Omaras Chajamas "Rubajatai"
Pristatome nedidelę dalį persų poeto
Omaro Chajamo rubijatų...
Taip pat skaitykite G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
1
Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir - kaip dangaus taurė - palinko nuo minčių.
2
Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
Paskui ateis kiti - ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.
3
O Tu, kurs molį man maišei! Ką man daryti?
Kurs nulipdei mane gražiai! Ką man daryti?
Dorybes, kiek turiu, ir nuodėmes visas
Tu pats man ant kaktos rašei - ką man daryti?
4
Gražuolėms Tu liepei šypsotis ir dainuoti,
O kenčiantiems liepei iš sielvarto dejuoti.
Tu duodi per mažai mums džiaugsmo, bet gana,
Nes tūkstančiams kitų tiktai vargus Tu duodi.
5
Pavasariai kasmet sugrįžta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mūs dienų.
Gerk vyną, neliūdėk, nes ir išminčiai sakė:
"Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu".
6
Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,
O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.
Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai.
7
Tu nieko nežinai šioj būtyje, tu - niekas,
Tu vėjo sūkurys dykumoje, tu - niekas.
Tu visas tarp dviejų bedugnių - nebūčių,
Ir kas aplink tave, ir viduje tu - niekas.
8
Jie sako, kad žudau save vynu - aš toks.
Jie sako, kad kreivais takais minu - aš toks.
Kiekvienas žino tiek, kiek jo galva išmano.
Aš pats žinau, kas aš ir kur einu - aš toks.
9
Kokia nauda, kad mes atėjome čionai?
Iš ko pasaulis šis išaustas, ar žinai?
Sudegina dangus net ir pačius geriausius,
O kurgi dūmai jų? Belieka pelenai.
10
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".
11
Prie amžių knygos aš liūdėjau ilgesy.
Ir tarė man žynys: "Palaiminti visi,
Kuriems duota naktis, ilga ilga kaip metai,
O mylima glėby lyg pilnatis šviesi".
12
Išgerk iš tos taurės, išgerk gyvybės lašą,
Išgerk to vyno - jis pasauliui džiaugsmą nešą.
Jis degina ugnim, bet kaip gyva srovė
Ir vargo, ir bėdų nusineša nemaža.
13
Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,
Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?
Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim
Ir būkime linksmi - nei blaivūs, nei girti.
14
Lai barstosi dangus ir žemė pelenais.
Ne metas čia minėt, ko vakar kankinais,
Ne metas kelt vaidus - gerk vyną su juodakėm,
Nes kas išėjo, tas negrįžo iš tenais.
15
Sergu. Širdies gėla išsekino mane.
Be vyno ar ilgai patversiu, nežinia.
Ir keista: kad ir ką vartoju nuo negalios,
Aš dar labiau sergu, tiktai nuo vyno - ne.
16
Brolau, nesivaikyk rytojaus valandos!
Verčiau sugaukim tai, ką šiandien laimė duos,
O ryt, palikę šią buveinę, pasivysim
Visus, kurie joje gyveno kitados.
17
Viena gera taurė - ir graudžio nebėra.
O šiandien jau antra statinė atdara.
Aš trečiąsyk skiriuos su išmintim dievota -
Sutuokite mane su vynmedžio dukra!
18
Gyvenimo saki! Nepilk, jau man gana -
Apgaulės ir klastos drumzlių taurė pilna.
Šias likusias dienas it gaižų vyno gurkšnį
Aš noriu iš tiesų išliet purvan. Gana.
19
Jei kokią dieną aš negaunu vyno, tai
Ką tik dedu burnon - atrodo, kad nuodai.
Pasaulio negandos - nuodai, o vynas vaistas:
Išgėrei - ir bėdų, vargų nebematai.
20
Bičiuliai, jūs mane nugirdykit vynu,
Man veido gintarą paverskit rubinu,
O po mirties - vynu raudonu apmazgoję -
Palaidokit mane prie vynmedžio šaknų.
21
Kad valgai ir geri, kad gauni užsikloti,
Turi visas jėgas ir širdį atiduoti.
Ieškok tik išminties - už kitką nėr prasmės
Neįkainojamą gyvenimą parduoti.
22
Mes mylimės girti. Jūs garbinat stabus.
Mums pragaro ugnis. Jums rojus įstabus.
Bet kuo gi mes kalti? Juk amžinas Piešėjas
Seniai lemties lentoj nubraižė tai, kas bus.
23
Iš tų visų, kurie praėjo šią dykynę,
Ar grįžo kas atgal, ar davė kokią žinią?
O saugokis! Jau tu negrįši atgalios -
Tad nieko nepalik šiam vargo skruzdėlyne.
24
Va kiparisas, va kilnioji lelija.
Kam sakmės apie jį, legendos apie ją?
Jinai su dešimtim liežuvių, o nešaukia,
Jisai su dviem šimtais, o skendi tyloje.
25
Kai tulpė po lietaus lašeliais sužėrės,
Prieik ir paragauk jos vyno iš taurės.
Gėrėkis ir žiūrėk į šitą gėlę šiandien:
Ant tavo kapo ryt jos žiedlapiai byrės.
26
Ten hurijų pulkai, ten rojaus sodai siaudžia?
O man mieliau, jei čia patraukti vyno gaučiau.
Kam aukso pažadai? Duok maža, bet grynais.
Ir būgnas tolumoj tarytum varpas gaudžia.
27
Sakai, už vyną sumes į ugnį rūsčią,
O mėgę gražuoles taip pat visi paklius čia?
Tai mielas, netikėk: jei taip, tai ryt visi
Liepsnosim pragare, o rojuje bus tuščia.
28
Kas ieško išminties, netrunka apsigauti.
Jis nieko nelaimės, nes bando melžti jautį.
Tu apsivilk verčiau kvailybės drabužiu -
Už išmintį dabar sunku net grašį gauti.
29
Mes - lėlės, o dangus - žaidėjas tvarkdarys.
Ir tai gryna tiesa, kas ginčytis išdrįs?
Kai ant būties lentos akimirką pažaisim,
Mus vėl tamsion dėžėn sumes ir uždarys.
30
Ir vyną aš geriu, ir gražuoles myluoju,
Tiktai lyg perkarę šventeivos nemeluoju.
Jei geriantys visi pakliūva pragaran,
Tai kas gi, pasakyk, tada įžengs į rojų?
31
Kai tulpes paryčiui rasos lašeliai dengia
Ir pakrašty lankos žibutės galvas lenkia,
Mieli man, dievaži, jaunučiai pumpurai,
Nubudę ir vos vos rūbeliais prisidengę.
32
Aš paslaptį žinau - ir jos nebelaikysiu,
Tačiau ją vien tik tau dviem žodžiais pasakysiu:
Mylėdamas tave aš eisiu į kapus,
Mylėdamas tave aš vėl gyvent atgysiu.
33
Kai mano kūną Tu iš molio nulipdei,
Kad vyno ir dainų jis geidžia, juk matei.
Kodėl gi aš ugnį turėsiu amžiais degti,
Jei Tu patsai mane į nuodėmes metei?
34
Saki! Mana širdis - tarytum pelenai.
Numirėliui kape geriau kaip man čionai.
Nors ašarų marias dėl nuodėmių praliejau -
Tuščiai. Tik dar labiau susitepė skvernai.
35
Pasakė rožė: "Aš esu lanko Jusufas.
Auksiniais apsodais rubinai - mano lūpos".
"O kur žymė, - tariau, - jog tu esi Jusufas?"
Atsakė rožė: "Va: kraujuotas mano rūbas".
36
Išminčių sapnavau; "Tu džiaugsmo rožę šviesią
Surasti, - tarė jis, - sapne tuščiai viliesi.
Kodėl gi taip darai, gyvenimą žudai?
Išsimiegot vėliau, per amžių amžius spėsi"
37
Aš atvirom akim pasauly gyvenau,
Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau,
Septynias dešimtis dvejus metus galvojau -
Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau.
38
Ko graužies? Troškimus dalino, vyre, vakar.
Ir nieko neprašyk, nes viską skyrė vakar.
Būk linksmas, būk ramus. Ar norime, ar ne -
Ką valgysim rytoj, be mūsų virė vakar.
39
Vieni tiesos takais klampoja atkakliai,
Kitiems arčiau širdies tikėjimo keliai.
Bijau, kad vienądien staiga išgirsim balsą:
"Tikroji išmintis visai kitur, kvailiai!"
40
O gerk, nes ryt poryt ilsiesėsi kapuos.
Be draugo, be žmonos gulėti nusibos.
Ir dar, palauk, ausin žodelį pasakysiu:
Nuvytus tulpė, brol, žiedais nebesipuoš.
41
Tu žemėj daug matei, bet, ką regėjai - niekai.
Ir ką kitiem sakei, ir ką girdėjai - niekai.
Nors visą žemę tu išvaikštinėjai - niekai,
Ir visą, ką pirkai ir ką laimėjai - niekai.
42
"Tu pasileidėle! - pasakė šachas, jodais
Kas naktį su kitu, girta - ir tau nė motais".
"Teisybė, - tarė ji, - tikrai esu tokia,
Tačiau sakyk, ar pats esi toksai, kaip rodais?"
43
Mes geriam ne todėl, kad geidžiam būt linksmi,
Ne palaidumo sau mes ieškom gerdami.
Mes norim užsimiršt nors vieną valandėlę -
Ir geriam, svaigdami kartybės šaknimi.
44
Man meilė širdyje, o ne Koranas, ne!
Aš vargo skruzdėlė, ne Suleimanas, ne!
Brangiausia, ką turiu - nudriskusi rudinė,
Ne Kinijos šilkai ir ne safjanas, ne!
45
O jeigu aš kasdien turėčiau nors plutelę
Ir kampą prisiglaust, bent varganą lūšnelę,
Kur nereikėtų man valdyti nei vergauti! -
Aš dangų šlovinčiau už tokią laimės dalią.
46
Pasakė man dangus: "Žmogau, ar tu manei,
Kad aš sukuosi pats? Lemties mes kaliniai.
Jei būtų leista man daryti tai, ką noriu,
Tai būčiau vietoje sustojęs jau seniai".
47
Tau nenurimt,širdie, dalia yra duota,
Kol sielvarto taurė gerta neišgerta.
O siela mano, kam tu įsikūrei kūne,
Jei vis tiek pat nuo jo vėl būsi atskirta?
48
Dainuoju aš dainas, džiaugiuosi aš vynu,
Su mylima gėles pakrantėje skinu.
Tegu sau pragaru vadina šitą žemę -
Nereikia man kitos, aš rojuj gyvenu.
49
Kada sugrius dangus, visatos baigsis skrydis
Ir Paukščių Takas ims su pragarme maišytis,
Aš klausiu Viešpatį nutvėręs už skvernų:
"Už ką gi nužudei mane, valdove didis?"
50
Jau tavo siela greit į nežinią išskris,
Nežinoma lemtis atvers slaptas duris.
Gerk vyną! Nežinia, iš kur čia mus atvarė.
Būk linksmas! Nežinia, į kur mus išvarys.
51
Dumblėtame griovy trošku, negera žuviai:
"Kada pakils vanduo? Kodėl nuseko srūviai?"
"Netrukus mus iškeps, - atsakė antis jai, -
Ir bus tuomet vis tiek, ar jūroj, ar keptuvėj".
52
Jau vysta žiedlapiai trumputės mūs būties.
Tik pūstelės lengvai vėjelis - ir nukrės.
Gerk! Mėnuo danguje praplėšė juosvą skraistę.
Gerk! Mūsų tuoj nebus, o jis per amžius švies.
53
Jau žilas, bet aistra vėl suėmė mane -
Užtat pagalbos aš ir ieškau vyne.
Kur įžadai šventi? Prakeikęs savo dalią,
Be proto, be jėgų verku ties bedugne.
54
Kur rojus, pragaras? Sakai, danguj, aukštai.
Aš įsitikinęs, jog melas visa tai.
Nes rojus, pragaras - tai ne visatos sferos,
Nes rojus, pragaras - tai sielos du krantai.
55
Nusviedė dangumi aušra liepsnos arkaną,
Tyra dienos versmė lašais taurėn srovena.
Gerk vyną! Meilė vėl nubudo iš miegų
Ir džiaugsmo aidu "Gerk" dangaus skliautuos skardena.
56
Tu vis apie bėdas ir ateitį mąstai.
Kam veltui kankinies, kam graužiesi slaptai?
Gyvenk, žmogau, linksmai ir džiaukis šiuo pasauliu -
Neklausė juk tavęs, kas tvėrė jį kadai.
57
Tarp Tuso griuvenų aš varną pamačiau -
Su šacho galva jis, nutūpęs kiek aukščiau,
Kranksojo kaukolei: "O varge, varge, varge!
Kur būgnai? Ko ragai negaudžia kaip anksčiau?"
Lino Brogos vertimas, žr. Omaras Chajamas. Rubajatai, Vilnius: Meralas, 1998
Borchesas. Alefas
Džalal ad-Din Rumi
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Avicenos saiko filosofija
Omaro Chajamo laikmetis
Patarimai ieškančiam Dievo
Iki dangų remiančių kalnų
Armėnų literatūros atšvaistai
Lietuvių literatūros tendencijos
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Šiuolaikinė jaunųjų arabų literatūra
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Jakutija: Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Kenas Nišidzakis. Miestas ir priemiestis
Ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs?
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Juodasis arapas Baltarusijoje
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Šiitai, sufijai ir kiti
Eurazijos pagrindai
Senovės istorikai
Vartiklio naujienos
Skaitiniai