Literature. Poetry. Jonas Juskaitis. Vartiklis

Apie autorių

Jonas Juškaitis (g. 1933 m.) - poetas, vertėjas. Išleido 14 poezijos knygų. Nepripažino kompromisų ir dėl to buvo mažai spausdinamas sovietinės okupacijos metais. Nedalyvauja poezijos skaitymuose, vengia kalbėti apie save. Jo poezijoje vyrauja gyvybės ir gyvenimo stebuklo nuostaba, būdingas tapybiškas, estetizuotas vaizdas, dinamiška metafora, ryški kultūrinė, istorijos atmintis. Dažniausiai naudojama tradicinė lyrikos forma – ketureilis. Kūrybai būdinga inversija, sakinio skaidymas, jo dalies perkėlimas į kitą strofą. Parašė poezijos vaikams, esė, atsiminimų. Jo tematika universali: amžinos vertybės, humaniškumas, transcendencijos būtinybė, autentiškos gyvenimo prasmės ieškojimas, istorija kaip gilus kontekstas, o ne paviršiaus įvykiai. Jis pats apibūdino savo poetiką kaip vizijų išgyvenimą, gyvenimo gilumos virpesių pajutimą, rašymą kaip atsidėkojimą už sutiktą gerumą ir nuoširdumą.

O vasaros vakaro šilto Ramybė ir žolės į toną Sustingusiems atspalvio šito Krūmokšniams prieš saulę geltoną. Kiek jų - tiek pražysdavo vienos Pro kitą ir margino žalią Jos kilimą žemės, jos dienos praeina greičiau, nei skirt gali. Kitoks iš margumo kas žiedas Išleido kitokią ir kvaptį Tylos smilkalams - lyg išlietas Kiekvienas į vieną sutapti. O vasaros vaisiai ir uogos, Žydėt nesibaigiančios gėlės Net klykiančiai žvaigždei nusprogus... Man gaila ir šios vasarėlės. Ir gluosnio svyruoklio kaskados Paliudyt kritimais galėtų. Kad vasaros visos šioj rados Man spinduliu vienu gėlėtu. Jame vakarais atsidžiaugsiu Pasauliu, kol stebina protą, Kaip saulė tik leisdamos auksu Altoriaus tikru pasirodo. 1997 * * * Toli, praeityj man, tarsi Dainų dunojai, Lietuvos dainų negarsiai Gaida liūdnoji... Girdėti... Kaip sapnas šmėkštels, Manęs, pakelto... Veidas saulėleidžio šmėklos Auksu pagelto. Klausaus, kaip manyj niūniuoja. Dainavę matos. Dainas. Ir giesmes giedoję. Klausaus visatos. Nereikia nieko. Taip gera Vienam. Štai skėtį Dangaus tuoj saulė į žarą Glaus. Pažiūrėti... Paners tuoj žvilgsniui štai lepint Bangon šaltona. Žemei pavasariu kvepiant, Gėlei žolynuos slepiant Veidą geltoną. (1997)