V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
Kalba Niujorko Manheteno institute, 1992 m.

Apie autorių

Vidia Surajprasad Naipaul (1932-2018) – Trinidado ir Tobago rašytojas, rašantis anglų kalba, Nobelio premijos laureatas (2001). Jo romanai aptaria Britų imperijos kolonializmo palikimą; jis taip pat rašo negrožinę literatūrą, kelionių įspūdžius ir esė. Parašė romanus „Paslaptingas masažistas“ (1957), „Pono Bisvaso namas“ (1961), „Netikri“ (The Mimic Men, 1967), „Partizanai“ (1974), „Kelias į pasaulį“ (1995), „Pusiau gyvenimas“ (2002) ir kt. Išleido apsakymų rinkinius „Migelio gatvė“ (1959), „Vėliava saloje“ (1967). „Laisvoje šalyje” (1971; The free state) įtraukta į Bukerio premijos dešimtmečio geriausių knygų sąrašą.
Mirė 2018 m. rugpjūčio 11 d. savo namuose Londone - ir jis paliko daugiau, nei vien brūkšnelį tarp dviejų datų.

Ši kalba paimta iš leidinio „Rašytojas ir pasaulis“ (The Writer and the World, 2002).

Šį pasisakymą pavadinau „Mūsų universalioji civilizacija“. Antraštė gana iššaukianti, todėl mane kiek glumina. Todėl pabandysiu paaiškinti, kaip ji atsirado. Neturiu vieningos pasaulėžiūros teorijos. Man žmonės ir aplinkybės visada konkretūs, visada saviti. Štai kodėl keliauji ir rašai: kad išsiaiškintum. Kitaip elgtis – reiškia žinoti atsakymus anksčiau, nei sužinai problemą. Tai irgi priimtas darbo metodas, ypač jei esi politinis, religinis ar rasės misionierius. Tačiau man tai būtu sunkoka.

Todėl, kai man pasiūlė pasisakyti čia, aš pamaniau, kad bus naudinga išsiaiškinti, kokie tipo klausimai domina jūsų instituto darbuotojus. Vidia S. Naipaul and his first wife> Tuo metu Anglijoje buvojo instituto vyresnysis bendradarbis Maironas Magnetas. Mes pasikalbėjome telefonu. Po kelių dienų jis atsiuntė man ranka surašytą klausimų sąrašą. Klausimai buvo labai rimti, labai svarbūs.

Ar tiesa, kad mes – mūsų bendrijos – stiprūs tik tiek, kiek tvirti mūsų įsitikinimai? Ar įsitikinimams ir moraliniams principams pakanka, kad juos aistringai išdėsto? Ar aistra yra pakankamas moralės pateisinimas? Ar nepriklausomi įsitikinimai ir moraliniai principai, ar jie atspindi kažką esminga kultūroje, kurioje paplitę?

Buvo nesunku už to pamatyti kažkokį pavojų. Aiškiai matėsi susirūpinimas tam tikrais fanatizmais „ten pas juos“. Tuo pat metu skverbėsi tam tikras filosofinis drovumas dėl to, kaip išreikšti tą pavojų, nes niekas nenori, kad žodžiai ir koncepcijos rikošetu trenktų tau. O jūs žinote, kaip naudotis žodžiais: aš civilizuotas ir stiprus; tu barbaras ir fanatikas; jis primityvus ir apakintas. Aš, žinoma, buvau klausiančiojo pusėje ir suvokiau paslėptą klausimų prasmę. Tačiau kitas kelias dienas – galbūt todėl, kad iš dalies buvau nuošaly – suvokiau, kad nepriimu pesimizmo, besislepiančio po tais klausimais. Pagalvojau, kad ir pats jų pesimizmas, ir filosofinis jų drovumas liudija apie juos užduodančios civilizacijos galią. Taip ir susiformavo mano pranešimo tema: „Mūsų universalioji civilizacija“.

Nebandau duoti šios civilizacijos apibrėžimo. Kalbėsiu apie ją asmeniškai. Pirma, tai civilizacija, davusi man profesionalaus rašymo idėją. Joje galėjau užsiimti rašymu kaip profesija. Norint būti rašytoju, reikia tam tikro pastabumo. O pastabumas atsiranda – ar nukreipiamas – intelektualiąja atmosfera.

Kartais atmosfera būna pernelyg suvaržyta, civilizacija pernelyg išbaigta, ritualizuota. Prieš 11 m., keliaudamas Javoje, susipažinau su jaunu vyriškiu, kuris labai norėjo tapti poetu, gyventi dvasinį gyvenimą. Tas poreikis atsirado pas jį šiuolaikinio išsilavinimo dėka; tačiau jam buvo sunku paaiškinti motinai, ko jis siekia. Motina buvo kultūringa ir išsilavinusi moteris, - pabrėžiu. Subtili išore, puošni apranga ir kalba. Jos manieros buvo giminingos menui – Javos rūmų manieros.

Ir paklausiau jauną vyrą – atsimindamas, kad esame Javoje, kur senovės epas tebegyvena lėlių teatro populiariajame mene, - paklausiau: „Ar tavo motina slapta nesididžiuoja, kad esi poetas?“ Jis atsakė angliškai (užsimenu apie tai, kad parodyčiau jo išsilavinimo lygį Javos gilumoje): „Ji neturi mažiausio supratimo, ką reiškia būti poetu“.

O poeto draugas ir skatintojas, vietos universiteto dėstytojas, pasisakė dar stipriau: „Vienintelis būdas paaiškinti motinai, ką jis daro – tai pasakyti, kad jis yra poetas klasikine prasme. Ir ji tai palaikys absurdu. Atmes kaip kažką neįmanoma“. Atmes kaip neįmanoma, nes poeto motinai jos šalies epai – o jai tai tarsi šventieji raštai – jau egzistuoja, jau parašyti. Juos tereikia tik studijuoti arba ieškoti juose patarimų.

Motinai visa poezija jau parašyta. Ta knyga, vaizdžiai sakant, jau užversta. Poezija – jos išbaigtos kultūros dalis. Kai jos 28 m. amžiaus sūnus, jau ne jaunuolis, sako, kad ketina būti poetu, tai tarsi kitoje kultūroje tikinti motina klaustų sūnaus-rašytojo, ką jis dar ketina parašyti, ir išgirstų: „Ketinu Bibliją papildyti dar viena knyga“. Arba, paėmus kitą palyginimą, vyriškis būtų panašus į Borcheso apsakymo veikėją, kuris ėmėsi perrašyti „Don Kichotą“. Ne perpasakoti, ne nukopijuoti originalą, o nepaprastų protinių pastangų dėka atkurti pasakojimą, visiškai sutampantį su Servanteso knyga.

Aš supratau, kokia nepaprasta vyriškio padėtis Javos gilumoje. Juk jo kultūrinė terpė mažai skyrėsi nuo mano indiškosios aplinkos Trinidade. Buvome kaimo žemdirbiais, kilę iš Indijos emigrantų. Norą tapti rašytoju manyje įdiegė tėvas, iš jo gavau ir pradinę sampratą apie tą dalyką. Jis gimė 1906 m., buvo anūkas žmogaus, į Trinidadą atvežto dar kūdikiu. Kažkaip, nepaisant, kad maža kaimo kolonija to niekaip neskatino, tėvui kilo noras rašyti. Jis tapo žurnalistu, nes žurnalistikos galimybės mažoje kolonijoje buvo visai menkos.

Buvome apeigų ir šventraščių tauta. Turėjome savus epus – tokius, kaip Javoje; juos nuolat mums giedojo arba deklamavo. Tačiau negalima pasakyti, kad buvome literatūrinė tauta. Mūsų literatūra, mūsų tekstai neragino tirti mūsų pasaulio; netgi atvirkščiai, jie buvo kultūrinėmis atžymomis, mūsų pasaulio pilnumo liudininkais – ir išorėje tūnančio svetimumo. Nemanau, kad mūsų giminėje kam nors, išskyrus tėvą, buvo atėję į galvą kurti originalius tekstus. Ta idėja tėvui atėjo Trinidade, kur buvo įsišaknijusi anglų kalba, - nepaisant nepalankiai kultūrinei aplinkai. Idėja, priklausiusi aukštesniajai civilizacijai ir susijusi su kalba. Ir jos dėka tėvas gavo tam tikrą supratimą apie literatūrines formas. Jei rengiesi tapti rašytoju, vien pastabumo neužtenka. Būtina rasti literatūrines formas, kurios įkūnys ir iš išreikš tavo pastabumą; o literatūrinės formos – poezijoje, dramoje ar prozoje – dirbtinės ir nuolat kinta.

Tai sugebėjau įsisavinti būdamas visai jaunas. Labai jaunas, tarp pusmilijoninio Trinidado periferijos skurdo ir skurdumo, manyje užgimė troškimas rašyti knygas, o konkrečiai – romanus, kuriuos tėvas įsivaizdavo kaip aukščiausią formą. Tačiau knygos sukuriamos ne vien vaizduotėje. Knyga – fizinis objektas. Norint ją parašyti, reikia tam tikro pastabumo, reikia kalbos ir tam tikros išsireiškimo dovanos, reikia įvaldyti savitą literatūrinė formą. Kad tavo vardas atsirastų viršelyje, reikia, be tavęs, didžiulio išorinio aparato. Reikia leidėjų, redaktorių, dailininkų, spaustuvininkų, įrišėjų, pardavėjų, kritikų, laikraščių, žurnalų ir televizijos, kur kritikai galėtų išsisakyti, ką jie galvoja apie knygą; ir, žinoma, reikia pirkėjų bei skaitytojų.

Pabrėžiu tą žemiškąją dalyko pusę, nes lengva ją palaikyti duotybe, kažkuo savaime suprantamu; lengva apsiriboti vien tik asmenine romantiškąja rašymo puse. Kūrimas – asmeninis aktas, tačiau išleista knyga, pradėjusi gyventi, liudija apie tam tikros visuomenės dalies bendradarbiavimą. Visuomenė vienaip ar kitaip organizuota komerciškai. Ji irgi turi kultūrinius ir protinius poreikius. Ji netiki, kad visa poezija jau sukurta. Jai reikia naujų stimulų, naujos literatūros ir ji turi pasiūlos vertinimo priemones.

Tokios bendruomenės Trinidade nėra. Todėl, jei ketinau tapti rašytoju ir gyventi iš savo knygų, buvo būtina persikelti į tokią bendruomenę, kurioje rašytojo gyvenimas įmanomas. Man tuo metu tai reiškė išvažiuoti į Angliją. Aš važiavau iš periferijos, pakraščio, į vietą, kuri man buvo centru, ir tikėjausi, kad man atsiras vieta centre. Pagalvojus, turėjau didelius poreikius – gerokai daugiau norėjau gauti iš centro nei savo bendruomenės. Centre, galų gale, savi interesai, savas požiūris į pasaulį, savas supratimas apie tai, ko jam reikia iš mano romanų. Mano temos buvo nuo to nutolę; tačiau maža vietelė 6-to dešimtmečio Anglijoje man atsirado. Aš sugebėjau tapti rašytoju ir profesionaliai kurti. Tam prireikė laiko. Man sukako 40-mt ir aš jau 15 m. spausdinausi Anglijoje, kol mano knygą išleido JAV.

Tačiau 6 dešimtmetyje Anglijoje aš suvokiau, kad man kaip rašytojui kitos vietos nėra. Ir jei jau bandytume charakterizuoti universaliąją civilizaciją, tai pasakyčiau, kad tai civilizacija, kuri pametėjo mintį apie literato profesiją ir paskatino ta profesija užsiimti. Kuri davė priemones tam, kad galima būtų įgyvendinti tą norą, leido iš periferijos persikelti į centrą. Ta civilizacija jungia mane ne tik su publika, net ir jau nejaunu javiečiu, išauklėtame tokioje pat ritualizuotoje atmosferoje, kaip ir aš, - ir taip pat, kaip aš, paveiktam išorinio pasaulio įtakos, paskatinusios rašyti.

Šiandien pradedančiajam rašytojui vietose, kaip Java ar Trinidadas, lengviau: temos, ankščiau tolimos, jau ne tokios. Tačiau aš niekada nelaikiau savo profesijos kaip kažko man teisėtai suteikto. Pasaulyje vis dar daug sričių, kur kultūrinių ir ekonominių sąlygų, apie kurias kalbėjau, nėra ir toks žmogus kaip aš negali tapti rašytoju. Nebūčiau galėjęs tapti rašytoju islamo pasaulyje; Kinijoje; Japonijoje – japonai duoda vietos literatūrinei kultūrai tik tų šalių, su kuriomis lenktyniauja. Nebūčiau galėjęs tapti tokiu rašytoju, kokiu esu, nei Rytų Europoje, nei Tarybų Sąjungoje. Abejoju, ar mano talentai būtų tikę net Indijai.

Dabar turi būti suprantama, kaip svarbu buvo man žinoti jaunystėje, kad galiu persikelti iš pakraščio į centrą, iš Trinidado į Londoną. Siekis tapti rašytoju suteikė tokią galimybę. Trinidadas it Tobago Nepaisant mano kilimo ir Trinidado kultūrinės terpės, aš vis tik laikiau savaime suprantama, kad kažkokia svarbia savo dalimi priklausau platesnei civilizacijai. Tą patį, manau, galima pasakyti apie mano tėvą, nors jis buvo arčiau mūsų indiškos ir induistinės praeities būdo.

Tačiau visai neseniai aš neformulavau universaliosios civilizacijos idėjos – tai atsitiko prieš 11 m., kai ilgai keliavau po nearabiškas musulmoniškas šalis, bandydamas suprasti, kad jas taip uždegė. Musulmoniškas užsidegimas tuo metu tik tik pradėjo ryškėti.

1979 m. žodis „fundamentalizmas“ musulmonų atžvilgiu laikraščiuose taikytas retai; jie dar nepriaugo prie tos koncepcijos. Daugiau buvo kalbama apie :islamo atgimimą" Ir tikrai, pašaliniam stebėtojui tai atrodė mįsle. Islamas, kuris, matyt, tiek mažai galėjo duoti savo pasekėjams 19 a. ir 20 a. pirmoje pusėje, - ką gi jis galėjo pasiūlyti gerokai labiau išsilavinusiam, gerokai spartesniam 20 antros pusės pasauliui?

Mano šeimos ir Trinidado indų adaptacija prie kolonijinio Trinidado ir tuo pačiu prie 20 a. vyko skausmingai. Mums, Azijos tautai, gyvenančiai instinktyvų ritualizuotą gyvenimą, sunku buvo sau atrasti mūsų istorijos idėją ir išmokti gyventi suvokiant savo politišką bejėgiškumą. Labai sunki buvo ir socialinė adaptacija. Pvz., mūsų kultūroje santuokos visada vyko tėvų susitarimu. Prireikė laiko ir daug sugriautų likimų, kad tas paprotys atmirtų. Visa tai vyko kartu su asmeninio intelektualiu vystymusi, apie kurį kalbėjau.

Ir kai prasidėjo mano kelionės po musulmoniškus kraštus, aš maniau, kad keliausiu tarp gyventojų, panašių į mano žemiečius.

Nemaža indų dalis – musulmonai; mes su jais turime bendrą imperinę, kolonijinę istoriją. Aš galvojau, kad religinis skirtumas neesminis. Aš galvojau, kad tikėjimas, taip sakant, eina savo keliu, o žmonės, gyvenantys konkrečiu istorijos laikotarpiu, turi patirti tokius pačius stimulus.

Tačiau pasirodė, kad ne. Musulmonai sakė, kad religija jiems – svarbiausia. Ir iš tikro, ji sudarė milžinišką skirtumą. Kartoju: aš keliavau po nearabišką musulmonišką pasaulį. Islamas gimė kaip arabų religija; jis plito kaip arabų imperija. Irane, Pakistane, Malaizijoje, Indonezijoje, kurias kirto mano kelias, keliavau tarp žmonių, atsivertusių į svetimą tikėjimą. Aš keliavau tarp žmonių, kuriems teko prisitaikyti dukart: prie europinių 19 ir 20 a. imperijų, o prieš tai – prie arabų tikėjimo. Galima net sakyti – keliavau tarp tautų, dukart kolonizuotų, dukart atitrauktų nuo šaknų.

Todėl greitai supratau: nė viena kolonizacija nebuvo tokia visaapimanti, kaip atėjusi su arabų tikėjimu. Kolonizuotos ar nugalėtos tautos gali netekti tikėjimo savimi. Musulmonų kraštuose, apie kuriuos kalbame, tas netikėjimas savimi pasiekė religinio įkarščio lygį. Viena iš arabų tikėjimo dogmų yra ta, kad viskas, kas buvo iki šio tikėjimo, buvo bloga, buvo erezija, paklydimas. Tikratikių prote ir širdyje nėra vietos iki-musulmoniškai praeičiai. Todėl požiūris į istoriją čia visai kitoks, nei kitose vietose: nėra jokio noro gilintis kaip galima toliau į praeitį, kuo daugiau apie ją sužinoti.

Persijos didinga praeitis – Antikos laikais ji buvo Graikijos ir Romos varžovė. Tačiau 1979-ųjų Irane jūs tuo nepatikėtumėte – iraniečiams didybė ir tiesa prasidėjo su islamo atėjimu. Pakistanas buvo labai jauna musulmoniška šalis. Tačiau pats kraštas labai senas. Pakistane yra labai senų miestų Mochendžo-Daro ir Harapos griuvėsiai. Pasakiški griuvėsiai, kurių atradimas 20 a. pradžioje naujai nušvietė subkontinento istoriją. Ne tiesiog iki-islamiški griuvėsiai – o galbūt iki-indiškieji. Buvo ten iš britų paveldėta archeologijos valdyba, stebėjusi paminklines vietas. Tačiau buvo ir priešinga kryptis, stiprėjanti su fundamentalizmu. To požymiu gali būti laiškas į redakciją, paskelbtas mano buvimo ten metu. Tų miestų griuvėsius, rašė autorius, reikia apkabinėti Korano citatomis, nurodančiomis, koks likimas ištinka netikinčiuosius.

Tikėjimas atšaukė praeitį. O kai praeitis atšaukiama tokiu būdu, nukenčia ne tik istorijos idėja. Kai aš buvau Pakistane, laikraščiai spausdino straipsnius apie Sindo užėmimo metines. Tai buvo pirmoji arabų užgrobta Indijos subkontinento dalis. Ji buvo užimta 8 a. pradžioje. Sindas, milžiniška šalis, apimanti pietinę Afganistano dalį ir pietinę Pakistano dalį, tuo metu buvo induistinė-budistinė valstybė. Braminai, iš esmės, nesuprato išorinio pasaulio; budistai laikė,kad negalima atimti svetimos gyvybės. Galima sakyti, ši karalystė tik ir laukė, kad ją užkovotų. Tačiau ją užėmė negreit; ji buvo toli nuo arabų centro, jas skyrė plačios dykumos. 6 ar 7 arabų ekspedicijos sužlugo.

Kartą pats trečiasis kalifas, trečiasis Pranašo įpėdinis, pašaukė pagalbininką ir paklausė: „O Chakimai, ar matei Indostaną ir ar viską apie jį sužinojai?“ Chakimas atsakė: „O taip, tikratikių valdove“. Kalifas paliepė: „Apibūdink jį“. Chakimo atsakyme nuskambėjo pyktis ir nusivylimas: „Vanduo ten tamsus ir purvinas, - pasakojo Chakimas. – Vaisiai kartūs ir nuodingi. Žemė akmenuota ir sūri. Mažą armiją greitai sunaikins; didelė – greitai mirs iš bado“. To turėjo pakakti kalifui, tačiau tikėdamasis išgirsti ką nors padrąsinančio, jis paklausė: „O kokie ten žmonės? Teisūs jie ar nesilaikantys žodžio?“ Aišku, kad teisiuosius lengviau pavergti, lengviau iš jų atimti pinigus. Tačiau Chakimas su pasišlykštėjimo atsakė: „Žmonės sukti ir melagiai“. Ir čia kalifas išsigando – Sindo gyventojai, kaip atrodė, buvo grėsmingu priešininku, - ir liepė daugiau nebandyti užimti Sindo.

Tačiau labai jau gundantis buvo Sindas. Arabai vėl ir vėl bandė jį užimti. Arabų, įkvėptų naujojo tikėjimo, organizuotumas, atkaklumas ir dvasia pasaulyje, vis dar gentinėje santvarkoje ir susiskaidžiusiame, užtikrino lengvus užkariavimus. Arabų atkaklumas buvo tarsi ispanų atkaklumas Naujajame pasaulyje po 8 amžių. Beje, ir patys ispanai buvo arabų užkariauti ir kelis amžius buvo jų valdžioje. Ispaniją arabai užėmė beveik tuo pačiu metu kaip ir Sindą.

Sindą galutinai užkariavo kariai iš Irako, o jiems iš Kufos*) miesto vadovavo Irako valdovas Hadadas. Ideologija yra šalutinis veiksnys, patikinu jus. Sindo užkariavimo tikslas – o apie šį užkariavimą mąstė vos ne nuo naujos religijos įsigalėjimo laikų – užkariavimo tikslu visada buvo vergai ir grobis, o ne tikėjimo platinimas. Ir kai pagaliau Hadadas gavo Sindo valdovo galvą, 60 tūkst. vergų ir penktadalį grobio, kaip nurodė religinis įstatymas, jis, parkritęs ant kelių, palietė kakta žemę, sukalbėjo padėkos maldą Dievui ir jį išaukštino, sakydamas: „Dabar gavau visas brangenybes, atviras ir slaptas, ir kitus turtus, ir vadovavimą pasauliui“.

Kufoje buvo garsi mečetė. Hadadas ten sukvietė žmones ir jiems pasakė: „Gera naujiena ir sėkmė Sirijos ir Arabijos gyventojams, sveikinu jus užkariavus Sindą ir užgrobus didelius turtus, kuriais juos apdovanojo didis ir visagalis Dievas“.

Cituoju 13 a. persų kūrinį „Šachnamė**) “. Tai pagrindinis informacijos šaltinis apie Sindo užkariavimą. Stebinančiai šiuolaikinis stiliumi, geras ir veržlus pasakojimas su patraukliomis detalėmis bei dialogu. Jis pasakoja siaubingą grobimo ir žudynių istoriją – arabų armijai buvo leista žudyti kelias dienas po kiekvieno Sindo miesto užėmimo; tada grobį suskaičiuodavo ir padalindavo tarp karių, atidėję penktąją dalį kalifui. Tačiau persų autoriui tas pasakojimas, parašytas po 5 a. – tik „malonus pasakojimas apie užkariavimą“. Tai arabiškas ar musulmoniškas imperinis kūrinys. Praėjus 5 šimtmečiams – nors tuoj tuoj įsiverš mongolai – tikėjimas dar stiprus; naujo moralinio Sindo sunaikinimo įvertinimo kaip nėra taip nėra.

Tam įvykiui ir buvo skirti laikraščių straipsniai, kai buvau Pakistane 1979-ais. Buvo kariškio straipsnis apie pergalingąjį arabų karo vadą. Autorius stengėsi būti teisingas kariniu požiūriu abiem pusėms. Ir gavo velnių iš Nacionalinės istorinių ir kultūrinių tyrinėjimų komisijos.

Štai ką rašė pirmininkas: "Aprašant herojaus įvaizdį reikia naudotis tinkama frazeologija. Straipsnyje gausu tokių išsireiškimų, kaip 'įsiveržę kariai', 'gynėjai', 'Indijos armija', kovojusi drąsiai, nedelsusi persekioti 'besitraukiantį priešininką'. Dar labiau jai kenkia neobjektyvūs tokio tipo tvirtinimai: 'Jei radža Dacharas būtų herojiškai gynęs prieigas prie Indo ir neleidęs Kasimui persikelti, mūsų subkontinento istorija būtų kitokia'". Nesuvokiama – tai sako Nacionalinės istorinių ir kultūrinių tyrinėjimų komisijos pirmininkas – sveikinas autorius herojaus pralaimėjimą ar liūdi dėl jo priešininko pralaimėjimo. Praėjo 1200 m., o šventasis karas tebesitęsia. "Herojus" – arabų grobikas, tikėjimo nešėjas. "priešininkas", kurio pralaimėjimą reikia šlovinti – o aš tai skaičiau Sinde – Sindo gyventojas. Tikėti – vadinasi turėti vienintelę tiesą; o tos tiesos turėjimas daugelį dalykų apverčia nuo kojų ant galvos. Laiką iki tikėjimo atėjimo reikia vertinti vienokiu matu; tai, kas buvo Sinde atėjus tikėjimui – kitokiu. Tikėjimas pakeitė vertybes, supratimą apie teisingą elgesį.

Taip aš ne tik ėmiau suprasti, ką turi omenyje pakistaniečiai, sakydami, kad islamas visiškai apima gyvenimą, paliečia visas jo puses; aš supratau, kad, nors ir kilęs iš to paties subkontinento, praėjau kitu keliu. Manyje ėmė vystytis universaliosios civilizacijos idėja – kurioje, išaugęs Trinidade ir pats to nesuvokdamas, gyvenau arba buvau jos dalis.

Gimęs induistinėje aplinkoje su jos instinktyviu, ritualizuotu gyvenimu, bręsdamas esant mažai ką žadančiomis kolonijinio Trinidado aplinkybėmis, aš, kaip jau sakiau, praėjo daugelį pasaulio pažinimo etapų. Geriau nei mano seneliai pažinau Indijos istoriją ir meną. Jie turėjo apeigas, epus, mitus; jų asmenybes apibūdina ta terpė; už jos buvo jiems neįžvelgiama tamsa. Aš neturėjau apeigų ir mitų; juos mačiau tik iš tolo. Tačiau mainais man buvo duota mokslo tyrimų ir priemonių idėja. Man paties apsisprendimas buvo svarbesnis dalykas. Mane formavo įvairūs elementai. Tačiau tai netrukdė vystymuisi. Mano rankose buvo visi pažinimo vaisiai – ta peasme, kad galėjau prie jų prieiti. Galvoje galėjau nešioti 5-6 skirtingas kultūrines idėjas. Kai ką žinojau apie savo protėvius I jų kultūrą; kažką žinojau apie Indijos kultūrą ir jos politinę vietą. Žinojau, kur gimiau, ir žinojau tos vietos istoriją; turėjau Naujojo pasaulio jutimą. Kai ką žinojau apie mane dominančias literatūrines formas ir žinojau, kad privalau pervažiuoti į centrą, jei noriu užsiimti pasirinkta profesija.

Dabar, keliaudamas po nearabiškas musulmoniškas šalis, pasijutau tarp kolonijinių tautų, tikėjimo atskirtų nuo besiplečiančio intelektualaus gyvenimo, nuo proto ir jausmų gyvenimo įvairovės, nuo visa, į ką įaugau kitoje Žemės rutulio pusėje. Buvau tarp žmonių, kurių asmenybė daugiau ar mažiau buvo uždaryta tikėjime. Buvau tarp žmonių, trokštančių grynumo.

Malaizijoje mačiau aistringą troškimą atsikratyti savo praeities, išsivalyti nuo gentinių ir animalistinių apraiškų, viso pasąmoningo praeitimi apsunkinto gyvenimo, jungiančio žmogų su gimtąja vieta. Mačiau norą atsiskirti nuo visų tautinės kultūros lobių, kurie kitur yra poezijos rūda ir ją skatinanti. Jie troško – patys rimčiausi Malaizijos musulmonai – būti tik su tuo savo importuotu arabų tikėjimu. Man susidarė įspūdis, kad jie nori išvalyti savo mąstymą, padaryti jį tuščiu lapu, kad tik būti su savo tikėjimu ir niekuo daugiau. Tokios pastangos, tokia sau užsidėta tironija. Jokia kolonizacija negali būti gilesnė ir pilnesnė, nei tikėjimo kolonizacija.

Kol tikėjimas laikėsi, kol jis neturėjo varžovų, pasaulis, galbūt, buvo vientisas. Tačiau kai iš šalies įsiveržė galinga aplinkinė civilizacija, žmonės nežinojo, ką daryti. Ir padarė tai, ką tesugebėjo – tapo dar aršesni tikėjimu, dar labiau suvaržė sa ve, dar ryžtingiau nusisuko nuo to, kas jiems atrodė nepasiekiama.

Musulmoniškas fundamentalizmas tokiose šalyse, kaip Indonezija ir Malaizija, matyt, naujas reiškinys. Europa Rytuose randasi jau seniai ir beveik visą laiką turėjo trikdžių su islamu. Ta trintis, ta dviejų pasaulių priešprieša – išorei atviro Europos ir uždaro islamo pasaulių – prieš šimtą su trupučiu metų buvo parodyta rašytojo Džozefo Konrado. Iš Lenkijos kilęs Konradas norėjo tiksliai pavaizduoti tai, ką matė savo kelionėse, ir imperializmo klestėjimo metu sugebėjo pakilti virš imperialistinio, paviršutiniško Rytų ir vietinių tautų supratimo.

Pasaulis, per kurį keliavo Konradas, jam buvo naujas. Jis į jį žvelgė atidžiai ir blaiviai. Noriu pateikti citatą iš antrosios Konrado knygos, išleistos 1896 m., kurioje jis pajuto to meto musulmonišką isteriją – isteriją, kuri praėjus amžiui, subyrėjus imperijoms, vietos tautose, jau labiau išsilavinusiose ir praturtėjusiose, virto fundamentalizmu:

„Pusnuogis, betelį žiaumojantis pesimistas stovėjo ant tropikų upės kranto, neaprėpiamų miškų pakraštyje – žmogus įpykęs, bejėgis, ir jo lūpos buvo pasirengę išrėkti piktą nepasitenkinimą; jei būtų nuskambėjęs tas šūksnis, tai būtų nuvilnijęs neliesta tankme tokia pat jėga, nuoširdumu, keistumu, kaip bet koks filosofinis šūksnis, kada nors nuskardėjęs kabinete ir užpildęs netyrą stogų ir kaminų taurę.“

Filosofinė isterija – taip norėčiau tai pavadinti, ir man atrodo, kad tai tinka ir šiandieną. Ji sugražina mane prie klausimų sąrašo, praeitą vasarą jūsų instituto vyresniojo bendradarbio Mairono Magneto atsiųsto man į Angliją. Kodėl, klausė jis, kai kurios bendruomenės ir grupės, pasinaudodamos progreso vaisiais, tuo pat metu pabrėžtinai reiškią panieką sąlygoms, skatinančioms tą progresą? Manau, kad atsakymas – filosofinė isterija. Ją sunku apibūdinti ir suprasti, o musulmoniško požiūrio pateikėjai aiškumo neįneša. Jie aiškina klišėmis – gal todėl, kad nesugeba išdėstyti savo jausmų ir minčių. Kai kuriems svarbiausia politiniai tikslai; kitiems religinės misijos, o ne mokslas.

Prieš kažkiek metų, kai dar valdė šachas, JAV išėjo jaunos Irano rašytojos romanas, kuriame buvo perteikta – švelnia, ne politine forma – ateinančios filosofinės isterijos nuojauta. Romano pavadinimas „Svetimšalė“, o autorė Nachida Rachin. Gal ir gerai, kad romanas pasirodė valdant šachui ir nelietė politikos; gal subtilūs jausmai, parodyti romane virtę politiniu protestu būtų tapę trivialiais, neįdomiais.

Knygos herojė – jauna iranietė, biologė, dirbanti Bostone. Ji ištekėjusi už amerikiečio ir tarytum sėkmingai prisitaikiusi prie to gyvenimo. Tačiau, atvykusi atostogų į Iraną, ji netenka pusiausvyros. Kyla problemų su vietine biurokratija. Ji negali gauti vizos išvažiavimui; ji jaučiasi pamesta. Jai neduoda ramybės prisiminimai apie savo užguitą vaikystę Irane su nuslopintomis seksualinėmis baimėmis; neramina tai, kas užsiliko iš ankstesnio šeimyninio gyvenimo; neramina išaugęs miestas, prigriozdintas "vakarietiškų" namų. Įsidėmėtini tie "vakarietiški" – vietoje "didelių", tarsi ir į patį Teheraną kažkas svetima iš išorinio pasaulio.

Viso to sutrikdyta, jauna moteris apmąsto savo gyvenimą JAV. Tai visai nebuvo taip aišku, kaip anksčiau atrodė. Dabar jis atrodo tuščiu laiku. Ji negali pasakyti, kad gyveno amerikietiškai. Seksualiai ir socialiai – nežiūrint į regimą pasisekimą – ji nebuvo savo gyvenimo šeimininke. Ir ji jau negali suprasti, kodėl užsiėmė moksline veikla. Visa tai perteikta labai subtiliai ir išraiškingai; mes suprantame, kad jauna moteris nebuvo pasiruošusi civilizacijų pasikeitimui, perėjimui iš uždaro Irano pasaulio – kur tikėjimas viską nusako, užpildo savimi viską, nepalikdamas laisvos kertės protui, sielai ir valiai, - į pasaulį, kuriame privalomas individualumas, atsakomybė, kur žmonės tobulėja profesiškai, siekia pasiekimų ir tiki tobulėjimu. Supratę ar pajutę tai, mes pradedame suprasti kartu su heroje, koks skausmingai tuščias buvo jos pamėgdžiojantis, automatinis gyvenimas Bostone.

Tada iš liūdesio suserga. Važiuoja į ligoninę. Daktaras supranta, kokia priežastis. Jis pats gyveno JAV; grįžęs, pasakoja jis, aš mėnesį lankiau mečetes ir šventas vietas, kad atsigaučiau. Jis jai aiškina, kad skausmus sukelia sena opa. „Tau, - melancholiškai sako jis, lenkdamas ją į savo pusę, - vakarietiška liga“. Ir moteris-biologė priima sprendimą. Ji atsisako intelektualios veiklos, prasmingo darbo Bostone; ji nusisuka nuo amerikietiškos tuštumos; jis pasilieka Irane ir apsigobia parandža. Ji pasielgs taip, kaip jos gydytojas, - eis per mečetes ir šventas vietas. Taip nusprendusi, ji pasijunta tokia laiminga, kokia niekad nebuvo.

Koks saldus tas atsiskyrimas! Tačiau tame yra minties spraga: laikoma, kad ten toli, įtempto ritmo pasaulyje, žmonės dirbs kurdami vaistus ir įrangą jos gydytojo ligoninei.

Nuolat savo kelionės per islamo kraštus 1979-ais aš susidūriau su tokiais neįsisąmonintais prieštaravimais žmonių nuostatose. Ypač įsiminė vieno Teherano laikraščio redaktorius. Jo laikraštis buvo revoliucijos šauklys. 1979-ųjų viduryje jis klestėjo, buvo šlovės zenite. Po 7 mėn., kai grįžau į Teheraną, gyvybė joje vos ruseno: žmonių pilna patalpa ištuštėjo, beliko vos pora bendradarbių. JAV pasiuntinybė buvo užimta; įsisiūbavo finansinė krizė; daug užsienio firmų užsidarė; laikraščio redaktorius nematė perspektyvų; kiekvienas numeris nešė nuostolius; redaktorius, laukiantis krizės pabaigos, pats, taip sakant, virto įkaitu kaip ir diplomatai. Paaiškėjo, kad jis turi du studentiško amžiaus sūnus. Vienas mokėsi JAV, o kitas padavė pareiškimą vizai, tačiau tada įvyko tas nutikimas su įkaitais. Man tai buvo netikėta – kad JAV tokios svarbios vienam iš revoliucijos šauklių. Redaktoriui išsakiau savo nuostabą. Jis atsakė, turėdamas omenyje pirmiausia savo vizos laukiantį sūnų: „Tai jo ateitis“.

Emocinis pasitenkinimas, iš vienos pusės; mintis apie ateitį – iš kitos. Redaktorius buvo toks pat susidvejinęs, kaip visi likusieji. Viename iš ankstyvųjų Konrado pasakojimų apie Rytų Indiją, 1890-ųjų, herojus, brutalus vietos radža arba vadas, musulmonas (nors tai tiesiogiai nenurodoma), netekęs patarėjo-burtininko, naktį plaukia prie anglų prekinio laivo uoste ir prašo jūreivių, galingos valstybės atstovų, atvykusių iš kito pasaulio krašto, - prašo jų amuleto, stebuklingo talismano. Jūreiviai pasimetę, tačiau tada vienas jų duoda radžai britų monetą, 6 pensų, išleistą karalienės Viktorijos jubiliejaus proga. Radža patenkintas. Konradas pasakoja šią istoriją ne kaip anekdotą, jis į ją įdeda filosofinę prasmę, be to, tai liečia abi puses; ir dabar aš suprantu, kaip tiksliai jis visa tai numatė.

Per 100 m., praėjusių nuo to pasakojimo laikų, pasaulio turtai išaugo, žmogaus galia padidėjo, išsilavinimas išplito – ir filosofinis šūksnis tapo garsesnis, sąmyšis painesnis. Dvasinis redaktoriaus susidvejinimas, romano herojės atsiribojimas – neįsisąmoninta, tačiau vis tiek rimta duoklė universaliajai civilizacijai. Iš jos negausi paprastų amuletų; ji siūlo kažką daug sudėtingiau: asmeninius siekius, pastangas, individualumą.

Universalioji civilizacija klostėsi ilgai. Ji ne visada buvo universali, ne visada buvo tokia patraukli kaip šiandien. Europos ekspansija jai trijų amžių laikotarpyje, ne mažiau, suteikė rasinį atspalvį, kuris iki šiol kelia skausmą. Bręsdamas Trinidade, aš jutau paskutinius tokio rasizmo metus. Ir tai, galbūt, leido man geriau įvertinti tas didžias permainas po karo, išskirtines šitos civilizacijos pastangas į save sutalpinti likusį pasaulį ir visas šio pasaulio minčių sroves.

Dabar grįžtu prie pirmųjų klausimų, kuriuos uždavė Maironas Magnetas. Ar tiesa, kad mes stiprūs tik tiek, kiek tvirti mūsų įsitikinimai? Ar pateisinami moraliniai požiūriai, pasaulėžiūra vien tik karštu įsitikinimu jais? Jūs suprantate nerimą, glūdantį šiuose klausimuose. Klausimai, nepaisant jų akivaizdaus pesimizmo, turi potekstę – juose numatomi atsakymai. Tačiau juose galima išskaityti ir kita – o būtent: norą suprasti svetimą ir kartais priešišką sustingusių įsitikinimų sistemą; tuose klausimuose galima išvysti mūsų civilizacijos dabartinio etapo universalumo apraišką. Filosofinis drovumas susiduria su filosofine isterija; ir to pasėkoje paskutinis žodis lieka droviam.

Kadangi toje civilizacijoje aš persikėliau iš periferijos į centrą, kai ką, galbūt, išvydau šviežesne akimi nei tie, kam tai buvo kasdienybė. Taip, dar vaikas – vaikas, giliai į širdį imantis kančias ir žiaurumą – atradau krikščionišką taisyklę: elkis su kitais taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi [Mt 7:12]. Induizme, mano vaikystės dvasinėje terpėje, nebuvo tokios žmogiškos paguodos ir, nors niekada nebuvau tikintis, ta paprasta tiesa man pasirodė – ir iki šiol atrodo – akinančiu, idealiu žmogaus elgesio principu.

Kitu, jau vėlesniu, atradimu, - nors apie tai nujaučiau, tikriausiai, anksti, tačiau įsisąmoninau filosofiškai tik tada, kai rengiausi šiandieniniam pasisakymui, - buvo nuostabi laimės siekio idėja. Laimės siekio idėjoje ir glūdi civilizacijos patrauklumas daugeliui, kas yra už jos ar jos pakraštyje. Stebėtina, iki kokio lygio per ankstesnius du amžius ir pirmąją 20 a. pusę, pilną siaubingų įvykių, vaisinga pasidarė ta idėja. Tai elastinga idėja tinkanti visiems žmonėms. Ji nurodo tam tikrą visuomenės tipą, tam tikrą prabudusios dvasios tipą. Nemanau, kad ją galėjo suprasti mano seneliai. Daug ko yra joje: individualumo, atsakomybės, pasirinkimo, protinio gyvenimo, pripažinimo idėja, galimybė tobulėti, siekti pasiekimų. Tai kolosali žmonių idėja. Jos negalima suvesti į sustingusią sistemą. Jos negali pagimdyti fanatizmas. Tačiau žinoma, kad ji egzistuoja, - ir to dėka kitos, griežtesnės sistemos, galų gale subyra.

*) El-Kufa - 637 m. įkurtas miestas Irake prie Eufrato, 170 km į pietus nuo Bagdado; apie 110 km gyv. Buvo vienu pirmųjų arabiškų miestų Mesopotamijoje ir buvo svarbus islamo istorijoje. Didžioji Kufos mečetė buvo pastatyta 7 a. viduryje. Joje 661 m. buvo nužudytas Ali.

**) Šachnamė („karalių knyga“) – tadžikų poeto Firdousi sukurta poema, laikoma ilgiausia pasaulyje (dabar turima per 52 tūkst. eilučių). Ji skirta sultonui Mahmudui Gaznaviečiui. „Šachnamė“ rašyta remiantis persų ir tadžikų tautosaka, yra motyvų iš senosios iranėnų mitologijos, zoroastrizmo. Autorius įtraukė ir poeto Dakikio eilių, rėmėsi kitų poetų darbais. „Šachnamė“ parašyta persų kalba; tai lėmė persų kalbos atgijimą po to, kai ji buvo užgožta arabų kalbos. „Šachnamė“ dalinama į 3 dalis: mitologinę, didvyriškąją ir istorinę. Ji prasideda istorija apie pirmažmogį Kajomartą. Jame pasakojama ir Zalio ir Rudabės meilės istorija ir didvyrio Rustamo gimimas. Istorinėje dalyje dėstoma apie Persijos karalių kovas, Aleksandro Makedoniečio antpuolį, Sasanidų dinastijos atsiradimą, o istorinė dalis apie tolesnių Persijos karalių kovas, Aleksandro Makedoniečio antpuolį, Sasanidų dinastijos atsiradimą.

Džalal ad-Din Rumi
21 a. amerikiečių apsakymas
Armėnų literatūros atšvaistai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Lietuvių literatūros tendencijos
Kai kurios nenaudingos pastabos
D. Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Malta Person. Šiuolaikinė švedų literatūra
Kinų literatūra po Kultūrinės revoliucijos
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
Žanas-Polis. Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Susidvejinusi sąmonė 20 a. pradžios lietuvių avangardo poezijoje
Franzas Kafka ir prancūzų postklasikinė filosofija
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Hamsunas: svajotojas ir užkariautojas
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Susijungia begalybėje per Dzen?
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Aldous Huxley. Suvokimo durys
G. Beresnevičius. Autsaideriai
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Visų dienų apmąstymai
R.W. Emersonas. Poetas
Skaitiniai
Vartiklis