Lukas Devita

My Velvet Holidays

Luko Devitos romano "Aksominės atostogos" veiksmas trunka vieną atostogų savaitę 1984-aisiais Palangoje.

Svajingo ir jautraus paauglio akimis perteikiamas tuometinis jaunimo gyvenimas, tebėra įdomus ir šiandien. Romane sprendžiamos problemos visada aktualios: kontrakultūros ir oficialiosios kultūros susidūrimas,maištaujančio jaunimo ir miesčioniško "suaugusiųjų" pasaulio priešprieša,kūniškumo ir dvasingumo konfliktas.

Pagrindinio herojaus vidiniai ieškojimai perteikiami poetiškomis priemonėmis, pasitelkiant šokio ir muzikos metaforas, žmogiškąją dramą gretinant su gamtos ritmais. Nors romanas parašytas betarpišku dienoraštiniu stiliumi, autoriui pavyksta pakylėti paaugliškus jausmus link visuotinės meilės idėjos, ją siejant ne tiek su seksualumu, kiek su nekaltybes idealizavimu ar savotišku atsižadėjimo grožiu. Šią savo filosofiją autorius pateikia subtiliomis užuominomis, apsaugodamas kūrinį nuo tiesioginės didaktikos ir palikdamas erdvės savarankiškoms suvokėjo išvadoms. Todėl neabejoju, kad tekstas lengvai atsivers šiuolaikiniam jaunam skaitytojui, o šiek tiek vyresniam sukels nostalgiškus prisiminimus.

Nors "Aksominės atostogos" yra pirmasis autoriaus romanas, jis parašytas profesionaliai, žavi poetišku sakiniu ir originaliomis metaforomis.

Jurga Ivanauskaitė                    

[ Pirma dalis (1-5 skyriai) ]   [ Antra dalis (6-11 skyriai)]   [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]

Meditation

I'll be united through this writing of the future and the past,
best inspiration for the work of light,
all bright all white,
and water blue and burning flame that makes me shine,
keeps all alive,
consecrating my work to you.


 

Lukas Devita

aksominės atostogos

Galima sakyti, kad viskas įvyko nesibaigiančių vasaros atostogų metu. Tiksliau, per tas keletą dienų, kurias praleidau Palaimoje.

Tai toks miestelis, vietomis net egzotiškas, - tradicinė jaunimo vasaros vilčių pakrantė. Bent jau taip būdavo anksčiau.

Kažkada vaikystėje man teko stebėti čia savotišką hipių judėjimą. Tais laikais aš galėjau lengvai pasislėpti už kieno nors džinsų "kliošo". Visi vyresnieji atrodė lyg aukšti medžiai, - o dabar aš jau ir pats kedenu lapus.

Ši kartą Palaimą užplūs jaunatviška "naujoji banga". T. y., jau užplūdo, - mes su jumis jau čia.

Kiek egzistuoja Jūra, - tiek tęsiasi ir banalus žmonių gulinėjimas smėlio pakrantėje, deginantis prieš saulę - ir nei už ką nepripažįstant, kad tai kosminis reiškinys.

Ir vis dėlto, - saulėlydis pritraukia kiekvieną poilsiautoją, - mintyse užbraukti dar vieną patirties dieną, - ir kartu išvysti, kaip sukasi amžinojo sugrįžimo ratas.

Turiu prisipažinti, kad ir aš, 16 metų kapitonas, vienišas prarasto laivo ieškotojas, didžiąją dalį laiko taip pat prasivoliojau pliaže, pagal geras manieras; su pritrenkiančia Hermann Hesse's knyga rankose, po kurios, manau, tapau galutinai susiformavęs.

Bet tai supratau jau vėliau, kelyje namo, kai baigiau skaityti, ir jūra buvo likusi užnugaryje.

Pliažas buvo gal ir ne pati tinkamiausia vieta rimtai knygai apie vienišą stepių vilką, bet tuomet aš dar nežinojau, ką reiškia žodis "snobas".

O šią savo istoriją taip pat pradėjau rašyti, gulėdamas ant žvilgančio smėlio, ir kas žino, gal dar visą dešimtį metų aš sklaidysiu pradėtus marginti lapus, nes dabar dar tik 1984-ieji.

Nors, laikas nebeturi įtakos, nuo tada, kai žinau, - viskas, kas geriausia, su mumis nutinka tam, kad išliktų visada šiam momente, čia ir dabar -

L.     


 

1

 

Maži vaikai sudaro pusę visų čia begulinčių žmonių. Aplinkui staugia, klykauja įvairiausiais balsais ir balseliais visiškai nustelbdami ir patį jūros ošimą.

Vakar mes čia atsibeldėme.

Jūra, šnabždanti visų žodžių ir garsų pradžia, nenuilstanti, neaprėpiama vienovė.

Per tuos tris ar net keturis "išsiskyrimo" metus aš pasirodo taip žiauriai buvau to išsiilgęs.

Tik vanduo - lyg blizgantis stiklas, - nei bangelės... Kaip pats didžiausias susapnuotas paslapties ežeras.

Labai jau trūksta bangų, atrodo, kad aš pats tuoj pradėsiu vibruoti. Vanduo - grynas bliūdas. Užtai saulė kaitina gerai. Tiesiog kaip prieš pasaulio pabaigą. Po vakar jau skauda visus šonus, tarytum būčiau nusipylęs kaip šuo ir nuriedėjęs nuo laiptų.

Štai! Saulė ką tik dingo už debesų - ir neliko nei nudegimo, nei šilumos. Ir vanduo šiandien daug šaltesnis.

Jeigu dar neaišku, - rašydamas dabar aš vėl guliu ant smėlio. Deja, ne toj "romantiškoj vienumoje". Be NESUVOKIAMO skaičiaus žmonių aplinkui yra dar teta, dėdė ir pusbrolis- studentas Belas, su kuriuo aš gyvenu čia viename kambaryje, kurie ir dabar visi guli šalia. Ką padarysi, tokios oro sąlygos. Šie "palydovai" nepalengvina situacijos… Ir tarp visos galybės poilsiaujančių žmonių aš jaučiuosi velniškai vienišas.

Tiesa, štai, šalia mūsų guli įdomi šeimynėlė. Viena panelė neįtikėtinai panaši į Liną. Tik, matomai, keliais metais jaunesnė ir kitokiais plaukais. Šviesiais ir ilgais. O tikrai, kokia panaši! Ypač iš profilio... Ir akys. Taip ji priminė man tą pasakišką Linos žvilgsnį - tiesiog pamėgdžiojo. Po galais, - dar gražesnė.

Mergaitė atrodo pamatė, kad aš nenuleidžiu nuo jos akių. Tik stebėjimui man kiek trukdo lošimas kortomis, kurį tenka daryti su tais giminaičiais. Ir prakeiktas Kingas visiškai nesiseka.

Štai ji guli. Visiškai šalia, užsimerkusi. Paslaptinga palaima nušviestas veidelis... grynos svajonės išraiška.

Šalia jos išsidriekusi draugė, juodaplaukė, kažkoks mažas berniukas ir pan. Žodžiu - triukšmas. O mergaitė tik vaizduoja, kad viską girdi...

Jos "šeimynėlė", ar, kaip mano atveju, - kokie nors giminaičiai, šneka provincijos akcentu. Ką gi, nieko gero nežadantis dalykas. Ir vaikelis, žinoma, dar mažiau nusimano muzikoje. Taip, ji iš tiesų dar visai jaunutė. Bet kūnelis, - lyg nutekintas... rojaus drabužiams, - padvelkė slaptu žavesiu; tyras džiugus nerimas tiesiog apgaubė mane.

Mhm, vieni giminaičiai, "tėtė ir mama" jau pajudėjo link namų. Senasis dėdė, pražilęs ir pavargęs nuo saulės, nežymiai lingavo, nešinas krepšiu. Tetulė, desantų maskiruotės spalvų suknele, užsimaukšlinusi grandiozinę skrybėlaitę, neatsiliko nuo vyro, nors atrodė dar labiau pavargusi.

Kai jie dingo už horizonto, užsirūkėme su studentu.

Koks ilgesys užplūdo dėl tos Linos "antrininkės" pasirodymo!

Paskutinis pokalbis telefonu... Akys, tai tikros Linos akys, truputį primerktos ir žvilgsnis, toks greitas, šaižus, slaptas nuo visų išskyrus stebimą objektą (o dažniausiai ir pats objektas neišskiriamas)

Velniop, velniop, visur mane persekioja tie prisiminimai.

O ne! Antrininkė susiruošė dingti.

-... aš jau baigiu sustingti! - teatrališkai nusipurtė. Vėl,... o ne, tai Linomanija! Man tikrai perkaito galvelė...

Taip, jos eina į kopas! Ką gi, belieka tik kristi į jūrą.

Tiesa, vakar čia sutikau Emą. Mes su studentu atsitiktinai užklydom prie "vasaros diskotekos". Ir tai vadinasi sumauta "aikštelė", - viena žavinga komedija.

Tai ji! Ten Ema, - iškart supratau pastebėjęs "švarkuotą" liekną mergelę. Na, gal ne tokią jau ir liekną... Bet jos plaukai visai ne tokie trumpučiai kaip tada, pirmą kart susitikus. Matomai ataugo. Nejaugi taip greitai. O gal tai vis dėl to ne ji?

Trys panelės susėdo ant žolės, šalia didžiulio ąžuolo.

O kokia diskotekos "salė"! Tikras mažytis stadijonas. Pro vienintelį siaurą įėjimą matėsi, prie galinės sienos išdėstyta aparatūra. Bet visas pastatas buvo išnaudotos ypač ekonomiškai, tiesiog komunistiškai, - langų ir durų virtinė sudarė išorines "stadijono" sienas. Tai - kambariukai, kurių lubas atstojo į viršų kylantys laiptai-suolai. Tik dabar, sėdėdami ant žolės, pastebėjome tą siurrealistišką durų eilę.

Jau nemažai šokėjų susirinko vidun. Mes su pusbroliu likome išsitiesę, priešais įėjimą į salę. Panašu, kad Belas tikrai nemanė ten eiti. Cigaretė smilko, o rimtos mano bičiulio akys melancholiškai žvelgė į viską aplinkui... ne, rimtai į viską jos nežiūrėjo.

O! Kokie gyventojai, muzikai užgrojus, pasipylė iš "kambarių". Kaip šauniai jie derinosi prie dun-dančio dun dun dam, dun dun iki pusės dvylikos ritmo ir prie viso to, kas čia dėjosi! Vargšai pensininkai vienas po kito lindo pro savo baltas duris ir traukė ieškoti prieglobsčio tolyn į parką. Žinoma ir mažų vaikų būrys su jais. Seniai nugalėti!

Ema, nejaugi ji, po galais. Išstypusi mergelė sukėsi prie vartų, - ji čia turėjo šimtus draugių ir su visom reikėjo pačiauškėt, - taip, tai tikra Ema. Manęs ji žinoma nematė, nors galėjo ir pastebėt. Keletui minučių atsitraukiau šneka su Belu ir Ema dingo. Greičiausiai įėjo į vidų.

Tik dabar pastebėjau, kad "klientai" perka bilietus.

- Aišku, kad už pinigus, - patvirtino Belas, - ir dar pamatysi kiek kainuoja.

Kaip sužinojau vėliau, bilietas kainavo 80 kapeikų. Tą dieną mes neketinome eiti į vidų. Tiksliau mano pusbrolis nė iš tolo nemanė to daryti. Studentas buvo lyg ir ne savo vietoj. Su juo čia buvo ne itin linksma. Va su bičiuliu Sabinu tai aš neabejotinai būčiau pagrobęs Emą. Ne, bet aš ir pats, po galais, - dar kartą iškviesiu ją šokt. Antras ir vėl netikėtas susitikimas. Puiku. Jei Ema ir toliau vaikščios į šita "renginį" tai yra šansų padaryti kažką panašaus. Jei pasiryžti, žinoma...

Bet mes jau ėjome namo. Žingsniuodamas vis tebegalvojau apie ją. Juk iš tiesų įdomi mergaitė.

O kokia pradžia. Ne, tokio numerio dar neturėjau.


 

2

 

Pamenu, tą pavasario vakarą buvau vienas namie, todėl… galėjau taip laisvai iš jų ir išlėkti! Griaudėjo Adam And The Ants būgnai, kol aš kambaryje dailinau savo atsakančią punk uniformą, - su naujutėlaičiais mėlynais džinsais, paskolintais iš kino studijos (turėjau juos apnešioti), beje, aš juos pats susiaurinau - pasistačiau kalnierių ir net nežymiai pasidažiau lūpas; plius keletas tvarkingų sruogų. Prince Charming viršelis padarė man gerą įspūdį, - tikra žalingoji laukinių vakarų įtaka, po galais. Bet tai juk buvo ne šiaip sau pasirodymas, - turėjau patekti į pačią Wizard'o diskoteką.

Studentų šokių salė, kaip žinia, įrengta sename vienuolyne, didžiausiuose rūmuose ir, prieblandos apgaubtam kieme teko ilgokai pasitrinti, kol galiausiai pavyko prasibrauti pro apsaugą, į vidų. Bet tai dėka Divos bei jos draugių, kurias, laimei ir sutikau kieme. Diva, Leta, dar ir kažkoks vaikinas taip čiulbėjo budinčiam komjaunuoliui, kad jis galiausiai nusileido ir mes tiesiog išmaldavome vizitą į tą pašėlusią planetą. Gal būt mes sumokėjome tiesiai jam į rankas, bet tai mums nė iš tolo nerūpėjo, kai tamsiu koridoriumi sėlinome link blyksinčios salės. Atsivėrė mirganti šokių arena, didžiulis veidrodinis gaublys sukosi palubėse ir dosniai sklaidė atšvaitus po visą įkaitusią kosminę erdvę. Mes išsisklaidėme tarp daugybės nepažįstamų veidų, aš galiausiai atsidūriau atokiame kampe, stebėdamas tikrą visatos pulsą, ne mažiau.

Vėliau pasirodė Uris, išdygo iš po žemių, Neda, vėl prisijungė Diva ir mes prasibrovėme arčiau scenos. Ritmas drebino parketo grindis, virpteldavai su kiekvienu beat, tai nublokšdavo ir patį širdies ritmą. Salėje kraipėsi roleriai, kai kas praslinkdavo su AC/DC ženkliukais, o visai šalia manęs vienas po kito susibūrė "Niu-Jorkeriai"! Tokios grupuotės akyse nebuvau matęs. Nors, tai - tik keletas vyrukų, daug vyresnių už mane, pašėlusių linksmuolių. Kiekvienas jų turėjo kokį nors New York ženklą - užrašą ant palaidinės, ar firminį ženkliuką " I love N. Y. ", kuriuos jie vienas kitam "pristatinėjo" keldami ovacijas, patosiškus šūksnius, bei visaip maivydamiesi.

Kol aš į juos žiopsojau, kažkokia gaivališka srovė nunešė mane visai šalia scenos. Diva su nedidele kompanija palengva išdarinėjo šokio judesius, tuo tarpu aš, kurį momentą, atsidūriau prisišliejęs prie "laivo borto". Priešais save išvydau garso kolonėlių stirtą, viena ant kitos, - iš tų "urvų" vibracijos mušė tiesiog kiaurai manęs, bet viskas nurimdavo, įsiterpus Vedančiojo balsui. Boom! Tuomet man ir stuktelėjo - Vedančiojo niekur nesimatė! Scena buvo aklinai užstatyta garsiakalbiais, - tikriausia garso siena, the wall. Nesimatė nei magnetofonų, jokios įmanomos įrangos, nieko. Sodrus, sklandantis ore balsas ėjo iš nežinios, iš niekur. Jis žaismingai mestelėjo keletą frazių apie gatvės gyvenimą, kažką apie mod'us, kurių nesutiksi, skateboard'us - kuriuos lengvai pamatysi, apie amžinąjį slydinėjimą, o vėliau pristatė netikėtą garsiosios Alisos interviu ir tiesiog paleido įrašą, rusų kalba. Prarūkytas balsas sugriaudėjo kaip gyvas ir dėjo į šuns dienas visą sovietinį gyvenimą! Stovėdamas šalia "Niu-Jorkiečių" (tuo metu niekas nebešoko, visi klausėsi, lyg kokios paskaitos) net pasimečiau, ar esu vis dar toje pat sumautoje "tarybų šalyje"! Alisa vapėjo, kad skraidė, kaip ragana ant šluotos savo koncerte, kuris tik dar labiau įkvėpė broliškos respublikos streikuotojus. Ji buvo nusiųsta taikos misijai į ten vykstantį oficiozinį vasaros festivalį. Grand!

"Niu-Jorkiečiai" garsiausiai skandavo visas pavardes, kurias tik paminėdavo Alisa,

"Pach-mutova! Pach-mutova! Pach-ma, Pach-ma, Pachmutova!" - pridėdami dar kažką ir nuo savęs - "Andy - Warhol! Andy - Warhol!"

Po viso to šaunaus kreizo, aš toliau palengva "slydinėjau" parketu, kol išvydau tolėliau sėdinčias keletą neblogų mergelių. Viena buvo juodais, kaip anglis ilgais plaukais, bet kita, - trumpai apsikirpusi, dailių bruožų - tikra new wave mergaitė!

Dėl tos berniokiškos šukuosenos man ir pradėjo suktis galva. Toliau viskas dėjosi lyg David Bowie dainoj "Rebel Rebel",

You've got your mother in a whirl
She's not sure if you're a boy or a girl

Stovėjau, bandydamas įsižiūrėti, - ji buvo apsirengusi šviesiu golfu, užsimetusi stilingą švarkelį (po kuriuo visiškai nesimatė, ar ten yra nepamainoma mergaitiška krūtinė), be to, ji gyvai mosikavo rankomis, kažką šnekėdama, laisvai ir atsainiai. Bet, po galais, ar ten tikrai ji?

Nors ir su akiniais, bet neįstengiau įžiūrėti, išvysti tuos pagrindinius bruožus, ar tai kažką neapčiuopiamo, išskiriančio dailiąją lytį. Žinoma kliudė ir mirguliuojančios šviesos, diskoteka, kaip ne kaip.

"Bet jei ji tikrai būtų mergaitė, tai kokia būtų faina, - tokia nepanaši į mergaitę", - maniau sau.

- Turbūt jau ketini kažką iškviest, - šūktelėjo į ausį šalia atsiradęs Uris. Panašu, kad tą galima buvo suprasti vien pažvelgus į mane.

- Taip, gerai būtų…

- Tai pirmyn, drąsiau

- Yra toks nedidelis neaiškumas, - šaukiau jam, - nesu tikras, ar ten mergina.

- Kaip tai?

- Ar ne vaikinas netyčia.

Uris visai nenustebo, gal tai bylojo, kad banga jau buvo praskalavusi mūsų mažytį kontinentą. Parodžiau jam atsargiai, kur tas "objektas", bet Uris kažko neskubėjo atsakyti.

- Žinai, - tarė galiausiai, - jeigu čia Wizard'as ir tu nori kažką iškviesti, - tai ten greičiausiai bus mergina, - Uris akimirksniu pranyko tarp šokančiųjų.

"Gal jis ir teisus", aš jau nenuleidau akių nuo žavaus Androgino ir ryžausi pajudėti artyn.

Savo padrąsinimui mintyse toliau "grojau" dainelę viduje, nepaisydamas to, kas iš tikrųjų draskė erdvę salėje,

Hey babe, your hair's alright
Hey babe, let's go out tonight

Abi draugės kiek atsitraukė į šalį, ji lyg ir pastebėjo mane, palengva einantį artyn.

Keisčiausia, kad priartėjus, man vis vien nepavyko nei kiek aiškiau nustatyti tos mergaitės tikrumo. Likus keletui metrų iki dailiai stoviniuojančių figūrų aš pasimečiau dar labiau. Širdis jau plakėsi kaip padūkusi, o mano akys suglumę tyrinėjo žavingą trumpai akirptą galvelę.

Galiausiai atsikvėpiau ir žengiau į priekį. Let it be. Vos neužsimerkiau iš įtampos, tardamas, " Gal galima Jus pakviesti šokiui?" Jos profilis pasisuko rausvoje šviesoje, "Taip…", ji nerūpestingai pasitraukė nuo draugės, ir mes išėjome "į sceną". Taip, tai buvo ji, ačiū Dievui, gimė mergaite.

Sumojau, kad mane tiesiog pradėjo "nešti" banga, stebint jos šokį, - ir aš pats pasijaučiau taip laisvai, nors buvau net nenusimetęs savo trumpos odinės striukės. Ritmas, dainų tempas buvo nenumaldomas, tiesiog skriejom su garsais ir netrukus pasigirdo lėtas.

Visai šalia; žvilgantys sidabro plaukučiai, apkabinau švelniai, nustebęs, kaip tvirtai vis dėlto, kaip tvirtai aš stoviu ant kosminio parketo šį vakarą. Pagaliau, galėjau ištarti keletą frazių, ji atsakė, plonyčiu balseliu. Pasakė savo vardą, ir tai, kad mokosi Pedagogikos technikume, - atsakinėjo į mano banalaus interviu klausimus.

Mielas dialogas truko neilgai, - suskambo didingi Human League fanfarai ir naujosios bangos virpesiai įsuko mane. Ir staiga, ji pasilenkė artyn, atsiprašydama, kad turi grįžti atgal pas draugę. Kelis kartus prieš tai Ema buvo prišokusi prie savo kompanionės, visą tą laiką sėdėjusios ant suoliuko netoliese, pasidalinti tik joms vienoms žinomoms paslaptimis.

OK, turėjau kiek atsigauti, prisėdęs atokiam salės kampe. Vis nepaleidau iš akių tolumoje jausmingai besišnekučiuojančių mergelių. Kol jos netikėtai sugriebė savo brezentinius krepšius ir nėrė į salės gilumą. Pajudėjau paskui, - panašu, kas tos sąjungininkės patraukė link išėjimo. Prasibrovęs pro tūkstančius šokėjų, eilinį kartą, atsidūriau prie durų. Beveik aklai, tamsiu koridoriumi sekiau keletą siluetų ir nė pats nepastebėjau, kaip atsidūriau lauke. Atgal įeiti jau negalėjau. Kažkokie pažįstami stoviniavo prie įėjimo, su kuriais aš spontaniškai užsirūkiau. Tik po to atsitokėjau, kad vėl kalbuosi su Uriu. Tuo metu pro duris išskrido dvi mergelės, plevėsuodamos švarkais, kaip gervės ir nesidairydamos į šalis pralėkė pro kiemą ir išnyko tamsoje. Jos daili, laisva eisena, - paskutinis kadras, kurį išvydau, - gudri šypsena Emos profilyje, sweet lady.

Vytis iš paskos buvo beprasmiška. Nejučiom pratariau jos vardą Uriui. Ir jau kitą rytą viskas susisuko į trumpą istoriją-pokštą, pradedant nuo to, kaip Uris išblaškė man miegus, linksmai šūktelėjęs nuo mokyklos laiptų, " Kaip Ema?"

Tokiu būdu, ši "Wizard'o daina" lengvai nuskambėjo mūsų mokyklėlės eteryje, bet nepakilo iki "aukštesnių pozicijų" hitparade.


 

3

 

Kokį užsukantį koncertą klausėmės tą vakarą namuose. Belas pagavo mūsų vidutinių bangų perlą, - Radio Luxemburg. Tiesiog dieviška stotis! Pajūrys, - "šarvuotosios respublikos" pakraštys, todėl puikus girdimumas, tarytum tai būtų mūsų vietinė transliacija.

Gergždžianti Tina Turner What's Love (Got To Do With It), galingiausias The Cars hitas Drive, ir kažkokia ypatinga, lyriška George Michael daina, kurios dar nespėjau gerai įsidėmėti, - bet čia prasiveržė pamišęs "country" - Blue Bells su dainele Young At A Heart, kur smuikas virpa, kaip tikras sintezatorius, - ir neaprėpiamas kiekis kitų dalykų. Taip, ir rytoj būtinai gaudysim Liuksą. Belas, tiesa užmiega beklausydamas, po to aš išjungiu radiją.

Na o ta netikėta Linos "antrininkė", pajūrio mergaitė, taip ir nesugrįžo iš kopų. Arba aš tiesiog nemačiau, nes mes nuėjome pietauti. Kai antrą kart atsidūrėme pakrantėje, jos taip pat niekur nesimatė. Na, nieko nepadarysi, negali gyvenime vykti vieni netikėtumai ir atsitiktinumai. Mhm... Tikrai?

O štai jau pavakarys. Su Belu sėdėjome ant žolytės, ir tvarkingai gėrėme alų. Galvojau apie artėjančią diskoteką. Pusbrolis atsinešė dar vieną bokalą. "Varšava" transliavo tikrą "kaubojų baro" muziką. Ne, velniop, velniop šį prakeiktą užsiėmimą ir vandeningąjį alų iš geležinių statinių. Slapta vidinė būtis ginė mane kaip vėtra.

Po kiek laiko, mano iniciatyva, patraukėme į miesto centrą.

Aš jau buvau spėjęs gerokai nudegti kaklą ir pečius, todėl Belas perėmė nešti mano krepšį su radijėle. Pasikabino ant kaklo ir einant krepšys daužėsi jam į pilvą. Lenkų muzikinė programa pasitaikė ypač komiška, maždaug operetė punk-rock'e. Belas tyčia užsuko decibelų ir su savo ultravioletinėm kelnėm atrodė netikėtai pamišęs pižonas. Aš isteriškai juokiausi iš viso to vaizdo.

- Įdomu, ar labai toli girdisi mano muzika? - ramiausiai paklausė.

- Toli! - aš griuvinėjau iš juoko stebėdamas praeivius, taip keistai žvelgiančius į mudu, basus, žygiuojančius gatvės viduriu. Taip, šitai Belas mokėjo!

Šiltas asfaltas ir įkaitusios mano tamsios velvetinės kelnės labai maloniai veikė. Bet tik kurį momentą. Toliau aš dairiausi į praeivius nesąmoningai kažko ieškodamas.

Taip mes atsiradome miesto centre. Nieko gero ten neradome. Belas sutiko pažįstamą bendramokslį. Sėdėjome ant akmeninės tvoros ir staiga apsireiškė mano bičiulis Denis. Tiesiog išdygo man priešais akis. Ir dar du tipai su juo.

- Sveikas! - sugriaudėjo Denis su metrine šypsena veide. Visiškai nesitikėjau jį čia sutikti.

- Seniai čia?! - paklausiau.

- Ne, mes tik šiandien atvažiavome, gyvenam palapinėje.

Šiek tiek pažinojau ir abu tuos vyrukus. Jie be perstojo zirzė kaip globotiniai ir ieškojo vietos valgyti. Parodžiau link artimiausios valgyklos, kuri atėjo į mintį, o Denis pasiūlė palaikyti jam kompaniją ieškant atsigerti.

Su Belu aš kažkaip nei vieno iš jų nesupažindinau, pamaniau, kad nebuvo reikalo.

- Aišku tu eik, - supratingai linktelėjo studentas, - aš ateisiu į "dancingą". Jeigu būsi viduj, apie vienuoliktą pasirodyk "lauke", žodžiu, pasirodyk kur nors, - aš surasiu tave, - lyg iš anksto viską žinodamas baigė mano pusbrolis.

Mudu su Deniu patraukėme tiesiai prie gazuoto vandens automatų, kuriuos pastebėjome netoliese.

- Kurioje vietoje jūs čia apsistojote - paklausiau atsigaivinęs burbuliuojančiu vandeniu.

- Pasistatėme palapinę priemiestyje, kempinge. Manau už nuomą nemokėsime.

- Teisingai, velniški pinigai, - atsakiau ironiškai.

- Tik įdomu ar pavyks, kaip tu manai?

- Dažniausiai chebra užmoka už vieną dieną, o paskui gyvena kiek nori.

- Mhm, aišku, - Denis žygiavo, kaip užkariautojas.

- Puikus čia oras, - bičiulis gėrėjosi ir džiaugėsi pagaliau atvykęs į nacionalinį rojų, - jūs smarkiai geriat?

- Ne, tik alų.

- Cha, šiandien pauliavojom lašelį, tai tiedu ir iškrito. Severinas tai iš vis, - jau traukinyje pasigėrė...

Man tai ne per daugiausiai rūpėjo, užplaukė kitos mintys kai staiga už nugaros išgirdau balsą:

- Stok!

Ir tai buvo greičiau raginimas negu prašymas. Mes sustojome. Atsisukau. Priešais svyrinėjo neblogai įkalęs vaikinas, reik manyt, dėjosi esąs galingas. Ir kas buvo dar nemaloniau, - jis buvo ne vienas. Iš abiejų pusių jį mikliai apstojo šiek tiek blaivesni bendraamžiai. Ir atrodo ne todėl, kad šalia buvo kinoteatras. Pagal apsirengimą numaniau, kad jie iš Kauko. Galvą galėjau dėt.

- Stop, stop, - pertraukė girtasis, - nieks gi nemuš, jūs ką, dienos metu.

Mano veidas tapo melancholiškai liūdnas. Aš gerai žinojau tarybinę publiką, - jei aplinkui trainiojasi galybė dykaduonių, tai dar visai nereiškia kad kas nors įsikištų į muštynes.

Kolega Denis aiškiai nerimavo. Bet mes priėjome truputį arčiau.

- Klausyk, - tęsė svyruojantis vyrukas, - tavęs tai aš nemačiau, - bet va šitą maikoną tikrai mačiau, - šitą gyvūną, šunį ar kas čia toks po galais... - ir jis pabandė skaityti ant mano krūtinės, - Sno - o - oo - py...

"Patiko", pagalvojau,

- Galbūt, - aš čia daug kartų vaikščiojau...

Pagėrę mano "pašnekovo" bičiuliai stovėjo ne itin suprasdami, kas vyksta. Tiesą pasakius, aš taip pat.

- Iš kur jūs? - girtasis paklausė griežčiau.

Dabar jau tapo aišku. Paprastai po tokių klausimų muša. Nesvarbu, ką atsakysi. Meluot kažkaip nesinorėjo. Susižvalgėm su Deniu.

- Na kaip čia pasakius... - pradėjau, - mes iš Vilties.

- Mhm! Klausyk ar moki smūgį, - ir toliau, kiek supratau, jis prašneko ne mūsų kalba.

- Na matai, aš nelabai moku japoniškai... - atsakiau, slėpdamas pašaipą.

- Aaa! - keli draugeliai piktai nusijuokė, - tu japoniškai nemoki!

- Žinai tokie yra maikonai, - tęsė girtasis, - užrašas KARATE ir nupieštas skriejantis žmogysta...

Akyse blykstelėjo to žvalaus karatisto paveikslas.

- Mačiau tą piešinį, - prisipažinau.

- Kaip tik toks smūgis!

Ką gi, pamaniau sau,

- Nemoku...

- O, tai sunkoka bus su manim muštis.

- Matomai...

Denis šyptelėjo.

Bet netikėtai, grėsmingasis vyrukas, pasileido dėstyti teoriją apie kovas prieš mūsų "bendrus priešus". Netrukus mes jau buvome "geri draugai".

- Tu tik būk atsargus, - gale tarė bičas, - šiandien turbūt ateisi į Aikštelę? Ooo, būk atsargus... vieną mūsiškį iš Kauko "montanos" negyvai užspardė šokiuose. Jis buvo su akiniais, kaip ir tu... Būtinai nusiimk tai, kai mušies.

- Būtinai, ačiū... - pritariau jo nuomonei, prisimindamas ir kitas niūriai girdėtas istorijas.

- Muškit "montanas" vyrai! - šaukė girtasis, kai mes jau tolome vieni nuo kitų, - nepasiduokit, mes busime su jumis!

Denis jau gėrė prastą, tiksliau įprastą tarybinio automato vandenį,

- Keista, - stebėjosi bičiulis, - ir nemažas būrys buvo. Tiesiog turėjo įvykti muštynės.

- Mhm... Gal kas įkrėtė proto… Nejaugi neatsibosta visa tai tęsti, kaltis tarpusavyje ir dar čia! Galima pagalvot, kad mūsų šalyje daugiau nėra prie ko prikibti... Kauko vyrai, po velnių, - gryniausi pižonai, - prisipildė ir mano stiklinė.

- Neva taip pat pankai!

- Atrodo su jais dar susitiksime aikštelėje?

- Nieko nebus, - reikšmingai baigė Denis.


 

4

 

Truputėlį po devynių atsiradome parke, skandalingoje Aikštelėje.

Palangos aikštelė, 1994 m.

Kaip visada, aplinkui jau trainiojosi būreliai new wave želmenų. Oh God, kokie jie buvo vaikai! Trylikametės - keturiolikmetės dryžuotomis siaurėjančiomis kelnėmis, su sandalais ar baltais kedais, trumpais pašiurusiais plaukais, papuoštais juostomis apie galvą ir net su auskarais ausyse, - taip, jau arčiau punk! Taip čia aišku buvo ir tikrų, kitaip tariant, - paniūrėlių. Ir net persidažiusių plaukus, kaip kad legendinis Gedas, geltonpūkis, nusidažė garbanas viščiuko plunksnų spalva, ir tai paprasčiausioje Vilties kirpykloje už tris rublius, - štai jį aš ir išvydau priešais savo akis. Kokia spalva, kokia galva, - tokį atsimenu jį ir "prie kolonų", Viltyje. Neeilinis vaikinas, toks mielas bendravime ir kažkaip neapčiuopiamai tvirtas. Jau metai laiko jie vaikšto kartu su nuoširdžiąja Diana, kuri ryškiai myli garbanotą portretą, primenantį hard rock' o gitaristą, su nutrūktgalviška drąsa ir kitais privalumais... ir tiesiog apsėstu AC/DC.

Mudu su Deniu klaidžiodami "užplaukėme" ant žolės, kur sėdėjo mano klasiokė Indra su jaunesne, man taip pat matyta drauge, Rima, vienas senas pažįstamas, apsimetantis panku ir dar bent penketas bernelių,

- Sveikas Vangeliuk, - Indros šypsena nutvisko ir žvilgančiom akutėm ji tęsė toliau,

- Tai kada čia atsiradai? Neseniai, matau dar visai nenudegęs...

Šneka su Indra kažkaip atgaivino mane, net keista. Denis atrodo daugelį čia pažinojo. Mes stovėjome "zenite" priešais visą sėdintį būrelį. Išdygo Timas, kaip tigriukas, patampė man už plaukų,

- Susivėlęs kaip Paša, - tarė ir nulėkė tolyn.

Kas rūkė, kas juokėsi, spygavo. Indra pavaišino mus su Deniu cigarete ir tuomet aš pamačiau Gedą, stovintį kartu su Diana eilėje prie bilietų. Priėjau arčiau, miela buvo susitikt punk žvaigždes.

- O mes jau senai čia, - linksmai kalbėjo Gedas.

- Nuomojate kur nors?

- Taip, - atsakė Diana.

- Įdomu, kokios šiemet nuomos kainos?

- O, grandiozinės, - Gedas net pasipurtė, - mes mokam tris rublius į parą.

- Oho, - išsižiojau.

- Nieko, - švelniai įsiterpė Diana. Ji buvo tokia pat miela, kaip visada. Ir ant ausies kabojo tas pat trikampio formos plastmasinis auskaras.

- O kur Sabinas?- Gedas paklausė apie mano senąjį draugą.

- Užstrigo kaime, jau koks mėnuo.

- Aš jam skolingas vieną išgėrimą... Paskutinį kartą "bačkoj".

Mums besikalbant jiedu beveik išlindo iš eilės, aplinkui prasidėjo grūstynės, bet Gedui su Diana tai visiškai nekliudė. Gedas atrodė man kaip nuslydęs nuo realybės klajoklis, keliaujantis per kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, su niekuo nesusietas, laisvas ir neužguitas, visko regėjęs, galai žino kur besitrankantis, - nenuilstantis Gedas. Ar ieškotų, ar muštūsi, ar girtuokliautų. Kaip koks atklydėlis iš bitnikų kartos... Iš knygos "Kelyje", kuria skaičiau pavasarį.

- Kaip jums šita diskoteka? - tariau besidairydamas į liaudies mases prie įėjimo.

- Labai neblogai, - geltonpūkis rausėsi kišenėse. Diana meiliai nusišypsojo.

- Sako, čia būna muštynių, - pastebėjau, kad aplinkui šlamantį new wave jaunimą spėjo gerokai praskiesti bičai iš Kauko, apsirėdę bananiniais džinsais arba savo įprastine uniforma - suomiškais treningais. Jiems tai turbūt atrodė velniškai jau galingi drabužiai.

- Buvo porą kart, bent prie manęs... - nerūpestingai prisiminė Gedas, vis su provincijom...

Aumm! Visai šalia išvydau Emą. O, net nemaniau, kad taip nukaisiu. Paskubomis atsisveikinau su porele ir sugrįžau prie Denio. Jis teberūkė, sėdėdamas ant žolės. Vienas mano senas pažįstamas, senas apsimetėlis, švystelėjo žavingą pastabą:

- Viltyje Lukas-Hukas toks linksmas, šokinėjantis gi-gi-gi, o Palaimoje toks nervuotas, rimtas...

Aš nieko neatsakiau. Ema pasirodė prie "stadijono" sienos.

- Čia yra ir ta panelė, - tariau Deniui, - Ema iš Wizard'o diskotekos, atsimeni?

- Ta, kur kažkada šokai ir prapuolė? Kur jinai?

- Štai ten, mėlynom plačiom kelnėm ir šviesiu švarku...

- O! Visai faina, pakalbėk su ja.

- Deni... aš bijau, kad tai gali būti ne ji...

- Ką? Tai ji ar ne, po galais?

- Ne... - įžūlokai spoksojau į mergelę vaikštinėjančią pirmyn-atgal, - ir vis dėlto tai ji, Ema!

- Velniai rautų, kiek ji gali tasytis su su tom draugėm!

- Na ir kas, einam arčiau, - Denio paragintas aš ir nepastebėjau, kaip atsitraukėme nuo būrelio žolėje. Bet Ema staiga pradingo margaspalvėj spūsty. Mes taip pat įsipynėme tarp žmonių. Apsireiškė ir abu bičiuliai iš Denio palapinės, truputį apsiforminę.

Toliau visi drauge šliejomės palei fasadinę sieną, Denis su bičais jau ketino pirkti bilietus. Ir priešais mano akis didingai pražygiavo Ema, - į lauką, tiesiog pro paradines duris! Neįtikėtina, nejau jos ką tik sumokėję po 80 kapeikų, po kelių minučių įnoringai viską metė? Stop, - wrong answer! Mat išeinant pro duris išduodamos taip vadinamos kontramarkės, kad parodžius galėtum įeiti atgal. Taip, šalia mūsų atsirado ir bendramokslis Ernestas, taip pat išėjęs iš vidaus pabindzinėt. Mokykloje Ernestas priklausė neaiškiai oficiozinei organizacijai, KDB - "komjaunimo draugovės būriui", ir turėjo raudoną pažymėjimą. Jis praeidavo į aikštelę be jokių bilietų. Porą kart Ernestas įėjo- išėjo, įėjo-išėjo - ir kelios kontramarkės jau rankose! Labai malonu, ponai, - taip jis "pavaišino" mus leidimais įeiti.

Palangos aikštelė, 1994 m.

Nutaisę šaltus veidus mudu su Deniu pagaliau įžengėme į salę. Nemažai šokėjų jau trypė medines grindis. Vaizdą staiga užstojo kažkieno galva. O, tai juk girtasis iš Kauko. Taip, jis stovėjo, nei kiek neprablaivėjęs, gal net dar labiau apsinešęs, - trumpam pasilenkė prie manęs ir sušnabždėjo,

- Sėskit dešinėje pusėje, o po jau žinokitės...

Denis taip pat nugirdo šį keistą patarimą,

- Atrodo, kad čia tikrai jau kažkas bus, - šyptelėjo. Mes slapukiškai nusijuokėme, bet nusprendėme, kad geriausia bus sėstis ne dešinėje stadijono pusėje, bet nutūpti kur viduryje, tarp kairės ir dešinės, priešais pačią garso aparatūrą.

Prisėdom ir Denis pasiūlė užsirūkyt. Prisiminiau, kad iš tiesų sėdžiu ant kažkieno galvų ir smagiai treptelėjau koja.

Tolumoje priešais mus puikavosi iš žemės išdygusi milžiniška pabaisos galva, kurios tamsiuose "nasruose" buvo įmontuoti stalai su juostiniais magnetofonais, šviesos valdymo pultas, keturios galingiausios kolonėlės, stiprintuvai ir - vienas nedidelis vedantysis.

Kažkoks pankelis šalia paprašė cigaretės ir aš eilinį kartą paklausiau ar dažnai čia vyksta "kovos".

- Vakar buvo pirma taiki diena be muštynių... - atsakė. Bet tas mūsų kažkodėl nenudžiugino. Dairiausi aplinkui. Netoliese sėdėjo įmantrios panelės juodom striukėm, coolest things.

Apačioje pagaliau pasirodė Ema. Nieko naujo, - su drauge besišnekučiuodama sliūkino palei šokančiuosius, visai į priešingą pusę nuo mūsų, po velnių. Jos prisiglaudė kažkur prie kolonėlių. Pamatydavau karts nuo karto tik išnirusią "ežiuko" galvelę. Taip, ji atsidūrė tolokai nuo manęs... ir kažkaip aš nebepajaučiau ypatingo noro leistis žemyn ant grindinio ir brautis tarp žmonių...

Mano dėmesį patraukė Denio šūkčiojimai. Ką jis ten pamatė? Oho! Panelė, apsirėdžiusi dailia juoda suknele, iš po kurios lingavo juodom kojinėm aptemtos kojytės, ir balti "Puma" kedai strykinėjo kaip spyruoklės. Kaip ji davėsi! O čia tai vadinasi šokis! Mergytė šokinėjo kaip ant batuto. Ech, visa likusi masė salėje nublanko... Mes su Deniu buvome tiesiog užhipnotizuoti. O ją iškvietęs šokti vaikinas, toks tvarkuolis - karjeristas, kaip Ernestas, net išsižiojo.

- Velniai rautų, - sušukau neištvėręs, - o koks visuomenininkas JĄ iškvietė!

"Kultūrka" vaikinas su akiniais, vargšelis net suplušo, pasitempė iš paskutiniųjų, priešais save regėdamas tą laukinę deivę, užminusią aukštos įtampos laidą!

- Žiūrėk, kaip jis neriasi iš kailio, - Denis nenuleido akių, - stebėk, kaip jis stengiasi!

Užgriaudėjo puikioji Real Life daina "Send Me An Angel" ir man kartu su pulsuojančiu ritmu norėjosi prašyti to paties, pagriebti mergelę, tą juodąjį angelą ir lėkti su ja kaip William Blake'o paveiksle, tolyn, tolyn į jūrą į vandenis, šalin nuo viso, viso supančio pasaulio,

Send me an Angel,
Send me an Angel,
Right now

- dainavau tyloje išvien, įsistebėjęs į Juodąją Šokėją.

- Ei, seni! - Denis papurtė mane, - žiūrėk, - ten, kitam kampe dar viena!

- Kas gi tai... - sumurmėjau. Grakščiausia mergelė, daug aukštesnė už tą juodąją, ir visa ružava. Apgludusi ružava suknelė. Trumpi new wave plaukučiai. Trankėsi kaip velnio deivė. Mano žvilgsnis nespėjo paskui jos judesius, ten tryško kažkokia antgamtiška energija.

- Man atrodo, jos abi kažko apsivalgė, - pratariau nejučiom.

- Gal narkotikai?

- Arba neblogai įkalę...

- Bet tu pažiūrėk į kitas, - krypt į vieną šoną, krypt į kitą stovi ir vos linguoja! - Denis įsijautė, - po galais, kodėl ne mes jas pakvietėm?!

- O taip... su ta juoda...

Mane tiesiog pagavo liūdesys. Suskambo "Radio Ga Ga", mūsų šaižus pulsas, Queen.

- Ar mes šoksim, Deni? - paklausiau retoriškai.

- Nežinau...

Taip, matant tuos angelus, nupuolusius ant scenos, nesinorėjo nieko kito. Nieko kito gyvenime. Bent kurį laiką...

Trumpam aš vėl atsiminiau Emą. Jos galvelė taip ir liko vargingai išnirusi iš masės. Aha, - niekas nekvietė. Cha, įdomu kur gi tas kavalierius, kurį ji minėjo paskutinį mūsų pokalbį.

Tada, po new wave "pelenės" pasirodymo Wizarde, iš tiesų buvo nykoka pripažinti, kad ledi dingo, nepalikusi apie save tikslios dosje. Bet Sabinas, po mano melancholiško pasakojimo, užsidegė surasti tą mergičką. Mes žinojome tik kur ji mokosi, tačiau Sabinui užteko praplaukti vakare pro senamiesčio barus bei savo gausių pažinčių okeaną, ir po kelių dienų jis padiktavo man Emos telefoną.

Na, žinoma tai nereiškia, kad aš tuoj pat ir puoliau rinkti numerį. Bet pagaliau - paskambinau! Ir pokalbis užsimezgė puikiausiai. " Gal susitiktumėm kada, baigiu pamiršt kaip tu atrodai" - kaip man, - užtikrintos frazės. "Žinoma galim" - netgi taip! Bet vis kažkaip neišeidavo mums susitikt. O vėliau, "Matai... yra šiokių tokių sunkumų... " Aišku! Momentaliai susigaudžiau, Tai kas jis? " "Na... nepažįsti... koks jau dabar skirtumas ir pan. "Tai ko iš karto nesakei, įspėti reikia" - vėlgi, - kietai laikiausi. "Tai kad pirma nebuvo... o dabar yra". Velniava. Bet iš tiesų, neturėjau nei kruopelytės pykčio. Gaila, kas be ko, buvo gražios mergytės pusiau cypiančiu balsu sakančios "Taip!" "Labai!" "Žinoma!". Na, ką jau padarysi. Tik paklausiau, "Tai labai rimtai tu ten užsiėmei, ilgam?" "Mhm... na nežinau, gal... matomai ilgam... o gal ir ne", atsimenu kaip dabar jos pasimetimą. "Na, tai jei kada, taip sakant, išsilaisvinsi, tai gali mane surasti... " "Taip!? O kaip man tave surasti?"

"Kaip man tave rasti" - kokie žavingai neaprėpiami žodeliai.

- Ne, negaliu kaip čia faina, - Denis net strikinėjo, - būtinai reikės ateiti dar kartą, o būtiniausiai čia vaikščiosiu!

- Aš mielai iškviesčiau sekantį kartą tą "Pumą", - parodžiau pirštu į besišypsantį Juodąjį Angelą. Nors mudu su Deniu sėdėjome aukštai ant suolų, įsimaišę tarp gausybės žmonių, - aš buvau įsitikinęs, kad juodoji mergelė mus matė. Jau pačioj pradžioj, kai ištempėm kaklus, didysis mano bičiulio veidas su "ilgąja nosimi" dar labiau ištyso ir mudu tapome panašūs į žirafas, panelė nusijuokė, nenuleisdama žvilgsnio į padangę (į mus). Jos purūs plaukai draikėsi, užkrisdavo ant akių, bet neuždengė palaimingos šypsenos, spinduliuojančios ir lyg sakančios man, "Kur gi buvai tu, kai mane iškvietė šis susivaržymo administratorius? Kodėl tu nesuradai manęs laiku. Viską, ką supranti gerai, - supranti po laiko (ir vice versa). Nors…sunkoka apie tave ką spręsti... esi slaptas kosminis šokėjas, esi judantis... gyvybės akių atspindys. Tavyje tiesiog įkūnytas susižavėjimas. Puiku būtų šokti šalia tavęs… -

- Dėja, mums nelemta " - tariau sau rimčiausiu veidu. Artėjo vienuolika ir aš turėjau išeiti į lauką. Ir akimirksniu supratau, kad išeisiu visiškai. Denis pakilo paskui mane. Jis taip pat nutarė eiti.

Lipau laiptais žemyn, nuleidęs galvą, tarytum slėpdamasis nuo šokėjos...

Tai - ateivio kasdienybė. Gal mes su ja dar susitiksime.

Tarpduryje prasilenkiau su kažkuo pažįstamu. Matyta... et, tai Olivija. Ir trumpai nuskustas Martis su ja.

- Labas! - tarė ji man, atsisukusi.

- Labas, - numykiau.

- Seniai jau čia?

Eilinį kartą atsakiau ne ir mes išsiskyrėme. Kieme, iš karto atpažinau Belą, - pagal jo geltonąją palaidinę. Pusbrolis sėdėjo ant žolės, atsirėmęs į medį ir šypsojosi, pamatęs mane. Denį čia pasitiko du palapinės broliai "sugyventiniai" ir nei aš, nei jis, turbūt negalvojom, kad daugiau Palaimoje mes nesueisim. Gyvenimas, tai toks ypatingas laikotarpis, eilinė diena, valanda, nuobodi ar įdomi, dažniausiai susideda iš netikėtų "atsitiktinių" dalykų, nenumatytų ir neapgalvotų. Tokia mūsų tikrovės konstrukcija.


 

5

 

Palengva žygiavome namo. Vieni du su Belu, siauru asfaltuotu takeliu. Oras alsavo vakaru, prieblanda tirštėjo ir aplinka nusidažė tamsiai melsvai.

Grįžę į vilą mes paprastai valgydavome. Jai būčiau buvęs namie Viltyje, - niekada nebūtų taip faina ir miela užvalgyti kaip tik tokiu metu.

Dėdė eidavo miegoti anksti. Teta atsigulusi skaitydavo, o mudu juk gyvenome kitame kambaryje. Vis dėlto Belas nusprendė nerūkyti naktimis, nes abiejų kambarėlių balkonas bendras ir t. t.

Aš atsivežiau su savim į Palaimą senąjį savo romantizmo pradžios dienoraštį, tamsiai mėlyną sąsiuvinį pavadintą L, kurį peržiūrinėjau ir kiek įmanoma pataisytą ketinau per trumpą laiką perrašyti "baltai" į naująjį sąsiuvinį.

Vienintelis stalas kambaryje, ant kurio aš rašiau, talpino ir radiją, knygas, o pro atviras balkono duris į vidų skrisdavo nakties vabzdžiai.

- Jau turi imti, Belai, - priminiau, traukdamas iš savo didžiojo krepšio du sąsiuvinius, - kiekvieną kart slėpdavau juos, kaip mažvaikis, kad netyčia kas nepamatytų atversto lapo... Iš tiesų, aš varžiausi, Belo pirmoj eilėj, bet turbūt dar labiau, tetos ir dėdės, rašydamas tiesiog negalėjau pažvelgti jiems į akis. Kiekvienas mano judesys dirbant piešė nežinomojo jauno rašytojo portretą, ypatingai rimtą ir užsiėmusį kiauras valandas, "prašau netrukdyti". Iš tiesų aš perrašinėjau iš mėlyno sąsiuvinio į žalią, turėdamas, be kita ko, savo tekstui ir labai konkrečią, gal būt visai ne menišką užduotį... Tuo metu dar tik nujaučiamą.

Tą vakarą Belas susidomėjo mano darbu,

- Čia vėl tavo nuotykiai? - taip, mano mielas pusbrolis yra susidūręs su šiuo "fenomenu". Vaikystėje mes esame kartu pražaidę valandų valandas, - neįtikėtinai įsijautę ir įtemptai, - ką aš pabandžiau vėliau aprašyti sąsiuvinyje "Dikas ir Boso banda". Kiek sukrečiančių istorijų mes su Belu išgyvenome! Net ir dabar, žvilgtelėjus į senuosius užrašus, jos neatrodo tokios jau naivios. Kiemo draugams tuos pasakojimus pateikdavau, kaip tikriausius filmus. Savo visą sumautą šiuolaikinį gyvenimą kartais norisi atiduoti už galimybę sugrįžti į anų žaidimų pasaulį. Tais laikais mes pamainom skaitėme "Mobį Diką", žiūrėjome "Didžiąsias lenktynes".

Dabar mudu su Belu žaidžiame tikrą gyvenimą. Anksčiau rankutėmis kilnojome ir vartėme medinius ir skudurinius pačių pasigamintus žmogeliukus, o dabar patys esame tikri herojai. O tiksliau, - tos pačios skudurinės lėlės, - o, nejau taip iš tiesų nepavaldžios pačios sau?

- Na matai, šį kartą... - sunku buvo prisipažinti ką aš iš tiesų rašiau, - čia jau lyg ir koks dienoraštis... kiek kitokie įvykiai...

- Aišku, - Belas tik palingavo galva.

Pamenu, kaip mielas pusbrolis pavartė senuosius "Diko epopėjos" sąsiuvinius, - jis net buvo pasiėmęs namo paskaityti ir paklojęs kartą juos atgal ant mano stalo, šyptelėjo,

- Tai bent metraštininkas!

 

>>>> Antra dalis (6-11 skyriai)

Pastaba: Romano ištrauka jau buvo publikuota ankščiau: AIKŠTELĖ, 1984

[ Pirma dalis (1-5 skyriai)]   [ Antra dalis (6-11 skyriai)]   [ Trečia dalis (12-17 skyriai)]

 

Papildomi puslapiai:
Lietuviškoji punk era
X-TEEN: e-pistoliarinis romanas
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Lukas Devita: kosmoso paauglys
Perbrauktas Paryžius ir ekskursija į pasąmonę
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Algirdas Markevičius. Smėliadėžė
Nežinomas susitikimas
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
NSO.LT svetainė
Poetinės vizijos
Iki ir Po sapno
Tunelis