"Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba

Žanas Polis Sartras

Daugiau >>>>

Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre, 1905-1980) – prancūzų rašytojas, filosofas, publicistas, dramaturgas, kuriam 1964 m, skirta Nobelio premija (kurios atsisakė). Parašė trilogiją "Laisvės keliai" (Les Chemins de la liberte, 1945-49), apsakymų rinkinį "Siena" (Le Mur, 1939), filosofinius veikalus "Būtis ir Nebūtis" (L'Etre et le Neant, 1943), "Dialektinio proto kritika" (1960), knygas "Bodleras" (Baudelaire, 1947), keletą pjesių.
Sartras and Simone de Beauvoir
Sartras su
Simone de Beauvoir, 1929

Sartras niekada nebuvo parankiu asmeniu – nei gyvendamas, nei po mirties. Gilios mintys, originalūs literatūriniai kūriniai yra kartu su išankstinėmis nuostatomis, karštakošiškumu ir nepaprastai aštriais vertinimais, o visa tai keistai derinama su puikiu, bet pedantišku filosofijos profesoriaus stiliumi. Ne išimtis ir ši, viena prieštaringiausių recenzijų Moriso Blanšo romanui "Aminadavas" (1943).

Jos kandumas, prie pat padorumo ribos, gali būti suprastas tik atsižvelgiant į politinę okupuotos Prancūzijos padėtį. Tyčiodamasis iš Blanšo "morasizmo", Sartras paniekinamai nusigręžia nuo kolaboravimosi, iki kurio nusirito nusenęs nacionalistas Šarlis Moras, o pabrėždamas Blanšo suartėjimą su Francu Kafka, "rašytoju iš Vidurio Europos" (suprask, "žydu") jis ne mažiau pasityčiodamas kompromituoja jį tų pačių nacionalistų akyse. Visa tai dar peraudžia asmeniniais užsipuolimais. Įdomu, kad, atrodo, Blanšo perdaug neįsižeidė, o palyginimas su Kafka net paskatino parašyti apie jį nemažai straipsnių, sudariusių atskirą knygą "Nuo Kafkos link Kafkos".

Perteikta fantastikos teorija iki šiol laikoma vienu geriausių šio literatūros tyrinėjimų. Pagal Sartrą, fantastika nuosekliai išsivalo nuo antgamtiškų motyvų ir priartėja prie savosios abstrakčiosios esmės – "priemonių maištui prieš tikslus", pasaulio racionalaus tikslingumo sunaikinimo. Tuo fantastikos samprata suartėja su sakralumo, irgi pajėgaus ekspansijai į "visą pasaulį", samprata. Tačiau suvesdamas fantastiką iki veiklos kategorijų (tikslai ir priemonės), Sartras paliko nuošalėje kitą sąvokų porą: "žymimas" ir "žymintis", t.y. kalbos kategorijas – kas ypač keista, kai recenzijos pavadinime rašoma "kaip ypatingą kalbą".

"Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau".

Pastaba: laužtiniuose skliaustuose [] pateikiami vertėjo paaiškinimai.

© Šios įžangos dalies kopija su leidimu panaudota "Vikipedijoje", kuri laikosi GFDL. Nepaisant to, draudžiama naudoti ir platinti bet kurią šio puslapio teksto dalį.

"Mintis, ironiškai tapusi kažko kitu, nei mintis",
Morisas Blanšo. "Tamsusis Toma"

Toma eina per kažkokią gyvenvietę. Kas tas Toma, iš kur ir kur eina? Apie tai nieko nežinome. Iš vieno namo jam ranka pamojo mergina. Jis įeina ir netikėtai atsiduria keistoje gyventojų respublikoje, kurioje kiekvienas tuo pačiu metu tarsi pajaučia ant savęs įstatymo valdžią, o taip pat diktuoja ją kitiems. Jis turi atlikti nesąmoningas įšventinimo apeigas, surakina jį kartu su kitu, beveik nebyliu žmogumi, ir taip jis klajoja iš kambario į kambarį, kyla iš aukšto į aukštą, dažnai užmiršdamas, ko ieško, tačiau prisimindamas apie tai kiekvienąkart, kai tik jį pabando sulaikyti. Išgyvenęs daug nutikimų, jis išoriškai pasikeičia, praranda savo bendrakeleivį ir suserga. Tada jį paskutinį kartą perspėja – pagyvenęs tarnautojas sako: "Užduok klausimus pačiam sau"; seselė-slaugė priduria: "Tapote iliuzijos auka, jums pasirodė, kad kažkas šaukia, tačiau ten nieko nebuvo ir pašaukimas atėjo iš tavęs". Tačiau jis nepasitraukia, pasiekia viršutinius aukštus, suranda jam davusį ženklą moterį, - kad iš jos išgirstų: "Niekas tavęs nešaukė ir neliepė ateiti, laukė ne tavęs, o kito". Pamažu Toma nusilpsta, vakare ji aplanko buvęs prirakintas draugas ir jam paaiškina, kad jis suklydo rinkdamasis kelią. "Nesugebėjai atpažinti savo kelio… Aš buvau tarsi tavo antras aš. Žinojau visus kelius name ir žinojau, kuriais turi eiti. Tereikėjo manęs paklausti"… Toma užduoda kaip ir paskutinį klausimą, tačiau atsakymo negauna; ir į kambarį iš lauko skverbiasi migla, "nuostabus ir raminantis… milžiniška graužatis, nesuvokiama tam, ką ji apima".

Taip pristatyto Blanšo romano sumanymas atrodo esąs visiškai aiškus. Dar aiškesnis jo knygos panašumas Kafkos romanams. Čia tas pats kruopščiai parinktas stilius, ta pati pagarba košmarui, tas pats detalus ceremonialumas, tokie pat bergždžios, niekur nevedančios paieškos, tie patys smulkmeniški ir trypčiojantys vietoje samprotavimai, tokios pačios bevaisės, į nieką neįšventinančios apeigos. Tačiau p.Blanšo tvirtina,kad iki laiko, kai rašė "Aminadavą" nebuvo skaitęs Kafkos. Jei taip buvo, tuo neįprastesnis tas keistas sutapimas: jaunas, dar netikras savo maniera rašytojas, bandydamas išreikšti kai kurias mintis apie žmogų, savyje surado instrumentą, kuris kadaise kito autoriaus pirštais skleidė negirdėtus garsus.

Nežinau, kas sukėlė tą suartėjimą. Mane jis domina tik tiek, kiek leidžia apibrėžti fantastinės literatūros "dabartinę padėtį". Iš tikrųjų, fantastinis žanras, kaip ir kiti, turi esmę ir istoriją; ir istorijoje vystosi esmė. Kokia turėtų būti šiuolaikinė fantastika, kad prancūzų rašytojas, įsitikinęs, kad reikia "mąstyti prancūziškai" [jei neklystu, p.Blanšo buvo Š.Moriso mokiniu], sugebėjo susilieti tame išraiškos būde su rašytoju iš Vidurio Europos?

Norint kurti fantastiką, nei būtina, nei pakankama vaizduoti ką nors neįprasta. Pats keistas nutikimas, jei jis išskirtinis dėsningame pasaulyje, savaime įtraukiamas į visuotinę tvarką. Jei jūsų pasakojime prabils žirgas, kurį laiką aš jį palaikysiu esančiu užburtu. Bet jei jis ir toliau kalbės tarp nepasikeitusių medžių, nepasikeitusioje žemėje, tai pripažinsiu jo natūralų sugebėjimą kalbėti. Jame matysiu jau ne žirgą, o žmonų žirgo pavidalu. Ir jei jums pavyks mane įtikinti, kad tas žirgas fantastinis, tai reiškia, kad medžiai, žemė, upė irgi fantastiniai, net jei nieko apie tai ir nesakysite. Fantastikai negalima atskirti kokią nors sritį – jos arba nėra, arba ji pritaikoma visam pasauliui, kur daiktuose prasiveržia kažkokia įkalinta, iškreipta mintis, tuo pačiu metu patraukli ir sukaustyta, kuri pamažu pragraužia savo apkaustus, tačiau taip ir nesugeba savęs išreikšti. Čia materija visada ne visai materija, nes determinizmas joje tik numanomas ir visą laiką buksuoja, o dvasia visada ne visai dvasia, nes ji visada pavergta, ją persmelkia ir aplimpa materija. Visur nelaimė: daiktai kenčia ir siekia inertiškumo, tačiau nesugeba jo pasiekti; dvasia pažeminta, pavergtas ir veltui ketina pasiekti sąmonę ir išsilaisvinti. Fantastikoje apverstas dvasios ir kūno vienybės principas: joje dvasia užima kūno vietą, o kūnas – dvasios, ir mes negalime apmąstyti šio vaizdinio aiškiai ir suprantamai; tenka naudotis miglotomis, fantastinėmis mintimis, tai yra, liekant budriu, suaugusiu ir civilizuotu žmogumi, grįžti prie "magiško" sapnuojančiojo, pirmykščio laukinio, vaiko, mentališkumo. Ir todėl nėra poreikio pasakoti apie fėjas; fėjos savaime – tiesiog gražios moterys; fantastine būna gamta, kai ji paklūsta fėjoms, gamta žmogaus viduje ir išorėje, suvokiama kaip išvirkščias žmogus.

Kol buvo laikoma, kad iš žmogaus likimo pinklių galima ištrūkti asketizmo, mistikos, metafizinių mokymų ar poetinės kūrybos pagalba, fantastikos žanrui teko griežtai apibrėžtas vaidmuo. Joje pasireikšdavo žmogiškoji viršenybė gamtai; rašytojai stengėsi sukurti kažkokį kitokį pasaulį – vieni, kaip Po, rėmėsi dirbtinumo principu; kiti, kaip Kazotas, Rembo ir visi, įžvelgusieji "svečių namus ežero dugne" [A.Rembo. Žodžio alchemija], tikėjo stebuklingu rašytojo pašaukimu; treti, kaip Luisas Kerolis, norėjo literatūrai duoti neribotą valdžią, kurią užtikrina matematika, tverdama naujus pasaulius iš prielaidų ir teiginių; ir pagaliau ketvirti, kaip Nodjė, suprato, kad rašytojas, visų pirma, tik melagis, ir stengėsi pasiekti absoliučią melo ribą. Šiuo atveju, kuriamas objektas į nieką, be savęs pačio, nenurodydavo; jis tetroško tik egzistuoti, jis įtvirtindavo save vien savo buvimu. Jei kurie autoriai ir naudojo fantastikos kalbą, kad po malonios išmonės priedanga išreikštų kokias nors filosofines ar moralines idėjas, tai jie be vargo pripažindavo, kad iš šio būdo atima jo tikslą ir kuria, taip sakant, tik butaforinę fantastiką.

Ponas Blanšo pradėjo rašyti iliuzijų praradimo epochoje – pokarinė metafizikos puota baigėsi katastrofa, o naujoji rašytojų ir menininkų karta iš pasipūtimo, savęs pažeminimo ar tiesiog surimtėjimo dvasioje išdidžiai atsisuko atgal, į žmogų. Tokia tendencija paveikė ir fantastiką. Kafkai, tapusiam jos pranašautoju, nors ir egzistavo tam tikra transcendentinė tikrovė, ji buvo nepasiekiama ir tarnavo tik tam, kad mums dar skaudžiau būtų jausti žmogaus palikimą jo žmogiškoje būklėje. Ponas Blanšo, netikintis transcendentalumu, greičiausiai būtų pasirašęs po Edingtono nuomone: "Nematomojo krante aptikome kažkieno kojos pėdą. Siekdami išsiaiškinti jos atsiradimą, mes vienas teorijas vertėme ant kitų. Pagaliau mums pavyko sužinoti, kas paliko pėdą – pasirodė, kad mes patys" [Artūras Stenlis Edingtonas, 1882-1944, buvo anglų astronomas ir fizikas]. Iš čia ir kilo atsigręžimas į žmogų. Aišku, tai nepanaudojama įrodymams ir paaiškinimams. Atskiru atveju. p.Blanšo atsiriboja nuo alegorijų, kur, jo žodžiais, "prasmė neabejotinai atitinka pasakojimą, tačiau gali būti išreikšta ir atskirai". Paprasčiausiai, fantastika, ieškodama sau vietos šiuolaikiniame humanizme, tampa namine, kaip ir visa kita, atsiriboja nuo bet kokio transcendentalumo paieškų ir sutinka aprašinėti žmogiškąją būtį. Tuo pat metu šis literatūrinis žanras patiria ir savo evoliuciją veikiama vidinių veiksnių, išsivaduodama iš fėjų, džinų ir koriganų [bretonų piktosios dvasios], kaip nereikalingų ir pasenusių sąlygotumų. Dali ir Kiriko mums parodė vaiskią prigimtį, tačiau be antgamtiškumo: vienas jų mums tapė akmenų gyvenimą ir kančias, kitas kūrė iliustruotą kažkokių prakeiktų būtybių biologiją, parodydami baisingą žmogiškųjų kūnų pumpuravimą arba užkrėstus gyvybę metalus. Keistu būdu ta evoliucija pagreitinama naujojo humanizmo: sekdamas Kafką, p. Blanšo daugiau nepasakoja apie užburtą materiją; Dali pabaisos iš gyvos materijos, neabejotinai, jam atrodo banalios, kaip pačiam Dali banaliomis atrodė paslaptingos pilys. Jam teliko tik vienas fantastinis dalykas – žmogus. Ne tas, kurį suvokia religijos ar spiritualistiniai mokymai ir kuris tik iki juosmens paniręs į realų pasaulį, o žmogus kaip duotybė, žmogus kaip prigimtis, kaip visuomenė, tas žmogus, kuris, sutikęs laidotuves, nusiima skrybėlę, rytais skutasi prie lango, krenta ant kelių bažnyčioje, žygiuoja su vėliava. Tas žmogus – mikrokosmas, jame ištisas pasaulis, visa gamta; tik jame dabar ir apsireiškia jo užkeikimas. Jame – nereiškia jo kūne (p. Blanšo atsisako fiziologinių fantazijų, jo personažai fiziškai neišsiskiriantys; autorius juos apibūdina vienu žodžiu, prabėgom), o visoje jo realybėje kaip homo faber, homo sapiens. Taip fantastika, humanėdama, artėja prie grynosios jos esmės, tapdama tokia, kokia buvo. Atrodo, kad ji atmetė visokius gudravimus – jokių stebuklų ir tik rankų miklumas; mes pripažįstame, kad patys palikome pėdas ant kranto; jokių sukubų, jokių plaukiojančių fontanų – vien tik žmonės, ir fantastikos kūrėjas skelbia savo tapatumą su fantastikos objektu. Šiuolaikiniam žmogui fantastika – tai vienas daugelio būdų sau pateikti savo paties pavidalą.

Remdamiesi šiomis pastabomis, pabandysime geriau pasiaiškinti neįprastą "Aminadavo" ir "Pilies" panašumą. Iš tikro, kaip matėme, fantastikos esmė tame, kad sielos ir kūno vienybė išversta. Tačiau pas Kafką, kaip ir p. Blanšo, fantastika apsiriboja žmonių pasaulio vaizdavimu. Ar iš to neseka, kad pas vieną ir kitą ji paklūsta kažkokiems naujiems dėsniams? Ir ką gali reikšti tokia žmogiškųjų santykių inversija?

Užėjęs į kavinę iškart pastebiu darbinius dalykus. Ne daiktus, ne medžiagas, o įrankius – stalus, kėdes, veidrodžius, taures, ir patiekalus. Kiekvienas jų yra gabalėlis pavergtos materijos, visi kartu jie paklūsta akivaizdžiai tvarkai; ir tos tvarkos prasmė yra tikslas – tikslas, kuriuo esu aš pats, o tiksliau, manimi pasireiškiantis klientas. Toks žmogiškasis pasaulis akivaizdžiai pasireiškia. Jame beprasmiška ieškoti materialios "žaliavos": vietoje materijos priemonės, o forma, dvasinė daiktų tvarka, pateikiama kaip tikslas. Dabar parodysime išverstą kavinės vaizdą; tam reikia parodyti, kaip tikslus pavergia jų pačių priemonės, kaip jie beviltiškai stengiasi prasiskverbti pro storą materijos sluoksnį arba, jei norite, pro tankmę daiktų, besistengiančių parodyti savo darbinę paskirtį, tačiau tuo pačiu kažkaip įsigudrindami nepaklusti ir suardyti tvarką, parodyti kažkokią netvirtą nepriklausomybę, staiga atimančių iš mūsų tikslą, kai tik pabandom jį suvokti. Štai, tarkim, durys: jos kabo ant kablių, su spyna ir užsklanda. Jos rūpestingai užtrenktos, tarsi už jų būtų saugomos brangenybės. Po didelių pastangų man pavyksta gauti raktą, jas atrakinu ir už jos randu akliną sieną. Sėduosi už staliuko, užsisakau kavą su grietinėle, padavėjas tris kartus manęs perklausia apie užsakymą ir pats jį atkartoja, kad niekaip nesuklystų. Paskui akimirksniu pasišalina, mano užsakymą perduoda kitam patarnautojui, tas užsirašo į knygutę ir perduoda trečiajam. Pagaliau prieina ketvirtas ir, taręs "prašau", ant staliuko pastato rašalinę. "Bet juk aš užsakiau kavą su grietinėle", - tariu. "Na tai čia", - tarsteli ir nueina. Jei, skaitant tokio tipo pasakojimus, skaitytojas mano, kad padavėjai tyčiojasi iš manęs ar apimti kažkokios masinės hipnozės, reiškia, kad pralaimėjom. Jei pavyksta jam sukelti įspūdį, kad pasaulyje, kurį pateikiame, visi tie dalykai yra įprasti, tada jis netikėtai pakliūna į fantastiką. Žmogiškoji fantastika – tai priemonių maištas prieš tikslus: vienas ar kitas daiktas garsiai save įtvirtina kaip priemonę ir ta saviraiška nuo mūsų paslepia tikslą; arba jis mus pasiunčia pas kitą kažkokią priemonę, ši pas trečią ir taip iki begalybės, kad galutinis tikslas tampa nepasiekiamas; arba pro įvairiapusių tikslų raizginį prasimuša tam tikras neaiškus, sudėtinis prieštaringo tikslingumo vaizdas.

O tarkim, kad, atvirkščiai, man pavyko pajusti kažkokį tikslą? Tada į jį nėra kelio, neįmanoma surasti ar išgalvoti kažkokias priemones, kad jį pasiektumėm. Man paskyrė pasimatymą antrame tos kavinės aukšte; reikia nedelsiant ten pakilti. Iš apačios aš matau tą antrą aukštą, per didelę apvalainą arką jame įžvelgiu balkoną, matau netgi staliukus ir prie jų sėdinčius žmones; bet kiek sukčiau ratus po salę, nerandu laiptų. Šiuo atveju priemonė tiksliai apibrėžta, visa apie ją liudija ir patvirtina, tačiau jos nebuvimas netiesiogiai išreikštas aiškiu tikslo buvimu. Tačiau ji pati pasityčiodama išnyko. Ar verta čia kalbėti apie "absurdišką" pasaulį, kaip daro Kamiu "Svetimame"? Juk absurdas – tai visiškas tikslo nebuvimas. Absurdas yra aiškios ir tiksliai išreikštos minties darinys, jis priklauso "akivaizdžiam" pasauliui, kaip faktinė žmogaus galimybių riba. Tame maniakiškai-haliucinogeniniame pasaulyje, kurį bandome aprašyti, Absurdas atrodytų gelbsinčia oaze, atsipūtimo akimirka – todėl jam čia ir nėra vietos; negaliu jame pasilikti nei akimirkai; kiekviena priemonė tave siunčia link šmėkščiojančio tikslo, o kiekvienas tikslas – link pamėkliškos priemonės, kuri padėtų man jį pasiekti. Negaliu apie ką nors galvoti – nebent kokiomis nors mirguliuojančiomis, viena kitą keičiančiomis sąvokomis, kurios suyra tiesiog akyse.

Todėl ir nenuostabu, kad pas tokius skirtingus rašytojus, kaip Kafka ir Blanšo, aptinkame tokias pačias temas; tiesiog abudu siekia aprašyti tą patį neaiškų pasaulį. Abiem pirmąja užduotimi tampa "abejingos gamtos" pašalinimas iš romano – ir iš čia būdinga abiem slegianti aplinka. "Proceso" herojus plakasi didžiuliame mieste, pereina gatves, užeina į namus; "Aminadave" Toma klajoja begaliniais didelio namo koridoriais. Nei tam, nei kitam niekada nelemta pamatyti miškus, pievas, kalvas. O juk kokį palengvėjimą jiems sukeltų žemės plotelis, materijos gabalėlis, kuris niekam nebūtų reikalingas!. Tačiau tada akimirksniu išsisklaidytų ir fantastika; žanro dėsningumas pasmerkia juos visur rasti tik įrankius. Kaip matėme, tie įrankiai neskirti jiems pasitarnauti, o tik visą laiką demonstruoti kažkokią neaiškų, nuviliojantį šalin dėsningumą; iš čia tas labirintas koridorių, durų, laiptų, kurie niekur neveda; ir čia tos atžymos, kurios nieko nenurodo, tie nesuskaičiuojami ženklai, išdėlioti palei kelią ir nieko nereiškiantys. Atskiru atveju reikia paminėti pranešimo motyvą, tokį svarbų tiek p.Blanšo, tiek Kafkai. Akivaizdžiame pasaulyje pranešimas visada turi siuntėją, perdavėją ir gavėją, jis savyje tėra priemonė, o jo tikslu yra turinys. Išverstame pasaulyje priemonė apibendrinama ir duodama tiesiog kaip tokia: mus užverčia pranešimais be turinio, be perdavėjo, be siuntėjo. Arba tikslas vis tik egzistuoja, tačiau pamažu sugraužiamas priemonės: viename iš Kafkos epizodų imperatorius kažkokiam miestiečiui siunčia pranešimą, tačiau perdavėjas turi nueiti tokį ilgą kelią, kad jis taip ir nepasiekia gavėjo; taip ir p.Blanšo kalba apie pranešimą, kurio turinys pakeliui nuolat kinta: "Visos tos prielaidos", - rašo jis, - "veda prie tikėtinos išvados, kad nepaisant viso savo sąžiningumo, perdavėjas, pasiekęs viršutinį aukštą, pamiršta pranešimo tekstą ir nesugeba jo perduoti; arba, tarus, kad jis rūpestingai įsiminė jo žodžius, jis neįstengia jų suprasti, nes tai, kas čia turėjo vieną reikšmę, ten turės jau kitą arba neturės jokios… Nesiimu net įsivaizduoti, kas bus su juo pačiu, galiu tik spėti, kad jis atsirastų prieš mane toks nepanašus į mane, kaip siųsta žinutė nepanaši į gautą". Netgi gali būti, kad pranešimas mus pasieks ir bus dalinai suprantamas. Tačiau, kaip vėliau paaiškėja, jis skirtas ne mums. "Aminadave" p.Blanšo atskleidė mums dar vieną galimybę: aš gaunu pranešimą, kuris, be abejo, nelabai suprantamas; pradedu aiškintis ir galų gale aptinku, kad pats esu jo siuntėjas. Žinoma, visi tie variantai nėra kažkokie nelaimingi atsitiktinumai tarp daugelio kitų – jie priklauso pačiai pranešimo prigimčiai, tai žino siuntėjas, tai žinoma ir gavėjui, tačiau nepaisant to jie ir toliau daro tik viena – vienas siunčia, o kitas gauna laiškus, tarytum čia svarbiausia būtų pats pranešimas, o ne jo turinys: priemonė prarijo tikslą, kaip sugeriamas popierius sugeria rašalą.

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios abu autoriai iš savo pasakojimų išveja gamtą, jie išveja ir įprastą žmogų, tai yra atskirą individą, kurį Selinas vadino "vaikinu, neturinčiu jokio ypatingo reikšmingumo" ir kuris galėjo tapti tik absoliučiu tikslu. Fantastikos imperatyve apsiverčia Kanto imperatyvas: "Elkis visad taip, - sako jis mums, - kad savo ir svetimą žmogiškumą priimčiau kaip priemonę, ir jokiu būdu ne kaip tikslą". Kad patalpintų veikėjus į karštligiškos, išsunkiančios, nesuprantamos veiklos sūkurį, p. Blanšo ir Kafka turi pasirūpinti, kad juos suptų žmonės-įrankiai. Pereidamas nuo tarnybinio daikto prie žmogaus kaip nuo priemonės prie tikslo, skaitytojas aptinka, kad ir žmogus viso labo tėra priemonė. Iš čia ir randasi tie valdininkai, kareiviai, teisėjai, kurie knibžda Kafkos knygose; ir visi tie tarnai, dar vadinami "tarnautojais", kurie rado vietą "Aminadave". Taip fantastinis pasaulis perteikia kažkokią biurokratiją: ir iš tikro, išvirkščia visuomenė labiausiai panaši į dideles administracines struktūras; "Aminadave" Toma vaikšto iš kabineto į kabinetą, nuo vieno tarnautojo prie kito ir niekur nesutinka samdytojo ar viršininko, panašiai kaip lankytojus, kurie nori paduoti prašymą ministerijai, be galo siuntinėja iš vieno skyriaus į kitą. Ir kartu tų valdininkų veiksmai visiškai nesuvokiami. Tikrame pasaulyje aš gana aiškiai atskiriu teisėjo ar prokuroro sukosėjimą, kuris yra netyčia, ar švilpčiojimą, kuris yra įpročiu, nuo jo juridinės veiklos, kuri yra įstatymo taikymas. O dabar tai išverskim atvirkščiai: tada man iš pradžių atrodys, kad fantastinio pasaulio tarnautojai rūpestingai, smulkmeniškai vykdo savo pareigas. Tačiau greitai man paaiškės, kad jų tarnybinis užsidegimas beprasmis ar net kenksmingas – tai tik įprotis. Tuo tarpu kažkoks poelgis paskubomis, mane nustebinantis savo beprasmiškumu, įsigilinus pasirodo atitinka to asmens visuomeninę svarbą; jis atliktas laikantis įstatymo. Taip įstatymas subyra į įpročius, o įpročiuose netikėtai pasireiškia įstatymas. Beviltiška čia reikalauti rašytinių kodeksų, taisyklių, potvarkių: ant darbo stalo numesti kažkokie seni potvarkiai, tarnautojai laikosi jų, tačiau neįmanoma suprasti, ar tie įsakai gauti iš kokio įgalioto asmens, ar jie tiesiog sukurpti tų pačių valdininkų. Pats jų pritaikymas yra dviprasmis, ir man nelemta suprasti, ar jie taikomi visiems visuomenės nariams ar tik man vienam. Ir kartu toks dviprasmiškas įstatymas, svyruojantis tarp taisyklės ir įpročio, tarp bendro ir atskiro, visur randasi, slegia ir engia mus; sumanę jo laikytis jį pažeidžiate, o sukilę prieš jį, aptinkate, kad paklūstate to nežinodami. Laikoma, kad jis žinomas kiekvienam, ir tuo pačiu jo nežino niekas. Jo tikslas nėra užtikrini tvarką ar reguliuoti žmonių santykius, jis tiesiog Įstatymas, be tikslo, be reikšmės, be turinio, ir jo niekas neišvengs.

Dabar laikas uždaryti šį ratą: negalima neužmigus įsiskverbti į sapnų pasaulį ir negalima įžengti į fantastikos pasaulį pačiam netapus fantastišku. Tuo tarpu žinoma, kad, pradėjęs skaityti, skaitytojas save tapatina su romano herojumi. Sektų, kad herojus, kurio požiūrį priimame, ir suteikia priėjimą prie fantastikos.Senuoju stiliumi jį pateikdavo kaip "tikrą" žmogų, stebuklingai perkeltą į "išvirkščią" pasaulį. Šiuo triuku, bent jau kartą, pasinaudojo ir Kafka: "Procese" K. yra normalus žmogus. Aišku, kuo patogi tokia technika: ji kontrastu pabrėžia visą naujojo pasaulio keistumą, ir fantastinis romanas virsta Erziehungsromanu [Auklėjamuoju romanu]; skaitytojas prisiima nustebusius herojaus jausmus ir seka juo nuo vieno atradimo link kito. Tačiau jis regi fantastiką iš vidaus, tarsi reginį, tarytum būdraujantis miegančiojo protas ramiai apmąstytų jo sapnus. "Pilyje" Kafka patobulino savo techniką: jo herojus jau fantastiškas; mes priversti skirstyti šito žemės matininko nuotykius ir požiūrius, tačiau apie jį mums nieko nežinoma, be to nesuprantamo užsispyrimo, su kuriuo jis bando įsikurti draudžiamame kaime. Kad pasiektų tikslą, jis aukoja viską, save patį traktuodamas kaip priemonę. Bet mums taip ir lieka neaišku, kuo ji jam taip vertinga ir ar buvo verta tokių pastangų. Tą patį triuką panaudojo ir p. Blanšo: jo Toma ne mažiau paslaptingas, nei patarnautojai name. Nežinome, iš kur jis ir kodėl taip stengiasi rasti moterį, pamojusią jam ranka. Panašiai Kafkai, Zamsei, Žemės matininkui, Toma niekada nesistebi: jis piktinasi, tarsi įvykių randinė, kurioje jis dalyvauja, būtų natūrali, neverta aptarimo, tarytum jo sieloje būtų kažkokia keista Gėrio ir Blogio norma, tik p.Blanšo rūpestingai stengiasi mums apie tai nepasakyti. Tad nutinka, kad patys romano dėsniai verčia mus priimti svetimą požiūrio tašką, spręsti, nesuprantant, apie mus neraminančius nutikimus ir be nuostabos juos apmąstyti. Be to, p.Blanšo atidaro ir uždaro herojaus sielą tarsi dėžutę dangteliu. Kartais mes pasiekiame ją, kartais mus palieka išorėje. O atsidūrę viduje, joje randame jau pradėtus svarstymus, kurie mechaniškai sukimba vienas su kitu, siūlydami kažkokius mums nežinomus pirminius principus ir galutinius tikslus. Pradedame juos sekti, o jei jau esame romano herojus, tai samprotaujame kartu su jais; tačiau tos kalbos niekur neveda, tarsi svarbiausia būtų tiesiog samprotauti. Eilinį kartą priemonė suvalgė tikslą. Ir mūsų protas, kuris vėl turėtų išversti pasaulį atgal, pasirodo užgrobtas to košmaro ir pats virsta fantastiniu. P. Blanšo nueina net toliau: viename puikiame "Aminadavo" pasaže herojus staiga aptinka, kad jis pats to nežinomas patarnauja name ir atlieka budelio pareigas. Taigi, mes kantriai klausinėjome valdininkų, kurie, rodėsi, žiną įstatymus ir to pasaulio paslaptis, ir staiga netikėtai paaiškėjo, kad mes patys tarnaujame, tik apie tai nežinojome: dabar jau kiti į mus žvelgia maldaudami ir uždavinėja mums klausimus. Galų gale, gali būti, kad mes iš tikro žinome įstatymus. Kaip rašo Alenas, "žinote, reiškia žinoti, ką žinai". Tačiau ši maksima yra iš realaus pasaulio. Išvirkščiame pasaulyje žmogus nežino, ką jis žino; o jeigu žino, ką žino, tada reiškia, kad nežino. Taigi, mūsų paskutinis išsigelbėjimas – savimonė, kurioje prieglobsčio ieškojo stoikai – taip pat išslysta ir suyra; ji perregima tuštumos skaidrumu, o mūsų būtis kažkur išorėje, svetimose rankose.

Tokie trumpai nusakius pagrindiniai "Pilies" ir "Aminadavo" motyvai; tikiuosi, kad parodžiau, kad jie būtinai kyla kiekvienam, kuris ėmėsi vaizduoti išvirkščią pasaulį. Tačiau kam, klaus manęs, vaizduoti jį išvirkščią? Kas per kvaila išmonė – aprašinėti žmogų aukštyn kojomis! Iš tikro, juk mūsų pasaulis taigi ne fantastinis, jame viskas tikra, o ne išvirkščia. Siaubo romanas gali save pateikinėti kaip paprastą realybės transpoziciją., nes kartkartėmis mums nutinka baisios situacijos. A fantastinių nutikimų, kaip matėme, nebūna, nes fantastika gali egzistuoti tik kaip visas pasaulis. Panagrinėkime tai plačiau. Jei aš pats esu išvirkščias išvirkščiame pasaulyje, tai man atrodo, kad jame viskas tikra. Todėl, jeigu aš, pats būdamas fantastiniu, gyvenu fantastiniame pasaulyje, tai jokiu būdu negaliu jo laikyti fantastiniu – tai ir padės mums suprasti mūsų abiejų rašytojų sumanymus.

Sartre at demonstration
Sartras demonstracijoje, 1951
Taigi, negaliu spręsti apie šį pasaulį, nes mano apsvarstymai yra jo dalis. Jei jį apmąstau kaip meninį kūrinį ar kaip sudėtingą mechanizmą, tai naudojuosi žmogiškomis sąvokomis; jei aš, atvirkščiai, laikau jį absurdišku, tai vėl naudojuosi žmogiškosiomis nuostatomis. Kaip tikslus, kuriuos persekioja žmonių rūšis, galima apibūdinti nesiejant su kitais tikslais? Dar galiu tikėtis, kad vieną kartą atpažinsiu mane supančio mechanizmo detales, tačiau kaip žmogui vertinti pasaulį kaip visumą, t.y. pasaulį, apimantį patį žmogų? Ir vis tiek aš siekiu išsiaiškinti visą sandarą; norėčiau išsiaiškinti žmoniją tokią, kokia ji yra. Kai filosofas sustoja, menininkas eina toliau. Kad mus patenkintų, jis sumąsto patogius išgalvotus veikėjus: Mikromegą, gerąjį laukinį [Voltero "Mikromegas" ir "Paprastasis"], šunį Rike [A.Franso "Rike"] ar tą patį "Svetimąjį", kurį mums neseniai pristatė p.Kamiu, - tyro požiūrio įsikūnijimus, nepavaldžius žmogiškajam likimui ir todėl sugebančius jį stebėti. Tokių angelų akyse žmogiškasis pasaulis yra reali duotybė. Jie gali tarti, kad jis toks ir toks, o gali būti ir kitoks; žmonių tikslai atsitiktiniai, tai tiesiog faktai, kuriuos angelai regi kaip ir mes – bičių ar skruzdėlių tikslai; žmonių progresas – vien trypimas vietoje, nes jam nelemta išeiti už savo baigtinio ir beribio pasaulio ribų, kaip skruzdėlei nelemta palikti skruzdėlyną. Tačiau versdami skaitytoją tapatintis su herojum, turinčiu kitokią, nežmogiškąją prigimtį, mes kilstelim jį virš žmogiškosios lemties; atitrūkęs nuo jos, jis praranda pirmutinę suvokiamo pasaulio sąlygą – kad jis jo viduje. Tai kaip parodyti jam iš išorės jo prievolę būti viduje? Iš esmės, ši užduotis kilo Blanšo ir Kafkai. Problema grynai literatūriškai techninė, filosofinėje plotmėje ji neturi jokios prasmės. Ir štai kokį jos sprendimą jie rado: jie sunaikina angelišką požiūrį, patalpina skaitytoją pasaulio gelmėje, kartu su K. ir Toma; tačiau padaro taip, kad tame imanentiškume šmėkščiotų kažkoks transcendentalumo elementas. Darbiniai daiktai, poelgiai, tikslai – visa tai mums įprasta. Su jais mus sieja mums patiems vos pastebimi intymumo sąryšiai; ir tuo pat metu jaučiamės įtraukti į karšta organiškos simpatijos jiems aplinką, juos mums parodo šaltai svetimoje šviesoje. Štai šis šepetys – jis mano rankoje, užtenką jį paimti, kad išvalyčiau drabužį. Tačiau prisilietimo prie jo akimirką aš sustoju, juk tą šepetį regiu iš vidaus, ji prieš mane visame jos atsitiktinume, jis priskiriama atsitiktiniams tikslams; tokiu žmonių akimi atrodo baltas akmenėlis, kurį skruzdėlė kvailai tempia į savo olą. "Kiekvieną rytą jie šepečiu valo drabužius", - pasakytų angelas. Ir to pakaktų, kad tokia veikla taptų maniakiškai nesuprantama. Pas p.Blanšo angelų nėra, užtat mūsų tikslus – tuos, kurie kyla iš mūsų ir mūsų gyvenimui suteikia prasmę, - stengiamasi pateikti kaip tikslus kitiems; tie susvetimėję, sustingę nuo svetimo žvilgsnio tikslai rodomi mums iš išorės, kuri nukreipta į vidų ir kuriai jie yra faktai. Tikslai suakmenėję, žvelgiantys iš padilbų, apimti materialumo, tikslai, kuriuos pirma konstatuojame, o tik paskui trokštame. Kartu ir priemonės pradeda žaisti pačios už save. Jei būtinybė apsivalyti rytais daugiau nėra savaime akivaizdi, tai šepetys tampa kažkokiu nesuvokiamu įrankiu, išnykusios civilizacijos skeveldra. Ji vis dar kažką reiškia, kaip ir tie daiktai, panašūs į pypkę, kurie buvo rasti Pompėjoje. Tačiau jau niekas nežino, ką jie reiškia. Būtent tokie sustingę tikslai, tokios keistos ir neefektyvios priemonės ir sudaro fantastikos pasaulį. Dabar mums aišku, kas sudaro triuką – kadangi žmogaus veikla, kai žiūrima iš vidaus, atrodo išversta, tada Kafka ir p.Blanšo vietoje to, kad parodytų mums mūsų gyvenimą be angelų pagalbos, pradėjo vaizduoti pasaulį iš kitos pusės. Tai prieštaringas pasaulis, kuriame dvasia virsta materija, nes vertybės tampa faktais, kur materiją sugraužia dvasia, kaip vienu metu ir tikslą bei priemonę, kur save regiu iš išorės tebebūdamas viduje. Tokį pasaulį galime apmąstyti tik efemeriškomis, savaime sunykstančiomis sąvokomis. Iš tikro, mes netgi negalim jo apmąstyti. Todėl p.Blanšo ir rašo: "[prasmę] galima pagauti tik per išgalvotą pasakojimą ir ji išsisklaido, kai tik pabandai ją suvokti kaip tokią… Istorija … atrodo paslaptinga, nes išdėsto viską apie tai, kas kaip tik ir nepakelia išdėstymo". Fantastika turi kažkokį šalutinį egzistavimą: jei žvelgi jai tiesiai į veidą, bandydamas žodžiais išreikšti jos prasmę, tai ji išnyksta, nes galų gale reikia būti arba išorėje, arba viduje. Jeigu skaitote pasakojimą nebandydami jo paaiškinti, jis apgula jus iš flangų. Kažin kokios tiesos, kuria galima išžvejoti "Aminadave", čia pat darosi blankiomis ir negyvybingomis, vos tik ištrauktos iš vandens; na taip, žmogus vienišas, jis pats kuria savo likimą, pats tvirtina įstatymą, kuriam pats paklūsta; kiekvienas mūsų svetimas pats sau, yra auka ir budelis kitiems; neverta stengtis pakeisti žmogiškąją lemtį, geriau įsitaisyti Nyčės žemišką jutimą; na taip, atrodo, kad p.Blanšo išmintis priklauso toms "transcendencijoms", apie kurias kalba Žanas Valis [prancūzų filosofas, 1888-1974] Heidegerio klausimu. Tačiau, bendrai, visa tai neskamba labai jau naujai. O kol tos tiesos plaukiojo vandenų gelmėje palei pasakojimo tėkmę, jos blizgėjo kažkokiu keistu žvilgesiu. Tiesiog mes jas matėme išvirkščias: tai buvo fantastiškos tiesos.

Čia abu mūsų autoriai, iki šiol ėję tuo pačiu keliu, išsiskiria. Apie Kafką galiu pasakyti tik tiek, kad jis yra vienas neįprasčiausių ir iškiliausių šių dienų rašytojų. Be to jis buvo pirmuoju, jo pasirinkta technika atitiko tiesioginį poreikį. Rodydamas mums, kaip žmogaus gyvenimą nuolat jaukia nepasiekiama transcendentalumas, jis pats tiki, kad tas transcendentalumas egzistuoja. Tiesiog jis mums nepasiekiamas. Jo pasaulis vienu metu ir fantastinis, ir nepriekaištingai teisus. P. Blanšo neabejotinai apdovanotas nemažu talentu. Tačiau jis atėjo antras, jo naudojami dirbtiniai triukai mums jau visiškai įprasti. Jis pats rašė apie Žano Polano "Tarbų žiedus": "Tie, kurie ketino askezės stebuklais pasitraukti nuo bet kokios literatūros, siekdami išsilaisvinti nuo jos sąlygotumų bei formų ir tiesiogiai prisiliesti prie slaptojo pasaulio ir giliosios metafizikos, kurią jie norėjo atskleisti,… galų gale tenkinosi tuo, kad panaudojo tą pasaulį, tą paslaptį ir tą metafiziką kaip formas ir sąlygotumus noriai parodydami juos publikai ir sukurdami iš jų tuo pačiu metu ir palaikantį karkasą ir vidinį savo kūrinių turinį….. Tokio tipo rašytojams metafizika, religija ir jausmai užima technikos ir kalbos vietą. Jie tai išraiškos sistema, literatūrinis žanras, vienu žodžiu - literatūra" [Maurice Blanchot. Comment la litterature est-elle possible? Jose Corti, p.23 (Aut. pastaba)] Bijau, kad šis priekaištas, jei tai priekaištas, gali būti atsuktas ir prieš patį p.Blanšo. Jo pasirinkta ženklų sistema ne visai atitinka mintį, kurią jis dėsto. Norint parodyti "dvasios prigimtį, jos giluminį susiskaidymą, To paties kovą su Tuo pačiu, ko dėka pasiekiama jo galia, kančia ir šlovė" [ten pat] nereikėjo imtis triukų, kažkieno žvilgsnį vedančių į sąmonės gelmes. Apie p.Blanšo galima pasakyti tą patį, ką Lanjo [Žiulis Lanjo, 1851-1894, prancūzų filosofas] sakė apie Baresą: "Jis pavogė instrumentą". Dėl tokio menko plyšelio tarp ženklo ir reiškiamo motyvo, sąžiningai išgyvento pas Kafką, dabar pereina į literatūrinių sąlygotumų lygį. Dėl p.Blanšo kaltės dabar turime fantastikos klišę "a la Kafka", panašiai, kaip yra pilies su vaiduokliais bei pabaisos su veršio oda klišės. Žinoma, aš žinau, kad menas gyvena sąlygotumais, tačiau vis dėlto juos reikia pasirinkti su galva. Transcendentalumo su morasizmo atspalviais fone fantastika atrodo kažkokia netikra.

Skaitytojo nepasitenkinimas dar labiau didėja, nes p. Blanšo pats nesilaiko savo sumanymo. Jo žodžiais tariant, jis norėjo kad "Aminadavo" prasmė išsisklaidytų," kai tik pabandai ją suvokti kaip tokią. Gerai, bet kodėl jis mums nuolat duoda paaiškinimus, daugiažodį komentarą savo simboliams? Daugelyje vietų tie paaiškinimai tampa tokie įkyrūs, kad visas pasakojimas įgauna alegorijos pavidalą. Atsitiktinai paimkite bet kurį puslapį iš ilgoko pasakojimo-mito apie namo patarnautoją, tarkim šį: "Aš tave perspėjau, kad didesnę laiko dalį personalas nematomas. Aš pasakiau kvailystę, pasidaviau didybei ir dabar pats už tai raustu. Personalas nematomas? Nematomas didesnę laiko dalį? Juk, ne, mes jo išvis nematome, niekada net iš tolo nepastebime; neaišku, ką gali reikšti jam taikomas žodis "matyti", ar yra koks žodis apibūdinantis jo nebuvimą ir ar pati mintis apie jo nebuvimą tiesiog paskutine negudria gudrybe, kad mes sau įsivaizduotume jo pasirodymą. Nepagarba, kurią jis mums rodo, kartais tiesiog neįsivaizduojama. Tai reiškia, kad mes galėtume skųstis jo abejingumu mūsų poreikiams, nes daugelis mūsų jau susigadino sau sveikatą dėl jo apsileidimo darbe. Tačiau mes linkę jam viską atleisti, jei tik laikas nuo laiko jis mums suteiktų nors kokį malonumą…". Pakeiskite šiame pasaže "personalas" žodžiu "Dievas", o "tarnyba" žodžiu "apreiškimas", ir gausis visai nebloga tam tikro religinių jausmų aspekto išraiška. Dažnokai ir šio pseudo-fantastinio pasaulio dalykai parodo savo "realią" prasmę, nereikalaudami jokio komentaro, - kaip, pavyzdžiui, grandinės draugo asmuo, kuris akivaizdžiai vaizduoja kūną, pažemintą ir niekinamą visuomenėje, kur suardyta dvasinio ir kūniško pradų sąjunga. Įspūdis toks, tarsi verstume iš vertimo, darom atvirkštinį vertimą.

Beje, aš netvirtinu, kad pajutau visus autoriaus ketinimus, ir tikėtina, kad kai kurių atžvilgiu klydau; kad man sukeltų nepasitenkinimą, pakako to, kad tie ketinimai, net neaiškūs, pasireiškia paviršiuje; aš gi maniau, kad skaitant atidžiau ar įdėmiau aš ir pats viską išsiaiškinsiu. Iš tikro, juk pas Kafką visi nutikimai keičia vienas kitą pagal būtinus intrigos dėsnius: tarkim, "Procese" mums nė akimirkai nedingsta iš akiračio, kad K. kaunasi už savo įsitikinimus, už savo gyvenimą. O už ką kaunasi Toma? Jis neturi apibrėžto charakterio, neturi tikslo, vos vos pajėgus sukelti nors kokį gailestį. Įvykiai vyksta be tvarkos. Man pasakys: taip juk ir gyvenime. Tačiau gyvenimas – ne romanas; ir tokios nesusijusios įvykių sekos, be paaiškinimų kūrinyje, nejučia vėl mus priverčia spėlioti apie slaptus autoriaus ketinimus. Kodėl Toma netenka savo grandinės draugo ir suserga? Išvirkščiame pasaulyje niekas neparuošia ir nepaaiškina jo ligos. Vadinasi, prasmė yra kažkur šiame pasaulyje, autoriaus vizijose. Tai yra, didesnę laiko dalį p.Blanšo tiesiog švaisto jėgas; jam nepavyksta pagauti skaitytojo į įsivaizduojamo košmarų pasaulio pinkles. Skaitytojas išsiveržia į išorę – jis už šio pasaulio, kartu su pačiu autoriumi, jis apmąsto tas mintis tarsi sudėtingą mechanizmą; ir tik retkarčiais praranda pusiausvyrą.

Beje, tų retų atvejų pakanka, kad p. Blanšo priimtume tikru rašytoju. Jis subtilus, išradingas, kartais gilus, jis myli žodžius; jam lieka tik surasti savo stilių. Jo išlindimas į fantastikos sritį nėra beprasmis – tai leidžia padaryti išvadas. Kafka buvo nepamėgdžiojamas, jis šmėžavo ties horizontu kažkokia amžina pamėkle. Savo nevalingu mėgdžiojimu p. Blanšo mus išlaisvino nuo jo, į šviesą iškėlė jo triukus. Tapę aprašyti, sudėlioti į lentynėles, užfiksuoti, jie tampa nenaudingais ir daugiau nekelia baimės ar galvos svaigimo: Kafka – viso labo tik vienas etapų kelio, kuriuo fantastika (jo paties ir Hofmano, Po, Liuiso Kerolio ir kitų) nepaliaujamai juda pirmyn, kad tirs riba susilietų su savo amžinąja esme.

Versta iš Critiques litteraires (Situations, I), 1975

Papildomi skaitiniai:
Odisėjas visapusiškas
R.W. Emersonas. Poetas
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Džekas Londonas. Tūkstantis mirčių
Irena Slawinska. Erdvė ir laikas
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Kuo tapo suaugę Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Dėl Velbeko "Elementariųjų dalelių"
S. Barančakas. Vertėjo manifestas
U.Eco. Įžengiant į miškus
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
H. Toro. Gyvenimas be principų
Žanas Polis Sartras
J. Rousseau. Vienišiaus svajos
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Visų dienų apmąstymai
Literatūriniai skaitiniai
Volė Šojinka
Filosofijos svetainė