Italės literatūroje: Prakeiksmas baime. Vartiklis

Daugelis kritikų laiko, kad dabar italų literatūrą gelbsti dvi spalvos: geltona ir juoda. „Geltonais“ (pagal viršelius) priimta laikyti detektyvus, o „juoda“ reiškia žanrą, prieš šimtmetį atsiplėšusį nuo detektyvo ir paskutiniais metais išsikovojusį neįtikėtiną populiarumą – tik jis ne itališkos kilmės, o importuotas iš Amerikos, nors vienu noir pradininkų ir buvo išeivis iš Kijevo Džordžo Ščerbanenko¹⁾. Alle signore piace il nero

Tradiciškai noir su jo griežta ir ciniška maniera laikomas vyrišku žanru: čia gąsdina kaip reikiant, nėra jokių visažinių seklių ir paguodžiančių happy-end‘ų. Tačiau 2009 m. pasirodžiusi antologija „Damoms patinka juoda“ iškart tapo bestseleriu ir įrodė, kad silpnajai lyčiai ši spalva net labai tinka. Joje pateikta 14-a šiuolaikinių moterų-rašytojų apsakymų, leidžiančių išvysti „tamsiąją moterų pasaulio pusę“. Ją išleido „Sperling & Kupfer“ kaip atsaką į kitų leidyklų noir antologijas, kuriose tarp autorių moterų buvo mažuma arba visai nebuvo: „Juodosios sielos“ (Mondadori) ir „Nusikaltimai“ (Einaudi).

Prieš šimtmetį italės rašė visai apie kitką ir visai kitaip. Iš Marijos Mesinos²⁾, Katerinos Perkoto³⁾, Matildos Serao⁴⁾, Paolos Mazino⁵⁾, Anos Marijos Ortezės⁶⁾, Anos Banti⁷⁾, Gracijos Deledi⁸⁾ ir Amalijos Guljelminetės⁹⁾ kūrinių sklindantis pasaulis buvo visai nepanašus į šiuolaikinį: provincialioje Italijoje jis dažnai apsiribojo namų sienomis ir artimiausių pažinčių ratu. Italija buvo „vyrų šalimi“: vyras – mylimasis, sutuoktinis, tėvas, brolis – iš esmės, liko svetimas ir nesuprastas, vilku, kurį, kaip žinia, kiek bešersi, vis tiek į mišką žiūrės. Gal todėl tų laikų moterų proza neretai persunkta išeities neturėjimu: moteriai belikdavo tik paklusti, suvokti savo bejėgiškumą, išmokti abejingumo, o jei tapdavo visai nepakenčiama, padėti tašką savam gyvenimui.

Tačiau dabar italės išėjo į karo taką. Jos garsiai šaukia apie tai, apie ką jų senelės gėdingai tylėjo: apie prievartą namuose, apie kainą, kurią tenka mokėti moteriai, kas prasimuštų iš apačių į padorią padėtį visuomenėje, ką reiškia turėti nepilnaverčius vaikus... Jos išsako savo baimes tarsi užkeikimus, kad nukreiptų nelaimes: neduok Dieve gauti kaimynę-psichopatę, trenktą mamytę ar seserį, kurią tėvai myli labiau, netekti kūdikio ar, esant vienišai, degti pavydu svetimai šeimos laimei. Vyras, kaip ir anksčiau, viena pagrindinių moterų pasaulio figūra; kaip ir anksčiau, jis dažnai savyje neša pavojų, tačiau moteris jau pasikeitė: ji išmoko sureaguoti ir apsiginti. Ji žino, kad ji gali pasikliauti tik savimi, nes kliautis vyru ir išvis kvaila.

Danielės Lozini¹⁰⁾ „Rami vasara“ herojė, netekusi dukters, kovoja, kaip moka, už teisingumą, kai jos vyras nuolankiai priima likimą. „Skirta dviem balsams“ prostitutė Bela, geriau už kitus išstudijavusi vyrų profesijas, laikosi vienos gyvenimo pamokos – neįsimylėti; ir net sūnus, išniręs kaip praeities šmėkla, - tik grėsmė darbui užsidirbtai laimei. Kaip moteris jaučiasi dideliame mieste, kur kiekviename žingsnyje jos laukia pavojus, atvirai pasakoja K. Kovito „Usnių kaimynystėje“ veikėja. Ji gerai žino, kad mūsų laikais geriausi merginų draugai – visai ne briliantai. Vienišos senjoros geriausias draugas – aštrus virtuvinis peilis.

¹⁾ Džordžo Ščerbanenko (Giorgio Scerbanenco, 1911-1969) – ukrainiečių kilmės italų rašytojas, vienas italų detektyvinių romanų pradininkas. Į Italiją emigravo 1929 m. kartu su motina itale, likusį gyvenimą praleido Milane. Jaunystėje dirbo daug įvairių darbų; bendradarbiavo su moterų žurnalais, kuriems rašė tęstinius meilės romanus. Debiutinį detektyvą paskelbė 1940 m. ir jo pirmųjų detektyvų veiksmas dažniausiai vyksta JAV. Buvo gana produktyvus, išleido per 60 romanų. Išgarsėjo 4 romanų ciklu, kurį pradėjo „Privati Venera“ (1966). Savo romanuose ypač daug dėmesio skiria nusikaltimo aukų, „paprastų žmonių“ išgyvenimams ir jausmams. Tai, o taip pat moterų charakterių realistinis aprašymo būdas išskiria jo detektyvus. Jo garbei pavadintas asteroidas 49441.

²⁾ Marija Mesina (Maria Messina, 1887-1944) – italų prozininkė, kurianti ir knygas vaikams. 1909-21 paskelbė kažkiek apsakymų ir noveles „La Merica“ (1912) bei „Luciuzza“ (1914). Taip pat parašė 5 romanus ir kūrinių vaikams. Jos kūryba buvo apie Sicilijos kultūrą ir jaunų siciliečių vienatvę ir priespaudą, paliečiant emocinius vyrų ir moterų santykius. Viename iš žinomesnių jo sromanų, „La casa nel vicolo“ (1921), ji paliečia psichologinius aspektus. Po jos mirties jos žinomumas ėmė blėsti ir ji buvo vėl L. Sciascia „atrasta“ 1980-ais ir jos kūriniai imti perspausdinti.

³⁾ Katerina Perkoto (Catarine Marianna Percude, 1812-1887) – italų rašytoja, vertėja ir poetė. Pirmus apsakymus atspausdino 1841-ais. Jos apsakymai, kaip „La donna di Osoppo“ ir „La coltrice nuziale“ turėjo pasisekimą patriotiniuose sluoksniuose. Kūrinių stilius realistinis. Po 50-ies ji pradėjo rašyti ir friulių kalba išleisdama „Racconti“ (1863), friulių pasakas.

⁴⁾ Matilda Serao (Matilde Serao, 1856-1927) – graikų kilmės italų prozininkė, žurnalistė; pirmoji italė – laikraščio redaktorė („Il Corriere di Roma“, o vėliau „Il Giorno“). Parašė kelis romanus – ir nors 6 kartus nominuota Nobelio premijai, jos negavo. Pirmąkart talentas pasireiškė „Legende Napoletane“ (1879-80), o vėlesnis romanų, novelių, apysakų srautas atnešė žinomumą ir užsienyje. Ji pateikdavo socialinius aprašymus visa jų sukrečiančia tiesa.

⁵⁾ Paola Mazino (Paola Masino, 1908-1989) – italų rašytoja, vertėja, operų libretų kūrėja. Pora metų padirbusi Paryžiuje, 1931 m. grįžusi į Romą, išleido apsakymų rinkinį „Mirties dekadensas“ ir romaną „Monte Ignoso“. Sekė „Periferia“ (1933), parašymas maginio realizmo stiliumi, nepatikęs fašistinei cenzūrai, jame įžvelgusioje režimo kritiką. Po karo suartėjo su komunistų partija, o taip pat paskelbė eilėraščių rinkinį (1947). 6-e dešimtm. vertė daug prancūzų autorių ir rašė išsamią autobiografiją „Drabužių albumas“. Paskutiniu jos kūriniu buvo poema „Ninna nanna“ (1966) - o tada užmiršta sulaukė mirties.

⁶⁾ Ana Marija Ortezė (Anna Maria Ortese, 1914-1998) – italų rašytoja, poetė. Pirmas jos apsakymas „Il Pellirossa“ (1934) apie jos brolio-jūreivio žūtį, o 1937 m. pasirodė jos pirmas apsakymų rinkinys „Angelici dolori“. 6-7 dešimtm. daug keliavo ir rašė kelionių apybraižas. Vėliau jos apsakymai, romanai, žurnalistika ėmė gaui įvairias premijas. Ji ryški magiškojo realizmo atstovė.

⁷⁾ Ana Banti (Lucia Lopresti pseudonimas, 1895-1985) – italų prozininkė, vertėja, žurnalistė, meno istorikė, kritikė. 1950 m. kartu su vyru įsteigė ir redagavo dvimėnesinį žurnalą „Paragone“. Geriausiai žinoma istoriniu romanu apie dailininkę Artemizija Džentileski (1593-1656) „Artemisia“ (1947). Premiją laimėjo jos autobiografija „Un Grido Lacerante“ (1981).

⁸⁾ Gracija Deledi (Grazia Maria Cosima Damiana Deledda, 1871-1936) – italų poetė ir rašytoja, Nobelio premijos laureatė (1926). Rašyti pradėjo 19 a. pabaigoje, kai verizmą (kraštutinį realizmą) išstūmė kitos literatūrinės kryptys., tačiau ji išliko verizmo atstove. Ji vaizdavo įvairių klasių buitį, bet daugiausia dėmesio skyrė paprastiems žmonėms, gyvenantiems sudvasintoje gamtoje, kai valstiečio sąmonėje tikrovė persipina su fantastika, o realus gyvenimas – su senomis legendomis. Vienas žinomiausių jos romanų - „Po skyrybų“ (1902), kurio veiksmas vyksta ateityje. Teismo klaidingo sprendimo auka nuteisiamas 27 m. Išaiškėjus klaidai, jis gali grįžti anksčiau laiko į tėvynę, o tuo tarpu jo žmona artimųjų spaudžiama sutiko ištekėti už kito, ką leido naujai įvestas įstatymas. Atsitiktinis jų susitikimas vėl įplieskia meilę, tačiau taip žmona tampa ištikimybės santuokai laužytoja. Vis tik, romane įdomiausia Sardinijos artimų gamtai žmonių gyvenimai. Jos garbei pavadintas krateris Veneroje.

⁹⁾ Amalija Guljelminetė (Amalia Guglielminetti, 1881-1941) – italų poetė ir rašytoja. Rašyti pradėjo 1901-ais publikuodama eilėraščius. Jos pagrindiniai buvo poezijos rinkiniai (1908 ir 1913) bei prozos rinkiniai „I volti dell'amore“ (1913) ir „Quando avevo un amante“ (1923). 1916-25 m. rašė knygas vaikams.

Publikacija

Karmen Kovito. Usnys kaimynystėje (L’erba del vicino)
Iš antologijos „Damoms patinka juoda“ (2009) Carmen Covito

Apie autorę

Karmen Kovito (Carmen Covito, g. 1948 m.) – italų pedagogė, rašytoja ir vertėja. Gimusi prie Neapolio, gyveno Breše, Madride, Tokijuje ir galiausiai apsistojo Milane. Išleido romanus „Negražioji jėgų žydėjime“ (1992; pagal jį nufilmuota komedija, 1996, rež. Anna Di Francisca), „Sveiki atvykę į čia“ (1997), „Raudona ir juoda“ (2002) ir kt. Parašo „Metimo rūkyti vadovą“ (2005). Užsiima kinų-japonų kaligrafijos populiarinimo reikalais. Į grožinę literatūrą grįžta 2012 m. su novele „Le ragazze di Pompei“.

Gal nieko ir nebūtų nutikę, jei nebūčiau užsižiopsojus ir neatidarius durų, rankoje laikydama peilį. Puikus virtuvinis peilis... japoniškas, aštrus. Pjaustai daržoves – žiūrėk pirštų, o tai nelygu kas... Na, gerai. Bendrai tariant, ta ilga blizgančio plieno geležtė tiesiog pribloškė tetulę, pabeldusią į mano duris, o dabar, atstačiusi krūtinę, sustingo tarsi stulpas laiptinėje.

„Tau ko?“ – burbtelėjau jai tiesiai į veidą. Nekantravau grįžti į virtuvę – pratęsti eilinį kulinarinį eksperimentą. Šiaip ta gaminu nekaip – na ne, stengiuosi, darau kaip parašyta recepte, tačiau vis vien... Tačiau keptuvėje kepė vakarienė, kurią ketinau suvalgyti sėdėdama priešais televizorių ir žiūrėdama kokį nors ašaroti verčiantį filmą, ir tai, kad tetulei iš trečio aukšto iš manęs kažko skubiai reikia, man buvo nusispjauti. Pati gyvenu ketvirtame. Bendrai paėmus aš čia gyvenu ne taip senai, kai toji tetulė apsireiškė pas mane, nuo persikraustymo dar ir mėnuo nebuvo praėjęs. Kad ji mano kaimynė, žinojau, nes susitikdavome prie lifto (ji dažnai tempė krepšius iš supermarketo), tačiau bendrai paėmus man nėra kada trintis su kaimynais, o ji – atleiskit už atvirumą – ne iš tų, su kuria traukia pastovėti ir paplepėti.

Plaukai dažyti, rudi – akis duodu išplėšt, juos kerpa, atrodo, pati, rengiasi velniai žino kaip, nesirengia, o įlenda į neišmatuojamo dydžio megztinius, iš kurių kyšo kojos aulinukuose... Jos metuose avėti aulinukais su blizgučiais kaip pas mergiotes, ir dar išblizgintais! Bendrai imant, man rodos, jai su smegenėlėmis ne kažkaip.. O dar – tai ką, papasakoti jums viską kaip yra? - ji dvokė. Užeini po jos į liftą, o ten tokia smarvė! Tarsi pilną peleninę būtų išpylę į kibirą su pigiu odekolonu. Kažkas panašaus... Aplamai, kai pamačiau, kad ji stovi prieš duris, įsispoksojusi į mane ie nekalba, tiesiog stovi ir viskas, stovi, žiūri į mane ir dvokia, aš sukaupiau visą pyktį ir burbtelėjau: „Tau ko?“ Aš tikėjausi, kad ji apsisuks ir nueis. Maniau, ji tikrai išsinešdins. O pasiekiau tik tai, kad ji išėjo iš idiotiško sąstingio.

„Grožis koksai! Ir kaip išgaląstas, senjora, ką, turite pažįstamą, kuris jums galanda? Čia tokių ir su žiburiu nerasi! Anksčiau vienas sėdėjo ant kampo su via Ingegnoli^*) – ar žinote, kur tai? Ten dabar dviračių taisykla – ar žinote, kur? Na, ten dar sulūžusius dviračius stato ant šaligatvio, nors tai draudžiama, kur matyta, kad be kas užimtų šaligatvį, kai tik užsimanys, - o mums kur vaikščioti? Ach, senjora, štai ten sėdėjo vienas, kuris galąsdavo, - visai kitas reikalas... Kada tai buvo?! Ne tai prieš 12, ne tai prieš 13 metų, o kur dabar pagaląsti peilius - nežinia“.

„Tai tikrai, - linktelėjau tarsi durnė, - gerą meistrą dabar sunku rasti“. Ir supratusi, kad visą tą laiką stovėjau į ją atstačiusi peilį, nuleidau ranką. Man tapo nepatogu - vis tik ją pasitikau nelabai svetingai – ir, sulenkusi ranką, parodžiau jai ašmenis, kad ji pamatytų, kad jie aštrūs ir karti šiek tiek nelygūs: štai. Tada, tarsi prašydama atleidimo, ėmiau aiškinti: „Iš tikro dabar mokančio galąsti nereikia. Aš turiu specialią priemonę tokiems peiliams – keramikinį galąstuvą, parduoda kinų universalinėje parduotuvėje. Tiesa, peilis ne visada išsigalanda kaip reikia, tačiau jį paprasta naudoti“.

Japanese kitchen knives O kaimynei to ir reikėjo. Kulka įlėkė į butą: jei jau jai papasakojau apie galąstuvą, tai reikia į jį pažiūrėti, štai mes ir nutrepsėjome į virtuvę... „A-a, tai ruošėte valgį, kaip skaniai kvepia, kas ten keptuvėje? A-a, štai kodėl netaukšite kulniukais, pas tave net virtuvėje kiliminė danga! Pupuliuk, o kaip atplaišos? Čia kokia speciali medžiaga? Oi kiek pas tave visko įdomaus...“ Ir toliau ta pačia dvasia: jis viską apžiūrinėjo ir aikčiojo, o aš tik mikčiojau ir tylėjau, nežinodama, kaip jos atsikratyti...

Kai ji vis tik nusprendė paaiškinti, ko iš tikro apsireiškė, tapo ir dar blogiau. Ji ištarabanino visą kalbą prieš kondominiumo valdytoją: atseit, seniai laikas jį išvyti, namo visai neprižiūri, o tas aferistas, kol visų telefonų nenutraukiosi, remontininkų nesiunčia, įsivaizduojate, senjora, ir aplamai, gal kas man paaiškins, iš kokių lubų tasai švaistūnas ima skaičius biudžete, juk durininko neturime, už šiukšlių išvežimą – tai, ką anksčiau mokėjome per kondominiumą, - kiekvienas moka miestui tiesiogiai, tai iš kur tos išlaidos? Ir galiausiai: ji nori manęs paprašyti palaikyti ją kitame susirinkime, nes jei mes, gyventojai, sąžiningi žmonės, nesusivienysime, tai šito gobšuolio, nuo šito plėšiko-valdytojo, neatsikratysime... Ir dar daug ko prišnekėjo, aš tiksliai visko neatsimenu.

Tačiau puikiai prisimenu, kaip ištįso jos veidas, kai man, pagaliau, pavyko įterpti žodelį, pertraukiant jos žodžių trydą. Aš jai pasakiau labai aprastą ir suprantamą dalyką: kadangi atsikėliau neseniai, reikia pradžioje pažiūrėti į popierius, o jau tada spręsti, palaikyti valdytoją ar balsuoti prieš jį. Tad kišti man į panosę peticiją, kurią atseit turėčiau pasirašyti, nereikia, aš iš principo nieko nepasirašinėju tiesiog taip, nepagalvojus, ir aplamai, geriau paimkite tą popieriūkštį, kurį ką tik kas nors lietė, nuo virtuvinio stalo, nes jį ką tik nušluosčiau – susirinkime apie viską ir pasikalbėsime, gerai? O dabar atleiskite man... Ir palydėjau ją iki durų – ryžtingai, tačiau labai mandagiai. Aš juk vis tik išauklėtas žmogus. Man pasirodė, kad ji nejautė, kaip mane erzina jos tuščios šnekos, kai aš pykstu dėl to, kad ji atėmė krūvą laiko ir man sugadino visą vakarienę, ir kokį pasibjaurėjimą man kelia jos apvalaina žema figūra – nei pridėsi, nei atimsi, rupūžė, skleidžianti nuodus ir pasirengusi visus aplink apspjaudyti.

O ji, atvirkščiai, - atrodo, kad viską suprato. Kitaip kodėl kitomis dienomis ji ne tik kad daugiau nėjo ir nebeldė į duris, bet ir net nesikalbėjo su manim, kai susitikdavom prie lifto? Tarsi tai ne ji buvo užėjus pas mane į namusm, ne ji sėdėjo mano virtuvėje. Sveikindamasi linktelėdavo man iš padorumo – ir viskas. Ką ten sveikinosi... nuleisdavo akimirkai galvą – rodydama, kad pastebėjo, atseit, svetimo buvimą erdvėje, per kurią ji juda. Į mano pusę net nežiūrėjo.

Pradžioje aš įsižeidžiau. Ne, supraskite mane teisingai, nedarysiu iš to tragedijos... Bjauri tetulė, ką dar apie ją gali pasakyti. Beje, ar įstatyme pasakyta, kad turiu užmegzti gerus santykius su kaimynais, a? Aš turiu savo gyvenimą, jie – savo; ir tegul gyvena jie ilgai ir laimingai, a? Kasryt aštuntą aš išeinu į darbą, namo grįžtu link šešių ir paprastai taip pavargstu, kad apie nieką kitą, kaip tik įsmukti į šlepetes ir nesvajoju. Tad vakarą praleidžiu spoksodama į televizorių, žiūriu viską iš eilės: rodo filmą – žiūriu filmą, rodo žurnalistinį tyrimą - gerai, žiūriu žurnalistus, o pati galvoju, kad atsiplėšiu kaip reikia šeštadienį, tačiau tai saviapgaulė, aš juk žinau, kad išeiginėmis po nuėjimo į sporto salę – vienintelį užsiėmimą, kurio niekas ir jokiomis aplinkybėmis nepraleidžiu, - reikia nueiti produktų, sutvarkyti butą, išlyginti baltinius, bendrai apėmus, daryti smulkius darbelius, kurie vienišai moteriai, gyvenančiai dideliame mieste, užima visą laisvą laiką. Gyventi vienai – tai puiku su sąlyga, kad gali sau leisti samdyti tarnaitę. Ir dar – vairuotoją. Virėjos – nereikia, virėja man nereikalinga, man pačiai patinka suktis virtuvėje, o kadangi svečių pas mane nebūna, skaniai pavyko ar nelabai – nesvarbu. Mano kovos menų treneris irgi visad sako: svarbiausia – kelias, o ne galutinis tikslas. Štai kodėl pas mane tiek daug japoniškų peilių. Vienas – daržovėms, vienas – mėsai, vienas – žuviai. Ir visi skirtingų formų: pjauti, išdarinėti, smulkinti. Panaudojus juos reikia nuplauti ir kruopščiai nuvalyti minkštu audiniu. Šie peiliai – tiesiog stebuklas; juos gamina iš to paties plieno kaip ir kardus. O aš, kiek galiu, stengiuosi, kad namuose pas mane viskas būtų kas geriausia.

Tada pradėjau pastebėti įvairias jos keistenybes. Einu kartą per kiemą, pakeliu akis ir matau, kad ji stovi prie lango ir seka mane. Ji greitai užtraukė užuolaidą, tačiau aš spėjau ją pastebėti, tiksliau, pastebėjai senos raganos avietiniais plaukais, kaip jos, šešėlį trečio aukšto lange – ta jos langai, o kieno dar, tad ne akimirką nesuabejau, kad ji šnipinėja mane. Kažkaip pasijutau nekaip. Bet juk normalu – ne? – pradėti jaudintis, kai aptinki, kad tavo kiekvieną žingsnį seka tetulė, kuriai nuvažiavo stogas?

Klausykit, kas dar nutiko: gyventojų susirinkime jos nebuvo; ji neatėjo ir įgaliojimų niekam nepaliko, neatėjo ir viskas – ir tai skelbimosi, kad ji renka parašus dėl valdytojo atstatydinimo – argi normalūs žmonės taip elgiasi, a? O po kažkaip rytą atidarau duris ir matau, kad ant mano kilimėlio guli du šuns kakučiai. Mano kilimėlis iš kokoso – ne kilimėlis, o užsižiūrėjimas, naujutis, nė vienos dėmelės! Aš taip užpykau, kad net akyse aptemo, ir ėmiau spėlioti, kas tai galėjo padaryti. Mūsų laiptinėje yra tik vienas šuo – senjoro T. iš penkto aukšto nykštukinis pinčeris; aš su senjoru T. susipažinau susirinkime – žmogus padorus, per 60-mt, tačiau atrodo gerai, rengiasi kukliai, tačiau brangiai, našlys, visais dienotvarkės punktais jo nuomonė sutapo su mano. Kad jis paleistų pavadį nors sekundei – to būti negalėjo, ir, be to, jie su šunimi keliasi liftu. Taigi, šią bjaurastį, susiklosčiusią į šauktuką po „Sveika atvykusi“, specialiai padėjo tasai, kas ant manęs akmenį užantyje laiko. Pagalvok, kas tai galėtų būti!? – tariau sau. Stovėdama tarpdury ir žvelgdama į kilimėlį – vienoje rankoje semtuvėlis šiukšlėms, o kitoje polietileninis maišelis, - aš prisiminiau apie nužudymą Erbėje^**) ir apšalau. Ten viskas prasidėjo panašiai. Pagyvenusi, savo menkumu besikankinanti moteris kasdien, susitikdama su kaimyne (jaunesne už ją, turtingesne ir kuriai geriau sekasi gyvenime, o tikriausiai laimingesne) pradėjo jai krėsti visokiais kiaulystes, – kvailas, bjaurias, panašias į mano kakučius, - ir kartą vakare, visai dingus stabdžiams, paėmė peilį, pakilo aukštu aukščiau ir surengė skerdynes...Taip, aš žinau. Ten buvo įpainioti vyriškiai, tų moterų vyrai, - žudikės vyras, tikras skuduras, ir aukos vyras, kurio nebuvo namuose, - aišku, aš apie tai negalvojau, o tiksliau, man tai buvo nesvarbu, nes, jei žinote, su vyriškiais aš užrišau: kartą nudegi, dukart nudegi, o tada dedi ant jų kryžių ir daugiau nesiterlioji, – jei likimo lemta būti vienai, vadinasi, būsiu viena... O gal esmė kitur: tiesiog iš visų per televizorių rodytų reportažų man įsiminė tik jinai, žudikė. Siaubas tame, kad ji atrodė visiškai normali, tokia kaimynė gali pasitaikyti bet kam – na štai ir man teko.

Tada ir aš pradėjau ją stebėti, kad patikrinčiau, ar ji tebeseka mane. Išeidama ir grįždama aš nervingai žvilgčiojau į trečio aukšto langus, kas man virto ritualu – žinote, kaip vaikai: jei neužminsiu tos plytelės, mokytoja manęs neklaus.. Jei nepamatysiu lange tos moters, ji manęs nenužudys. Tačiau ją mačiau visąlaik – rusvų liepsnų šuorą ir išprotėjusias akis akimirką iki jai pasislepiant už užuolaidos. O šiandien ji ją ne iškart užtraukė. Stovėjo prie lango tarsi jai šįkart būtų nusispjaut, kad ją gali pastebėti, stovėjo ir staiga pakėlė ranką – aš jau maniau, kad dabar ji su manimi pasisveikins, - ale ne, matau, blykstelėjo kažkas geležinio, lango rankenėlė, ar ką? Ir tikrai, ji atidaro langą, o aš stoviu kaip įkasta, keliai virpa, nežinau, kas nutiks, tačiau toks jausmas, kad štai jau jau nutiks kažkas baisaus, - ir tada pamačiau, kaip ji nusišypsojo.

Jūs manęs klausotės, pone tardytojau?.. Ponia tardytoja? Kaip reikia į jus kreiptis? Atleiskite, jei aš kažką ne taip kalbu, tačiau juk ir jūs moteris, jūs gi žinote, kaip tai būna: kai kuriuos dalykus tiesiog nujauti – ir viskas... Tai buvo ne šypsena, o žvėries išsišiepimas, nuo kurio per nugarą nubėga skruzdėlės, tai kaip ir, na, nežinau... taip nutinka, kai prabundi naktį ir tau atrodo, kad siaubūnas iš košmariško sapno greta, kambaryje, po lova; širdis daužosi, tuoj apsimyši, reikia skubiai bėgti į tualetą, o tu bijai krustelėti, nes galvoje sukasi baisiausios scenos iš visų kada nors matytų siaubiakų, o tu bute viena...

Tik štai man visa tai nesisapnavo. Moteris lange iš tikro laikė peilį. Gerą virtuvinį peilį – tokie anksčiau buvo populiarūs, mama turėjo tiksliai tokį, su nudilusiais nuo senatvės ašmenimis, per siaurais tokiam ilgam peiliui. Aš jums jau sakiau, kad gaudausi peiliuose. Ji mosavo juo į mano pusę ir kažką šaukė, tačiau tuomet ano kojos ir atgijo, o aš nudūmiau į laiptinę. Įšokau į liftą, paspaudžiau ketvirto aukšto mygtuką su tokia jėga, kad pirštai pabalo, raktas iš rankinės nenorėjo išsitraukt, tačiau aš vis tik jį išplėšiau, įsiveržiau į butą ir užtrenkiau duris – ir tik tada atgavau kvapą. Sutinku, mano neadekvati reakcija. Mano treneris mane irgi už tai visąlaik bara, sako, kad norint nugalėti, reikia išmokti save kontroliuoti. O tu pabandyk visą dieną išbūti darbe, kur tu mažiausia iš visų ir visi kabina ant tavęs savo problemas, tarsi savų problemų nebūtų, - tenka užsimerkti dėl chamiškumo ir nuryti skriaudas, apsimeti, kad viskas normalu, o tuo tarpu ari tarsi arklys, dirbi už save ir tą vaikiną, o kai grįžti namo, jauti, kad aplink tavęs tyko pavojai.

Man buvo baisu. Baisu! Supranti? Todėl ilgai nesvarsčiau – prisipažįstu, taip, su to sutinku. Sutinku, kad reikėjo sustoti ir pagalvoti, tačiau, atleiskite, ar ne ji pati kalta?! Ar galima taip gąsdinti žmones. O tada, išgirdus, kaip trinktelėjo durys, nuskubėti į viršų, tarsi nieko neįvyko. Ne, iš lifto aš jos nemačiau, kaip galėjau matyti, jei lifto durų stkrai neskaidrūs, kaip? Stiklai matiniai, nieko per juos nesimato, tačiau aš tai jau žinau, aš visiškai įsitikinusi, kad ji išėjo į aikštelę ir žiūrėjo, kaip kyla liftas, o vos mano durys trinktelėjo, pasikėlė pati – net nepaliko man laiko atsikvėpti! – ir štai girdžiu beldimą į duris. Ji pati kalta, kad aš sureagavau neadekvačiai, kalta ji, o ne aš, tai man iš baimės, kai pažvelgiau per akutę, iš baimės, kai pamačiau, kad ji laiko du peilius, po vieną kiekvienoje rankoje, ir šypssi per akutę, man šypsosi išsipūtusi nuodinga rupūžė...

Taip, aš žinau, žinau, kad negalima prarasti savitvardos, reikėjo susiimti, išvalyti sąmonę, prisiminti triukus, padedančius atsipalaiduoti, prisiminti, kad galima įveikti priešą nepajudinus piršto, tačiau baimė nemokėjo laukti, baimė sujudo ir atlapojo duris... ir aš žinau, žinau, kad jos, vargšės, rankose buvo ne peiliai, dabar aš tai jau žinau ir, tikriausiai, žinojau tada, tačiau, prisiekiu, aš to nepastebėjau, ir bet kuriuo atveju vieną peilį ji laikė rankoje, ji spaudė jį kairėje rankoje, seną virtuvinį peilį su sudilusiais ašmenimis, seną peilį su nudilusiais ašmenimis, ir aš panorau išplėšti jį jai iš rankos. Aš jau jums sakiau, kad viskas iš baimės. Aš peiliuose gaudausi, žinau, ką jie gali, ir bendrai, kas prašė tą durnę apsireikšti ir pranešti, kad ji irgi kinų univermage nusipirko keramikinį galąstuvą; kartais aš tiesiog nesuprantu žmonių, - ką ji tuo norėjo įrodyti? Kad ji ne prastesnė nei kaimynė viršuje? Na gerai, o kodėl i atsistojo laiptų aikštelėje prieš mano duris, rankoje laikydama galąstuvą ir aštrų peilį, argi kas taip daro? Argi mūsų laikais taip galima daryti? Ponas... ponia tardytoja, moterys privalo kažkaip save apginti, ar ne? Štai aš ir gyniausi: atlapojau duris ir apgyniau save – viens-du, smūgis koja iš eigos, tada kumščiu į žandikaulį – labai paprastas veiksmas, per treniruotes beveik visad pavyksta, ir, žinote, paprastai niekas nemiršta.

^*) Via Francesco Ingegnol - gatvė Milane.

^**) Erbė – Italijos miestelis Veronos provincijos Veneto regione, mažiau nei 2000 gyv. Jo grobėju laikomas Jonas Krikštytojas. 823 m. jis buvo perduotas San Zenono benediktinų vienuolyno nuosavybėn, kuriai priklausė iki 1797 m. Jame išlikę dvi bažnyčios: iš 9 ir 16 a.