Ginčas dėl Sofijos

Vladimiras Loskis^*) „Ginče dėl Sofijos“ aptarė S. Bulgakovo atsaką („Pranešimas Metropolitui Eulogijui“, 1935 m. spalis) į Maskvos patriarchijos įsaką dėl jo mokymo. Daugelis jį vertina kaip S. Bulgakovo teisingumo įrodymą bei metropolito Sergejaus^**), pagrindinio sofijologijos kritiko, kai kurių minčių neatitikimą stačiatikybei. Tuo tarpu V. Loskis daro išvadą, kad S. Bulgakovas nesugebėjo tiesiai išdėstyti tai, ką jis moko, apginti savo mokymą.

V. Loskis išskiria 4 pagrindinius S. Bulgakovo priekaištus Įsakui (ir tada juos paneigia):
1) Vieno asmens smerkiančioji nuomonė, ex sese;
2) Išankstinių aptarimų ir ginčų nebuvimas;
3) iki tol vyravęs Cerkvės pakantumas S. Bulgakovo mokymui;
4) mokymo pasmerkimas nesusipažinus su „Dievo avinėliu“ ir kitais darbais.

Toliau prieštaraujama S. Bulgakovo priekaištui, kad buvo žiūrima ne į visą sistemą, o tik į atskirus jos elementus, atsakoma į kaltinimus apie m. Sergejaus mąstymo „nebažnytiškumą“. S. Bulgakovas nepripažino dėl jo mokymo apibūdinimo kaip „gnostinio“. V. Loskis rašo, kad „S. Bulgakovas savavališkai suveda m. Sergejaus gnosticizmo apibrėžimą į du teiginius: 1) ‚mokymas apie Išmintį, Logosą arba tarpininkavimą tarp Dievo ir tvariojo pasaulio sudarė pagrindinę gnostikų problemą‘; 2) gnostikai ‚operuoja terminais ir sąvokomis, įprastais stačiatikybės dogmatikoje, Šv. Rašte ir pan.‘ Tada dėl tokio nepilno apibrėžimo pergalingai atsako: ‚Akivaizdu, kad tuos du požymius galima pritaikyti visus šventųjų tėvų rašinius, kaip ir, ebndrai imant, bet kokią dogmatiką, juk ar ne tuo ir užsiėmė Visuotinių susirinkimų laikų teologinė mintis, jei ne klausimais apie Išmintį, Logosą ar tarpininkavimą tarp Dievo ir tvariojo pasaulio, ... beje, aišku, tos mintys buvo išreiškiamos terminais ir sąvokomis, įprastais stačiatikybės dogmatikoje‘. S. Bulgakovas nesuprato, kokia būtent prasme mokymas apie Logosą, kaip tarpininką tarp Dievo ir tvariojo pasaulio, buvo būdingas gnostikams, neigusiems Kūrėjo ir kūrinio kitapradiškumą, ieškojusių būtent tarpininko, ‚ontologinio tilto‘ tarp Dievo ir pasaulio, jungiančios grandies ar net grandžių virtinės, o .... Bažnyčia ... mokė apie Dievažmogį, neatskiriamai viename Asmenyje sujungusį Dieviškumą ir žmoniją“.

Toliau tęsiama: „Dar vienas bruožas, m. Sergejaus pažymėtas kaip bendras S. Bulgakovui su gnostikais, glaudžiai susijęs su apofatikos neigimu, t.y. minties askeze. M. Sergejus, pasakęs apie Apreiškimo nebuvimą pas gnostiką, tęsia: ‚gnostikai ieškojo filosofinio pažinimo, o kadangi tikras mokymas apie nepažinų Dievą nesuteikė konkrečios medžiagos jų filosofinės struktūroms, tai trūkstamas dalis gnostikai užpildė vaizduote, suteikdami nematomai, beformei būčiai įsivaizduotus jutiminius vaizdus. Kartais išeidavo grandiozinė savo mastais poema, sukrečianti gelme ir grožiu. Tačiau tai nebuvo tiesa, o tik vaizduotė, „žavumas“, apgaulė ir saviapgaulė‘‘ [ ... ] Ir tikrai, Dieviškoji Sofija, mylima Dievo ir mylinti Dievą, panirusi į nebūtį, kartu tampa tvaria Sofija, išlaisvinama Logoso, savyje sujungiančia dangiškąją ir žemiškąją Sofijas, visa ši sofijinė mitologija, pamaši š gnostinę mitologiją su jos begaliniais aeonai ir sizigijomis – negali turėti kitą šaltinį nei ‚kūrybinė vaizduotė‘, ‚fantazija‘

Į šį m. Sergejaus kaltinimą S. Bulgakovas nepateikia jokio atsakymo, negali nieko atsakyti ir jį nutyli.“.

Apie Sofiją

„M. Sergejus taip pradeda savo trumpą pagrindinių S. Bulgakovo teiginių išdėstymą ir kritiką: ‚Pagal Bulgakovo mokymą, Šv. Trejybėje, be trijų hipostazių, reikia atskirti Sofiją, Dieviškąją Išmintį. Sofija yra nuo seno Dievui būdinga Dievo mintis apie tvarųjį pasaulį, idealų pasaulio vaizdą. O kadangi Dievo mintis negali likti tik mintimi be įgyvendinimo, tik būties šmėkla, tai ir Sofija yra dvasinė realybė, būtybė ir, beje, gyva. Sofija yra ne tik Dievo meilės objektas, bet ir atsako Dievui meile, myli Dievą. Kaip gyva būtybė, gebanti dvasiškai mylėti, Sofija privalo turėti sąmonė, hipostazę. Bulgakovas pradžioje taip ir mokė, visaip atsikalbėdamas, kad ši hipostazė yra kitokio tipo, besiskirianti nuo trijų Dievo hipostazių. Tačiau ir esant visiems atsikalbinėjimams tai reikštų jau aiškiai neigti krikščionišką mokymą apie Švenčiausiąją Trejybę. Dabar Bulkakovas tapatina Sofiją su nehipostazine ‚usia‘, Dievo esme“

O juk Bažnyčios mokymą apie daugybę dieviškųjų energijų, aiškiausiai išdėstytą Grigorijaus Palamos, suprantant kaip atskirus hipostazinius pradus Dieve, tai jau „daugiadievystė“ ir aiškus Šv. Trejybės neigimas. Kaip ir dieviškosios esmės „usia“ priešpastatymas hipostazėms. Tad m. Sergejus tęsia kritiką:
„Tad Bulgakovas tapatina Sofiją su nehipostazine ‚usia‘, Dievo esme. Būdama nehipotazine, Sofija į Dievo meilę atsako tik pasyviai, tik atsiduodama arba moteriška meile Ji yra amžinasis moteriškumas Dieve... Krikščionišku požiūriu, meilė, nors ir moteriška, pasyvi. O kad būtų dvasine, o tuo labiau dieviška, ji privalo būti sąmoninga, t.y. priklausyti hipostazei, o ne behipostazei esmei arba prigimčiai. Nes kitaip tai tebus instinktas, proto nevaldomas ‚bežodis‘ judėjimas, visiškai nenumanomas Absoliučioje dvasioje: net Ievai tokia neįsisamoninta, natūrali meilė, ‚trauka prie vyro‘ (Pr 3:16) pasiųsta tik po nuopuolio“.

Taigi, Bulgakovui telieka arba tik ginti neįsisąmonintą meilę Dieve arba pripažinti Sofiją ketvirtąja hipostaze. Į tai Bulgakovas atsako, kad tvariame pasaulyje tokia neįsisąmoninta – atsakanti, pasyvi, atsiduodanti meilė egzistuoja ir nurodo nuorodas į psalmes, kur visi tvariniai (saulė, mėnulis, žvaigždės, ugnis, gyvūnai, medžiai) kviečiami garbinti Viešpatį, o taip pat pamini Bažnyčią, kuri nebūdama ketvirtąją hipostaze, myli Dievą atsakomąja meile.

Dieviškoji prigimtis ir visa, kas su ja susiję, neatskiriamai priklauso visiems trims Šv. Trejybės hipostazėms. O Bulgakovas išmintį sieja su antrąja, o Šlovę su trečiąja hipostazėmis. Be to jis Sūnuje ir Šv, Dvasioje įžvelgia ir du dvasinius žmonijos pradus – vyriška ir moterišką. Atsakydamas Bulgakovas remiasi Biblijos žodžiais (Pr 1:27) „Sukūrė žmogų pagal atvaizdą savo, vyrą ir moterį sukūrė“. O kad surastų patvirtinimą Šv. Dvasios moteriškam pradui, Bulgakovui tenka remtis gana neaiškiais 4 a. Sirijos vyskupo Afraato kūriniais, kuriuose Šv. Dvasia įvardijama moteriška gimine ir vadinama „Motina“.

Neaiškus ir velnio, vieno iš „trijų valių“ įsikūnijimo, klausimas. M. Sergejus tai nurodo: „Dar mažiau suprantamas pasaulyje, t.y. tvariojoje Sofijoje, buvimas velnio, aukštesnės ir galingesnės už žmogų, nors šis ir yra ‚tvariosios Sofijos hipostazė‘, dvasios. Neaiškus ir galutinis velnio likimas. Jei jis amžiams lieka velniu, tada reiškia, kad galutinė visa ko apoteozė (Dievas visame kame), suprantant ją Bulgakovo prasme, neįsigali. Jei vis tik šioje sistemoje velnio atgaila pripažįstama galima, vadinasi vis tik Bulgakovas nesiskaito su Bažnyčios, V susirinkime pasmerkusios Origeno mokymą, požiūriu“.

Toliau aptariamas klausimas ar susijęs Dievo įsikūnijimas su žmogaus nuopuoliu, t.y., ar tai buvo tam tikra „dieviška būtinybė“. Čia Bulgakovas kaltina m. Sergejų „okazionalizmu“, t.y. atsitiktinio elemento Dieve įvedimu: „mes tikim, kad žmogaus nuopuolis, kurį ištaisyti atėjo Dievo sūnus, visai nebuvo Dievo planuose“ (m. Sergejus). Anot Bulgakovo, Dievo sūnaus įsikūnijimas ne atsitiktinumas, būtent tam netgi ir buvo sukurtas pasaulis. Dievo sūnaus atėjimas – pasaulio tvėrimo užbaigimas.

Galiausiai aptariami požiūriai į „išpirką“ ir [kosmoso] „sudievinimą“,, - ir Bulgakovo pirmenybė antrajai. Čia Bulgakovas kaltinamas, kad sulieja asmenybę su prigimtimi.

Toks glaustas plataus (apie 50 psl.) Loskio teksto išdėstymas, nesigilinant į atskiras detales, galbūt, duos jums bendrą supratimą apie ginčo tarp Bulgakovo ir m. Sergejaus esmę. Mus labiau domina pats sofijologijos mokslo perteikimas, kam, galbūt, vėliau skirsime papildomą dėmesį.

---

^*) Vladimiras Loskis (1903-1958) – rusų stačiatikių teologas, gyvenęs tremtyje Prancūzijoje, „neopatristinės“ sintezės pradininkas. Jis pabrėžė sudievinimą (theosis) kaip pagrindinį stačiatikybės principą.
Labiausiai domėjosi mistine teologija krikščioniškoje tradicijoje. „Rytų bažnyčios mistinėje teologijoje“ teigė, kad stačiatikybė išlaikė daugiau mistikos nei Romos katalikai bei reformatai. Toliau savo idėjas vystė „Dievo vizijoje“ (1961). Abiejuose kūriniuose tvirtino, kad neoplatonizmas ir krikščionybė, nors turėjo bendrą kultūrą ir koncepciją, skirtingai suprato Dievą ir ontologiją. Kaip ir G. Florovskis, pasisakė prieš S. Bulgakovo ir V. Solovjovo sofijalogiją.

^**) Metropolitas Sergejus ( Ivanas Stragorodskis, 1867-1944) - Maskvos ir visos Rusijos patriarchas (1943-1944), faktiškai Rusų stačiatikių cerkvės vadovas (1925-1943). 1927 m., siekdamas sustabdyti terorą ir priešiškumą Cerkvei, paskelbė Deklaraciją, kuria paskelbė Cerkvės lojalumą tarybų valdžiai. Rašė teologinius tekstus ir eilėraščius. Žinomiausi kūriniai skirti soteriologijai. Įdomus jo straipsnis „Apaštališkosios įpėdinystės reikšmė heterodoksijoje“ (1932).

Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Pagrindinė sofijalogijos problema
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Filosofija iš antropologinio taško
Filosofijos istorijos konspektai
Paskutinė gyvenimo valanda
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Plotinas. Geradariai
Nikėjos susirinkimas
Kita gnostikų Ieva
Apie prisikėlimą
Mani
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos