1. Sapnas arba Mėnulio astronomija
Vadina mane Durakotu1). Mano tėvynė Islandija2), kurią senovėje vadino Tula[p4]. Mano motina Fiolksilda3) neseniai mirė4), todėl dabar, kaip to ir troškau, galiu rašyti, ką tik noriu. Gyva būdama mano motina atidžiai sekė, kad nieko neužrašinėčiau5). Daug yra piktų žmonių6), - sakė ji man, - reiškiančių pasibjaurėjimą mokslu, kalbančių niekus apie tai, ko nepajėgus pasiekti jų bukas protas, ir sumąstančių įstatymus, darančius žalą visai žmonių giminei7). Nemažai žmonių, nuteistų pagal tuos įstatymus8), žuvo Heklos prarajose9)". Mano motina niekada neatskleidė mano tėvo vardo10), tačiau iš jos žodžių žinojau, kad jis buvo žvejys ir mirė garbaus amžiaus, sulaukęs 150 metų, kai man ėjo dar tik treti metai, 70-ais jų bendro gyvenimo metais11). Kai dar buvau visai vaikas, motina, paėmusi mane už rankos, o kartais užsikėlusi ant pečių, dažnai pasiimdavo mane į Heklos kalno šlaitus12). Tie pasivaikščiojimai paprastai būdavo apie Jonines, kai Saulė danguje matoma visą parą, o naktis nei akimirkai neateina13). Laikydamasi daugybės apeigų, motina rinkdavo kai kuriuos žolynus, kuriuos vėliau namuose džiovindavo14). Ji siuvo maišiukus iš ožkų odų, prikimšdavo juos žolių ir nešdavo į netoliese esantį uostą, kad parduotų laivų kapitonams15). Kartą iš smalsumo slapta prarėžiau vieną maišiukų. Nieko neįtardama, mano motina jau ruošėsi paduoti jį pirkėjui, kai iš maišelio ant žemės pabiro žolės ir drobinis skudurėlis, išsiuvinėtas keistais ženklais16). Įpykusi, kad per mane neteko savo kuklaus uždarbio, motina, vietoje to, kad gražintų paimtus pinigus, vietoje maišelio kapitonui atidavė mane patį. Kitą rytą mūsų laivas nelauktai paliko uostą ir, pasinaudodamas palanku vėju, pasuko į Bergeną Norvegijoje17). Po kelių dienų pakilo stiprus šiaurės vėjas ir nunešė mūsų laivą kažkur tarp Norvegijos ir Anglijos18). Kapitonas paėmė kursą į Daniją ir pravedė laivą pro sąsiaurius, nes turėjo pavedimą perduoti Islandijos vyskupo laišką danui Tycho Brahei19), gyvenusiam Veno saloje[p5]. Nuolatinis laivo supimas ir neįprastai šiltas oras20) man kėlė baisų blogumą, nes tuo metu man tebuvo neseniai sukakę 14 m. Pagaliau mūsų laivas pasiekė krantą. Kapitonas kartu su laišku perdavė mane Veno salos žvejui21) ir, pareiškęs viltį apie greitą sugrįžimą, nuplaukė. Kai įteikiau laišką, Brahė nepaprastai apsidžiaugė ir tiesiog užvertė mane klausimais22). Aš nesupratau, apie ką jis klausinėja, nes, neskaitant kelių žodžių23), nemokėjau danų kalbos. Brahė savo mokiniams, kurių turėjo begales24), griežtai paliepė dažniau kalbėtis su manimi. Taip, kilnaus Brahės dėka25), po kelių savaičių jau pakenčiamai galėjau susikalbėti daniškai ir, turiu pasakyti, kad mano noras išmokti danų kalbos nė kiek nebuvo mažesnis už jo ir jo mokinių norą. Negalėjau nesižavėti daugybe iki tol neregėtų daiktų, o mano šeimininkai nesiliovė stebėtis tų žinių, kurias perdaviau apie savo tėvynę, gausa. Po kažkiek laiko kapitonas grįžo, kad pasiimtų mane. Ar reikia sakyti, koks didelis buvo mano džiaugsmas, kai sužinojau, kad jo ketinimams nelemta išsipildyti26). Užsiėmimai astronomija be galo žavėjo mane, nes Brahė su savo mokiniais visas naktis praleisdavo stebėdami žvaigždes ir Mėnulį, naudodami tobuliausius instrumentus27). Tai man priminė motiną. Ji irgi turėjo įprotį kiekviena proga pasitarti su Mėnuliu28). Taip laimingas atsitiktinumas leido man, kilusiam iš labai varganos šeimos puslaukinėje šalyje. Prisiliesti prie dieviškiausio iš mokslų, o įgytos žinios leido man pasiekti dar daugiau. Kelis metus praleidęs Veno saloje pajutau, kad kilo nenumaldomas noras pamatyti gimtus kraštus. Pamąstęs nusprendžiau, kad mano žinios man leidžia užimti kokį nors svarbų postą savo tėvynėje. Atsisveikinęs su savo globėju, leidusiam man išvykti, nuvykau į Kopenhagą. Kadangi gerai mokėjau kalbą ir šalį, man pavyko rasti pakeleivius su džiaugsmu sutikusius mane saugoti. Ir štai po penkių metų išsiskyrimo aš vėl žengiau gimta žeme. Pirmas dalykas, kuris man suteikė džiaugsmo grįžus: mano motina kaip anksčiau buvo veikli ir neužmetė ankstesnio užsiėmimo. Išvysti mane gyvą ir dar tapusį svarbia persona jau buvo didelė paguoda. Visus tuos metus ji liūdėjo sūnaus, kurio neteko, pasidavusi pykčio proveržiui. Tuo metu artinosi ruduo29), o jį keitė ilgos naktys, nes mūsų kraštuose, pradedant tuo mėnesiu, kai gimė Kristus, Saulė vos bepateka pusiaudienį ir iškart leidžiasi30). Kadangi darbus nutraukė priverstinė pertrauka, motina nuo manęs nesitraukė nė per žingsnį ir visur sekė mane, kur tik bevykčiau su rekomendaciniu laišku. Kartais ji klausinėdavo manęs apie šalis, kuriose man teko pabuvoti, kartais ją labiau domino dangus. Motina buvo nesava iš džiaugsmo, kad prisiliečiau mokslo apie dangų. Lygindama tai, ką pati žinojo, su mano atsakymais31), motina ne kartą šūktelėdavo, kad dabar gali ramiai mirti, nes po savęs palieka sūnų, kuris paveldės vienintelį jos turtą žinias32). Savo prigimtimi būdamas labai imlus naujos žinioms, savo ruožtu klausinėjau motiną apie mokslus, kuriuos ji žinojo, bei apie mokytojus, išmokinusius ją čia šalyje, taip nutolusioje nuo kitų šalių. Kartą, radusi tinkamą metą, motina man papasakojo visą istoriją nuo pat pradžių, pranešdama maždaug šitai. Durakote, mano sūnau! Laimingas burtas teko ne tik toms šalims, kuriose teko tau pabuvoti, bet ir mūsų kraštui. Nereikia sakyti, kaip atšiauriai mus spaudžia šaltis, tamsa ir kiti nepritekliai, kuriuos jaučiu tik dabar, iš tavęs sužinojęs, koks palankus kitų šalių klimatas. Tačiau ir pas mus yra protingų žmonių33). Mums tarnauja išmintingiausios dvasios34), besibjaurinčios skaisčia kitų kraštų saule ir triukšmingais jų gyventojais. Jiems mielos mūsų sutemos; ir jie su mumis dalyvauja dvasinguose pašnekesiuose. Tarp dvasių yra devynios svarbiausios35). Vieną jų pažįstu ypač gerai36). Norint iškviesti tą delikačią ir nekalčiausią dvasią37), būtina nupiešti 21 ženklą38). Jis ne kartą padėjo man per akimirką persikelti į kitus krantus39), vos man paminėjus apie juos. Jei pamąsčius apie baisius atstumus, skiriančius mus nuo kai kurių kitų šalių40), mane apimdavo baimė, tai klausinėdama gaudavau apie juos tokį pat išsamų įsivaizdavimą, tarsi pati būčiau ten pabuvojusi41). Apie daug iš to. Ką tau pavyko išvysti savo akimis, nugirsti ar pasisemti iš knygų, dvasia man papasakojo tais pačiais išsireiškimais kaip ir tu. Man norėjosi, kad tu su manimi nuvyktum į vieną šalį, kurią dvasia dažnai minėjo kalbėdama su manimi. Nuostabiausius dalykus ji pasakojo man apie tą šalį. Vadinosi ji Levanija 42)". Aš iškart sutikau, kad motinai vertėtų iškviesti savo mokytoją, ir prisėdau, nekantriai laukdamas išgirsti siūlomos kelionės planą ir šalies aprašymą. Tuo metu jau buvo atėjęs pavasaris. Pilnėjantis Mėnulis imdavo šviesti, vos tik Saulė pasislėpdavo už horizonto, ir buvo susijęs su Saule po Jaučio ženklu43). Motina nuo manęs atsitraukė44), nueidama iki artimiausio kelio išsišakojimo45), ir, pakėlusi balsą iki pat rėkimo, ištarė kelis žodžius46), išreiškiančius jos prašymą. Atlikusi visus ritualus, motina vėl priėjo prie manęs47). Perspėjančiai ištiesusi dešiniąją ranką, ji davė ženklą tylėti ir atsisėdo greta manęs48). Vos mes, kaip buvom sutarę, spėjome ant galvos užsimesti drabužius49), kaip pasigirdo dūstantis duslus balsas50). Nieko nelaukdamas jis pradėjo pasakoti ir mums perdavė, kas rašoma toliau, - beje, kalbėjo jis islandiškai. Pristatymas | Tęsinys: Dvasia iš Levanijos Pastabos: Redaktoriaus pastaba: šiam skyreliui redaktorius parengė atskirus komentarus, pateikiamus puslapio pabaigoje. Jie žymimi kaip nuoroda laužtiniuose skliaustuose [kn]. 1) Pats šio žodžio [Durakotas] skambesys buvo pasufleruotas man prisiminimo apie panašiai skambančius tikrinius žodžius, pasitaikančius Škotijos[k1], šalies, turinčios pakrantę su Airijos jūra, istorijoje. 2) Mūsiške vokiečių kalba Islandija" reiškia Ledinė žemė. Toje tolimoje saloje suradau vietelę, kur buvo galima įsitaisyti miegoti ir sapnuoti pamėgdžiojant filosofus, pažengusius mano pasirinktame žanre. Taip Ciceronas persikėlė į Afriką, kai susiruošė pasapnuoti[k2]. Tame pat vandenyne Platonas įkurdino Atlantidą, kad iš pasakos semtųsi karinio šaunumo paramą[k3], o Plutarchas savo plonoje knygoje[k3] Kalba apie žmogų, matomą Mėnulio diske" po ilgų svarstymų išvyksta į Amerikos vandenyną ir pateikia tokį salų išsidėstymo aprašymą, kokį šiuolaikinis geografas pateiktų, tikriausiai, apie Azorų salas, Grenlandiją ir Labradoro[k5] teritorijas, - sritis, išsidėsčiusias aplink Islandiją. Kiekvieną kartą, kai perskaitinėjau tą Plutarcho knygą, mano stebino, kaip galėjo nutikti, kad mūsų sapnai ar pasakos sutapo taip tiksliai. Kadangi galiu pasitikėti savo atmintimi, man nesunku atkurti aplinkybes, kurioms esant buvo parengtos atskiros mano knygos dalys, nes ne visos jos buvo įkvėptos Plutarcho skaitymu. Turiu labai seną dokumentą, kurį tu, kilnusis Kristoforas Bezoldas[k6], parašei savo ranka. 1593 m. tu, pasinaudodamas mano užrašais[k7], suformulavai apie [20] tezių apie dangaus reiškinius Mėnulyje ir pateikei jas Vitasui Miuleriui[k8], nepamainomam pirmininkaujančiam filosofiniuose disputuose, tikėdamasis gauti jo pritarimą ir sudalyvauti dispute. Tuo metu Plutarcho darbai man dar nebuvo žinomi. Vėliau aš aptikau dvi Lukiano Teisingų istorijų" knygas senovės graikų kalba ir pasirinkau jas kaip vadovėlius[k9], kad įvaldyčiau tą kalbą. Mano užduotį palengvino tas malonumas, kurį patyriau skaitydamas drąsią pasaką, turinčią kai kurias taiklias pastabas apie Visatos prigimtį bendrai, kaip savo pratarmėje teigė pats Lukianas. Jis taip pat palieka Heraklio stulpus ir išeina į vandenyną, kur kartu su laivu pagriebtas sūkurio, nunešamas į Mėnulį. Būtent čia ir glūdi pirmieji mano kelionės į Mėnulį, vėliau man tapusios įkvėpimo šaltiniu, pėdsakai. 1595 m. Grace[k10] pirmąkart aptikau Plutarcho knygą, atkreipęs į ją dėmesį skaitydamas Erazmo Reingoldo[k11] komentarus Peurbacho[k12] Teorijoms", o 1604 m. Prahoje aš pateikiau plačias ištraukas iš Plutarcho savo knygoje Optinė astronomijos dalis"[k13]. Ir vis tik neišvardintos salos aplink Islandiją paskatino mane pasirinkti Islandiją savo įsivaizduojamame sapne. Tikrosios priežastys buvo tokios. Tuo metu Prahoje buvo pardavinėjama nedidelė Lukiano knyga apie kelionę į Mėnulį, Rolenhageno[k14] sūnaus išversta į vokiečių kalbą, įrišta kartu su šv. Brendano istorija bei šv. Patriko skaistykla[k15] žemės gelmėje po Hekla, Islandijos ugnikalniu. Kadangi Plutarchas, sekdamas pagoniškos teologijos mokymu, sielų skaistyklą įkurdino Mėnulyje, aš nusprendžiau, kad Islandija geriausia vieta tam, kuris trokšta vykti į Mėnulį. Dar labiau įtikimą rekomendaciją šiai salai išgavau ir Tycho Brahės, apie kurį bus kalbama vėliau, pranešimo[k16]. Savo vaidmenį suvaidino ir prisiminimai apie kadaise perskaitytą vieno olando ataskaitą, žiemojusio ledu padengtoje Naujojoje žemėje[k17]. Iš tos ataskaitos aš paėmiau daugelį pratimų astronomijai, vėliau (1604) įtrauktų į mano knygą Optinė astronomijos dalis". 3) Ant buto, man suteikto leidus Karlo universiteto[k18] rektoriui Martinui Bachačekui[k19], sienos kabojo senovinis Europos žemėlapis. Jame greta Islandijos salos buvo žodis Fiolks". Ką jis bereikštų[k20], jo keistas skambesys man patiko ir aš prie jo prijungiau Hilda" žinomą žodį, senovės vokiečių kalba reiškiantį moteris"[k21]. Būtent šis žodis įeina į tokius vardus kaip Brunhilda, Matilda, Hildegardas, Hiltrūda ir kitus. 4) Mano nuomone, labiau tikroviška, kai sūnus apie slaptus motinos užsiėmimus praneša po jos mirties, nei darytų užrašas esant gyvai savo gimdytojai. Kartu norėjau pažymėti, kad negudrią patirtį arba, pasinaudojus medicinine terminija, empirinę praktiką reikėtų laikyti motina, suteikusią gyvybę Mokslui. Kol Nemoksliškumas klesti tarp žmonių, Durakotui, (kaip ir jo motinai) nėra saugu visiems atskleisti slaptąsias daiktų pirmaprades priežastis. Laukdamas momento, kai Nemokšiškumas nusibaigia nuo senatvės, Durakotas turi stengtis tos neerzinti tos raganos, sulaukusios jau gana senyvo amžiaus. Mano Sapno" tikslas yra tas, kad Mėnulio pavyzdžiu pateikčiau įrodymus Žemės judėjimo naudai arba, jei tiksliau, kontr-argumentus prieštaravimams, kylantiems iš visuotinio Žemės judėjimo hipotezės nepriėmimo. Laukiau, kad toji senovinė Nemokšiškumo atmaina jau senai mirusi ir ištrinta iš išsilavinusių žmonių atminties, tačiau ji vis dar priešinasi suraizgytame kamuolyje su daugybe mazgų, užtrauktų ne per vieną šimtmetį. Senoji motina buvimą mūsų universitetuose, tačiau tokį, kad mirtis jai atrodo labiau trokštama nei gyvenimas. 5) Pastaba prarasta. 6) Nesenos kelionės metu[k22] su manimi, beje, ne tik su manimi, bet ir gana didele Koperniko teorijos šalininkų, nutiko štai kas. Kažkoks teologas[k23], besilaikantis Augsburgo mokymo, aštriai užsipuolė mus tvirtai įsitikinęs, kad jam Šventajame rašte pavyko rasti ginklą, galintį mus sutriuškinti. Išvestas iš kantrybės argumentų, kuriuos mūsų grupės nariai pateikė gindamiesi, jis pakėlė balsą ir, prisiekęs visais šventaisiais, išrėkė, kad mūsų mokymas prieštarauja visom protingom prielaidom". Tada nutraukiau atkaklų tylėjimą (iki tol sėdėjau, nebyliai sekdamas ginčą) ir pasakiau: Tai štai kas nuo tavęs atstumia net pačius nemandagiausius tavo šalininkus! Juk jei tu savo ribotu proteliu suprastum šio mokymo naudą, būtinumą ir prieinamumą, tai senai būtum liovęsis remtis argumentų iš Šventojo rašto galia[k24], ir būtum radęs priimtinesnį paaiškinimą, kaip tau ne kartą teko daryti kitais atvejais. Tačiau tavo protas bejėgis ir nematai, kad tiesos kruopelytė yra ir mūsų pateikiamuose argumentuose. Mokslas, neprieštaraujantis astronomų ir fizikų išvadoms, negali prieštarauti visom protingom prielaidoms". Tai, kas nelemta suprasti vienam, gali suprasti kuris nors kitas, geriau susipažinęs su dalyko esme. 7) Kiekvienas kenčia nuo kokios nors neteisybės. Koperniko darbo apie Sukimąsi[k25] [Revolutionibus] atžvilgiu pagrindinė neteisybė kyla iš žmonių, nesigaudančių astronomijoje (aiškinančių knygos cenzūrą[k26] ne palei autoriaus sumanymą, o klaidingai). Jie laiko, tarsi Koperniko knygos negalima skaityti, pirmiausia nepašalinus iš jos Žemės judėjimo[k27]. Pritarti tokiai nuomonei tas pat, kaip teigti, kad Koperniko knygos negalima skaityti, pradžioje jos neįmetus į ugnį. Laikydamas, kad tokiems žmonėms reikia prieštarauti ne loginėmis išvadomis, o juoku, sukūriau tokią epigramą: Kad nenusidėtų poetas, jį reikia kastruoti. Sėklidžių netekęs, stums dienas jas skaičiuojant. O Pitagore, mintim galintis iš grandinių paliuosuoti; Tau jie duoda gyvenimą grandinėm sukaustant. 8) Tikiuosi, kad šios nedidelės knygos egzempliorius pateks į iššaukiančios satyros Ignacijaus konklavas" autoriaus[k28] rankas, kuris pačioje savo kūrinio pradžioje, mane pasivadinęs vardu, kuris mane skaudina[k29]. Tada veiksmo eigoje priverčia vargšą Koperniką stoti prieš Plutono teismą[k30]. Jei klystu, tai pas Plutoną patekti galima per bedugnes Heklos prarajas[k31] (žr. pastabas 2), 5) ir 9) ). Jūs, mano draugai, kurie gerai žinote ir mano reikalus, ir priežastį, privertusią atlikti paskutinę kelionę į Švabiją[k32], o ypač tie, kurie prieš tai matė Sapno" rankraštį, palaikysite, kad ši nedidelė knygelė ir sekę įvykiai buvo pikta lemiantys man ir mano šeimai. Sunku nesutikti su sumis. Baisi mirties šmėkla, kai užkrėtimas palietė neišgydomą žaizdą ar buvo nuryti nuodai. Ne mažiau baisi buvo virš mūsų šeimos pakibus nelaimės šmėkla, kai Sapno" rankraštis ėmė eiti per rankas. Tarsi kibirkštis nukrito ant sauso žolės! Tai sakydamas turiu omenyje, kad mano žodžiai įkrito į tamsius protus, įtariančiu, kad ir visa kita yra tamsu. Pirmąjį egzempliorių[k33] su savimi iš Prahos į Leipcigą, o iš ten 1611-ais į Tiubingeną prigriebė baronas fon Forkersdorfas[k34] ir dvariškiai, sekę jo elgesį ir užsiėmimus. Kas galėjo pagalvoti, kad bakalėjininko krautuvėlėje (ypač, jei atsirasdavo žmonių, kuriems Fiolksildos" vardas atrodė įtartinas[k35] dėl specifinės Durakoto motinos veiklos) buvo kalbama apie mano sukurtą istoriją? Ir vis tik būtent iš bakalėjininko namų Tiubingene vėliau plito patys kvailiausi gandai. Tapusi galvų, neturinčių proto, laimikiu, tie gandai, pučiami nemokšiškumo ir prietarų, plykstelėjo ryškia liepsna. Kiek suprantu, laikote, kad mano šeima būtų išvaduota iš nemalonumų, užgriuvusių ją paskutiniaisiais 6 metais[k36], o man nebūtų reikėję vykti į užpraeitų metų[k37] kelionę, jeigu man nebūtų atėję į galvą sulaužyti Fioksildos iš mano Sapno" draudimą. Pasvėręs viską, nusprendžiau atkeršyti savo sapnui už visus nemalonumus, tekusius mano šeimai, ir išleisti šią knygą, kurios pasirodymas bus dar viena bausme mano priešininkams[k38]. 9) Ugnikalnio Heklos istorija[k39] žinoma iš žemėlapių ir geografijos knygų. Mąstydamas apie bausmę, prisiminiau pasakojimą apie Empedoklį. Anot Diogeno Laertiečio, Empedoklis užsiropštė ant Etnos, kad po mirties gautų dieviškus pagarbinimus, šoko į kraterį ir susidegino liepsnose[k40]. Tikėtina, kad negęstančios ugnies priežasčių ieškodamas jis akla drąsa nuėjo taip toli, kad jau negalėjo grįžti. Kai po jo kojomis pratrūko plutele pasidengęs pelenų paviršius, jis pasigailėjo savo smalsumo, tačiau buvo jau per vėlu. Su gyvenimu atsisveikino ne todėl, kad aistringai troško savo likimo, o prieš valią, su kartėlio dejonėmis[k41]. Panašus likimas ištiko ir Gajų Plinijų, galingo Vezuvijaus išsiveržimo metu prasibrovusio per nesiliaujantį pelenų ir akmenų srautą į Pompėją, kur ketino užsiimti Gamtos tyrinėjimais, ir uždususio dvokiančia siera ir pelenų dalelėmis, užkimšusiomis kvėpavimo takus[k42]. Taipogi legendos byloja, kad Homeras ir Aristotelis neteko gyvenimo vandenyje, pirmasis pasiryžęs išspręsti žvejų problemą[k43], o antrasis Euripo sąsiauryje nepajėgęs priešintis atoslūgio tėkmei[k44]. Daug žmonių panašiai sumoka už meilę mokslui tuo, kad pasmerkia save skurdui ir sukelia grubių turčių neapykantą. 10) Čia leidau savo pajuokauti apie barbariškus neišsilavinusių žmonių papročius. Beje, jei pritarsime, kas pasakyta anksčiau, ir Nemokšiškumą laikysim mokslo motina, o Protą tėvu, tai aišku, kad motina arba visai nežino apie tėvą, arba slepia jį. 11) Buchananas, Škotijos ir Orknio salų istorinės apžvalgos autorius, mini žveją, sulaukus 150 m. tapusiu kelių vaikų tėvu su jauna žmona. 12) Todėl, kad aukščiau randasi sniegynai ir iškyla uolos, o pačioje viršūnėje, kaip liudija istorikas, iš žemės gelmių veržiasi ugnis. 13) Taip vyksta todėl, kad Islandija yra netoli Poliarinio rato. Apie tai aš girdėjau ir iš Tycho Brahės, kuris rėmėsi Islandijos vyskupo pranešimu. 14) Medicina ir astronomija susiję mokslai ir kilę iš to paties šaltinio siekio pažinti gamtos reiškinius. Praktinis žolių rinkimas paprastai susijęs su prietarais. 15) Tikrai ar klaidingai, tačiau geografai turį įpratimą tvirtinti, kad, atseit, iš Islandijos plaukiančių laivų kapitonai gali panorėję iššaukti vėją, pučiantį bet kuria kryptimi, - jiems tereikia atverti oru pripūstus kailius. Jei pasakytą priskirsim vėjų rožės rumbams, magneto strėlytei bei valdymui vairu, tai tvirtinimas taps beveik teisingas. Viso yra 32 vėjai. Koks iš 16-os bepūstų iš vieno pusrutulio, jį papildžius vairininko meistriškumu, jis, valdomas vairo, padidins greitį į tą pusrutulį nustatytu kursu. Kita vertus, vėjams, pučiantiems iš kito pusrutulio, vairininkas privers plaukti laivą pirmyn tai vienu, tai kitu bortu. Šis manevras vadinamas halsavimu". Jis tarytum padeda pakeisti vienus vėjus kitais, pučiančiais iš priešingo pusrutulio. 16) Islandijos vyskupas pranešė Tycho Brahei, kad islandų merginos, bažnyčioje klausydamos dievo žodžio, turi įprotį kai kuriuos išgirstus žodžius ar išsireiškimus nepaprastai sparčiai išsiuvinėti įvairiaspalviais siūlais drobėje. 17) Tai yra kursu Šiaurės jūroje tarp Škotijos ir Orknio salų. 18) Nenuostabu, nes kapitonas neturėjo įprastinio maišelio ir jsi negalėjo pasipriešinti šiaurės vėjui ir nuplaukti į paskirties tašką Norvegiją. 19) Šias žinias, kaip ir pateiktas 13-oje pastaboje, man pranešė Tycho Brahė. 20) Ticho Brahė kažkaip parašė Heseno landgrafui, kad šiaurės elnias, gyvenančio šiaurėje elnio atmaina, neprigis Danijoje, nes toji šalis, kad ir kaip joje šalta, gerokai šiltesnė už Botniją, Suomiją ir Laplandiją, iš kur kilęs tas gyvūnas. Visai leistina priskirti tą patį šaltumo lygį ir Islandijai, esančiai prie Šiaurės poliaus. 21) Toje nedidelėje saloje, nederlingoje ir uolėtoje, gyvena tik žvejai (jų yra apie 40). 22) Šis vyras, tikras filosofas, turėjo įprotį be perstojo uždavinėti klausimus, siekdamas išsiaiškinti jį dominančius dalykus, labai vertino panašius pranešimus, ne kartą grįždavo apgalvoti tai, ką jam pavyko sužinoti, ir siekė pritaikyti įgautas žinias gamtos dėsniams. 23) Nors abi kalbos, danų ir islandų, priklauso vokiečių grupei, jos turi gana nemažų skirtumų. Kaip žinoma, Islandija dabar Norvegijos, įvedusios savo valdymą Islandijai ir gretimai Grenlandijai maždaug prieš šimtą metų, kolonija. Kaip aiškėja iš kai kurių Venecijos pirklių, patyrusių laivų sudužimus, pranešimų, prieš du šimtus metų Orknio salų gyventojai irgi kalba ir papročiais priklausė vokiečių grupei. 24); 27) Mokinių retai buvo mažiau nei 10, o kartais pasiekdavo 30. Tycho Brahė paprastai mokė juos kaip elgtis su įvairiais prietaisais, skirtais dangaus kūnų stebėjimui, piešti piešinius, atlikti paskaičiavimus, atlikti cheminius bandymus ir daugelio kitų dalykų, būtinų, jei norima užsiimti mokslu. 25) Turėdamas nemažą turtą ir gavęs stambų palikimą, Tycho Brahė nesiskaitė su jokiomis išlaidomis mokslo tyrinėjimams. Nuolat siekdamas tikslo, paprastai laikomo nepasiekiamu, jis nepažino nuovargio. To pavyzdžiu gali būti jo sukurtas stebėjimo metodas, kai Tycho Brahė buvo priverstas susikauti su pačia žmogaus regėjimo prigimtimi ir laimėti prieš ją. 26) Kartais šis vyras linksminosi užlaikydamas svečius, norėjusius atsisveikinti su šeimininku ir palikti salą, nes, atseit, valtininkai atsisakydavo tuos perkelti į krantą. Svečiams nelikdavo nieko kita, tik pasilikti, nebent kuris jų mokėjo skraidyti. 27) Žr. 24-ą pastabą. 28) Tuo metu buvau paniręs į Martino del Rio skaitymą apie magijos tyrinėjimus ir žinojau Virgilijaus eilutę Visagalė dainą Mėnulį nukabindavo nuo dangaus. Dangaus erdvė ypač tiko sumanymui. Iš tikro, Mėnulis Islandijoje neretai matomas tada, kai kitos tautos regi pilnatį. Įvairių autorių tvirtinimu, magija paplitusi tarp šiaurės tautų ir visai tikėtina, kad garsiosios tamsos dvasios tik ir laukia ilgų naktų atėjimo. Juk Islandija yra toli šiaurėje. Neginčijama ir kita: laisvas laikas, atsirandantis dėl prieblandos ir nenutrūkstamų naktų, skatina apmąstymus filosofinėmis temomis. Tai patvirtina ir šviesiausiasis Viurtembergo hercogas Julijus Frederikas. Garsiosios kelionės metu jis pabuvojo ir šiaurės kraštuose, jo, jo žodžiais, jam teko sutikti labai mokytų žmonių, kurie savo filosofiją svetimšaliams dėstė taip sklandžiai, kas reta tarp mūsų. 29) Šį metų laiką laikiau patogiausią kelionei iš Danijos karalystės į Islandiją. 30) Šis tvirtinimas, atitinkantis sferinę astronomiją, seka iš 13-os pastabos. 31) Grįžkite prie 28-os pastabos. 32) Mato vežėjas sapne vežėčias, Ginčius nakties regėjimuos regi teisėjas; Turtai, kuriuos dienomis veržiamės įgauti, Naktimis ateina sapnuose. 33) Prieš tai minėtas vyskupas tikino Tycho Brahę, kad Islandijos žmonės pasižymi labai imliu protu. 34) Išmintingos dvasios ne kas kita, kaip mokslai, atskleidžiantys reiškinių pirmaprades priežastis. Šią alegoriją skatina reikšmė graikiško žodžio daemon", kuris kilo iš daien" žinoti (dvasia daemon kaip visažinė). Priėmę tokią prielaidą, dar kartą perskaitykite 28-ą pastabą, pradedant žodžiais neginčijama ir kita". 35) Tikroji priežastis, dėl kurios pasirinkau skaičių 9, išslydo iš mano atminties. Galbūt, mąsčiau apie devynias mūzas, nes pagal pagoniškus įsitikinimus jos irgi yra dievybės, t.y. būtent tuo, ką turėjau omenyje kalbėdamas apie dvasias"? Arba, gali būti, į skaičių 9 įtraukiau šiuos dalykus: 1) metafiziką, 2) mediciną, 3) etiką, 4) astronomiją, 5) astrologiją, 6) optiką, 7) muziką, 8) geometriją, 9) aritmetiką. 36) Aš įsitikinęs, kad čia turėjau omenyje arba Uraniją tarp mūzų, arba astronomiją tarp mokslų. Jei šiauriečiams dėl šalčio netrūktų daug ko iš to, kas būtina gyvenimui, tai turėčiau pasakyti, kad užsiėmimams astronomija jie turėtų pranašumus prieš kitus, nes šiaurės kraštuose skirtumai tarp dienos ir nakties pastebimesni, o tokie reiškiniai labai skatina susidomėjimą astronomija. 37) Jei kalbama apie mūzas, tai visoms kitoms mūzoms būdingas melagingumas. Jei tai, kas pasakyta, taikoma mokslams, tai medicina ne tik gydo, bet ir moko gaminti nuodus, neatidūs užsiėmimai ja gimdo alchemikus, metafizika absurdiškai pervertina savo tikslus ir savo išpūstomis ir iščiustytomis subtilybėmis kelia sumaištį pripažintuose moksluose, etika rekomenduoja kilniaširdiškumą, o tai ne kiekvienam į naudą., astrologija palaiko prietarus, optika pateikia iliuzijas, muzika skatina aistrų kunkuliavimą, geometrija neteisingą valdymą, aritmetika godumą. Tačiau štai geriausias paaiškinimas: nors visos Islandijos dvasios delikačios ir nekaltos (taigi, ir neturi nieko bendra su bjauriomis ir apgavikiškomis dvasiomis, kurios bendrauja su magais ir burtininkais, kurių piktadarystės nenuginčijamai įrodytos jų pačių gynėjo Porfirijaus), mano tvirtinimas ypač teisingas, jei jį taikysime astronomijai, dėl savitos šio mokslo prigimties. 38) Bandydamas surasti priežastį, paakinusią mane pasirinkti būtent šį skaičių, aš sugebėjau nustatyti tik, kad tiek raidžių arba ženklų turi žodžiai Astronomia Copernicana" (lot. Koperniko astronomija") ir kiek yra planetų, kurios yra septynios, porų. Įdomu, kad ir skirtingų galimų dviejų žaidimo kauliukų rezultatų skaičius sutampa su mano nurodytu: juk 21 trikampis skaičius (trikampio pagrindas 6). Alegorija su dvasios iškvietimu paimta iš del Rio traktato ir magijos, tačiau turi ir tam tikrą filosofinę prasmę. Išsireiškimas ją iškvietė" tapatus išsireiškimu ją pašaukė vardu". 39) Apie nuostabią suomių šiaurės tautos ir jos kaimynų loparių sugebėjimą perkelti žmones oru mini Olafas ir kiti autoriai. Aš gi viską suvedžiau į mokymą apie gamtines dienas, zonas ir klimato juostas bei olandų patirtimi, įsitikinusių plaukiojimų po Šiaurės Ledyniuotąjį vandenyną metu, kad ir tolimose vietose viskas vyksta taip, kaip jau senai žinom ir mokom mes, astronomai. 40) Mano ankstesnė pastaba pritaikoma visiems žmogui prieinamiems Žemės kampeliams, o tai, kas dabar pasakyta, dangaus erdvei. 41) Žinomame juoke sakoma: Geriau tuo patikėsiu, nei imsiu aiškintis". Daugelis žmonių ne kartą klausia, ar mes, astronomai, nenudribome iš dangaus. Jiems Žvaigždžių šauklyje" atsakė Galilėjus, iš esmės rėmęsis savo idėjomis; dar stipriau išvados proto, kurio liudijimas, kaip žiemodami pastebėjo olandai, aukščiau už visus prieštaravimus. Žr. 39-ą pastabą. 42) Mėnulis senovės hebrajų kalba vadinasi Lebana" arba Levana". Galėjau tą šalį pavadinti Selenitida, tačiau senovės hebrajų žodžiai, mažiau įprasti mūsų ausiai, sukelia didesnė pagarbą ir ypač pageidaujami okultiniuose amatuose. 43) Čia dar kartą mano priimtos pradinės prielaidos neišvengiamai atvedė prie kranto, kadaise pasirinkto Plutarcho, nes šis autorius taip pat mini apie pakartotiną Saturno įėjimą į Jaučio ženklą. Žingsniai, atvedę mane prie šio pasirinkimo, tokie. Saulę ir Mėnulį patalpinau jų sostuose, kaip priimta pas astrologus. Tačiau Saulė į savo namus Liūto ženkle įžengia anksčiau, nei Durakotas spėja grįžti į Žemę. Jei ne ta aplinkybė, Saulę būtų galima patalpinti Liūto ženkle, o Mėnulis, dildamas ir augdamas, taip pat būtų savo name Vėžio ženkle. Dabar gi toks šviesulių išsidėstymas sukeltų nepatogumus: man tektų Saulę talpinti žemiau rytų horizonto, nes mano sumanymui labiau tinka naktis nei diena. Atsižvelgdamas š visus tuos sunkumus, aš išbraukiau Vėžio ženklą ir atsisakiau tų metų, kai Saturnas būna Vėžio ženkle, būtent 1593 m., tų pačių metų, kai tu, Bezoldai[k5], savo ranka parašei tezes disputui apie Mėnulį. Užbrauktas eilutes iki šiol randu saugomame pirmajame egzemplioriuje. Pamąstęs, tėvynėje praleidusiam žiemą Durakotui, parinkau kovą, kai saulė randasi gerame astronominiame ženkle (tiksliau, pavasario lygiadienyje) ir rengiasi pasiekti egzaltaciją Avino ženkle. Vadinasi, jei reikia, kad Mėnulis augtų, t.y. būtų gretimame Saulei ženkle, tai jis neturi turėti sosto jokiame kitame ženkle ir pasiekti egzaltaciją būtent Jaučio ženkle. Kad Mėnulį būtų galima matyti kartu su kitais dangaus šviesuliais, man teko Saulę, atėjus nakčiai, nuleisti už vakarų horizonto. Dabar pasiekiau norimą, ypač dėl lėtai besileidžiančių ženklų. Jei Mėnulis randasi juose, tai jis gerai matomas: visas Mėnulio kūnas apimtas ryškiai šviečiančio pusmėnulio. Šį reiškinį aprašiau Optikoje", Pokalbyje ji Galilėjaus žvaigždžių šaukliu" ir, galiausiai, Sutrumpintoje Koperniko astronomijoje". Kad Saturnas irgi būtų jungtyje su Mėnuliu, o jungtis astrologai laiko visų okultinių mokslų pagrindu, jį reikia talpinti Jaučio ženkle. Taip prieiname laiką, sutampantį su gausiausių Tycho stebėjimų data, - 1589 m. kovo 11 (21) d.. kai, be kitko, jungtis vyko Plejadžių žvaigždyne. Savo veikale Apie pasaulio harmoniją" pastebėjau, kad žmonės, gimę Plejadėms esant šalia Mėnulio, pasižymi ypatingu vaizduotės gyvumu. Be to, astronominiai pasvarstymai leidžia tvirtinti, kad šis žvaigždynas palankus augančio Mėnulio stebėjimui. Tokie 1598 m. balandžio 8 d, ir liepos 27 d. Stebėjimai aprašyti mano Optikoje" (III skyrius, p. 347). 44), 46), 47) Tai irgi magiškas ritualas. Astronomijos dėstyme jam atitinka tai, kas turėtų būti išdėstyta mažai žodžių ir nepritaikoma jokiai interpretacijai. Atvirkščiai, kiekvienas teisingas atsakymas reikalauja ramaus apmąstymo, atgaminimo galvoje atitinkamų idėjų ir tikslaus žodžių parinkimo. Būdamas Prahoje, atlikdamas kokį nors stebėjimą, dažnai laikiausi ypatingo ritualo. Kai žiūrovai ar žiūrovės susirinkdavo, aš, kol jie buvo užsiėmę pokalbiais, nuo jų slėpiausi už namo, pasirinkto demonstracijai, kampo, palikdamas atvirą tik langą su labai maža skylute, gesinau šviesą ir ant sienos baltą drobulę. Užbaigęs visus tuos pasiruošimus, sušaukdavau žiūrovus. Tokios buvo mano ceremonijos, mano ritualai. Jums norisi simbolių? Stambiomis raidėmis lentoje rašiau tai, ką laikiau tinkamiausia žiūrovams. Sekdamas magišku ritualu, brėžiau raides iš galo link pradžios, kaip priimta pas senovės žydus. Tada rašmenimis išmargintą lentą išnešdavau į dienos šviesą ir, atvertęs aukštyn kojomis, pakabindavau atvirame ore. Viskas, kas parašyta joje, buvo projektuojama ant baltos sienos namo viduje. Jei vėjelis lauke judino lentą, tai rašmenys ant sienos siūbavo pirmyn-atgal. 45) Tie žiūrovai, kuriuos minėjau ankstesnėje pastaboje ir kurie dar gyvi, atgaivinę savo atmintį, supras, koks kelio išsišakojimas" buvo mano namuose. Tačiau laikas nuo laiko išsišakojimai" pasitaiko ir pateikiamoje dangaus kūnų judėjimo schemoje. Tie išsišakojimai būna dviejų rūšių. Pirmasis išsišakojimas tai Saulės padėtis lygiadienio metu, kai kertamas pusiaujas ir ekliptika. Brahės rankraščiuose yra Saulės aukščio stebėjimai, atlikti lygiadienio taške. Antrasis išsišakojimas Mėnulio, esančio Vangenio gale, užeinantis mazgas arba drakono uodega. Astronomas privalo ypatingai atkreipti dėmesį į tą uodegą, kad žinotų, kada Mėnulis yra savo ribose. Pavyzdžiui, kai Mėnulis ura prie pietinio pakraščio Jaučio gale, tai jo padėtis ragina astronomus stebėti jo ribų plotį. 46), 47) Žr. 44-ą pastabą. 48) Ir aš, būdavo, prisijungdavau prie panašių žaidimų, suteikiančių didelį pasitenkinimą žiūrovams, suprantantiems, kad tai žaidimai. 49) Būtent šis ritualas (o, koks jis magiškai magiškas!) leido man neužilgo iki susiklostant šios knygos planui, stebėti Saulės užtemimą 1605 m. spalio 2 d. Jūs, Neibergo pfalcgrafo pasiuntiniai, matyt, prisimenate tą įvykį, nes dalyvavote jo metu. Imperatoriaus sodų paviljono balkone nebuvo obskuros kameros ir, kad dienos šviesa netrukdytų stebėjimams, mums teko galvas apsigaubti savais drabužiais. 50) Nemanau, kad įvairių instrumentų pagalba nebūtų galima
atkurti atskiras balses ir priebalses, ir tuo pačiu pamėgdžioti žmogaus balsą. Bet
kokia bebūtų dirbtinė kalba, jos skambėjimas greičiau primins girgždesį ir bildesį, nei
gyvą balsą. Man atrodo, kad panašiame mechanizme slepiasi spąstai prietaringiems
ir pernelyg patikliems. Įsijautę į meną, atliekantį savo magiškus triukus, jie
įsivaizduoja, tarsi su jais bendrauja dvasios. Ir vis tik aš laikau, kad kiti turi stiprų
pagrindą tvirtinti, kad tokie nutikimai iš tikro atsitinka, nei man neigti be jokių nuorodų į asmeninę patirtį.
Pristatymas | Tęsinys: Dvasia iš Levanijos Redaktoriaus komentarai Pastaba: Redaktorius parengė dalį komentarų Keplerio pastaboms Sapnui. Jie dar nėra užbaigti (tik pirmoms 6-ioms), tad vėliau bus papildomi...
Redaktoriaus pastabos pagrindiniam Sapno tekstui [p1] Rudolfas II (1552-1612) Šventosios Romos imperatorius (15761612) iš Habsburgų dinastijos, Vendrijos ir Kroatijos karalius, Bohemijos karalius (15751611), Austrijos erchercogas. Pasižymėjo drovumu, tad buvo linkęs į depresiją. Tad stengėsi apsiriboti nuo žmonių ir atsiduoti menui (Prahos Kuntskameroje surinko milžinišką eksponatų kolekciją) bei okultiniams dalykams (ieškojo filosofinio akmens, priglobdavo alchemikus [E. Keli, Džonas Di]; už 600 dukatų buvo įsigijęs ir Voiničiaus rankraštį). Rėmė mokslą (pas jį dirbo J. Kepleris ir Ticho Brahė). Su laiku sustiprėjo kūno ir mentaliniai negalavimai. Kartais jam atrodė, kad yra apsėstas velnio. Mėgo žemesnės kilmės žmones.
[p2] Matviejus (Matthias, 1557-1619) Habsburgų dinastijos Austrijos
erchercogas (archduke), Čekijos ir Vengrijos karalius, Bohemijos karalius (nuo 1611 m.), Šv. Romos
imperatorius (nuo 1612 m.), soste pakeisdamas Rudolfą II. Jiedu susikirto dėl taikos sąlygų Vengrijoje
(1606), garantavusią religinę laisvę Vengrijoje. Jis buvo pirmuoju imperatoriumi, palaidotame Imperatorių
rūsyje Kapucinerkirchėje, į kur jo palaikai perkelti 1633 m.
[p3] Libušė (Libussa) legendinė Pržemyslų dinastijos (ir bendrai čekų
tautos) protėvė. Anot legendos, ji buvo jauniausia ir protingiausia iš trijų seserų, mirus tėvui užėmusi
sostą. Ji vedė artoją Pržemyslą (nes vyrams niurzgiant kad juos valdo moteris, ji pasakė, kad ves tą, pas
kurį nuves jos žirgas), taip pradėdama dinastiją. Taip pat išpranašavo ir 8 a. įkūrė Prahą. Anot legendos, ji
liepė patarėjams rasti vietą miestui ten, kur koks nors žmogus geriausiai vidurdienį naudos dantis. Jie
rado vyrą, dantiniu pjūklu pjaunantį medžio gabalą. Paklaustas, ką daro, jis atsakė Prah (čekiškai slenkstis) taip suteikdamas pavadinimą miestui.
[p4] Vėliau šį senovės Tulos tapatinimą su Islandija Kepleris modifikavo: Mokslininkai neigia, kad mūsų Islandija yra senovinė Tula; jie nurodo arba Šetlandiją, arba Telemarką, Norvegijos sritį. [p5] Veno sala - nedidelė Švedijos sala Oresuno sąsiauryje, skiriančiame Daniją nuo Švedijos
ir yra 7,5 km į rytus nuo Danijos Zelandijos salos. Dabar priklauso Landskruno komunai, iki kurios plaukioja keltas.
Istoriškai (iki 1658 m.) priklausė Danijai, kol su Skanijos kraštu perėjo švedams. Saloje yra dvi bažnyčios, kurių
senesnioji pastatyta 13 a. ir populiari tarp jaunavedžių. Kita, artimesnė Uraniborgui, pertvarkyta į muziejų. Redaktoriaus pastabos Keplerio pastaboms [k1] Žinių apie Škotiją Kepleris sėmėsi iš George Buchanano Rerum Scoticarum historia (1581), kaip matosi iš 11) pastabos. Kad pagrįstų teiginį, kad galai ir britai kalbėjo panašia kalba, jisai nagrinėjo vietovių pavadinimus: Ne tik keli kilę iš dur, kuris senovės galų ir britų kalba reiškia vanduo... Galų kalboje, Duracotti.... Buchanano knygoje Kepleris randa šio svarbaus galų miesto pavadinimą, minimą ir Juliaus Cezario Galų karuose, pas Straboną ir Ptolemėjaus Geografijoje. Iš jo jis nusižiūrėjo veikėją Durakotą. [k2] Savo dialogų apie Respubliką 6-joje knygoje Ciceronas mini vieną savo pašnekovų, kuris atvyko į Afriką, kur susapnavo garsųjį Skipiono sapną. [k2] Platonas pasakojimą apie Atlantidą priskyrė ne sapnui, o Egipto žyniui. Atremiant neįtikėtinos Atlantidos užpuolimą Atėnų karinės pajėgos pasiekė savo garbės viršūnę. [k3] Plutarcho (apie 46-119) Veidas Mėnulyje yra vertingiausia senovės knyga apie Mėnulį. Jame aptariamas mitas parodant Mėnulio vaidmenį pasaulyje ir sielų gyvenime. Jame pateikiamas platoniškasis požiūris į gamtos filosofiją priešpastatant ją stoikų sampratai. Veikale kalbama apie klausimus, liečiančius astronomiją, kosmologiją, geografiją, katoptriką [atspindėtą veidrodyje, t.y. optiką]. Tai nėra mokslinis traktatas. Jis populiariai išdėsto to meto įvairias teorijas apie Mėnulio prigimtį ir savybes. [k4] Tai, ką Plutarchas apibūdino kaip mitą, prasideda saloje, kurios atstumas nuo Britanijos yra 5 dienų kelionės trukmės plaukiant tiesiai į vakarus; vienodu atstumu nuo jos ir viena nuo kitos, trys kitos salos randasi daugiausia ta kryptimi, kuria saulė leidžiasi vasarą. Ir nors Plutarchas tikina, kad tai ne daugiau nei pasaka, Kepleris laiko, kad Plutarchas mini faktus. O kadangi šis pradiniu tašku rinkosi Britų salas, tai tikėtina, kad jis kalba apie Islandiją ir gretimas salas. Tačiau Labradoras[k5] nėra sala (todėl Kepleris ir mini teritoriją, o Azorai yra gerokai į pietus, o ne šiaurės vakarus. Taigi, tiko tik Grenlandija, kurią Kepleris papildė dviem kitom salomis, kurios vėliau dingo iš mūsų atlasų. Šiuos samprotavimus Kepleris išdėstė pastabose Veido Mėnulyje vertimui. Nors nuo Naujojo pasaulio atradimo (1492) jau buvo praėję daugiau nei šimtmetis (žr. Amerikos atradimas), naujai atrastų
žemių suvokimas dar nebuvo pakankamas. Tad ir Kepleris neturėjo svaraus pagrindo Plutarcho
didįjį žemyną tapatinti su Amerika. [k5] Labradoras - regionas šiaurės rytų Kanadoje. Jį sudaro Niufaundlando ir Labradoro provincijos dalis, esanti Labradoro pusiasalyje. Vikingų kronikose Labradoras buvo minimas Marklando vardu. [k6] Ch. Bezoldas (Christopher Besold, 1577-1638) į Tiubingeno un-tą įstojo 14 m. amžiaus. Po 12 mėn. jis gavo bakalauro laipsnį ir 1593 m., iš vyresnio studento Keplerio gavęs kai kurių idėjų apie Mėnulį akademiniams disputams, tapo kandidatu ginti magistro laipsnį, kurį gavęs 1595 m. rugsėjo į d., pradėjo studijuoti teisę. Po 6 m. ta tema jis apsigynė daktaro laipsnį. 1610 m. Tiubingeno un-te ėmė dirbti teisės profesoriumi ir dėstė čia apie ketvirtį amžiaus. 1605 m. laiške Bezoldas priminė Kepleriui: Jūs buvote geru mokytoju. Nors jų nuomonės skyrėsi kai kuriais pagrindiniais klausimais, jie išliko draugais pvz., kai piršosi Keplerio vienintelei seseriai Margaritai, Kepleris klausė Bezoldo apie jos sužadėtinį. Kepleris buvo vienu trijų, kuriems Bezoldas dedikavo savo mintis apie Naująjį pasaulį. Apie Bezoldo vietą Keplerio motinos teisme už raganavimą žr. E. Rosen. Kepler and Witchcraft Trials// The Historian, 1966, no. 28 [k7] Viena iš Keplerio esė laikė, kad pirmasis judesys arba atrodantis kasdieninis dangaus sukimasis tėra atrodymas iš tikro sukeltas Žemės sukimosi. Tačiau Bezoldo tezės nesirėmė šia paminėta esė. [k8] Vitas Miuleris (Vitus Muller, 1561-1626) vokiečių protestantų teologas ir filologas, Tiubingeno un-to profesorius (nuo 1587). [k9]
Kepleris didelę reikšmę suteikia labai trumpam Lukiano aprašymui ypač, kai tas tiesiai sako: niekas, ką sakau, nėra tiesa.
[k10] Gracas - miestas pietinėje Austrijos dalyje prie Muros upės; Štirijos žemės sostinė. Antrasis pagal dydį Austrijos miestas. [k11] Erazmas Reinholdas (Erasmus Reinhold, 1511-1553) vokiečių astronomas ir matematikas, laikytas įtakinto savo meto astronomijos dėstytoju, Koperniko teorijos šalininkas, tačiau spaudžiamas Liuterio ir Melangtono, buvo priverstas jos atsisakyti ir dėstyti Ptolemėjaus sistemą. Jis sukatalogizavo didelį žvaigždžių kiekį. Parašė komentarus G. Peurbacho[k12] Naujajai planetų teorijai. O svarbiausias jo darbas planetų judėjimo lentelės, sudarytos remiantis Koperniko sistema ir pavadintos Prūsijos kunigaikščio Albrechto garbei. Jos buvo geriausios iki Keplerio Rudolfo lentelių pasirodymo. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje. [k12] Georgas Peurbachas (George Peurbach, 1423-1461) parašė astronomijos įvadą Naujos teorijos apie planetas, pirmąkart paskelbtą praėjus tuzinui metų po jo mirties. Vėliau šis populiarus įvadus buvo išleistas su Erazmo Reinholdo[k11] komentarais bei esė Mėnulio šviesa, kurioje sakoma: Apie tai, kas sudaro Mėnulį, yra daug įvairių filosofų nuomonių, kurias studijuojantys ras pas Plutarchą, Diogeną Laertietį ir kitus. Būtent ši pastaba atkreipė Keplerio dėmesį į Plutarcho Veidą Mėnulyje. Reinholdo pastabas Kepleris labai vertino ir laikė vertomis skaityti studijuojantiems: šioje mažoje knygelėje yra daugiau šviesos nei visuose amžininko Žozefo Skaligerio rašiniuose. 1599 m. laiške Kepleris cituoja įrodymą iš Reinholdo esė. [k13] Prahoje gyvendamas Kepleris parašė (bet išleido Frankfurte prie Maino) iškilų veikalą, kuriame padėjo šiuolaikinės optikos pagrindus. [k14] Georgas Rolenhagenas (George Rollenhagen, 1542-1609) buvo savo laiku labai populiarus vokiečių poetas, Magdeburgo mokyklos rektorius. Tame jiems 1603 m. jo sūnus Gabrielius išleido Keturias knygas apie nepaprastas keliones, kuriame Lukiano Teisingos istorijos buvo trečioji. [k15] Šv. Patriko skaistykla pirmąkart surašyta 12 a. Vieta, kur pamaldieji galėjo pažiūrėti gyvenimą po mirties, buvo kažkur Airijoje. Vėliau ji buvo identifikuota kaip Lough Derg, kurios istorinis Patrikas niekada nebuvo aplankęs. Dėl priežasčių, minimų 76 pastaboje, Kepleris įėjimą į skaistyklą [iš Airijos] perkelia į Islandiją . [k16] Taip pat žr. Keplerio 13 pastabą. Viena geresniųjų danų astronomo biografijų tebeišlieka John Louis Emil Dreyer Tycho Brahe (1890). [k17]
16 a. pabaigoje olandai atliko tris nesėkmingus bandymus šiaurės keliu pasiekti Kiniją. Vienas
jų, Gerritde Veer, 1598 m. Amsterdame išleido tų kelionių aprašymus. Po 2 mėn. tas pats leidėjas
išleido vertimą į lotynų kalbą (Darium nauticum), kurio kopiją Kepleriui 1599 m. gegužės 24 d. atsiuntė jo draugas Colmann Zehentmairas. [k18] Šv. Romos imperatorius Karlas IV Prahos universitetą įsteigė 1348 m. [k19] Martynas Bachačekas (Martinus Bachaczii de Naumierzicz, 1539-1612) laisvųjų mokslų magistras, Prahos un-to rektorius (15991600), daug nuveikęs Universitetui ir liaudies švietimo lygio pakėlimui. 1590-1606 m. leido kalendorius ir astronomines prognozes. Bachačekas 1605 m. kovo 2 d. rašė draugui: Imperatoriškosios didenybės matematikas Johanas
Kepleris gyvena su manimi. Mes dažnai susitinkame ir taip pat stebime novą... Šiam tikslui statausi
nedidelį medinį bokštą ir darbas jau beveik baigtas. Iš jo bus daromi stebėjimai matematiniais instrumentais. [k20] Kepleris nesupranta žodžio Fiolx prasmės. Čia nutrūksta analogija su jo išgalvotu Durakotu, kuris gimęs ir užaugęs Islandijoje suprato islandų kalbą, kurios Kepleris nemokėjo. Islandų kalboje nėra žodžio Fiolx. Kai kuriuose senuose žemėlapiuose Islandija buvo žymima Fixlanda, Fixlandia arba Frixlanda, tačiau tai skiriasi nuo Keplerio klaidingai perskaityto Fiolx, nes jis mini, kad šis taikomas ne visai Islandijai, o tik jos vietovei. Žemėlapiuose Islandijos vietovės dažnai palydimos žodžiu fjoror, reiškiančiu fiordas. Keplerio regėjimas niekada nebuvo labai geras, o gal raidės žemėlapyje buvo neryškios? [k21] Hilda reiškia moteris-karė. [k22] Iš Linco, Aukštutinės Austrijos sostinės, 1620 m. rudenį jis vyko į Vurtembergą, kad padėtų motinai gintis nuo kaltinimo raganavimu. Į Lincą jis grįžo po daugiau nei metų, 1621 m. lapkritį. [k23] Kepleris elgiasi labai apdairiai neminėdamas Koperniko sistemos oponento vardo. Tačiau paraštės pastaboje jis nurodo laiką 1620 metais. [k24] Kepleris buvo kartu ir tikintis krikščionis, ir Koperniko sistemos šalininkas. Pirmajame didesniame savo veikale Kosmografijos paslaptis (1596) jis buvo įtraukęs skyrių apie Biblijos ir Koperniko sistemos suderinamumą, tačiau jį pašalino patartas Tiubingeno kolegų. 1598 m. Kepleris rašė M. Mastlinui, Tiubingeno profesoriui, jį supažindinusiu su
Koperniko
mokymu: Pamėgdžiokime pitagoriečius net papročiais. Jei kas prie mūsų prieis privačiai,
atsakysime tam atvirai. Viešai patylėkime. Kodėl astronomiją sugriauti pačios astronomijos
priemone? Pasaulis pilnas tokių žmonių, kurie nuo žemės paviršiaus visai nušluoti astronomiją, jei
ji siejasi su Koperniku, o specialistams atimti pajamas. Tačiau šie negali pragyventi patys ar iš oro
Tad astronominiuose reikaluose elkimės taip. Kad gautume palaikymą ir nebadautume. [k25] Nicholas Copernicus. De revolutionibus orbium coelestium, Nuremberb, 1543 [k26] 1616 m. Bažnyčia Koperniko Sukimąsi suspendavo iki pataisymo. [k27] Kepleris mini 1620 m. Romos bažnyčios padarytus pataisymus. [k28] Ignatius His Conclave anonimiškai paskelbtas 1611 m. Kepleris nežinojo, kad autoriumi buvo
John Donne (1573-1631), kuris vėliau gavo iškilaus poeto, satyriko ir pamokslininko reputaciją. [k29] Kepleris, kuris (kaip pats byloja) po Tycho Brahės mirties, prisiėmė rūpestį, kad joks naujas dalykas danguje negali įvykti be jo žinios (Ignatius His Conclave). [k30] Dono satyroje Kopernikas reikalauja įleisti jį į Pragaro kambarį, rezervuotą tiems, kurie taip stipriai siekė bet kokių naujovių šiame gyvenime, kad metė iššūkį visiems senovės autoritetams ir sukėlė abejones bei susirūpinimą. Priešingai Kopernikui, jėzuitų ordino įkūrėjas jam sako: ... tai atitraukia nuo mūsų mokymo kilnumo ir trukdo mūsų teisei bei vardui ateiti į šią vietą, kad tos jūsų nuomonės gali būti labai teisingos. Jezuitas duoda pirmenybę kitam astronomui, kuris prieštarauja jums ir tiesai, kuri tuo metu įsibrauna į kiekvieno žmogaus sąmonę. Vėliau jėzuitas dar sako: ... ir taip mūsų ordino tėvai gali reikalauti Popiežiaus įsako, kuriuo jis apibrėžtų tikėjimo esmę: kad Žemė nejuda ir anatema taikoma visiems, kurie mano priešingai; tada tikėtina, kad tiek Popiežius, kuris turėtų išleisti tokį įsaką, tiek Kopernikas su savo šalininkais (jei jie yra papistai) turėtų laikytis atokiau šios vietos. Tie žodžiai buvo pranašiški, nes po 5 m. (1616) Koperniko De revolutionibus buvo suspenduota iki pataisymo. [k31] Apie jo Heklos sampratą žr. tolimesnę pastabą [76]. [k32] Žr. pastabą [k22] [k33] Primum quidem exemplar - Pirmoji kopija. Keplerio panaudotas exemplar nereiškia juodraštis. Vargu, ar jis būtų leidęs išnešti pirmąjį juodraštį, kuris buvo parašytas 1593 m. ir neturėjo savyje nelaimę pranašaujančių žodžių, įtrauktų 1609 m. [k34] 1634 m. leidime barono vardas buvo vieninteliu žodžiu, išspausdintu patamsintu šriftu. Gali būti, kad tai Vilhelmas fon Forkersdorfas (1595-1612). [k35] Nes Fiolksilda pardavinėjo džiovintus žolynus. [k36] Šeimos problemos truko 1615-1621 m. [k37] Tai rodo, kad pastaba 9 parašyta 1622 m. [k38] Kepleris rašo Sapną neklausydamas motiniško patarimo nieko nerašyti. O kai jis buvo parašytas, buvo panaudotas jo priešų apkaltinant motiną raganavimu. Tačiau ji buvo išteisinta, o jie nubausti sumokant 3/4 teismo išlaidų. Tad Kepleris tikėjosi, kad pusiau pokšto pobūdžio, pusiau mokslinės knygos išleidimas bus tarsi bausmė jo priešininkams. [k39] Hekla išsiveržė 1597 m. ir 1619 m. [k40] Diogenas Laertietis. Gyvenimai, viii.69 vituojant dingusį traktatą apie filosofijos istoriją. [k41] Kad Empedoklis įkrito į Etną prieš savo valią spėjo pats Diogenas Laertietis (Gyvenimai, viii.75). Tas įvykis įkvėpė britų poetą Matthius Arnoldą, išėmusį Empedoklis Etnoje (1852) iš rinkinio Eilėraščiai (1853), nes jautė, kad skaitytojas nepatirs džiugesio nuo jo pavaizduotos tragiškos scenos. Empedoklio mirtis taip pat patraukė F. Holderlino dėmesį. [k42] Plinijaus Vyresniojo mirtį aprašė sūnėnas Plinijus Jaunesnysis (Laiškai, vi.16) paprašius Tacitui. [k43] Sėdėdamas ant uolos Homeras pamatė žvejus, plaukiančius link jo. Jis jų paklausė, ar jie kažką turi. Nieko
nepagavę ir neturintys laimikio, jie atsakė mįsle: Ką mes pagavome, palikome už savęs, Ko nepagavome, vežamės su savimi. Ši skambi versija buvo pateikta traktate Apie Homero gyvenimą ir poeziją, kuris priskiriamas Plutarchui. Idėja, kad Homeras nusižudė nusiskandindamas, gali būti Keplerio papildymas tai legendai. [k44] Euripo siauras sąsiauris yra tarp Eubojos salos ir žemyninės Graikijos dalies, pasižymintis stipriais potvyniais. Pastaba: Vėliau bus pateikta daugiau komentarų... Pristatymas | Pradžia | Tęsinys: Dvasia iš Levanijos | Pabaiga
Volteras. Mikromegas |
1608 m. tarp imperatoriaus Rudolfo[p1] ir jo brolio erchercogo Matviejaus[p2] kilo karštas
ginčas. Stebėdami, kaip elgiasi priešingos pusės, daugelis norom nenorim prisiminė
įvairius atvejus iš Bohemijos istorijos. Paskatintas visuotinio susidomėjimo, aš visa
galva panirau į Bohemijos legendų skaitymą. Tarp kitų man pakliuvo istorija apie
merginą Libušę[p3], žinomą savo magijos menu. Vieną kartą naktį, baigęs stebėti žvaigždes ir Mėnulį,
nuėjau miegoti ir giliai įmigau. Man prisisapnavo, tarsi skaitau iš mugės parsineštą knygą. Štai kas buvo parašyta toje knygoje.