Išsėtinė sklerozė - labiau apie sėją nei apie išsiblaškymą. Vartiklis

Išsėtinė sklerozė - labiau apie sėją nei apie išsiblaškymą
Daugelis mano, kad išsėtinė sklerozė (Encephalomyelitis disseminata) – senatvės liga, kai kenčia atmintis ir dėmesys. Tačiau iš tikro ji nieko bendra nei su senatviniu užmaršumu, nei su išsiblaškymu neturi, nes tai jaunų žmonių patologija, kai pažeidžiama vadinamasis nervinių skaidulų mielino apvalkalas (daugiau apie mieliną žr. >>>>>). Joje sklerozė reiškia „randas“, o išsėtinė - „daugybinė“, nes jos židiniai išsibarstę po visą nervų sistemą, kur normalus nervų audinys pakeičiamas jungiamuoju. Sergant ja žmogui gali sparčiai prastėti regėjimas, gebėjimas normaliai judėti, atsirasti galūnių paralyžius bei kiti sutrikimai.
Pirmąkart 1868-ais ją aprašė Z. Froido mokytojas Žanas-Martenas Šarko. Išsėtinė sklerozė priskiriama retoms ligoms, nors tarp autoimuninių ji yra viena iš labiausiai paplitusių: pasaulyje ja serga apie 3 mln. (Lietuvoje turėtų būti pora tūkstančių). Procentiškai dažniau ja serga Kaukazo, o taip pat šalto klimato regionų gyventojai. Įvairiems žmonėms simptomai gali labai skirtis; moterys serga dažniau nei vyrai. Didesnė tikimybė susirgti artimiems giminaičiams.
Tiksli išsėtinės sklerozės priežastis iki šiol nėra žinoma, nors ji tiriama jau pusantro amžiaus. Ji dažniausiai pasireiškia 14-40 m. amžiuje. Jo ypatybė – vienu metu pažeidžiamos kelios nervų sistemos dalys, todėl sukeliami įvairūs neurotiniai simptomai. Ji atsiranda susidarius mielino, baltosios galvos ir nugaros smegenų medžiagos, pažeidimų daugybiniams židiniams (plokštelėms), kuriuose pakinta glijinių ląstelių^*) sudėtis astrocitų^**) (kurių užduotis – maitinti ir taisyti neuronus) pagausėjimu. Tų plokštelių dydžiai paprastai nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų, tačiau progresuojant ligai jos gali susilieti į dar didesnes. Pažeistos smegenų dalys negali pilnavertiškai vykdyti savo funkcijų, o tai veda prie nervinių signalų perdavimo sutrikimų.
Kaip ir kiti autoimuniniai susirgimai, išsėtinė sklerozė turi paveldimą prielaidą ir ją veikia įvairūs išoriniai veiksniai. Tačiau tiksliai nežinoma, kam ir kada ji išsivystys, o jos ankstyvosios stadijos praeina be simptomų – ir nėra jokių pranašų dėl jos. Ir blogiausia, kad prasidėjusi ji jau negali sustoti – jos negalima nei pilnai išgydyti, nei prevenciškai neleisti (bent jau dabartiniame medicinos lygyje). Tačiau su „ankstyva diagnostika“ galima pristabdyti jos progresavimą parinkus teisingą terapiją.
Bet kaip nepražiopsoti to momento? Juk žmogus nesidaro magnetinio rezonanso tyrimų bet kada, kai tik panorsta – tiesiog profilaktikai. Pirmi jos simptomai susiję su tuo, kad prasideda uždegiminis procesas, kai imuninės sistemos ląstelės pažeidžia įvairius centrinės nervų sistemos sritis, tačiau dažniausiai liga prasideda optinio nevrito išsivystymu, kai visiškos sveikatos fone ima prastėti ar visai dingsta vienos akies regėjimas, palydimas skausmu judinant akies obuolį. Aišku, žmogus tada pirmiausia kreipiasi į oftalmologą – ir gerai, jai šis yra patyręs ir nenustatęs pokyčių akies dugne, pasiunčia konsultacijai pas neurologą.
Kitu dažnu ankstyvu simptomu yra įvairūs jusliniai sutrikimai: dingčiojimai galūnėse ar veide, liežuvio ar dalies galvos „nutirpimas“. Jei simptomai nedingsta per 24 val. (ir niekad nereikia dvejinimosi akyse, pirštų virpėjimo ir pan. aiškinti sau stresu ar nuovargiu), reikia kreiptis į neurologą, kuris iškart atpažins, ar tai nervų sistemos pažeidimas.
Išsėtinę sklerozę gaubia daugybė mitų. Vienu labiausiai paplitusių – kad ja sergančioms moterims negalima gimdyti. Tačiau dauguma naudojamų medikamentų leidžia planuoti nėštumą; juos galima naudoti ir laktacijos laikotarpiu. Jei terapijos laikomasi tiksliai, moterys pagimdo sveikus vaikus. Kitas mitas – kad sergantys negali skiepytis.

Tipiniais išsėtinės sklerozės simptomais laikomi: a) motoriniai sutrikimai: galūnių silpnumas ar nejudrumas (paralyžius), raumenų įtampa; b) jutimo pakitimai: užtirpimas, nejautra, badymo ar dilgsėjimo pojūtis, rečiau skausmas; c) pusiausvyros sutrikimai: mėtymas į šonus vaikštant, smulkių judesių pasunkėjimas; d) regėjimo pablogėjimas, dvejinimasis; e)šlapinimosi, tuštinimosi, lytinės funkcijos sutrikimai; f) nuotaikų kaita, negebėjimas susikaupti, depresija. Galimi įvairūs kiti simptomai bei jų deriniai. Kai kurie reiškiniai gali trukti trumpai, kiti ilgiau ar net visą gyvenimą. Simptomai gali kartotis ir praeiti savaime. Dažniausiai pasitaiko besikartojantys paūmėjimai (ligos atakos) ir pagerėjimai (remisijos) – tai recidyvuojanti-remituojanti ligos eiga. Tuomet atsiradę neurologiniai simptomai po tam tikro laiko visiškai išnyksta, sergančiojo būklė būna gera, tačiau gali pasikartoti arba atsirasti nauji simptomai.

Ilgą laiką išsėtinė sklerozė aplamai nepasidavė terapiniam poveikiui ir buvo tiriama tik eksperimentinių modelių sąlygomis. Pirmieji preparatai jai sukurti tik 1995 m., leidžiantys pratęsti kokybiško gyvenimo trukmę, nors ir neišspręsdavo visų sergančiųjų problemų. Su laiku preparatų gausėjo, - jie turėjo skirtingus veikimo mechanizmus ir skirtingą efektyvumą. Jau yra preparatai imuninės rekonstrukcijos terapijai. Kol kas tik modifikuojama imuninė sistema – tačiau kol nėra suvokimo, kaip atsiranda tas autoimuninis procesas, tad ir normą sugražinančio preparato nėra įmanoma sukurti.

Išsėtinės sklerozės formos:
Recidyvuojanti remituojanti išsėtinė sklerozė: tarp ūmių recidyvų yra stabilus neurologinis defektas ar neurologiniai simptomai visai išnyksta. Paūmėjimas – tai atsiradę vienas ar daugiau simptomų, trunkančių ilgiau nei parą ir besikartojantys kartą per metus. Remisija: neurologinių simptomų išnykimas/regresija iki stabilios būklės. Dažniausiai būdinga jaunoms moterims;
Recidyvuojanti progresuojanti išsėtinė sklerozė: aiškus paūmėjimas, o po jo – aiškus progresavimas. Nuo pat pradžios laipsniškas ir nuolatinis progresavimas;
Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė: progresija nuo ligos pradžios be aiškių remisijų ir paūmėjimų. Nuolatinė progresuojanti kojų parezė (paralyžius), sutrikęs kojų vibracinis ir paviršinis jutimas, neurogenniai šlapinimosi sutrikimai;
Antrinė progresuojanti išsėtinė sklerozė: 65–85% recidivuojančios remituojančios formos pereina į antrinę progresuojančią, tada būna nuolatinė progresija ir jų mažėja, kol galiausiai išnyksta remisijos.

Patarimai sergant išsėtine skleroze
Patartina pakankamai ilsėtis ir kasdien mankštintis;
Vengti būti karštose, nevėdinamose patalpose;
Neignoruoti karščiavimo – laiku kreiptis į gydytoją, laikytis jo rekomendacijų;
Valgyti pilnavertį maistą. Jei vargina vidurių užkietėjimai, vartoti daugiau skaidulinių medžiagų ir skysčių;
Svarbu vartoti pakankamai B grupės vitaminų;
Dėl prislėgtos nuotaikos konsultuotis su specialistais, vartoti paskirtus vaistus;
Svarbu bendrauti su savo artimaisiais, kitais sergančiaisias išsėtine skleroze bei su savo gydytoju.

^*) Neuroglijos (gr. gloios - „klijai“) - pagalbinės nervų sistemos ląstelės (kitos nei neuronai), kurios palaiko nervų sistemą ir aprūpina ją maistu, palaiko homeostazę, gamina mieliną bei dalyvauja nervinių impulsų perdavime. Jų yra apie 10 kartų daugiau nei neuronų. Jos skirstomos į:
Mikroglijas - specializuoti makrofagai, atliekantys fagocitozę ir taip apsaugantys neuronus. Yra visose galvos ir nugaros smegenų srityse, jos gali judėti iš vienos vietos į kitą ir daugintis, kai smegenys pažeidžiamos. Mikroglijos sudaro apie 15% centrinės nervų sistemos ląstelių.
Makroglijas, kurioms priskiriama kelios skirtingas funkcijas atliekančių ląstelių grupės: astrocitai, oligodendrocitai, ependimocitai, radialinės glijos, Švano ląstelės ir amficitai.
^**) Astrocitas - žvaigždės pavidalo centrinės nervų sistemos ląstelė. Jos yra didžiausios ir gausiausios neuroglijos ląstelės, sudarančios apie 90% smegenų masės. Žvaigždės pavidalą astrocitams suteikia jų ataugėlės, kurios baigiasi praplatėjimais, vadinamais galinėmis pėdomis, kuriomis sąveikaujama su kraujagyslėmis ir neuronais. Išskirtiniu astrocitų žymeniu, leidžiančiu atskirti juos nuo kitų ląstelių, yra glijos skaidulinis rūgštinis baltymas (GFAP): astrocituose ypač daug tarpinių gijų, sudarytų iš šio baltymo.
Astrocitai tradiciškai skirstomi į du tipus – protoplazminius ir skaidulinius. Protoplazminiai astrocitai paplitę smegenų pilkojoje medžiagoje - jie turi šakotas ataugėles, trumpesnes ir storesnes nei skaiduliniai. Skaiduliniai astrocitai paplitę smegenų baltojoje medžiagoje ir jiems būdingos ilgos, plonos, nešakotos ataugėlės ir juose ypač daug GFAP baltymo. Juose atsiranda apie 80% suaugusių žmonių smegenų navikų. Neseniai aptikta ląstelių, kurios turi abiejų tipų astrocitų savybių, tad minimoji klasifikacija tėra sąlyginė.

Šokio neurologija
Smegenys yra tampomi
Faktas ar frenologija
Laikrodžiai mūsų kūne
Kalimas – mokytumo motina
Įvykių prisiminimas laike
Minčių valdymo mašina
Autizmas: iškilūs ir keisti
Mūsų smegenys ir yra Visata
Neurobiologija: kas spręstina?
Žarnyno bakterijų perspektyva
Smegenys ir sprendimų priėmimas
ATF: ir „baterija“, ir neuromediatorius
Kaip evoliucija mus atvedė į beprotybę
Dvi mąstymo strategijos: kairysis ir dešinysis
Už ką Nobelio premijos negavo Virginijus Šikšnys
Atvertas kelias į amžinos jaunystės fontaną
6 būdai paspartinti smegenų veiklą
Kasdien laikykitės proto higienos
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Siurbkite tiesiai į smegenis
Jaunystės eliksyro paieškos
Kas sukelia šizofreniją?
Ar skaitysim mintis?
Bandymai su DNR
Išlikti blaiviam
Pakeisti draugai
Vartiklis