|
Kas lauko gėlei...
Kas jai dangus su saulėmis ir mėnuliais jame, žvaigždėmis ir perkūnija ir vėjo konvulsijom ir kas žemė, nagrinėjama atskirai nuo jos povandeninių tėkmių, kirminų ir kitų augalų susipynusių šaknų, druskų, rūgščių begalinio sluoksniškumo? Kas jai yra rūšinė Gėlės sąvoka, lyginant su jos pačios gėlės konkrečia vardo gematrija, kaip prasmės geometrija? Absurdas. Kas jai tos sąvokos, kuriomis prekiauja žmonija? Kuriomis žmonija save apgaudinėja? Ir jeigu gėlė ir galėtų apmąstyti tokias nesąmones, ar tai ją išgelbėtų nuo per didelės kaitros kaip žudančio troškulio, ir nuo per didelio lietaus, vedančio į pūvantį sunykimą kaip perteklių? Ir ar jos mąstymo principai ir jais remiantis sukurtos metaforos, saulės ir lietaus meditacinės praktikos galėtų padėti jai išvengti dalgio ar vabalų antkryčio, žvėries, vabalo ar žmogaus ar kito žolių arealo įsiviešpatavimo jos sąskaita? Ir ar jai nustatytasis santykis su aplinka yra kažkaip amoralesnis už jos nusistatytąjį, arba kažkaip nesiderina su samurajų garbės kodeksu ar krikščioniškuoju- fideo, ergo sum ar kita Suma?Ar jis nėra praktiškas, pragmatiškas, atviras, teisingas lygiai ir nedaugiau, ir nemažiau žiaurus, neteisingas, apverktinas, nepelningas, neestetiškas neamžinas, neįtikėtinai paslaptingas? Gėlė, man rodos, mąsto kitaip, ji nuolat budi ir stebi savo kūną, dauginasi ir plečiasi, o visa, kas ją naikina ar padeda pasidauginti jai yra neatskiriama jos egzistencijos sąlyga, nes ji pati yra kūno, didesnio už ją, nes jame auga, stebima ir kontroliuojama, bet ji pati negali valdyti savo išorės, ji tegali atsižvelgti, prisitaikyti, paklusti arba pasitraukti, išnykti. Bet juk paklusti reiškia suvokti savo baigtinumą. Ar gėlė garbina ir meldžiasi debesiui, ir vadina jį norų išsipildymu arba gyvenimo
tikslu, ar gali išvengti avies alkio ar traktoriaus maršruto, žmogaus sumanymo sunaikinti
ją ir nutiesti per ją kelią ir džiaugtis tuo kaip sąmoningu pasiaukojimu?
Ar ji gali nepaklusti ir nebūti užlieta mėnulio pilnaties priprašyto potvynio? Ar ji gali atsisakyti virsti vaistažolėmis arba šienu, kai ją pakabina ant kryžiaus pastogėje, išdžiovina greit numarinančioje tvankumoje, kad vėliau ji gydytų ir maitintų? O net numesta į patvorį ir supuvusi ji virsta maistu kirminu pavirtusiam dievui, ar tai ją išaukština ar paniekina? Ar visa tai gali suprasti žolė, ar ji gali viso šito suvokimą iškelti kaip savo gyvenimo tikslą it žiedą? Gali - jei paukštis nuneš jos sėklą kaip sielą į saugesnę vietą, derlingesnę dirvą, gali, jeigu ją surupšnos karvė ir jai pasiseks nepavirsti virškinimo sultimis, o pasiseks virst paprastu mėšlu. Taigi ar ji gali išsižadėti savo vienatvės pačiame rūšies kaip pievos centre? Gali, jeigu jos nepalies genetinio eksperimento užgaida, ir nepavers jos kitokia, nepakeis jos žiedo dydžio, lapų tankumo, nesutirštins jos spalvų ar nepriskirs jai kito augalo kvapo, kol galiausiai jau nieks nebeprisimins, koks augalas buvo paimtas pradžioje. Kas gėlei yra padorumo jausmas, kai jai privalu mylėtis su vabzdžiais, analizuojančiais jos sulčių sudėtį tuo metu, kai jie atskrenda?Ar ji turi juos laikyti skraidančiomis lėkštėmis?Ir pradėti juos laikyti savo atsiradimo pradžia? Kas jai yra baimės jausmas, liepiantis jai įlįsti į dirvą ir išsisaugoti, atsisakius ir žiedų, ir lapų, ir koto, visų savo savybių ir bruožų, atpažįstamų kaip jos pavidalas?Ar dėlto ji turi būti laikoma šventa atsiskyrėle, siekiančia išvysti gėlių dievą ir išklausyti jo pranašysčių, kad po to galėtų sukurti dokumentą, organizuojantį gėlių gyvenimą, aiškinantį jų papročius, tikslingumą, dorybes ir nusižengimus? O gal ji tiesiog nerūpestinga? Kas jai yra nerūpestingumas, jeigu ji, išaugusi šitoj plynėj teturi visam jos gyvenimui skirtą vienintelę vietą? Ir ar jos rūpestingumas neprilygsta jos nerūpestingumui? Ji vis tiek tenorės, jeigu ji nėra išsigimusi, kad veidrodis vieną dieną būtų lietumi, kitą - saule, dar kitą - vabzdžiu, dar kitą - saugia užšalusia dirva, gelbstinčia ją nuo amžinos pražūties. Ar veidrodis girdi ją, ar jaučia, ar mato, ar atsiliepia į jos skundus, priekaištus, ar baudžia už netikslius prieštaringus apibrėžimus ir klaidingas interpretacijas? Šventvagiškus vertimus veidrodžio kalbos į nesuskaičiuojamas gėlių kalbas? Taip, jeigu jis yra tos pačios prigimties- turi tą pačią pasąmonę, tą pačią priklausomybę nuo žolės ir yra valdomas tų pačių gyvybės dėsningumų, ne atskiriančių jį nuo gėlės, o integruojančių, supinančių, duodančių ir atimančių, pražudančių ir atkuriančių. Taip, jeigu jis nori pasidauginti ir išlikti savo vietoje, žinoti neišvengiamą savo vietą po saule ir savo paskirtį būti neišskiriamu, lygiu, vienodu, iš esmės tapačiu, viena neišskiriama dalele, bet ne valdytoju, ne - visko pradžia ir pabaiga. Ir ar nėra Kristus nužudyto, sukapoto augalo pasidauginimo jėgos metafora? Ar jo kilmė nėra tapati su gėle, debesiu, lietumi, kirminu, graužiančiu gėlę ir bite, leidžiančia jai pasidauginti? Ar jo kilmė nėra tapati su mumis, žvelgiančiais į gėlę, kuri auga mumyse, kaip suvokimas tapatumo, kaip negebėjimas atsisakyti savo unikalaus konkretumo? O mes norime ją nuskinti, nes mums gražu, nes mums grožis yra reikšmingas? Argi Kristaus nuolankumas mirti nebuvo šventas sutikimas būti savimi, tuo pačiu, o ne kitokiu, ne kitu ir taip išgelbėti savo nebylų, aklą, kurčią, anonimiškume pasislėpusį Tėvą? Kuris ir tegali kalbėti tik per mus, girdėti tik mumyse, matyti tik mūsų akimis, kentėti tik mūsų kūnais. Ir gimti tik mūsų moteryje? Argi Kristus nebuvo Jo liežuvis, o mums ar nepasakė Jūs kaip dievai? Tad neikite paskui mane, o eikite savo keliu? Mąstykite save kaip dievus, mylėkite save kaip dievo atvaizdus ir žudykite save, kad virstute auka vienas kitam.Tokia mūsų meilė, ji ne gelbsti, o žudo, o žudydama ugdo ir prikelia. Būkite savęs dirvoje, sutikite joje savo laiką gyventi ir mirti, nesvarbu, ką kiti pagalvos ar nuspręs, tie kiti mano baimė ir graudulys, pagalba man ir pražūtis? Tie, kas anapus manęs? Argi jie nevykdo mano valios, argi jie nesulieja kaip pradedantis piešti vaikelis akvarele džiaugsmą į skausmą, argi jie nedovanoja atimdami, argi jie nenužudo, palikdami galimybę pasipriešinti? Gintaras Radvila Papildomi skaitiniai: |
