Alternatyvios žmogaus kilties teorijos. Vartiklis

Homo Victus ar kitas?

Homo sapiens kilmė vis dar kelia visokiausių abejonių. Yra trys garsesnės teorijos:
1. Žmogus kilo iš vandens gyvių;
2. Žmogus kilo iš beždžionės;
3. Žmogų sukūrė dievas (kreacionizmas).

Žinoma, teko girdėti dar keletą, bet šios pačios populiariausios, be to, apsiriboja Žeme. Taigi trumpai apie kiekvieną.

1. Pagrindinė teorijos mintis - žmogus gyveno jūroje, vėliau priartėjo prie kranto, kur kojomis siekė jūros dugną, o nuo čia palengva išlipo į krantą. Teorija grindžiama žmogaus kvėpavimo sistema, kuri panaši į delfinų. Artimiausi giminaičiai - vandeniai ir undinės, dabar jau išnykę, tačiau gyvi legendose. Pati savaime teorija nė kiek neblogesnė nei likusios, gal netgi galima įžvelgti privalumą – aišku, kodėl žemėje nėra žmogaus protėvių skeletų. Tačiau pats svarbiausias klausimas - kodėl žmogaus protėviai turėjo palikti savo komforto zoną, kurioje daug maisto ir ropštis į sausumą. Kažkodėl delfinai nelipo - tai proto požymis? O kas gi laukė nežinomoje, visiškai svetimoje aplinkoje? Pirmiausia kur kas skaistesnė saulė, retesnis ir visai kitoks grobis, ir dar begalė smulkmenų, kurios tikrai nesukūrė komforto zonos. Ir žinoma, norint gauti maisto svetimoje ir neppažįsamoje aplinkoje, reikia įdėti kur kas daugiau darbo. O juk paprastai visi keliasi ten, kur gyventi lengviau - ne tik gyvūnai, bet ir augalai. Taigi, išvada galėtų būti - žmogų tiesiog išstūmė stipresni konkurentai.

2. Darvinizmas. Nepaisant milžiniškų spragų, ši teorija laikoma oficialia moksline teorija. Kalbant bendrais bruožais - gyveno kartą banda beždžionių, jos ramiai sau laipiojo po medžius, maisto pakankamai, saugumas irgi normalus. Tiesą sakant, beždžionės taip pat gyvena ir dabar. Tačiau atsirado būrys, kuris nusileido iš medžių, kur kas arčiau plėšrūnų, kur sudėtingiau rasti maisto, kur visiškai kitokios gyvenimo sąlygos. Klausimas būtų kodėl? Kaip ir pirmuoju aptartu atveju, tikimybė, kad tai įvyko natūraliai - minimali. Niekas neieško nuotykių ant savo galvos. Vadinasi, juos tiesiog išstūmė stipresni ir vikresni giminaičiai. Ir vėl – pirmyn ant kietos žemės, kur norint gauti maisto ir saugumą, reikia gerokai padirbėti.

3. Biblijos aprašytu atveju viskas tiesiog aiškiai išdėstyta. Jei pirmaisiais atvejais reikia pasvarstyti, logiškai padėlioti, tai šiuo atveju kaltinimai ir bausmė surašyti. Trumpai priminsiu: žmogus ir jo patelė, gyvendami be jokių rūpesčių, suorganizavo nusikalstamą grupuotę ir apvogė savo šefą. Dabar nesvarbu, kuris iš jų nusprendė nugvelbti svetimą daiktą - atlygis buvo visiškai teisėtas ir suprantamas šiuolaikiniam žmogui. Nusikaltėlius, pakliuvusius su įkalčiais, reikia išmesti iš darbo. O kadangi jie darbo vietoje ir gyveno - tai ir iš socialinio būsto. Ir žinoma ten, kur reikės dirbti, norint gauti maisto ir saugumą.

Taigi, apibendriname. Visais raidos atvejais žmogaus protėviai atsidūrė sausumoje, nes neišlaikė stipresniųjų spaudimo. Visais atvejais žmogaus protėviams teko pakeisti aplinką į tokią, kurioje išgyvenimui reikėjo daugiau pastangų. Todėl sveikinu visus bendragenčius - visi mes kilę iš nevykėlių, ir pavadinimas Homo Sapiens turėtų būti pakeistas į Homo Victus.

Evoliucijos lygį nusako maitinimosi būdas. Žolėdžiai kvaili, juk lengva skabioti nejudančią žolę ir ėsti nesipriešinančius vaisius. Kas kita – medžioti. Čia reikia gudrumo. Mokėti slėptis, sekti, netikėtai užklupti, bėgti, kautis. Taigi, smegenys turi vystytis. Tarp beždžionių protingiausios šimpanzės ir babuinai. Nes ėda mėsą.

Taigi mūsų protėviais buvo medžiuose gyvenusios beždžionės, tai yra veltėdžiai, ištisas dienas tinginiavę ir tingiai skynę vaisius. Tačiau sausra privertė ieškoti kitokio maisto, nes vaisiai baigėsi. Tad beždžionės ėmė ėsti gaišenas. Jos sekė hienų, šakalų ir grifų pėdomis. Vėliau joms, matyt, nusibodo atsitiktinis ir neskanus maistas, tad ėmė medžioti smulkius žvėriukus. Medžioklė jas sustiprino, jos pasidarė staigesnės. Reikėjo nemažai energijos norint pavyti žolėdį – gazelę ar triušį. Vystėsi naujos savybės. Aštrėjo rega, jautresnė tapo uoslė. Reikėjo suprasti auką ir nuspėti jos elgesį. Medžioklė vertė stebėti, lyginti, mąstyti; vystė psichologiją. Vėliau žmonių protėviai pastebėjo, kad būriu galima apsupti ir įveikti stambesnius žvėris...

Maisto gaminimas yra „išskirtinis bruožas“, prieš 1,8 mln. m. išskyręs Homo erectus iš kitų gyvūnų pasaulio. Homo erectus turėjo nemažą smegenų tūrį ir buvo stambesnis; daugelis mano, kad šios medžiotojų-rinkėjų rūšies gyvenimo būdas, siejamas su labiau paplitusiu maisto gaminimu, padėjo jiems plėstis. Tačiau neaišku, kas juos paskatino kišti maistą į ugnį.

R. Wrangham'as⁴⁾ įrodinėja, kad paruoštas maistas sumažina valgymui skirtos energijos kiekį. Gaminamas kietas maistas suminkštėja, suskyla proteinai ir pan. Paruoštas maistas lengviau valgomas bei virškinamas.

Perėjimas prie maisto gaminimo atsispindi šiuolaikinių žmonių anatomijoje. Mūsų žandikauliai yra mažesni ir nėra tokie stiprūs nei mūsų artimiausių protėvių. O ir žarnynas nėra labai tinkamas neruošto maisto įsisavinimui.

Tačiau tai turi ir šalutinių pasekmių. Šiandien dauguma žmonių negyvena judriai, tačiau jie tebevartoja tokį pat kiekį kalorijų. Taigi tapome savo evoliucinės sėkmės įkaitais. Kai kurie tyrimai rodo, kad sugrįžimas prie senojo gyvenimo būdo galėtų išvaduoti iš „civilizacijos ligų“. Ar visada būtina su džipu įvažiuoti į parduotuvę?

Žmogus „išlipo“ tiesiai iš vandens. Jo protėviai buvo tarsi „jūrų primatai“. Pažiūrėkim: žmogaus oda lygi, neturi tankaus kailio, tarsi parengta plaukimui vandenyje. Ausys šonuose, kojų pirštai 2/3 sujungti oda, kad būtų patogiau vandenyje. Ką tik gimęs žmogaus kūdikis jau moka plaukioti.

Galbūt, žmonėms ateityje lemta vėl grįžti į vandens stichiją. Vis daugiau vyrų plinka. Nosis trumpėja. Žmonės tampa aerodinamiškesni. Juk, tarp kitko, delfinai yra sausumos gyvūnai, atrajojantys, grįžę į vandenį. Mat vandenyje galima judėti laisviau – ir aukštyn-žemyn, ne tik į šonus. Vanduo turi nemažai privalumų: nėra vargo dėl orų ir temperatūros, nereikia drabužių, ginklų. Visi kadaise buvome žuvys.

Maždaug prieš mln. 370 m. į salamandrą panašus tetrapodas nusprendė vietoje vandens gyvenimui pasirinkti sausumą. Ir nuo tų laikų žmonės (arba tai, kas tapo žmonėmis) negrįžo į vandens stichiją. Tačiau vystantis technologijoms mūsų rūšis ėmė žvalgytis ir į kitas gyvenimo aplinkas, tarp kurių paskutiniais metais žvalgomasi ir į sugrįžimą prie vandens.

2023 m. Pietų Floridos universiteto docentas Joseph Dituri, pravarde „Dr. Deep Sea“, 100 d. gyvendamas „Jules’ Undersea Lodge“ namelyje Ki Largo mieste, Floridoje, pagerino Gineso pasaulio gyvenimo po vandeniu rekordą. Jo psichinė ir fizinė sveikata buvo kruopščiai stebima, o išniręs jis pranešė apie didesnį REM miego kiekį, sumažėjusį cholesterolio kiekį, laikiną ekstremalią trumparegystę ir kūno sutrumpėjimą maždaug puse colio.

Tad nenuostabu, kad britų startuolis DEEP tikisi iki 2027 m. sukurti nuolatinę gyvenamąją vietą vandenyno dugne. Jau iki 2025 m. pabaigos, ji tikisi naudodama vielos lanko adityvios gamybos techniką (iš esmės spausdintą su 3D) sukurti „Vanguard“ buveinę, kuri galės atlaikyti vandenyno slėgį. Šis vos 100 m² ploto pirmasis statinys talpins tris profesionalius narus iki maždaug 100 m. gylio ir tiks trumpalaikėms misijoms „saulės šviesos zonoje“. Vėlesni šešių asmenų vienetai, vadinami „Sentinel“, su 6 miegamaisiais, virtuve, moksline laboratorija ir nuleidžiamu tualetu, suteiks galimybę 28 dienų trukmės misijoms iki 200 m gylio, t.y. ties „prieblandos zonos“ slenksčiu.

Vis tik išlieka problemos, kurias teks spręsti. Kvėpuojama inertinėmis dujomis, oras yra tankesnis, iškilimas į paviršių susijęs su tam tikrais pavojais. Per 370 mln. m. evoliucija išvystė didesnį poreikį saulės šviesai. Be to žmonių įsikūrimas vandenynų dugne gali paveikti ir vandens gyvūnijos aplinką. Tačiau kažin ar mūsų grįžimas į vandens aplinką sustos?!

Tai beždžionė atsirado iš žmogaus. Kadaise buvo gausu žmonių. Tada kai kurie nusprendė, kad kvaila vaikščioti ant dviejų kojų, daužytis vėzdais ir vilkėti žvėrių kailiais. Ir palaipsniui virto beždžionėmis. Ir kaip paaiškinti, kad randami žmogaus protėvių liekanos, tačiau nėra gorilų ar šimpanzių protėvių. Prisimenate filmą „Beždžionių planeta“?

Pradinis bipedalizmas

Pradinės dvikojystės (bipedalizmo) teorija, kaip pateikta Francois de Sarre¹⁾ iš CERBI, teigia, kad vietoje išsivystymo iš beždžioniško protėvio, žmogus yra iš gana senos šakos, iš kurios visos kitos rūšys išsivystė. Anot jo, tai buvo smulkus jūrų gyvūnas, gyvenęs maždaug prieš 60 mln. m. pagal jį, kadangi paleontologinių duomenų labai trūksta, reikėtų remtis embriologija ir lyginamąja anatomija. Kaip ir teosofai, jis teigia, kad beždžionės kilo iš žmogaus.

Kampas tarp veido ir kaukolės pagrindo
Kampo tarp veido ir kaukolės pagrindo iliustracija: šuniui ir žmogui
Žmonės yra vieninteliai dvikojai žinduolys. Svarbu, kad žmonių, kitų primatų ir daugelio žinduolių embrionų pakauškaulis (foramen magnum), su anga, pro kurią praeina stuburas, yra centruotas. Suaugę žmonės išlaiko tą jo padėtį (kas reikalinga dvikojystei), kai kitų žinduolių (ir beždžionių) jis palinksta atgal, kas reikalinga vaikštant keturiomis.

Su tuo susijęs faktas, kad visų žinduolių embrionuose kampas tarp veido plokštumos ir kaukolės pagrindo, pro kurį įeina stuburas, yra ypatingai išlinkęs, būtent 90^o. Suaugusio žmogaus iš lieka stipriai išlinkęs (120^o), kas dera su mūsų vaikščiojimu dviem kojomis. Tuo tarpu kitų gyvūnų jis išsilenkia, iki 140^o pas beždžiones ir net iki 180^o grynai keturkojams gyvūnams.

Žmogaus rankų ir kojų analizė rodo, kad jis niekad nevaikščiojo keturiomis. Beždžionės turi sugriebiamąją pėdą (mūsų nykščio analogu), kurios yra tarsi apatinės plaštakos, galinčios sugriebti šakas ir pan. Be to, jų pėdos trečiasis pirštas yra ilgiausias. Žmonių pėdos visiškai skiriasi, pritaikytos vaikščioti dviem kojomis. Įdomu, kad embrionuose visų primatų kojos pradeda vystytis kaip žmonių, leidžiant spėti, kad jų pėdos vėliau adaptavosi gyvenimui medžiuose. Be to, vieninteliai žmonės turi trečiąjį šeivikaulio raumenį, svarbų stovėjimui stačiai ir vaikščiojimui dviem kojomis. Jis atsiranda ankstyvoje žmogaus embriono vystymosi stadijoje leidžiant spėti, kad žmogus vaikščiojo stačias labai anksti.

Penkių pirštų žmogaus ranka likusi labai primityvi ir negalėjo išsivystyti iš gyvūnų letenų. Žmogus turi gerai išsivysčiusį atsikišusį nykštį, kai primatų nykštys yra trumpas, arba visai išnykės, nes nenaudingas. Žmogbeždžionių rankos anatomiškai labai panašios į žmonių, tačiau jos jas panaudoja pasiramščiavimui einant.

Paleontologė Yvette Deloison²⁾ nurodo primityvią žmogaus rankos sandarą kaip įrodymą, kad žmogaus protėvis gyveno medžiuose arba vaikščiojo keturiomis. Kita vertus, žmogaus pėda yra pritaikyta vaikščioti dviem kojomis. Remdamasi tuo, kad niekada nebūna atgalinės evoliucijos, ji tvirtina, kad mūsų ankstyviausio protėvio rankos ir kojos nebuvo specializuotos ir kad bendras australopiteko ir mūsų protėvis maždaug prieš 15 mln. m. buvo dvikojis. Tik australopitekai toliau nevystė bipedalizmo ir prisitaikė naujam gyvenimui medžiuose.

De Sarre laikėsi panašios pozicijos. Ji tikėjo, kad dabartinės žmogbeždžionės galėtų būti siejamos su australopiteku, tik laikė, kad nors jis turėjo dvikojį protėvį, tačiau išsivystė į keturkojį. Anot jo, laukiniai žmonės, Didžioji pėda ar jietis, yra dehumanizuotų hominoidų reliktai.
Tik įdomu, kad ankstyviausi hominidai, tokie kaip Sahelanthropus tschadensis, Orrorin tugenensis, Ardipithecus ramidus ir Australopithecus afarensis gyveno miškingose vietovėse, kai darvinisnai laiko, kad bipedalizmas išsivystė mūsų protėviams persikėlus į savanas, nes taip jie galėjo matyti toliau – medžiodami ar saugodamiesi plėšrūnų. Tačiau toks aiškinimas turi ir spragų, nes dvikojai žymiai lėtesni už keturkojus. O ir pvz., prerijų šunys irgi labai stebi savo aplinką, tačiau jie nepradėjo vaikščioti stačiomis.

Papildomi skaitiniai:

W.R. Corliss (comp.), Biological Anomalies: Humans I, Glen Arm, MD: Sourcebook Project, 1992
F. de Sarre,‘Man, as an ancestral vertebrate, part 1// Bipedia, no.4, March 1990
Yvette Deloison. L’homme ne descend pas d’un primate arboricole! Une évidence méconnue// Biométrie Humaine et Anthropologie, v. 17, 1999
F. de Sarre. Essai sur le statut phylogenique des hominoides fossiles et recents, parts 1 and 2// Bipedia, nos. 5 & 7, Sep. 1990 and Sep. 1991

Įsivaizduokime, kaip plaukuotų primatų grupė, klajojanti per Afrikos savanas, aptinka ant mėšlo augančius keistus grybus, - ir smalsūs bei alkani juos valgo. Jų pojūčiai paaštrėja, spalvos paryškėja, ima matyti raštus, stiprėja socialiniai ryšiai. Laikui bėgant tos psichodelinės patirtys skatino pažinimo siekį – gilesnį matymą, socialinius ryšius ir galiausiai atvedė į kalbos aušrą. Ankstyvieji primatai išsivystė į Homo sapiens, kurie ir toliau vartoja sąmonę skatinančius magiškus grybus, - kitaip tariant, į mus. Beždžionės ir grybai

Grubiai imant, tokia yra „apsirūkiusios beždžionės“ teorija, kurią Terence McKenna įtraukė į knygą „Dievų maistas“ (1992). Jis teigė, kad reguliarus psilocibininių grybų naudojimas katalizavo drastišką smegenų dydžio padidėjimą nuo Homo erectus iki Homo sapiens. Pasak jo, Mažos dozės, paaštrino regėjimą medžioklėje; vidutinės dozės sustiprino socialinius ryšius ir seksualinį potraukį; o didelės dozės sukeldavo mistines būsenas, kurios vystė abstraktų mąstymą, dvasinį sąmoningumą ir simbolinę kalbą – t.y. sukėlė kritinį sąmonės šuolį.

Paskutiniaisiais metais ši idėja vėl atgimė kartu su psichodelikų renesansu ir nauja tyrimų, kaip psichoaktyvios medžiagos veikia smegenis, banga. Analizė „Nature“ žurnale 2024-ais (kaip ir straipsnis „Psychology Today“) parodė, kad haliucinogenai skatina ryšį tarp smegenų tinklų, kurie paprastai nesąveikauja, todėl sukuria naujų kūrybinių įžvalgų. Jie taip pat susilpnina glaudžius ryšius atskiruose tinkluose, taip sutrikdydami įprastus mąstymo modelius ir sukeldami išplėstines sąmoningumo būsenas. Vis tik nepaisant augančio susidomėjimo išlieka klausimas: ar apsirūkusių beždžionių teorija turi kokį nors mokslinį pagrindą?! Mat pokyčiai smegenyse susidaro dėl genų (DNR) ir ilgaveikio poveikio, o ne dėl staigių psichodelikų sukeltų šuolių... Bet ar viską geba paaiškinti mokslinis materializmas?!..

Viena žinau, kad, nepaisant nieko, entuziastai šauks TAIP, o skeptikai purtys galvas ir sukios pirštą prie smilkinio… Tačiau žmones traukia paprastos, mistinės istorijos, paprastai paaiškinančios sudėtingas problemas, dažnai susijusias su išorine jėga – todėl juos tokios teorijos ir patraukia. O tuo tarpu Lietuvoje net tautiškai įprastą musmirę (kaip liaudišką priemonę prieš muses!) uždrausta rinkti baisiausiai už tai baudžiant!

Panspermijos hipotezę pirmąkart 1893 m. iškėlė švedas Svante Arenijus, o 1902 m. ją palaikė anglų lordas Kelvinas. Vėliau ją ilgam laikui užmiršo. Tačiau 1969 m. Australijoje buvo rastas „Merčisono“ meteoritas, kuriame aptikta 70 nepažeistų amino rūgščių, iš kurių 8 įeina į žmogaus baltymų sudėtį. Galima buvo sakyti, kad baltymai, suakmenėję įsirėžus į atmosferą, žuvo, tačiau vėliau buvo atrastas baltymas prionas, atsparus gana aukštoms temperatūroms. Prionas stipresnis už virusą ir gali gerokai sparčiau perduoti susirgimą.

2012 m. matematikas Vladimiras Ščerbakas iš Kazachstano Nacionalinio un-to ir Maksimas Makukovas³⁾ iš Kazachstano Astrofizikos inst-to pagrindė idėją, kad mūsų genetiniame kode yra pranešimas, kurio negalima iššifruoti laikantis Darvino evoliucijos teorijos. Jie žmogaus DNR nukleotidų tvarkoje įžvelgė aiškią dešimtainę sistemą, loginius pokyčius ir abstraktų nulio žymenį. Anot jų, paprasta ir aiški genetinio kodo struktūra liudija informaciją, užrašytą simbolių pagalba, - ir tuo pačiu loginio mąstymo ir netrivialių skaičiavimų rezultatą. Kitaip sakant, mūsų genai yra „gamintojo antspaudu“, uždėtu prieš milijardus metų kažkur už Saulės sistemos ribų. Šią hipotezę jie paskelbė žurnale „Icarus“.

O argi kiekviena liga nepriverčia mūsų evoliucionuoti? Liga su savimi atneša pažinimą. Vėžys sumažina bendravimą, sveikos ląstelės negali perduoti pažeistoms signalų, kad reikia liautis daugintis. ŽIV – meilės liga, kai ląstelės negali atskirti, kas naudinga ir žalinga. Norint jas įveikti, reikia keistis. O tada pasireikš naujos ligos ir pradės naują vystymosi giją.

„Tai ką matome dabar, tėra truputis putų priešistorės okeano paviršiuje“, Fred Hoyle, „Namai ten, kur pučia vėjas“

Antrojoje savo mokslinės karjeros pusėje žavėjosi dalykais, kurie buvo jam įdomūs, tačiau nebuvo oficialiojo mokslo dalis. Todėl mokslo visuomenės buvo primirštas.

Kadangi visi cheminiai elementai susidarę žvaigždėse, tai iš tikro mes esame žvaigždžių dulkės, mūsų Žemė iš žvaigždžių dulkių, - ir kai žvelgiame į žvaigždėtą dangų, matome ir milžiniškas žvaigždes, kurios yra galingi branduoliniai reaktoriai, gaminantys sunkiuosius elementus ateities istorijai.

Atsistojęs ant dviejų kojų, primatai parodė savo penius. Visų gyvūnų jie paslėpti. Pažiūrėkite į beždžiones – patelių raudonas užpakalis, o ne priekis. Šimpanzei, kaip ir šuniui, reikia pažvelgti iš apačios, kad pamatytum jų reproduktyvinę ataugą.

Tačiau žmonių protėvis atsistojo ant dviejų kojų ir tai sukėlė naujas netikėtas situacijas. Jis parodė priekį. Iš pradžių tai sukėlė nejaukų pojūtį. Vėliau, kad būtų galima pasiaiškinti, atsirado kalba. O tada kilo nauji jausmai. Padėtis stovint leido atsirasti naujai pozai – veidu į veidą – kurią turi dar dvi rūšys: delfinai ir beždžionės bonobosai. Tokio meilės akto metu Ononizmas?

matai partnerio akis. Tai atsirado naujas santykių tipas – erotika. Erotikos aukščiausiu laipsniu yra orgazmo patyrimas nuo partnerio žvilgsnio. Tai leido atsirasti grožio sampratai.

Be to, padėtyje stovint ir krūtinė tapo erotine zona. Keturiomis vaikštantys gyvūnai nekreipia dėmesio į spenelius, kurie naudojami tik mažylių maitinimui. Tačiau dabar jie tapo moteriškumo simboliu, erotiškumu. Jų standumas ar atsipalaidavimas liudijo apie lytinio potraukio būseną. To pačiu stačioje padėtyje moterų lyties organai pasislėpė, jų formos ir spalvos pokyčiai nebuvo pastebimi, jie prarado savo seksualinį patrauklumą. Tačiau nuoga moters krūtinė ėmė kelti tokias patinų emocijas, kad skatino drabužių atsiradimą.

Be to, patelės jau iš tolo galėjo įvertinti potencialaus partnerio norus. Nes stovint jų nepaslėpsi. Taip gimė gėdos jausmas. Tačiau kartu žmonių protėviai ėmė mėgautis seksualumu ne vien reprodukcijos tikslais. Tikriausiai, pirmieji atsistoję primatai santykiavo kaip pakliuvo – nesvarbu kada ir su kuo (tai skatino genų įvairovę) – nepaisydami ir incesto. Gal tai ir sukėlė genetinį „išsigimimą“, kurio pasėkoje atsirado žmogus.

1997 m. Džaredo Daimondo (Jared Diamond) knyga „Kodėl patinka seksas? Žmonių seksualumo evoliucija“ pasiūlo kitokį žmogaus ir gyvūnų skirtumo paaiškinimą – dėmesį sutelkdamas į seksualinių santykių sritį.

Tradiciškai toji žmogaus veiklos sritis laikyta artimiausia gyvuliškajam pradui. Išsireiškimai „gyvuliški instinktai“ ir pan. dažniausiai pasakomi apie lytinio potraukio proveržius. Tačiau zoologiniu požiūriu žmogaus lytinių santykių fiziologija yra tikra egzotika, keistų ypatybių, kurios gyvūnų pasaulyje ypaę retos arba kurių visai nėra, rinkiniu.

Bet kuris žmogus į klausimą „Kam gyvūnams seksas?“ atsakys „Giminės pratęsimui“. Ir tikrai, dauguma jų lytiniais santykiais gali ir nori užsiimti tik tada, kai tai gali baigtis palikuonio pradėjimu. Kitu metu tai ne tik neteikia jiems malonumo, bet ir tiesiog fiziologiškai neįmanoma. Tačiau žmonės pasirengę meilės žaidimams praktiškai visą laiką – ir didžioji sueičių dalis tiesiog beprasmė giminės pratęsimo prasme. Dar daugiau – siauras apvaisinimui tinkamas „langelis“ yra nuslėptas ne tik nuo vyro, bet ir nuo pačios moters: jį galima tik paskaičiuoti, o ne pajusti.

O dar menopauzės aspektas! Pamažu galimybės gimdyti išnyksta gerokai anksčiau nei susidėvi kūnas. Tačiau nedingsta pasirengimas sueitims. Kokia to prasmė ir kaip tai galėjo atsirasti evoliucijos eigoje? Juk tai sumažina vaikų, kuriuos galėtų pagimdyti moteris, skaičių, kas nepriimtina evoliucijos požiūriu.

O dar – kūdikius pienu maitina motinos, o ne tėvai. O juk žinduolių patinai turi visus būtinus genus, netgi spenelius ir pieno liaukų užuomazgas. Balandžių ir pingvinų abi lytys vaikus maitina pieno analogu, o kaip reta anomalija tai aptikta ir pas žinduolius, tarp jų – ir žmones. 1994 m. atrasta, kad vienos vaisėdžių šikšnosparnių rūšies patinai irgi pienu maitina mažylius.

Tad labai tikėtina, kad apie save nežinome kažko svarbaus. Ir tarkim, kokia seksualaus patrauklumo prasmė? I Anot Daimondo, tai savotiški signalai partneriams apie galimą vertingą genetinį indėlį. Tai tikrai svarbu patinui, nes patrauklus turi daugiau galimybių poruotis su patelėmis – taigi, ir palikti daugiau palikuonių. O kam tai patelėms? Juk vaikų, kuriuos jos gali palikti, kiekis visai nepriklauso nuo to, keliems patinams jos susuko galvą!.. tradicinėse kultūrose vis tiek visos moterys sudaro santuokas...

Ir čia tarsi aišku: grožis leidžia gauti geresnius partnerius. Bet tradicinėse kultūrose niekas žmonos nesirenka – ką vyresnieji skirs, tą ir turėsi! Bet ... vyresnieji irgi vyrai, kurie gali ignoruoti jaunikio skonius, bet ne savo. Štai tada ir paaiškinama, kodėl Naujojoje Gvinėjoje nuotakos kaina tiesiogiai priklauso nuo grožio.

Bet kaip tada su evoliuciniu principu? Jei nuotaką perka – kaip ji pasirinks „geriausią jaunikį“? Jei gražuolę nupirks turčius, kokia iš to nauda evoliucijai? Bet kadangi tai būdinga praktiškai visoms tradicinėms visuomenėms, tas universalumas rodo buvus stiprias biologines šaknis. Kita vertus, tai, kad šiuolaikinės visuomenės atsisakė tokio santuokų sudarymo principų, verčia suabejoti to papročio biologiškumu.

Visa tai rodo, kad „žmogėjimo“ ir seksualinių santykių istorinis susiklostymas nėra tokie paprasti klausimai.
Matyt ne veltui paplitę mitai apie vaikus-pusdievius, gimusius tik iš tėvo arba „nekaltos mergelės“. Gal Biblijos obuolys tėra metafora, perteikianti seksualinių santykių draudimą.

¹⁾ Fransua de Saras (Francois de Sarre, g. 1947 m.) – prancūzų ir vokiečių zoologas, kuris specializavosi ichtiologijos, evoliucijos (įskaitant pradinio bipedalizmo) ir paleoantropologijos bei kryptozoologijos srityse. Jis buvo vienas iš retų prancūzų, palaikinančių naująją chronologiją, kurią atmetė dauguma istorikų, matematikų ir astronomų. Šias mintis jis išdėstė „Tačiau kur ėjo Viduramžiai?“ (2013).

²⁾ Yvette Deloison - prancūzų paleontologė, dėmesį sutelkusi pirmųjų žmonių judėjimo ypatybių tyrimui. Žmogaus, žmogbeždžionių ir australopiteko pėdos tyrimai leido jai suabejoti oficialiomis evoliucijos teorijomis.

³⁾ Maksimas Makukovas - iš Kazachstano Astrofizikos inst-to Kosmologijos, žvaigždžių dinamikos ir skaičiuojamosios astrofizikos skyriaus vadovas. Institute nuo 2006 m. Jo tyrimų sritys: gravitacinių sistemų evoliucija, bendroji reliatyvumo teorija, žvaigdžių dinamika, tamsioji materija ir energija, astrobiologija; yra SETI rėmėjas.

⁴⁾ Ričardas Rengemas (Richard Walter Wrangham, g. 1948 m.) – anglų antropologas ir primatologas. Yra Kibale Chimpanzee projekto bendradirektorius; projektas skirtas Kanyawara šimpanžių tyrinėjimui Kibalės nacionaliniame parke Ugandoje. Žinomas darbais apie primatų socialinių ryšių ekologiją, žmogaus agresijos evoliucionavimu (knyga „Demoniškieji patinai“, 1996, kartu su D. Peterson). Jis žmogaus evoliuciją aiškina remdamasis beždžionių elgsena. Viena naujesniųjų knygų apie kulinarijos istoriją - „Įkurti ugnį: kaip valgio gaminimas pavertė mus žmonėmis“ (2009). Pats jis yra vegetaras.