiu, užsuksiu paragauti tavo nuostabios rūkytos anties“. Kas galėjo žinoti, kad po metų Beipiną²⁾ atiduos priešams, o U Čžu-go išvažiuos visiems 20 m.

Jo sugrįžimo dieną jis matė jį Sunšanio aerouosteⁿ¹¹⁾ tarp daugelio valdininkų, korespondentų, o ir šiaip žioplinėjančių minios; jie apsupo U Čžu-go tokiu glaudžiu žiedu, kad nebuvo kur ir vandeniui prasisunkti, o ir jis pats, spaudžiamas minios, buvo išstumtas laukan, tad ir pasisveikinti su U Čžu-go nebuvo jokios galimybės. Tąkart U Čžu-go buvo juodu paltu iš gelumbės, su akiniais sidabriniais rėmeliais, jo galvą puošė sniego baltumo žilė, rankose laikė pypkę ir bendraudamas su keliais žurnalistais elgėsi ramiai ir laisvai. Keliantys pagarbą mandagios pagyvenusio inteligento manieros įgavo dar ryškesnę išraišką. Vis tik galiausiai U Čžu-go pastebėjo jį minioje, prasibrovė ir paėmė už rankos:
- Žinai, gal po poros dienų užvažiuosiu pas tave, - sušnabždėjo jis jam į ausį.

Profesorius Juijis staigiai atsistojo ir nukibilkščiavo pasitikti svečio. U Čžu-go jau pakilo į prieškambarį:
- Aš juk ką tik buvau išėjęs į skersgatvį, laukiau tavęs, bijojau, kad tu nerasi.

Profesorius Juijis prisėdo ir pasirausė spintelėje prieškambaryje, ištraukė pora šiaudinių šlepečių, kurių vienos nosis buvo su skylute, ir padavė U Čžu-go.
- Še skersgatviai Taipėjuje tiesiog kaip labirintas, - nusišypsojo U Čžu-go, - kur kas painesni nei Beipino chutunai³⁾.

Jo plaukai kiaurai peršlapo, ant akinių stiklų pakibo vandens lašeliai. Jis nusivilko paltą, kelis kartus jį krestelėjo ir padavė profesoriui Juijui. Po paltu, kaip pasirodė, buvo šilkiniai kiniški marškiniai Atsisėdęs jis paskubom išsitraukė nosinę ir nusivalė drėgną veidą; sniego spalvos sidabriška ševeliūra buvo susitaršiusi.

- Vis norėjau tave pasikviesti į svečius, - profesorius Juijis paėmė savo puodelį-termosą, užplikė žalios arbatos „Drakono šulinysⁿ¹²⁾“ ir pastatė priešais U Čžu-go; jis dar prisiminė, kad tasai negeria juodos arbatos. – Tačiau tu buvai tiek užsiėmęs šiomis dienomis, kad man nesinorėjo tavęs varginti žmonių buvimu.
- Na ką tu, mes, kinai, taip mėgstam gausius priėmimus, - šypsodamasis linktelėdamas galva atsakė U Čžu-go. – Per šias dienas mane kas nors kasdien kvietė į banketus, kaip ims tiekti – dešimt patiekalų vienas po kito, ne mažiau...
- Žiūrėk, jei ir toliau taip eis, tai, bijau, tavo problemos su skrandžiu vėl pasireikš, - tarė profesorius juijis, įsitaisydamas priešais svečią ir taip pat šypsodamasis.
- Taigi, būtent! Aš negaliu tiek valgyti. Šiandien vakare kvietė Šao Cz-ci, tad aš praktiškai neprisiliečiau prie maisto. Jis sakė, kad jau daug metų su tavimi nesimatė. Jūs dviese... – ištarė U Čžu-go, žvelgdamas į profesorių Juijį; profesorius Juijis paglostė savo plikę ir, lengvai atsidusęs, šypsodamasis pasakė:
- Jis dabar valstybinėje tarnyboje, ir be to, labai užsiėmęs žmogus. Net jei ir pasimatytumėm, mums kalbėti nėr apie ką. Man ne prie širdies apsikeitinėti tuščiomis pagyromis, tuo labiau su juo. Gal taip ir geriau, kad mes nesusitikome. Juk tu prisimeni, tais metais, kai mes įstojome į Moralinių siekių draugiją, kokia buvo mūsų pirma priesaika?

U Čžu-go nusijuokė ir ištarė:
- 20 metų neiti į valdišką darbą.
- Tik reikia pagalvoti, juk tai Šao Czi-ci tądien pirmasis perskaitė priesaiką! Žinoma, aišku, 20 metų laikas jau senai praėjo, - profesorius Juijus ir U Čžu-go vienu metu nusijuokė. U Čžu-go kilstelėjo puoduką su arbata, nupūtė viršuje plaukiojusias arbatžoles; nuo karštų arbatos garų jo akiniai aprasojo. Jis nusiėmė akinius ir ėmė juos trinki, o tada mąsliai atsiduso ir tarė:
- Tąkart grįžau, o gera pusė draugų ir Moralinių siekių draugijos jau ne su mumis...
- Czi I-šenas mirė praeitą mėnesį, - atsakė profesorius Juijis. – Tragiška buvo jo pabaiga.
- Aš skaičiau apie tai užsienyje, tačiau ten nieko nesuprasi.
- Tragiška... – vos girdimai pakartojo profesorius Juijis. – Dieną prie jo mirtį mačiausia su juo universitete. Jį ištiko kaklo paralyžius, ir burną perkreipė: prieš pusmetį jis nugriuvo ir pažeidė arteriją. Aš pastebėjau, kad jis blogai atrodo, patariau eiti namo, pailsėti, o jis tik karčiai nusišypsojo. Aš žinojau, kad jo finansinė padėtis labai prasta, o dar ir žmona gulėjo ligoninėje. Tą vakarą jis dar ruošėsi kažkur eiti dėstyti, tačiau prie įėjimo į universitetą paslydo ir griuvo tiesiai į nuotekų griovį... – profesorius Juijis skėstelėjo rankomis, karšiai šyptelėjęs. – štai taip ir neliko Čzi I-šeno.
- Nieko sau... – nuskambėjo nerišlus U Čžu-go balsas.
- Aš kažkur girdėjau, tari ir Lu Čunas numirė. Tu užsienyje, tikriausiai, geriau apie tai žinai...
- Man seniai buvo aišku, kaip savo dienas užbaigs Lu Čunas, - atsiduso U Čžu-go. Komunistų partijos organizuotos kampanijos „prieš buržuazinius dešiniuosius elementus“, Pekino universiteto studentai suvedė sąskaitas su Lu Čunu; atseit, jo „Kinų filosofijos istorijoje“ jis prakišo konfucionizmo idėjas, panoro, kad jis parašytų raštišką prisipažinimą apie klaidą. Žinant Lu Čuno charakterį, ar jis galėjo tai iškęsti? Tiesiog prieš visus, tame pačiame universitete, ir šoko nuo stogo.
- Va tai! Geras! – netikėtai profesorius Juijis atgijo ir dukart suplojo delnais per šlaunis. – Šaunuolis, Lu Čunas, aš lenkiu prieš jį galvą. Štai kas vertas vadintis konfucionizmo mokslininku su nepalaužiama dvasia!
- Tačiau gyvenimo ironija pernelyg didelė, - nelinksmai pasiskundė U Čžu-go. – Ankstesniais metais Lu Čunas juk buvo vienu tų, kurie kvietė „pabaigti su Konfucijaus krautuvėle⁴⁾“.
- Nieko nepadarysi, argi būna kitaip? – sutiko profesorius Juijis, beviltiškai šypsodamasis. – Visi mes, absoliučiai visi: Šap Czi-ci, Czi I-šenas, tu, aš ir dar mūsų Čen Siunis, kurį sušaudė kaip japonų šnipą, - ir apie ką tik mes nekalbėjome, kokių tik planų nekūrėme tada Pekino universitete!

U Čžu-go išsitraukė pypkę, užsidegė ją, giliai įkvėpė, išpūtė dūmus ir kuriam laikui nutilo, paniręs į savo mintis. Staiga jis nusijuokė ir, palingavęs galva, pasilenkė arčiau profesoriaus Juijio:
- Žinai, Cin-lėjau, užsienio universitetuose aš daugiausia dėstau Tangų ir Songų dinastijų istoriją, o štai kursų apie respublikinį laikotarpį niekada neskaičiau. Praeitą semestrą Berklyje pradėjau skaityti paskaitas apie Tangų politinę sistemą. Paskutiniu metu studentų judėjimas JAV tapo nekontroliuojamas, o Kalifornijos studentai, tie išvis įsisiautėjo: padegė namus universitetiniame miestelyje, išvijo rektorių, su kumščiais puolė profesorius – tie išsibėgiojo. Bendrai imant, įsišėlo taip, kad aš niekaip negalėjau iškęsti. Kažkaip tą dieną, kai kalbėjau apie valstybinių egzaminų sistemą ankstyvuoju Tangų dinastijos laikotarpiu, universiteto kampuse įvyko rimtas studentų susidūrimas su policija, jautėsi dujų kvapas, - trumpiau sakant, visiška betvarkė! Tu tik pamanyk: aš jiems pasakoju apie tai, kokia egzaminų sistema buvo 7-o amžiaus Kinijoje, o juk tiems skarmaluotiems ir basakojams amerikiečių studentams tai visai nerūpi – kad tik greičiau į muštynes. Ir sėdi jie auditorijoje visi įsispoksoję pro langą. Tada atidėjau knygą į šalį ir sakau jiems: „Ir jūs tai vadinate maištu? Daugiau nei prieš 40 metų studentai Pekine surengė maištą 100 kartų aršesnį už jūsų!“ Tie žodžiai juos išjudino, veiduose pasirodė nepatikli išraiška: „Kinų studentai?... sukėlė maištą?!..“ ir aš jiems papasakojau, kaip 1919 metų gegužės 4-ą studentai Pekine – ten lyderiavo Pekino universiteto studentai – surengė protestus prieš japonus: prasibrovė iki valdininko namų, išdavusio tėvynę dėl asmeninių ambicijų, padegė juos, ištempė ten pasislėpusį iš Japonijos grįžusį pasiuntinį ir kaip reikia kumščiais jį pamokė – visą gyvenimą prisiminė! Štai tie amerikiečių studentai ėmė manęs įdėmiai klausyti. Jie tai vis rėkavo, protestavo prieš karą Vietname, tačiau padegti Pentagoną jie aiškiai nesiryžo. „O vėliau tuos studentus suėmė, užrakino Pekino universiteto teisės fakultete, viso apie tūkstantį jų“. Jie jau buvo prikaustyti dėmesio, ir tada aš jiems pareiškiau: „Tų kinų studentų, sumušusių Kinijos atstovą Japonijoje, lyderis stovi prieš jus“. Visa auditorija sugaudė, kas trepsėjo kojomis, kas plojo, - ir niekas jau negirdėjo, kaip lauke šaudo policininkai...

- Jie vienas per kitą ėmė klausinėti, kaip mes Čžao šeimos teremą⁵⁾. Aš pradėjau pasakoti, kad visiems teko ropštis vieniems ant kitų, kad patektumėm į Cao Žu-linio⁶⁾ vilą. Pirmasis per sieną perlipęs studentas pametė batus. Taip ir bėgiojo basas po visą vilą viską degiodamas pakeliui. „Kur dabar tas studentas?“ – vienu balsu klausė jie manęs. O aš sakau: „Taivanyje, dirba viename universitete, dėsto Baironą“. Ir tie studentai, visi iki vieno, griuvo iš juoko.

Raukšlėtą profesoriaus Juijio staiga užliejo raudonis ir jame sužydo vos ne berniukiška šypsena. Sumišusiai šypsodamasis jis nuleido galvą ir pažvelgė į savo kojas. Jis sėdėjo be šlepečių, ant kojų tebuvo vilnonės kojinės ant kurių kulnų matėsi du dideli lopai. Jis nevalingai suglaudė pėdas ir kelis kartus patrynė vieną į kitą.

- Aš jiems pasakoju: „Kol mes buvom užrakinti universitete, įvairios studentės ateidavo mūsų palaikyti. Pedagoginio merginų koledžo didžiausia gražuolė net įsimylėjo tą basakojį padegėją – jie tapo mūsų laikų kinų Romeo ir Džiuljeta...“
- Ai Čžu-go, ir moki tu pokštauti! – pertraukė profesorius Juijis su nostalgiška gaidele balse, ranka perbraukdamas visai pliką pakaušį. Pamatęs, kad U Čžu-go arbata jau visai atvėso, jis atsistojo ir nukibilkščiavo termoso su karštu vandeniu, papildė verdančiu vandeniu ir paklausė U Čžu-go:
- O kodėl jiems nepapasakojai kas tądien demonstracijoje ėjo pirmas nešdamas didelę vėliavą, o vėliau sudaužė akinius apsistumdyme su policija? Arbatos gerimas

Šįkart jau U Čžu-go sumišęs nusijuokė:
- Šiaip jau jiems aš užsiminiau apie tai, kaip Czi I-šenas įsipjovė pirštą ir krauju ant sienos užrašė hieroglifus „Gražinkite mums Cindao⁷⁾“. Kaip Čen Siunis vaikščiojo gatvėmis apsirengęs gedulingais drabužiais su laidojimo lentele, skelbusia: „“Cao, Lu ir Čžanas apsidirbę dešimčiai tūkstančių metų...“

- Czi i-šenas visą gyvenimą norėjo atlikti kažką didinga... atsidusęs atitarė profesorius juijis, vėl prisėsdamas.
- Įdomu, ar jis užbaigė savo „Kinų minties istoriją“? – viltingai paklausė U Čžu-go.
- Aš kaip tik redaguoju jo rankraštį. Jis priėjo tik iki neokonfucionizmo Songų ir Mingųdinastijų laikais, be to, - profesorius Juijis suraukė antakius, - paskutiniai skyriai parašyti labai nerūpestingai, jo apmąstymai jau toli gražu ne tokie tikslūs kaip anksčiau. Dabar aš net negaliu rasti leidėjo jo knygai. O dar išlaidos laidotuvėms – mes prisiėmėme jas susidėję su senais draugais.
- Tikrai? – nustebęs ištarė U Čžu-go. – Vadinasi jo reikalai buvo tiek...

Profesorius Juijis ir U Čžu-go tebesėdėjo vienas priešais kitą nelauktai įsivyravusioje tyloje. U Čžu-go į savo marškinių rankoves įtraukė rankas, o profesorius Juijis pliaukšėjo per dešinę šlaunį, kad nuimtų maudžiantį skausmą.

- Čžu-go, - po visos amžinybės nuskambėjo profesoriaus Juijio, pažvelgusio į U Čžu-go, balsas – iš mūsų visų bendrai paėmus tau dabar labiausiai pasisekę.
- Labiausiai pasisekę? Man? – pasimetęs į jį sužiuro U Čžu-go.
- Rimtai, Čžu-go, - profesoriaus Juijio balsas ėmė kiek jaudintis, - per visus šiuos metus aš absoliučiai nieko nepasiekiau. Kaskart, kai laikraštyje tarp užsienio naujienų pamatau tavo vardą, atsidūstu su pavydžiu jausmu ir save raminu mintimi: dar esi tu; ir tu pastovėsi už mus akademiniame rate... – sulig tais žodžiais profesorius Juijis, nesusilaikęs, ištiesė ranką ir palietė U Čžu-go petį.
- Cin-lėjau... – šūktelėjo U Čžu-go, nusimesdamas profesoriaus ranką nuo peties. Jo balsas buvo sklidinas skausmo, kurį pajuto Juijis. – Nuo šitų tavo žodžių man taip gėda, kad nors per žemę prasmek! Cin-lėjau, leisk tau kai ką papasakoti, kaip visus šiuos metus jaučiausi užsienyje, - U Čžu-go padėjo pypkę ant arbatinio staliuko, nusiėmė akinius sidabriniais rėmeliais ir ranka pamasažavo tarpuakį. – Visus šiuos metus aš važinėju po įvairias šalis su paskaitomis, dalyvauju konferencijose – ir iš pirmo žvilgsnio viskas yra labai įdomu. Praeitais metais, kai dalyvavau Orientalistų istorikų draugijos konferencijoje San Franciske, mano sekcijoje buvo vienas amerikietis, Harvardo auklėtinis, skaitęs pranešimą „Gegužės 4-osios judėjimo permąstymas“. Kai tik tas vaikinas pradėjo pranešimą, jis iškart užsipuolė kritikuoti „Gegužės 4-ąją“, sudirbo ją, o galiausiai padarė iškalbingą išvadą:
„... Tie jauni kinų intelektualai kovoje su tradicionalizmu, nuversdami kumyrus, Kinijoje padarė perversmą, galutinai nuversdami konfucionizmą, išsilaikiusį per 2000 metų. Tas jaunimas, nesigaudydamas Kinijos visuomeninėje situacijoje, aklai garbindamas vakarų kultūrą, prietaringai pasitikėjęs vakarų mokslu ir demokratija, sukėlė baisų chaosą, iki tol nematytą visuomeninėje Kinijos mintyje. Tačiau tie jaunuoliai, išaugę patriarchalinėje bendruomenėje, neturėjo nei savarankiško mąstymo sugebėjimų, nei tvirtos valios, ir, kai tik konfucionalistiška tradicija krito, jie tą pačią akimirką liko be dvasinės atramos. Taip, klaidžiojantys ir pasimetę, tarsi palaidūnai sūnūs, užmušę savo dvasinį tėvą, Konfucijų, jie buvo prislėgti savos nuodėmės svorio ir su ta našta leidosi į savo dvasinę tremtį. Vieni puolė į totalitarizmo glėbį, kiti pasuko atgal, grįždami prie seniai jau per siūles traškančios tradicijos; tarp jų buvo ir tokių, kurie persikėlė per vandenyną, protingai išvengę pavojų, į vienatvę tarsi atsiskyrėliai. Jų judėjimas pakriko, išsigimė. Kai kurie kinų tyrinėtojai laiko „Gegužės 4-sios judėjimą“ kinų Renesansu, tačiau teisingiau, manau, būtų kalbėti tik apie gimusį negyvu Renesansą“.
Kai jis baigė pranešimą, daugelis dalyvavusių buvo susijaudinę, ypač keli kinų profesoriai ir studentai, kurie iškart sužiuro į mane, tikėdamiesi, kad aš būtinai pakilsiu ir pasisakysiu, tačiau aš neištariau nė žodžio ir tylėdamas palikau salę...
- Ach, Čžu-go...
- Tas vaikinas pateikė argumentus, kuriuos buvo nesunku paneigti, tačiau juk, Cin-lėjau, - iš jaudulio U Čžu-go balsas trūkinėjo, sekė sausa pašaipa, pats pagalvok, aš juk ne vieną dešimtmetį gyvenau užsienyje lyg koks dezertyras, ir argi toje situacijoje turėjau moralinę teisę ginti „Gegužės 4-ąją“? Nes per tuos metus kitose šalyse man niekad nekilo noro skaityti kursų apie respublikos laikotarpio istoriją. Vienintelį kartą aš paminėjau „Gegužės 4-ąją“ tada, Berklyje, pamatęs, kaip vietiniai studentai visa galva puolė į protestų audrą, - štai kas mane paskatino tam pačiam pokalbiui, aš paverčiau jį pokštu, tiesiog, kad pralinksminčiau juos, - štai ir viskas. Gerokai lengviau kalbėti apie buvusios šlovįs laikus, tad be gėdos trupučio galiu sakyti savo užsienio studentams: „Tanų dinastijos klestėjimo laikais buvo sukurti milžiniška imperija, didelė galia ie nepakartojama kultūra kuria pranoko visas pasaulio šalis“ – štai tokia dvasia aš ir šneku užsienyje visus šiuos metus. Kartais pačiam juokinga tampa, atrodo, kad aš įgavau kokios nors žios rūmų damos, tarnavusios Tangų imperatoriaus Siuan-czuno⁸⁾ rūmuose ir kuri pasakoja užsieniečiams apie užmirštus praėjusių laikų įvykius, vaizdą...

- Ką tu, Čžo-go, tu juk tiek knygų parašei! – užprotestavo Juijis.
- Parašiau kelias knygutes: „Pirmųjų Tangų epochos ministrų valdymas“, „Tangų dinastijos karinių junginių struktūra“, dar parašiau nedidelę monografiją „Kriaušių sodo aktoriai Tangų imperatoriaus Min-huano rūmuose“ – viso susidarys koks šimtas tūkstančių žodžių – ir visa tušti plepalai! – šūktelėjo U Čžu-go mostelėdamas ranka. – Tos knygiūkštės, - šaltai šyptelėjo, - dulka bibliotekų lentynose ir, tikriausiai, tik amerikiečių aspirantai ir numano jas esant.
- Čžu-go, tavo arbata atvėso. Pripilsiu ta naują puoduką, - sulig tais žodžiais profesorius Juijis atsistojo, tačiau U Čžu-go sugriebė jo ranką ir pažvelgęs į jį pasakė:
- Cin-lėjau, pasakysiu tau teisybę: visos tos mano parašytos knygutės rašytos reikalaujant amerikiečių universitetų. Ne tų publikacijų būtų nutraukę mano kontraktą ir aš nieko nebūčiau pasiekęs, tad kas keli metai šspausdavau iš savęs po vieną knygelę. Priešingu atveju nebūčiau parašęs nė vienos.
- Einu užkaisiu daugiau karštos arbatos, - vėl sumurmėjo profesorius Juijis ir pamatė, kaip išpuoselėtu U Čžu-go veidu prabėgo lengvas mėšlungis. Jis nukibilkščiavo į kitą svetainės pusę, tą kampą, kuriame stovėjo stalas, išpylė šaltą arbatą į pamazgų nuotekas ir užvirino dar vieną arbatos „Drakono šulinys“ puoduką. Su tuo puoduku-termosu, sunkiai vilkdamas koją, grįžo į savo vietą. Jis jautė, kad jo dešinė koja vis labiau užtirpsta dėl ilgo sėdėjimo ir sulig kiekvienu žingsniu kelyje jautė maudžiantį skausmą. Atsisėdęs jis nesusilaikė ir stipriai ranką patrynė tą vietą.
- Atrodo, tau smarkiai koją skauda, - užjaučiančiai pastebėjo U Čžu-go, paimdamas karštą arbatą iš profesoriaus Juijio rankų
- Po to atvejo, kai stipriai susitrenkiau, niekaip nepraeina. Kol kas neįgaliu netapau, - ir tai gerai, - šyptelėjęs atsakė profesorius Juijis.
- Tikriausiai išbandei visus gydymo būdus?
- Ir neklausk! – ranka numojo profesorius Juijis. – Aš penkis mėnesius pragulėjau ligoninėje prie Taivanio universiteto. Jie mane ten ir operavo, ir elektroterapiją bandė, ir taip, ir šiaip – kuo toliau, tuo blogiau, jau praktiškai nejautri koja. Ir tada žmona prieš mano valią išsikvietė kažkokį žiniuonį, tad atliko akupunktūrą vieną kartą, kitą, ir to nesitikint atsistojau ant kojų ir pradėjau vaikščioti, - beviltiška veido išraiška veide profesorius Juijis skėstelėjo rankomis ir nusijuokė. – Manau, pas mus, kinus, labai keistai gaunasi: kartais būna, kad užjūrio metodai negalavimo negydo, o naudojamės mes visokiais tamsiais liaudiškais būdais, pavyzdžiui ta pačia akupunktūra, ir kai tomis adatėlėmis pasmaigsto bet kaip, tai būna kad pataiko į patį tašką...

U Čžu-go linktelėjo, nevalingai šyptelėjo, ranka palietė profesorių Juijį ir švelniai patapšnojo jo skaudamą dešinę koją:
- Tu net neįsivaizduoji, Cin-lėjau, juk užsienyje aš visą laiką galvojau apie tave ir Czi I-šeną ir niekaip negalėjau išsivaduoti iš sąžinės graužaties. Jūs pasirinkote gyventi savo šalyje kilniame skurde, tačiau neužleidžiate posto, tęsdami lavinimo reikalus, perteikdami žinias mūsų jaunajai kartai... – kai U Čžu-go sakė tuos žodžius, jo balsas truputį drebėjo ir jis dar kartą švelniai paplekšnojo profesorių Juijį. – Cin-lėjau, kaip nelengva tau buvo...

Profesorius Juijis tylėdamas žvelgė į U Čžu-go. Tada pasikasė pliką pakaušį ir su šypsena ištarė:
- Mano grupėje dabar vien studentės. Praeitą semestrą nebuvo nė vieno vaikino.
- Tu juk romantizmo literatūrą dėstai; merginoms tai mėgsta, - pabandė paaiškinti U Čžu-go, šypsodamasis.
- Viena studentė manęs klausė: „O tiesa, kad Baironas buvo gražuolis?“. „Jis buvo raišas, bijau, kad dar labiau šlubavo nei aš dabar“. Ir tos poniutės veidas staiga persikreipė – ir man teko ją guosti: „tačiau iš veido buvo nepaprastai dailus...“, - profesorius Juijis ir U Čžu-go nusijuokė. – praeitą semestrą per egzaminą uždaviau esė temą „Rimantinė dvasia Bairono kūriniuose“ – ir viena studentė man išvardijo įspūdingą Bairono meilužių sąrašą, neužmiršo paminėti net jo seserį Augustą!
- Na taip, dėstyti tokioms studentėms yra linksmas reikalas, - pasakė U Čžu-go, pasilenkęs nuo juoko priepuolio. – O tasai tavo verstas „Bairono eilėraščių ir poemų rinkinys“ tikriausiai čia sėkmingai parduodamas?
- „Bairono eilėraščių ir poemų rinkinio“ aš taip ir neišverčiau.
- Kaip?!
- Iš tikro, beliko išversti paskutinius „Don Žuano“ skyrius. Tačiau per praėjusius 7-8 metus neišverčiau nė žodžio... O jei ir išversčiau Baironą iki galo, niekas jo neskaitytų... – profesorius Juijis su nuoskauda atsiduso, o tada atidžiai pažvelgė į U Čžu-go. – Čžu-go, visus šiuos metus buvau ne tokiu, kokiu tu įsivaizduoji, aš nesijaučiau „poste“, visus šiuos metus tik ir tebandžiau rasti būdą išvažiuoti į užsienį...
- Cin-lėjau... tu...
- Norėjau išvažiuoti į užsienį ir bandžiau pasinaudoti bet kokia galimybe. Metai po metų, tereikdavo man sužinoti apie kokį nors užsienietišką grantą mūsų Filologijos institute, ir aš iškart pateikdavau paraišką. Prieš penkis metus man galiausiai pavyko su dideliu vargu laimėti Fordo fondo grantą dviejų metų moksliniam darbui Harvarde – tai per 9000 amerikietiškų dolerių į metus. Buvo surinkti visi dokumentai išvažiavimui į užsienį. Tądien, kai su viza nuėjau į amerikiečių konsulatą, pats konsulas pasveikino mane, paspaudė ranką. Ir štai, įsivaizduoji, kai tik išėjau iš konsulato, mane partrenkė su dviračiu studentas iš Taidos⁹⁾ ir sulaužė man koją...
- Ach, Cin-lėjau! – liūdnai atsiduso U Čžu-go.

- Kai patekau į ligoninę, man reikėjo nedelsiant pranešti apie to granto atsisakymą. Tačiau aš to nepadariau. Vietoje to parašiau laišką į Harvardą, kad man tik išoriniai kojos pažeidimai ir netrukus po gydymo aš iškart išeisiu iš ligoninės ir nuvažiuosiu ten. Tačiau to neįvyko – ir po 5 mėnesių Harvardas atšaukė grantą. Jei aš iškart būčiau jį užleidęs, galbūt, Czi I-šenas būtų gavęs tuos pinigus...
- Czi I-šenas? – nustebęs šūktelėjo U Čžu-go.
- Jis juk irgi padavė paraišką. Štai kodėl aš taip pergyvenau, kai jis pamirė, aš juk jaučiausi kaltas jo atžvilgiu. Jei jis būtų gavęs tą grantą, tai būtų galėjęs važiuoti į JAV ir, tikėtina, būtų nemiręs. Po jo mirties aš puoliau ieškoti pinigų laidotuvėms, jo šeimos pragyvenimui: juk jo žmona tada rimtai sirgo. Tada aš parašiau laišką Šao Czi0ci, o jis per kažką kita perdavė viso labo tik tūkstantį taivanietiškų dolerių.
- Ach, ech... - U Čžu-go sunkiai atsiduso.
- Tačiau, U Čžu-go, - tęsė profesorius Juijis, liūdnai žvilgtelėjęs į jį, - man pačiam labai reikėjo tų pinigų. Kai Ja-sin buvo prie mirties, mūsų du sūneliai buvo dar visai maži, ir ji paėmė iš manęs pažadą rūpintis jais kol nepaaugs ir suteikti jiems patį geriausią išsilavinimą. Kai mano vyresnysis sūnus išvyko į užsienį studijuoti inžinieriaus mokslų, jis negavo stipendijos; man teko rinkti jam pinigų suma solidi ir aš iki šiol dar neatsiskaičiau, nors praėjo jau daug metų. Tada aš maniau, kad, gavęs grantą, sugebėsiu užsienyje ką nors sutaupyti ir tada gražinti skolą. Iš kur galėjau žinoti... – profesorius Juijis kelis kartus nervingai susijuokė gūžčiodamas pečiais.

U Čžu-go kilstelėjo ranką, tarsi norėdamas kažką atsakyti, tačiau sumišo ir tik sujudino lūpas. O tada sukaupė pastangas ir su šypsena ištarė:
- Ja-sin... Ji buvo moteris, kurią galima prisiminti amžinai.

Už lango stiprėjo lietaus ošimas, šuorais plakęs vis įkyriau ir stipriau. Stingdantis oras skverbėsi pro langų užuolaidas ir durų plyšius. Pasigirdo lauko durų trinktelėjimas ir iš prieškambario įėjo jaunas vyriškis. Ant lieknos figūros buvo užsimetęs tamsiai mėlyną polietileninį apsiaustą nuo lietaus, visai juodus plaukus merkė lietaus lašai, rankose laikė knygų šūsnį; šypsodamasis linktelėjo ir ruošėsi eiti į kitą kambarį.

- Cziun-jan, - pašaukė profesorius Juijis, - eikš čia ir pasisveikink su dėde U.

U Čžu-go įsižiūrėjo į simpatišką veidą ir nesusilaikęs nusijuokė:
- Cin-lėjau! Jūs dviese, tėvas ir sūnus, kaip gi jūs... - U Čžu-go tebesijuokė, rodydamas į Cziun-janį. – Tik įsivaizduok, jei būčiau atėjęs ir iš pradžių pamatęs tave, Cziun-janį, tai neišvengiamai būčiau nusprendęs, kad tavo tėvas susigražino jaunystę! Cin-lėjau, kai tu studijavai Pekino universitete, tu atrodei būtent taip, kaip Cziun-janis dabar!
- Dėdė U dėsto Kalifornijos universitete Berklyje. Tu juk norėjai vykti ten mokytis? Gali jo paprašyti patarimo, - sūnui pasakė profesorius Juijis.
- Dėde U, o ar lengva gauti stipendiją Berklio fizikos fakultete? – paklausė Cziun-janis.
- Na... - U Čžu-go atsakė ne iškart, - aš nelabai žinau, tačiau Berklyje gamtos moksluose stipendijų gerokai daugiau nei humanitariniuose.
- Girdėjau, kad fizikos fakultete vienam eksperimentui išleidžiama dešimtys tūkstančių amerikietiškų dolerių! – ištarė Cziun-janis su nesuvaidintu pasigėrėjimu veide.
- Amerika išties turtinga ir galinga šalis, - atsidusęs patvirtino U Čžu-go. Cziun-janis pastovėjo truputį, tada atsiprašė ir paprašė leidimo eiti. Žiūrėdamas pavymui sūnui profesorius Juijis sušnabždėjo:
- Dabar berniokai visi kaip vienas svajoja vykti į užsienį studijuoti inžinierinius mokslus.
- Tokia dabar bendra tendencija.
- Argi ne mes savo laiku visu balsu propagavome „poną Mokslą¹⁰⁾“? Štai dabar tas pats „ponas Mokslas“ į mūsų duoną kėsinasi, greitai visai be darbo liksime, - nuo tų žodžių profesorius Juijis ir U Čžu-go karčiai nusijuokė.

Profesorius Juijis atsistojo įpilti dar arbatos U Čžu-go, tačiau tasai paskubomis jį sustabdė, atsistojo pats ir tarė:
- Rytoj iš ryto turėsiu paskaitą Čženčži universitete, man reiktų grįžti anksčiau ir pailsėti, o poryt skrisiu į Vokietiją š sinologijos konferenciją. Ta geriau tądien manęs nelydėti, o dabar aš su tavimi atsisveikinsiu.

Profesorius Juijis paėmę savo svečio paltą ir padavė jį U Čžu-go.
- Tu tik pagalvok, - pratarė profesorius Juijis atsiprašančiu tonu, - tu pagaliau grįžai, o aš net vakarienei tavęs nepakviečiau. Dabar mano tokia žmona.... – jis nejaukiai nusišypsojo.
- O kur ji? Aš visai pamiršau apie ją paklausti.
- Pas kaimynus, - profesorius kiek sumišo, - užsisėdėjo prie madžongo.

- Aaa, perduok jai linkėjimus nuo manęs, - sulig tais žodžiais U Čžu-go pasuko link durų. Profesorius Juijis įprastu judesiu užsidėjo sandalus, paėmė skylėtą popierinį skėtį ir išėjo iš paskos.
- Neverta, neik, - ištarė U Čžu-go, bandydamas sustabdyti profesorių Juijį. – Tau sunku vaikščioti.
- Tu juk be skrybėlės, tad palydėsiu tave, - profesorius Juijis skylėtu skėčiu pridengė U Čžu-go galvą, paėmė jį už parankės ir jiedu nuėjo link išėjimo iš skersgatvio. Skersgatvyje buvo aklina tamsa, tik lietus be krašto ir galo. Profesorius Juijis ir U Čžu-go ėjo petys petin, žengdami per skersgatvyje atsiradusias balas, žingsnis po žingsnio, vingiuodami ir svyruodami. Kai jau beveik išėjo iš skersgatvio, U Čžu-go dusliai ištarė:
- Cin-lėjau, po kažkiek laiko, aš greičiausiai, grįšiu.
- Tu nusprendei grįžti?
- Po metų man jau bus laikas į pensiją.
- Štai kaip?!
- Aš juk ten dabar vienas, In-fen neliko, pačiam gaminti rankos nelimpa, o ir skrandis dažnokai streikuoja, a be to ... vaikų aš neturiu.
- Ech...
- Man atrodo, Nanganio rajonas pakakamai ramus, be to ir Centrinė mokslo akademija netoli.
- Nangane gyventi nėra blogai.

Lietaus lašai tekėjo pro skylę skėtyje ir krito ant profesoriaus Juijio ir U Čžu-go veidųl nuo šalčio abu įtraukė kaklus. Kai prie išėjimo iš skersgatvio pasirodė pravažiuojantis taksi, profesorius Juijis iškart jį sustabdė. Vairuotojas atidarė dureles ir profesorius Juijis ištiesė U Čžu-go ranką.

- Čžu-go, - netikėtai ištarė jis kiek drebančiu balsu, - norėjau tavęs kai ko paprašyti, tačiau vis kažkaip nepatogu buvo...
- Tai?!
- Ar negalėtum rekomenduoti manęs, jei koks universitetas kviestų dėstytojų> Aš vis tik važiuočiau padėstyti kokius metus ar kitus.
- Bet... bijau, vargu ar jie kviestų kiną dėstyti anglų literatūrą.
- Žinoma, žinoma, - profesorius Juijis pakosėjo ir nervingai nusišypsojo, - aš nevažiuočiau į Ameriką dėstyti Bairono... Gal koks kitas universitetas ieškotų kinų kalbos dėstytojo ar kažko panašaus...
- A... - U Čžu-go svyravo. – Gerai, pabandysiu tau padėti.

Įsėdęs į taksi jis dar kartą stipriai paspaudė profesoriaus Juijio ranką.

Profesorius Juijis sunkia eisena patraukė namo; jo chalato skvernai jau kiaurai permirko ir pipo prie kojų; dešinės kojos sąnarį ėmė varstyti skausmas. Šlubčiodamas jis užėjo į virtuvę, paėmė ant krosnies šylantį pleistrą su kinietišku tepalu iš vaistinės „Juišan“, nuplėšė jį ir priklijavo prie kelio. Grįžęs į svetainę pastebėjo, kad vėjas atidarė artimiausią rašomajam stalui langą ir langinė mosuoja stuksendama – bach-bach; jis paskubom priėjo prie lango ir jį uždarė skląsčiu. Po lango plyšį jis pastebėjo, kad sūnaus kambaryje tebedega šviesa: Jan-cziunis sėdėjo priešais langą akis panarinęs į knygą; jo jaunatviško veido teisingas profilis atsispindėjo lange. Profesorius Juijis net šiek tiek nusistebėjo, tarsi būtų išvydęs save, kokiu buvo jaunystėje, - jus jis pamažu užsimiršo, kaip jis atrodė anais laikais. Tačiau jis prisiminė, kad būtent Cziun-janio amžiuje, 20-ies susipažino su Ja-sin. Tąkart jie vaikštinėjo Beichajaus parke, Ja-sin ką tik buvo nusikirpusi kasą ir jos madinga šukuosena vis šiaušėsi vėjuje; ji stovėjo ant Beichajaus tvenkinio kranto apsivilkusi tamsiai mėlyna studentiška suknele, jos padalkai plaikstėsi; o vakaro žaros spinduliai tarsi padegė vandens paviršių, jos veide atsispindėdami ugniniais gaisais. Žurnale „Renesansas¹¹⁾“ jis paskelbė eilėrašti „naujosios poezijos“ stiliumi, ji skirdamas Ja-sin:

Profesorius Juijis palingavo savo nuplikusią galvą ir sumišęs nusišypsojo. Jis pastebėjo, kad ant rašomojo stalo vėjas pripūtė lietaus lašų, todėl viršuje gulėję knygos sudrėko. Rankove jis nutrynė knygų viršelius, o tada atsitiktinai paėmė vieną – tai buvo „Riteris atsiskyrėlis prie Ievų tvenkinio“ – ir vėl sėdo į krėslą. Prie silpnos lempos šviesos jis pervertė kelis puslapius, užsimerkė, nuleido galvą ir netrukus užsnūdo. Pusiau snausdamas jis neaiškiai girdėjo, kaip iki jo atsklinda medžongo kauliukų skambūs garsai ir moterų juokas.

Teibėjaus žiemos vakaras užleido vietą nakčiai, o šaltas lietus už lango vis dar lijo nesiliaudamas nė akimirkai.

¹⁾ Academia Sinica - 1928 m. įsteigta Kinijoje, o nuo 1949 m. tęsusi veiklą Taivanyje, vėliau persikėlus į naują vietą Teipėjaus Nangano rajone. Tai autoritetingiausia Kinijos respublikos įstaiga.

²⁾ Beipinas - Pekino pavadinimas Kinijos respublikoje naudotas 1928-49 m., kai šalies oficialia sostine buvo Nankinas.

³⁾ Chutunai - taip kinų kalbos šiaurės dialektu (mandarinų kalba) vadinami siauri skersgatviai senuose vienaaukščiuose rajonuose. Čia kalbama apie chutunus istoriniame Pekino centre aplink Uždraustąjį miestą, Sičeno ir Dunčeno rajonuose.

⁴⁾ „Pabaigti su Konfucijaus krautuvėle“ – vienas „Gegužės 4-sios judėjimo“ šūkių, nukreitas, tiesa, ne prieš Konfucijaus mokymą, o prieš tradicionalistus, konfucionizmo autoritetą panaudojančius kovai su naujomis visuomeninėmis tendencijomis.

⁵⁾ Čžao šeimos teremas - Mingų dinastijos (16 a. vidurys) valdymo laikų architektūrinis ansamblis istoriniame Pekino centre sudegintas studentų 1919 m. gegužę.

⁶⁾ Cao Žu-linis (1877-1966) – projaponiškai nusiteikęs politikas nuo Pekino vyriausybės pasirašęs sutartį, tuo pačiu sutikdamas teritorinėms nuolaidoms Japonijai.

⁷⁾ „Gražinkite mums Cindao“ – Cindao kartu su vokiečių koncesijomis Šanduno provincijoje atiteko Japonijai pagal Versalio taikos sutartį, kas ir suerzino kinų visuomenę ir atvedė į pilietinį protestą.

⁸⁾ Siuan-czunas (685-762) Tangų dinastijos imperatorius (712-756). Toliau tekste Min-huanas (Šviesusis imperatorius) – dar vienas šio imperatoriaus epitetas.

¹⁰⁾ „Ponas Mokslas“ kartu su „ponia Demokratija“ – du pagrindiniai principai, kurių Kinijoje siekė studentiško „Gegužės 4-osios judėjimo“ ir jį pratęsusio „“Judėjimo už naująją kultūrą“ dalyviai.

¹¹⁾ „Sinčao“ (angl. The Renaissance) žurnalą leido Pekino universitete 1919-21 m.; jame spausdino „Judėjimo už naująją kultūrą“ literatūrinius ir publicistinius kūrinius, tame tarpe ir „naująją poeziją“, atsisakiusią klasikinės kinų poezijos formų.

ⁿ¹⁾ Kunciu - „Kunšanio opera“, seniausia mus pasiekusi kinų operos (klasikinės muzikinės dramos) forma, atsiradusi Kunšanyje Cziansu provincijoje (Wu kultūrinėje srityje) Juanių dinastijos (1271-1368) pabaigoje – Mingų dinastijos pradžioje. Populiarumo viršūnę pasiekė Mingų dinastijos pabaigoje ir Čingų dinastijos (1644-1911) pradžioje. 20 a. pradžioje buvo ties išnykimo riba, tačiau vėliau atgaivinta entuziastų ir palaikomas Komunistų partijos. Vėl nukentėjo per „Kultūrinę revoliuciją“, atgimdama 3-me tūkstantmetyje. 2001 m. įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Išsiskiria švelniu ir aiškiu vokalu, melodijos malonios ir subtilios. Turėjo didelį poveikį kitoms operos atmainoms. Išskirtiniai kūriniai: 55 veiksmų Tan Son-czu „Bijūnų pavėsinė“, Hun Šeno (1645-1704) „Nemirtingumo rūmai“... Jai adaptuota nemažai kinų klasikinių kūrinių (pvz., „Kelionė į Vakarus“, 16 a. romanas).

ⁿ²⁾ Gomindanas - Kinijos nacionalistų partija, Sun Jatseno įkurta 1919 m. 1928 m. po Šiaurės ekspedicijos ši partija pradėjo kontroliuoti Kinijos žemyninę dalį. 1949 m. pralaimėjo pilietinį karą su Kinijos Komunistų partija ir buvo priversta pasitraukti į Taivanį, kur užtikrino Kinijos Respublikos tęstinumą ir yra viena didžiųjų Taivano politinių jėgų iki šių dienų. Po pirmųjų demokratinių rinkimų 1986-ais priversta varžytis su kitomis partijomis ir kelis kartus buvo išstumta į opoziciją pagrindinės varžovės, Demokratinės pažangos partijos. Ji pasisako už Kinijos suvienijimą, skirtingai nuo partijų grupės, esančios už Taivanio nepriklausomybę.

ⁿ³⁾ Xiandai Wenxue („Šiuolaikinė literatūra“) – literatūrinis žurnalas Taivanyje, Taivanio universiteto studentų įsteigtas 1960 m. Leidžiamas kas du mėnesiai. Jame buvo spausdinami jaunųjų literatorių debiutiniai kūriniai modernistiniu stiliumi. Ėjo iki 1973 m.

ⁿ⁴⁾ Cao Siue-činis (apie 1715-1763) – kinų rašytojas, laikomas pirmų 80-ies „Sapnas raudonajame paviljone“ (pradžioje vadinto „Užrašais apie akmenį“) skyrių autoriumi. Tai vienas iš 4-ių klasikinių kinų romanų. Ji s iškart sukėlė įvairių reakcijų, o romane kalbėjo visi – ir paprasti žmonės, ir kilmingieji. Jame realistinis stilius sujungtas iš budistinės idėjos apie pasaulio iliuzoriškumą. Tai ir gražus meilės romanas, kuriame dvarininkų aristokratijos atstovas sukyla prie feodalinę tvarką ir siekia tyros meilės. Jo mylimojo yra tipiška silpna moteris, feodalinės visuomenės auka.

ⁿ⁵⁾ Tan Son-czu (1550-1616) – kinų dramaturgas ir poetas. 1598 m. pasitraukęs iš valdininko pareigų ima rašyti pjeses; aplink jį formuojasi dramaturgijos mokykla, imta vadinti Linčuano. Jo pjesės, bendrai vadinamos „Keturiais sapnais“, tebeatliekamos kunciu operos scenoje. Žinomiausiomis yra „Purpurinė fleita“ (1579) – apie nelaimingą aktorės ir kilmingojo meilę; „Bijūnų pavėsinė“ (1598) – apie meilę, gebančią prikelti iš numirusiųjų, „Nanės sapnas“ ir kt.

ⁿ⁷⁾ Liu Yu-ksi (772–842) – kinų poetas, eseistas, filosofas. Eilėraščius pradėjo rašyti nuo vaikystės. Išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo aukštas pareigas, tačiau 815 m. už satyrinius eilėraščius užsitraukė nemalonę. Parašė apie 800 eilėraščių ir nemažai esė valstybinėmis ir visuomeninėmis temomis. Buvo laikomas satyros meistru. Tačiau rašė ir lyrika juefu stiliumi, t.y. perteikiant liaudies dainas ir balades. Iš jų žinomiausias – „Bambuko šakelės giesmė“. Su kitais poetais vedė filosofinius disputus apie dangaus dualumą – esė „Tianlun Šu“ tam tikru lygiu sąveikauja dangus ir žemė, kartais dominuojant viena,, o kartais kitam.

ⁿ⁸⁾ Medžongas - kinų azartinis žaidimas panaudojant žaidimo kauliukus. Jį žaidžia 4 žaidėjai (kiekvienas už save). Labai paplitęs Kinijoje, Japonijoje ir kitose pietryčių Azijos šalyse. Žaidžiama plytelėmis, primenančiomis domino kauliukus pagal į pokerį panašioms taisyklėmis. Žaidime yra atsitiktinumo elementas, kuris gali būti tiek nežymus, tiek lemiamas. Žaidimo tikslas – surinkti kuo daugiau taškų surenkant tam tikras kombinacijas. Žaidimas iš žaidėjų reikalauja patirties, atminties ir atidumo.

ⁿ⁹⁾ Venčžou - gatvė yra Taipėjaus Daan‘o rajone, kuris yra vienas tankiausiai apgyvendintų rajonų, kuriame randasi Taipėjaus valstybinis, technologinis ir pedagoginis universitetai ir didžiausias Taipėjaus parkas, garsūs naktiniai turgūs Tunhua ir Šida. Joje namai nėra labai nauji ir joje išlikę nemažai istorinių namų. Ji mėgstama „baltųjų apykaklių“ jaunimo, čia daug parduotuvių, kavinių, restoranų.

ⁿ¹⁰⁾ Central Daily News - oficialus Gomindano laikraštis, vienas seniausių kinų kalba, leidžiamas nuo 1928 m. Nuo 2006 m. birželį dėl skolų nutrauktas popierinės versijos spausdinimas ir dabar jis liko tik internete. 2018 m. gegužę jo svetainė uždaryta.

ⁿ¹¹⁾ Taipėjaus Sunšanio aerouostas (TSA) – vidutinio dydžio komercinis aerouostas ir karinė bazė Taipėjaus Sunšanio rajone. Aerouostas yra miesto ribose pietiniame Cziluno upės krante ir jo plotas 182 ha. Pastatytas 1936 m. per Japonijos okupaciją kaip karinė aviacijos bazė. Civiliniai reisai pradėti 1950 m.

ⁿ¹²⁾ Lunczinio arbata („Drakono šulinys“) – žalios arbatos iš Kinijos Džedziango provincijos atmaina. Paprastai ruošiama rankomis, todėl jos kaina kiek aukštesnė nei kitų rūšių. Arbata būna gelvai žalsva su švelniu subtiliu aromatu ir turtingu skoniu. Pavadinimą gavo nuo kalnų rajono, kuriame yra Lunczinio kaimas. Anot padavimo, Čingų imperatoriaus Siuanjė anūkas lankėsi prie Sichu ežero. Ten Liūto kalno papėdėje prie Chuguno šventyklos augo 18-a arbatos krūmų. Pavaišintas vietine arbata ją gerai įvertino ir tiems 18-ai krūmų suteikė ypatingą titulą, o aukščiausia Lunczinio rūšis iki šiol laikoma gunča (arbata imperatoriui).