Eric Schmidt'as ir Jared Cohen'as savo knygoje „Naujasis skaitmeninis amžius“ (2013) įvedė naują technokratinio imperializmo idiomą, skirtą JAV globalios valdžios 21-me amžiuje pagrindimui.

Autoriai susitiko okupuotame Bagdade 2009-ais. Vaikštinėdami tarp griuvėsių jie netruko pajausti, kad vartojimo technologija keičia visuomenę, suvienodintą JAV karinės okupacijos. Jie nusprendė, kad technologinė industrija turėtų tapti galingu JAV užsienio politikos veiksniu.

Knygoje aiškinamas technologijos kaip superjėgos vaidmuo keičiant pasaulio žmones ir tautas, nepriklausomai nuo to, nori jie to ar ne. Tačiau knyga skirta ne skaitymui, tai deklaracija skirta palankiųjų paskatinimui.

„Naujasis skaitmeninis amžius“, be visa kita, yra „Google“ bandymas pateikti save kaip Amerikos geopolitinį aiškiaregį, galintį atsakyti į „Kur eina Amerika?“ Ir nenuostabu, kad pasaulio garsiausi prekiautojai karu paskubėjo pagerbti šią Vakarų skaitmeninės galios paskatą – H. Kisindžeris, T. Blair‘u ir buv. CŽV direktoriumi M. Hayden‘u pagyrė knygą.

Knygoje autoriai prisiėmė baltaodžių moksliukų naštą. Liberaliai parodomi ir „juodukai“: Kongo žvejė, grafikos dizaineris iš Botsvanos, San Salvadoro antikorupcinio judėjimo aktyvistai ir neraštingi serengeti piemenys – tam, kad paklusniai pademonstruotų progresyvias „Google“ telefonų savybes.

Autoriai pateikia subanalintą ateities pasaulio versiją: išmanieji prietaisai, kuriuos turime jau dešimtmečius, tik „kietesni“. „Progresas“ – tai neišvengiamas Amerikos vartotojiškos technologijos plitimas pasaulyje. Nuolat, kasdien, po milijoną ar panašiai aktyvinama „Google“ mobilių įtaisų.

Autoriai fantazuoja apie „gerai apsirūpinusių“ revoliucinių grupių ateitį. Jis sako, kad nebus daugiau „pavasarių“ (čia užuomina į „arabų pavasarius“). Nauja konsultantų karta „naudos duomenis kad iškeltų politinius veikėjus“.

Ir kartu knyga atkartoja JAV institucijų tabu ir draudimus. Vengiama kritikuoti Izraelį ir Saudo Arabiją. Ir aišku, taršo tradicinius JAV taikinius – Šiaurės Korėją ir Iraną. Ir aišku, visas skyrius skirtas terorizmui, nes, o kaip kitaip, ateities terorizmas bus kibernetinis. Pristatomi širdį gniaužiantys scenarijai, kaip blogieji „gykai“ užvaldo Amerikos skrydžių valdymo sistemas ir lėktuvus nukreipia į dangoraižius, išjungia energetines sistemas ir iššauna branduolinius ginklus. Ir prieš juos stoja aktyvistai, mosuojantys tais pačiais skaitmeniniais priešnuodžiais.

Tačiau informacinių technologijų pažanga, šlovinama „Google“ heroldų, reiškia privatumo mirtį ir pasaulio poslinkį link autokratijos [tai savo knygoje „Cypherpunks“ išsako J. Assange]. Ir kai E. Schmidt'as ir J. Cohen'as sako, kad privatumo netektis padės vyriausybėms, esančioms „represyviomis autokratijomis“, nukreipti veiksmus prieš savus piliečius, jiedu taip pat sako, kad „atvirų“ demokratijų vyriausybėms tai leis „geriau patenkinti piliečių lūkesčius“. Tačiau tikrovėje, asmeninio privatumo erozija bei valdžios centralizacija neišvengiamai „geras“ visuomenes pavers „blogomis“.

Tad tai yra rašliava ant sienų, tačiau autoriai to nemato. Iš William Dobson‘o^**) jie pasiskolino idėją, kad medija, esant autokratijai, „tol, kol režimo oponentai supranta, kur yra neišsakytos ribos“. Tačiau tos tendencijos jau pasireiškia Amerikoje. Neabejotini „The Associated Press“ ir „Fox“ korespondento James Rosen'o bylų atvėsinantys veiksniai. Tačiau mažai išnagrinėtas „Google“ vaidmuo Roseno byloje. Ir reikia prisiminti jau daugiau nei 3 m. trunkančią „WikiLeaks“ bylą.

Jie sako: „Kuo Lockheed Martin buvo 20-e a., tuo technologija ir kibernetinis saugumas bus 21-me“.

Netgi patys to nesuprasdami, autoriai atnaujino George Orwell'o pranašystę. Jei norite pamatyti ateitį, įsivaizduokite Vašingtono palaimintus „Google“ akinius kiekvienam žmogui – amžiams. Vartojimo technologijos kulto šalininkai mažai ką ras čia, bet neatrodo, kad jiems to ir reikėtų. Tačiau ją skaitys kiekvienas, susirūpinęs ateitimi, vieno imperatyvo požiūriu: pažink savo priešą.

^*) Džeimsas Rosenas (James Samuel Rosen, g. 1968 m.) – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, TV korespondentas. 1999 m. pradėjo dirbti „Fox News“ korespondentu užsienio šalyse. 2017 m. paliko „Fox News“ sulaukęs daugybės kaltinimų, kad seksualiai priekabiavo prie korespondenčių. 2013 m. „Washington Post“ paskelbė, kad JAV Teisingumo departamentas seka Dž. Roseno vaiklą, iškėlę „pavojingo sąmokslininko“ kaltinimą. Tai sukėlė skandalą dėl valstybinių tarnybų, gavusių prieigą prie Roseno asmeninio susirašinėjimo, sekimų metodų.
Knygoje „Stiprus žmogus: Džonas Mitčelas ir Watergate paslaptys“ (2008) pateikia R. Niksono generalinio atornėjaus Dž. Mitčelo biografiją ir jo vaidmenį Watergate skandale. Ją parašė po 17 m. trukusių tyrinėjimų.

^**) Viljamas Dobsonas (William J. Dobson, g. 1973 m.) – amerikiečių žurnalistas, dažnai rašantis apie užsienio politiką. Dabar tapo politiku. Jo knygoje „Diktatoriaus mokymosi kreivė“ (2012) analizuojamas šiuolaikinis autoritarizmas.

Skaitiniai
Daniel Quinn. Izmaelis
Kaip gintis nuo virusų?
Greitaskaita ir lėtaskaita
A. Puškino Slapti užrašai
Bermudizmas kaip metodas
Kaip atsivėrė suvokimo durys
G. Beresnevičius. Knygos, kurios mokė nesimokyti
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Noutbukas planetininkui Bykovui
Recencija "Informatikos įvadas"
Tolkieno stebuklinga pasaka
Darbas Windows’95 terpėje
Andy Warhol "Oksidacija"
E. Gudavičius. Mindaugas
Mauragis: Fatališka klaida
Rausvų debesų šalis
Išmagnetintojas
977 (filmas)
NSO svetainė
Fantastika