Eilės:
Po saule, po medžio pavėsiu
Susitinkant
Žodžiai
Tolminkiemio vakaro atodūsis
Rojus
Žolės diptikas
Trapumas
Vasara


      Kazys Bradūnas
      

      Bet tu mane kankini,
      Kai mes esam vieni -
      Aš nenoriu spalvos,
      Aš nenoriu garsų -
      Palik mane ant kalvos
      Tarp rudens debesų...
      Kam tu mane kankini? -
      Tu kaip audra ateini,
      Tu mane kaip obelį purtai,
      Mimtys krinta kaip žali obuoliai,
      Ir nors ausys apkurto,
      Bet už jų ten giliai
      Tu pats gūdžia fuga groji,
      Viskas plieskia kaip uogienojai...
      Viskas jau pelenai, pelenai...
      O, kaip tu mane kankinai...




      Po saule, po medžio pavėsiu
      

      Po saule, po medžio pavėsiu
      Ir po juoda žole
      Kaip ledo luitas gulėsiu
      Tirpstančiam gabale.

      Greitai nieko nerasi - vien rasą.
      Ir jinai su saule nudžius.
      Tiktai žodžiai nutildami prašo
      Paversti juos į medžius,


      Kad oštų, kad vėjui šlamėtų
      Ir miegotų žiemos vakarais,
      Kad pro ledo kristalą lašėtų
      Sprogstančiais pumpurais...

      ...........................

      Ir jau žodžiai kaip medžiai susverdi -
      Tau aš perkėliau gyvą jų šerdį.



      Susitinkant
      

      Dangaus mėlynos akys
      Susitiko su žemės juodom -
      Žvilgsnį perskrido baltos plaštakės,
      Ir ašaros džiaugsmo pabiro
      Žvaigždėmis ir rasom.

      Dangaus mėlynos akys
      Susitiko su mano aklom -
      Žvilgsnį perskrido rudenio naktys,
      Vasnodamos vėjo sparnais
      Kaip mirties vėliavom...

      Kas gi aš - visuma ar skeveldra
      Žemėje ir danguje?
      Ūkanose ten žvaigždynai verda,
      o skauda man širdyje.



      Žodžiai
      
      Pasislėpė žodžiai po medžiais,
      Po javais, po pakelio žole -
      Pavarai tu arkliuką pavadžiais
      Ir išlipęs žingsniuoji šalia.

      Karštą žodį po žodžio atrasdamas,
      Ridinėji delnuos kaip kaštoną,
      Čia pat iš tų žodžių iškepdamas
      Šiltą hegzametro duoną...

      O mes dabar tartum patrakę
      Tarškam ratais kitais,
      Žodžius lyg arklius užplakę
      Devyniais prakaitais,

      Kol nugriūva jie užkapoti
      Pakelio akmenyse -
      Ir Donelaitis ima raudoti
      Žodžio šermenyse.


 Tolminkiemio vakaro atodūsis

 Jau lapai sugulė - viršūnės nori miego.
 Antra diena jas daužė vėtrų spragilai.
 Dabar vėl žvaigždės debesų briaunom atbėgo
 Kaip švytintys sidabro vabalai,

 Kurių nesurenka čiulbėdama lakštingala,
 Kurių ranka nubraukti negali -
 Laiminga tik ar nelaiminga,
 Širdie poeto, ko tyli,

 Klausydama, kaip kalnan kopia rūkas,
 Netilpdamas upelio daubose,
 Kaip virpteli pabudęs vyturiukas
 Ir medžiai atsidūsta sapnuose.



 Rojus

 Aš nuskendau į pasakų pasaulį,
 Kurio dugne miegojai tu kadais -
 Ten meile virtusi apgaulė,
 Ten akmenys prasiskleidžia žiedais.

 Saulutę mėtome kaip sviedinį tarp rankų,
 Vaikai numirėliai ateina žaisti iš kapų,
 Našlaičių ašaras kaip uogas delnan renkam,
 Nuviję mirtį burtų botagu.

 Ir žmonės, radę mane šitam rojuj,
 Palaiko nelaimingu kvailučiu,
 O aš sau bėgu amžinybės kojom
 Akimirksnio smėlėtu takučiu.


       Žolės diptikas
       
       Lyg iš po žemių,
       Užsidėjo rasa.
       Bėga žolelė basa
       per tako aštrų žvyrą,
       Ir kūdikystė,
       Dar nesudėjus bluosto,
       Žolelę glosto glosto...

               *

       Lyg iš po žemių,
       Lyg iš po žemių
       Kopia žolė -
       Žolė kieta,
       Žolė pikta
       Ateina besotė
       Mano kapo ieškoti -
       Ir kapą praryja,
       Ir pati surūdija,
       Ir tik mėnulio šviesa
       Bėga per sniegą basa.


      
      Trapumas
      

      Pirštu rasos nelytėki -
      Suduš, nubyrės giliai.
      Tegu kiekvieną sauletekį
      Raško ją spinduliai,

      Tegul laimingai gėlytei
      Ašaros pačios nudzius -
      Bet kaip man rasa nusagstyti
      Už ją trapesnius žodžius?


      Vasara
      
      Pilna krykštavimų aido
      Virpi, alsuoji, degi -
      Mėnuo ir saulužė braido
      Sieloj, kaip upėj nuogi.

      As nenoriu nenoriu ištirpti,
      Pavirsti smėly dėme -
      As vežu kaip nuotaką, mirti
      Vasaros vežime.

      As pridedu degančia kaktą
      Prie karsto lentos
      Ir girdžiu dundantį taktą
      Širdies visai kitos.

      Kieno mintys skverbias, kaip šaknys,
      Į grumsto gemalą juodą?..
      Atsiveria akys,
      Valia pasiduoda...

      O kaip man aišku -
      Būtis ir mirtis nebaugi...
      Mėnuo ir saulužė vaikšto
      Upėj, kaip sieloj, nuogi.


Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
L. Devita. Atsižadėtos istorijos
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
Kuo tapo suaugµ Pepė Ilgakojinė ir Kalis Bliumkvistas?
Džalal ad-Din Rumi
Skaitiniai, poezija ir fantastika
Vartiklis