Rimtas poreikis žaisti  

Nevaržomas, kūrybinis žaidimas yra svarbus normaliam socialiniam, emociniam ir protiniam vystymuisi. Jis leidžia būti geriau prisitaikiusiu, guvesniu ir patirti mažiau streso.

Adult Gaming 1966 m. rugpjūčio 1 d., kai psichiatras S. Brown‘as*) pradėjo dirbti profesoriaus padėjėju Hiustono Medicinos koledže, 25 m. amžiaus Charles Whitman‘as užlipo į Teksaso universiteto bokštą ir iš ten nušovė 46 žmones. Iš Whitman‘o, inžinierinių mokslų studento ir buvusio Jūrų laivyno snaiperio, to tikėtis buvo galima mažiausiai. Komisijoje buvo per 30 ekspertų, įskaitant psichiatrus, neurochirurgus, patologus, besiaiškinančius Vitmano gyvenimą ir smegenyse rastą auglį. Ji padarė išvadą, kad „nėra įrodymo, kad [Vitmanas] turėtų klinikinių neurotinių nenormalumų, ir nėra įrodymų ir patologų ataskaitų, kad [auglys] nutraukė kelius sukeldamas defektinius neurologinius požymius“. Tačiau komisija spėjo, kad jo tėvo brutalumas galėjo būti viena priežasčių, jį atvedusį prie žudynių. Tuo tarpu S. Braunas, apklausęs 26-s žudikus iš Teksaso, nustatė, kad dauguma jų, įskaitant Whitman‘ą, turėjo du bendrus dalykus: jie buvo iš asocialių šeimų ir vaikystėje nežaidė žaidimų.

S. Brown‘as nežinojo, kuris šių veiksnių yra svarbesnis, tačiau vėliau per 40 m. klausinėjo per 6000 žmonių apie jų vaikystę – ir padarė išvadą, kad kūrybinių žaidimų nebuvimas vaikystėje gali tapti priežastimis, kodėl žmogus nėra laimingas.

Su tokiu teiginiu iki galo nesutiks kai kurie psichologai, tačiau tyrimai rodo, kad nuo 9-ojo dešimtm. vaikų „nevaržomų žaidimų“ sumažėjo per 25%. Norėdami, kad vaikai įstotų į gerus koledžus, tėvai aukoja vaikų žaidimus vardan kitokios veiklos. Jie perkrauti muzikos pamokomis bei sporto užsiėmimais.

Laimei pradėti žaisti niekada nevėlu – tai galima daryti net suaugus. O štai 1961 m. Danijoje įsikūrė Tarptautinė žaidimo asociacija, kuri siekia apsaugoti vaikų teisę į nevaržomus žaidimus. Vėliau visame pasaulyje ėmė steigtis kitos panašios organizacijos.

Bet vaikai lanko futbolo ar krepšinio treniruotes – kuo blogesni šie žaidimai? Jie nuo vadinamųjų „nevaržomų“ skiriasi tuo, kad turi griežtas taisykles. „Nevaržomame žaidime“, vaikai naudojasi savo vaizduote ir bando naujas veiklas bei vaidmenis. Jis gali įsivaizduoti esąs gydytoju ar princese – ir tokie žaidimai kartais primena gyvūnų žaidimus.

Visų pirma, „nevaržomame žaidime“ vaikai lavina socialinius įgūdžius. Mokytojai jų neišmokys, juos įgauname bendraudami su savo bendraamžiais – tarkime, negali visos mergaitės būti tik fėjomis, nes greitai neliktų su kuo žaisti. Antra, kai kurie tyrimai rodo, kad žaidimas vysto smegenų sritis, susijusias su emocijomis bei socialiniu mokymusi. Pvz., grumtynių metu išskiriamas BDNF proteinas, skatinantis naujų neuronų susidarymą. Pagaliau, atrodo, kad žaidimas lavina ir kalbą, nors rezultatus galima vertinti ir kukliau – tuo metu, kai žaidė, vaikai neužsiėmė „nenaudinga“ veikla, pvz., nežiūrėjo TV.

*) Stiuartas Braunas (Stuart Brown ) – amerikiečių psichiatras, kilęs iš Čikagos. Gubernatorius Connelly 1966 m. paprašė jį būti konsultantu Č. Vitmeno byloje (tasai nušovė žmoną ir motiną, o tada užlipo į Teksaso bokštą, nuo kurio nušovė dar 17 žmonių, o 41 sužeidė). S. Braunas nustatė, kad Vitmeno tėvas vaikystėje draudė žaisti sūnui. Taip jis priėjo prie idėjos, kad žaidimas yra svarbus veiksnys – ir tęsė tyrinėjimus, apklausdamas apie 8000 žmonių. Baigęs darbą klinikoje (1989), tęsė tyrinėjimus gyvūnų pasaulyje – jų rezultatus paskelbė „National Geographic“ straipsnyje „Gyvūnai žaidžiant“ (1994). Galiausiai išleido „Žaidimas: kaip jis paveikia smegenis...“ (2009). Be to, matydamas, kad su žaidimų tyrimais susijusios organizacijos dėmesį kreipia į kitus dalykus, įsteigė ne pelno siekiantį „Nacionalinį žaidimo institutą“ (2006). Anot jo, žaidimas yra žmogui toks pat svarbus, kaip vitaminai ar miegas.

Kiekvienas savaip eina iš proto

Kozma Prutkovas sakė: „Žvelgdamas į pasaulį negali nesistebėti“.  

Solidus ir konservatyvių pažiūrų vokiečių istorikas Teodoras Momzenas su amžiumi turėjo problemų su atmintimi. O neretai jį pavesdavo ir akys bei ausys. Kartą prie savo namų vis nelengvai išskyrė du besipešančius vaikigalius. Jaunesniojo paklausė: „Kaip tavo vardas?“ Tas atsakė: „Tėti! Tai juk aš, Karlas Momzenas!“ Profesorius tęsė: „O koks tavo skriaudėjo vardas?“. Karlas atsakė: „Taigi tai mano brolis, Vilhelmas Momzenas“. Profesorius griežtai tarė: „Būtinai paskųsiu jį jo tėvams ir tą peštuką nubaus jo tėvas“. Broliukai gerai žinojo apie tėvo užmirštumą ir nekantriai mindžikavo, laukdami, kol viskas baigsis.

Vienas geriausių ginklų kūrėjų V.P. Grabinas Penktadienis 13 - nelaiminga diena savo memuaruose prisiminė artilerijos akademijos dėstytojus. Šaudymo teorijos dėstytojo P.A. Gelvicho paskaitos buvo daugiažodės ir sunkiai suprantamos. Jų konspektai mažai tiko ruošiantis egzaminams. Į priekaištus Gelvichas juokdamasis atsakė: „Būčiau nustebės, jei būtumėt pasakę, kad jūs suprantat mano paskaitas“.

V.I. Rdultovskis buvo sprogdiklių ir distancinių vamzdelių konstruktorius. Patį pavojingiausią darbą – sprogdiklio patikrinimą nesprogusiame užtaise – jis atlikdavo pats, kad rastų sutrikimo priežastį. Tas drąsus žmogus paniškai bujojo vadovybės ir į kabinetą eidavo vos ne ant pirštų galiukų, be perstojo atsiprašinėdamas: „... jei ardau sprogdiklį, žinau, ką jis gali man iškrėsti... O vadovybė ... ji man vadovauja, ir ką ji gali man padaryti, nežinau“.

Kartą jį iškvietė į Maskvą. Jam reikėjo išvažiuoti 13-ą dieną. Jau tai jį slėgė – o dar ir bilietą nupirko į 13-ą vagoną, kuriame ir vieta buvo 13-a. Jis nerimavo, pasidarė užmaršus, neatidus – ir namuose pamiršo kažką labai svarbaus. O prietaringam žmogui grįžti – nėra nieko baisiau. Bet grįžti būtina. Tad jis ėjo namo atbulas, pakilo iki savo buto, pabeldė duris koja. Atidarius paprašė paduoti reikiamą daiktą. Jis jį paėmė , įsidėjo į portfelį ir nuėjo į akademiją. Tačiau tądien paskaitų skaityti negalėjo – iki tokio lygio buvo sutrikęs.

O štai anglas D. Keili 1809 sukonstravo sklandytuvą, tačiau pats nesiryžo jo bandyti. Tą liepė padaryti vežėjui. Pamatęs, kad sklandytuvas perskrido per nedidelį slėnį, Keili džiūgavo, tačiau vežėjas buvo labai piktas: „Sere! Mane pasamdėte, kad važnyčiočiau arklius, o ne tam, kad skraidyčiau. Aš prieštarauju!“

Kiekvienam sava priežastis

Kartą anglų bakteriologas A. Flemingas gavo kvietimą aplankyti didelę amerikiečių laboratoriją. Jos darbuotojai tvarkingai sutvarkė laboratoriją ir savo darbo vietas. Nustebintas tokios tvarko Flemingas skeptiškai mestelėjo: „Jei savo laiku būčiau dirbęs tokioje sterilioje laboratorijoje, niekada nebūčiau atradęs penicilino“.

Vokiečių chemikas Robertas Bunzenas turėjo pusbrolį Karlą, kuris gyvenimo pabaigoje rengė teologinį traktatą. Matyt jis buvo pažadėjęs vienam Amerikos teologui jį iškart, kai jis bus atspausdintas. Tačiau jis nespėjo jo išleisti. O amerikietis, matyt supainiojęs brolius, ėmė Robertą atakuoti priminimais apie pažadą. Jis taip nusibodo, kad Robertas nusiuntė jam atsakymą:
„Kūrinys, kurį prašėte atsiųsti, gaila, liko nebaigtas dėl mano ankstyvos mirties, ir, tikiuosi, ši įtikinama priežastis bus bent koks pasiteisinimas, kad jo negaliu atsiųsti“.

Mankštintis kenksminga!

Tirdami primatų medžiagų apykaitą mokslininkai aptiko, kad su fizkultūra viršsvorio neatsikratysi. Ir net daugiau – gyvenant labai aktyvų gyvenimo būdą galima greičiau susenti ir netgi trumpiau gyventi.

Tarptautinė antropologų grupė ilgą laiką stebėjo Afrikos chadza genties medžiotojus, gyvenančius judrų gyvenimą. Paaiškėjo, kad per dieną jie sunaudoja tiek pat kalorijų, kiek ir mažai judrūs europiečiai. Jiems antrina ir JAV zoologai, stebintys primatus – nustatę, kad egzistuoja ryšys tarp lėtos medžiagų apykaitos, vėlyvo lytinio subrendimo ir ilgaamžiškumo. Jie atliko keletą eksperimentų, įvertindami 17-os primatų rūšių energijos eikvojimą. Ir gavo, kad lėtas gyvenimo ritmas paaiškinamas ekonomišku metabolizmu, nes spartus vystymasis ir dažnas dauginimasis reikalauja didesnių energetinių sąnaudų, o aktyvus energijos eikvojimas sendina.

Kas dabar beeis į sporto klubus?

Tiltai nestatomi išilgai upės  

1959 m. vasarą C.P. Snow**) paskelbė savo garsiąją esė „Dvi kultūros“, kurioje išskyrė dvi dideles kultūrines grupes „mokslą“ ir „meną“. Jis teigė, kad progresui reikia, kad abiejų grupių nariai nutiestų jas jungiančius tiltus.

Vizija liko neįgyvendinta. Tik J. Brockman nurodė esant ir „trečią kultūrą“, mokslininkus, kurie apie savo darbus skelbia tiesiogiai, nesikreipdami pagalbos į „rašančiųjų“ gildiją. Tuo tarpu absoliuti dauguma humanitarų, menininkų ir politikų ir toliau lieka moksliškai neraštingi.

Tam yra geras pagrindas. Visų pirma, kad ir kaip verkšlentume dėl prasto mokslų mokymo mokyklose, mokslinis neraštingumas nėra kliūtis sėkmei versle, politikoje ir meninėje veikloje. Dideli ponai neretai netgi oriai pareiškia, kad mokslo žinios visai ne jų reikalas.

[ įrodymui, seimo ir vyriausybės narių moksliškumo lygis sugretinamas su kadaise populiariu šūkiu „kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“ ]

**) Čarlzas Snou (Charles Percy Snow, 1905-1980) – britų fizikinis chemikas, rašytojas ir politikas. Žinomas romanų ciklais „Svetimi ir broliai” ir „Realistai“ bei esė “Dvi kultūros ir mokslo revoliucija” (1959), kurioje išreiškė gailestį dėl ryšio tarp mokslo ir meno nutrūkimą. Joje pasmerkiama brikų mokymo sistema, kaip nepajėgią ruošti tinkamus specialistus šiuolaikiniam technologiniam pasauliui.

Neversti: tylioji revoliucija

Daugelį amžių vyravusi praktika ariant apversti velėną prieš sėjant naujus pasėlius buvo pagrindinė dirbamos žemės išsekimo priežastimi. Nemažai žemdirbių arimą ima laikyti praeities atgyvena. Juodas arimas

Arimas palaidoja ankstesnio derliaus likučius, mėšlą, piktžoles, o taip pat sušildo dirvą. Tačiau kartu padaro ją pažeidžiamą vėjo ir vandens erozijai. Tai skatina dirbamos žemės prastėjimą, kas yra viena rimčiausių žemdirbystės problemų. Kartu arimas skatina dirvožemio, trąšų ir pesticidų didesnį patekimą į vandens telkinius.

Neariant žemės, sėklos į dirvą įterpiamos specialiomis sėjamosiomis. Nuo neatmenamų laikų žemdirbystėje naudotas šis būdas, o besivystančiose šalyse neariant ir primityviomis priemonėmis sėklos įterpiamos į dirvą iki šiol. Be to, neapartas derliaus likutis padeda dirvos drėkinimui ir trukdo įvairių medžiagų nuplovimus. Kartu tai išlaiko didesnį dirvožemio faunos (įvairių kirminų) tankį, - tai didina dirvos purenimą bei organinių atliekų perdirbimą.

Su laiku mechaninis dirvos apdirbimas įsigalėjo. 19 a. viduryje plūgas padėjo įsisavinti didžiulius dirvonuojančios žemės plotus rytų Europoje, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Mechanizacija žemdirbystėje didėjo 20 a. pradžioje, atsirado traktoriai, galintys tempti daug plūgų vienu metu. Tačiau Dulkių katilo laikotarpis 1931-39 m. parodė ariamos žemdirbystės pažeidžiamumą, nes vėjas nupūsdavo derlingą dirvos paviršių.
1943 m. E. Folkneris (1886-1964) išspausdino prieštaringai sutiktą „Artojo kvailystę", kuriame ginčijo arimo būtinybę. Jis akcentavo herbicidų naudojimą. Tačiau šiuolaikinai dirvos įdirbimo metodai nenaudojant arimo ėmė skintis kelią 7-me dešimtmetyje. Jų trūkumas tas, kad jiems pritaikyta technika yra gerokai brangesnė, todėl vargingesni ir mažesni ūkiai ją sunkiai beįperka.

Trąšos

19 a. buvo paplitusi teorija, kad augalai maisto medžiagas gauna iš oro, nors žemdirbiai nuo seno tręšė dirvas mėšlu, matydami, kad tada augalai auga geriau. Kita paplitusi trąša buvo medžio pelenai. 0 19 a. pradžioje prancūzas Jean Baptiste Boussingault’as3) pastebėjo, kad nederlinguose Amerikos smėlynuose įterpus guano (supuvusio jūrinių paukščių mėšlo) kukurūzai dera geriau. Tad jam kilo mintis, kad azotą augalai pasisavina iš dirvožemio, o dar vėliau įrodė, kad ankštiniai augalai gausina azoto kiekį dirvoje. O juk dar romėnai, patys to nesuprasdami, sėjomainai naudojo lubinus. 1840 m. vokiečių chemikas Justus von Liebig‘as įrodė, kad augalai, be anglies dvideginio, gaunamo iš oro, mineralines medžiagas pasiima iš dirvožemio ir aiškino, kad jie dirvą nualina, tad praradimus reikia kompensuoti. Jis išskyrė 10 elementų, būtinų normaliam augalų vystymuisi, iš kurių svarbiausi yra azotas, kalis ir fosforas.

1842 m. anglų chemikas John B. Lawes‘as4) užpatentavo pirmąsias mineralines trąšas – superfosfatą, gaminamą iš kaulų miltų, juos paveikiant sieros rūgštimi. Tais metais jis įkūrė ir trąšų fabriką, o po metų ir žemės ūkio bandymų stotį, kurioje buvo tiriamas trąšų poveikis derliui.

O azoto šaltiniu naudota natrio nitratas (Čilės salietra), tačiau greitai jo atsargos ėmė sekti. Tačiau 1908 m. vokiečių chemikas Fritz Haber‘is atrado amoniako sintezės būdą iš atmosferos azoto ir vandenilio (už ką 1918 m. gavo Nobelio premiją –tik jis „pasišiukšlino“, Pirmojo pasaulinio karo metais kurdamas cheminį ginklą). O išmokus sintetinti amoniaką, imtos gaminti ir azoto trąšos (salietra).

O lietuviai laukus tręšė pelenais, mėšlu, durpėmis, o vėliau ir kaulamilčiais, kalkėmis, superfosfatu. Pirmoji superfosfato gamykla pastatyta 1868 m. Kaune ir veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. 1909-14 m. Baisiogaloje veikė pirmoji lauko bandymų stotis. 20 a. dirvas imta tręšti ir azoto bei kalio trąšomis. Šiuo metu fosforo trąšas gamina „Lifosa“ (nuo 1963 m.), o azoto – „Achema“ (nuo 1962 m.). Didžioji jų produkcijos dalis eksportuojama.

Tačiau trąšos ne tik kelia derlių, bet ir kenkia ekologijai.

3) Žanas Batistas Busengo (Jean-Baptiste Joseph Dieudonné Boussingault, 1801-1887) – prancūzų chemikas, vienas iš agrochemijos pradininkų. 1822 m. su A. Humboldto rekomendacija išvyko į Ameriką, kur kelis metus tyrinėjo meteorologiją ir geologines Andų ypatybes S. Bolivaro Armijos sudėtyje. Jis vykdė ir kalnų inžinieriaus funkcijas. Kartu tyrė žemės drebėjimus, tropinius lietus, Čilės salietros klodus, aiškinosi dujų sudėtį ugnikalniuose. Nuo 1836 m. pasišventė agrochemijai ir augalų fiziologijos tyrinėjimams. Jo darbai labai prisidėjo prie žemdirbystės išvystymo. Į Prancūziją grįžo 1839 m. ir tapo Mokslų akademijos nariu. Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje ir mineralas busingovitas.

4) Džonas Benetas Louzas (John Bennet Lawes, 1814-1900) – anglų verslininkas ir žemdirbystės mokslininkas, savo Rothamstedo dvare įkūręs eksperimentinį ūkį ir jame 1842 m. išradęs superfosfatą, taip pradėdamas mineralinių trąšų erą. 1882 m. jam suteiktas baroneto titulas.

Laivai iš ledo
Stikliniai laidai
Kelio suradimas
Pinavija - kelius vija
Saulė sukelia čiaudulį
Žygiuojam į Saulės amžių
Tingios akies įdarbinimas
Tamsioji vunderkindų pusė
Kaip veikia Saulės baterijos?
Kas blogai su tuo piešiniu?
Naujienos: matematika ir biologija
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Elektros panaudojimas žemdirbystėje
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Apie pelkę su pagarba ir meile
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Alavijai - dekoratyvus vaistas
Robertas Kochas ir Lietuva
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Ugnies kultas Rusijoje
Kas rašoma ant lapų?
Mechaninis žvėrynas
Bandymai su DNR
Metro etalonas
Geodinamika
Skurdo kultūra
Vartiklis