Kazys Inčiūra
Akmenys verkia

Eilės:
Kalėdų dovana,
Visų Šventųjų diena,
Stirna ir medžiotojas,
Vėlyvas keleivis,
Tavo akyse.

      Kalėdų dovana

       Kai būsi tolimoj šaly,
       tave lydės širdis mana.

       Lydės nematomai gera -
       mylėdama ir atstumta.

       Kai spinduliai pabus pirmi -
       pabusk su mano širdimi.

       Ir kai kurti naktužė stos -
       su meile gluski tu prie jos.

       Ne pustymas pakils laukuos -
       tai ji tau takelius nušluos.

       Ne sniegenas vaikys šiaurys -
       raudomas rožes ji barstys.

       Ne apsnigti beržai švies tau -
       ją lydinčią tave matau.

       Kai rasi pėdas pusnyje,
       žinok: žingsniuoji tu su ja.

       Per pelkes, kalnus, per upes
       lydės tave, tave ji ves.

       Nors kraujas plūs, kantri rymos
       tau sukant draudžiamuos namuos.

       O jei apsvaigtum ten triukšme -
       vidun ji belsis leidžiama.

       Gal siaus, gal krykštaus kaip kregždė,
       pripratus sielvarte žydėt.

       Gal bus pavargus ir rūsti,
       gal atlaidi, kad tu kenti.

       Gal bus švelni, gal bus trapi,
       kad sielvartą ir tu slepi.

       Gal kris netekusi vilties,
       kaip jūroj žmonės ant lyties.

       Gal klys, gal mels, gal bus rami -
       pajusi savo širdimi.

       Tai vyk laimingai. Dovana
       tegu tau - imk - širdis mana.

       Neatmenu senų skriaudų -
       delnan ledinin ją dedu.

       Jei tau nuo jos dvelks šiluma,
       man bus ramu: ji mylima!



Visų Šventųjų diena Pilka diena. Kaip daugelis. Ir ūkanota. Baigias. Sugrįžta paukštis varpinėn. Ten jo draugai. Iš Dievo saujų palengvučio byra snaigės. Jau užgaudė varpai - dusliai, kietai, ilgai. Palaiminta diena. Diena Visų Šventųjų. Visi jie čia gyvi, visi jie su mumis. Iš užmirštų kapų ir iš antkapių kietųjų, iš dulkių pasikels jo negyva širdis. Iš katedrų skliautų ir iš didingų panteonų karaliai kelsis, nusimetę vainikus, ir susirinks visi į lėkštą žemės klonį ir klony prasidės jų pokylis jaukus. Pakils paniekinti kuproti seniai švelnūs, ligoniams šiurkščios lazdos iš delnų iškris, visiems pakaks tos ūkanotos ašarų pakalnės, visi jie bus gyvi, visi jie su mumis.
Stirna ir medžiotojas Kam klajūnėlę gainioji su šautuvu, žmogau? Nuo tavo žvilgsnio rainojo, žmogau, aš apsvaigau. Turėjau pernai mylimą, vienoj oloj migau,- nuvijęs kam į gilumą, kam atėmei, žmogau? Dabar takai tie liūdina, kur klaidžiojom abu. Kas alpųjį vidudienį skubu aš prie trobų. Regiu skaliką lakinant prie liepos, prie laibos, regiu bėgiojant tekiną nuo tvartų prie trobos. Tava pilis išmirusi. Palauk, tau darbo daug. O aš be darbo giriose taip pat viena skraidau. Numesk į šalį šautuvą, išvyk skaliką lauk,- žmogau, aš pamilau tave - vadink mane, priglausk. Kai nieks manęs nebeveja, palikčiau pas tave. Aš per giliausią prarają pastrykt - ir vėl laisva. Aš vandenį iš šulinio nešiočiau tau linksmai. Kai tu į lauką dulintum, lydėčiau šalimais. Nuvesčiau už kalnelių tų, kur niekad nebuvai,- skalikai ten neskalytų, klajotumėm laisvai. Staiga šuo sukrutėjo. Jau! - Per tvorą, per daržus. - Trinkt šūvis. - Ir alėjoje stirnos liemuo gražus.
Vėlyvas keleivis Neįvyko stebuklas tada, neįvyks niekados, niekados! Atvira tik paliko žaizda, srūva kraujas iš tosios žaizdos. Tai ne šiltąsai kraujas, oi ne - Patyrimas tai srūva skaudus. - Tad alsuoju visa krūtine jau numirusius žemės aidus. Prisiglausiu prie žiedo - nuvys ir jo vietoj erškėčiai bujos. Bet vėlyvo rudens spindulys veda vėl tuo krantu prarajos. Man vaidenas pilis atvira: bokštai skendi gausiuos žiburiuos, joje užraktų jokių nėra, ją regiu širdimi ir gėriuos. Ją jaunystės regėjau sapnuos - vaiskią aukštą, lig pat debesų, - apie ją liūnai, kalvos dainuos, plauks aidai iš miškų iš visų. Nors aplinkui tik raistas dygus, nors prieiti sunku prie pilies, - viešpatauja ten laisvas žmogus, jokie prietarai jo nepalies. Jei išgirsi, kad beldžias vėlai, Nepabūki beldimo staigaus, - įsileisti vidun privalai: einu žemėj ieškodams žmogaus.
Tavo akyse Žuvėdrą jūrų tolimų, bures baltąsias bangose begrįždamas lig gimtų namų regiu aš tavo akyse. Lieknutės nendrės, ajerai, aplipę deimantų rasa, tėvynės upės, ežerai man žėri tavo akyse. Ir beržynėlio tyluma, gimtų saulėlydžių šviesa - jauki, rami ir mylima man spindi tavo akyse. Ir vasara žieduos nuoga, su stirna žaidžianti drąsia, ir laimė su jomis drauge man juokias tavo akyse. Ir dobilėliai pakeliui, man žydi tėviškė visa, po tuo dangum, po tuo giliu man žydi tavo akyse. Grįžęs klajūnas. I Kokiais gėlių vardais tave man pavadinus? Argi galiu mylėti, mylėti ir tylėt? Gili esi, kaip ta naktis žvaigždynuos, tyli esi, kaip kryžius pakelėj. Menu: Grįžau sušalęs ir nuvargęs į suverstus perkūnijoj namus, o tavo geros rankos mane slaugė, sergėjo ir glostė tavo žvilgsnis kaip tyla ramus. Grįžau klajūnas ir toks didis nusidėjėlis ir suklupau raudot prie klevo lingės, o tavo akys man gale galvų budėjo- malonios, ramios, rūpestingos.
          II

Tik nekalbėk. Tylėk. Tu viską tebepameni.
Tuos kelelius. Tuos akmenis. Takus.
Virš mūs - tik žvaigždės. Eikim palei Nemuną.
Priglusiu prie peties... Toks vakaras tykus...

Tėvų pastogėn sugrįžai, o mano sakale,
nors vėtrų sutaršytas - nepalaužtas.
Žinok. Tik tam, kas daugel metų kryžių pakelia,
valia grožėtis rytmečiui išauštant.

Aš sakale tave šiąnakt sapne regėjau.
Rimti seneliai iš žvaigždžių mums būrė.
Iš lapų šlamesio... Palankūs pūtė vėjai...
Ir mes greta keliavome. Pajūrin.

Duok dešinę tu man. Keliausime ten nūdien.
Pajūrio pušys gaudžia gūdžią giesmę:
- Ateikit, priartėkit - vieniši, nuliūdę,
prie neramiųjų jūrų ramūs pailsėsim.



Džalal ad-Din Rumi
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Pranciška Regina Liubertaitė. Dūžtantys miražai
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
Lotta Lotass. Balsai erdvėje ir kt.
Edgaras Keretas. Venera
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis