Filosofijos istorija (3 dalis)

Senovės Kinija: Konfucijaus mokykla

Skaitykite: Konfucijus   |   Men Czi   |   Kinų filosofijos priešistorė

Konfucizmas: Siun Czi

Gero iš prigimties žmogaus koncepciją sukritikavo Siun Czi (Xun Ziarba Hsun Tsu, apie 313-230 m. pr.m.e.), gimęs Čžao karalystės turtingoje šeimoje ir gavęs gerą išsilavinimą. Išliko jam priskiriamas veikalas „Siun Czi“ (Xunzi - ištartas kaip vienas žodis reiškia „knygą“) - iš 23 skyrių 9 parašyti jo mokinių, paskutinis skyrius vadinosi „Apie piktą žmogaus prigimtį“.

Siun Czi vertino išsilavinimą („mokytis reikia ... iki paskutinio kvėptelėjimo“), kurio tikslas moralinis, kad atsiskleistų per elgesį. Visko neįmanoma sužinoti, kad mokymąsi sudaro sugebėjimas nustatyti [dalykų] ribas. Siun Czi išgarsėjo savo antropologiniu minimalizmu, tvirtindamas, kad žmogaus prigimtis pikta, o pats žmogus nuo pat gimimo valdomas žemų naudos ir gašlių (jui) siekių. Blogieji pradai žmoguje įveikiami kultūra.

Konfucijaus mokymo pakraipos filosofas Siun Czi gyveno Kariaujančių karalysčių laikotarpiu ir priskiriamas vienai iš Tūkstančio mokyklų. Iš jo mokinių žinomiausi yra Li Si (pirmojo Činų imperatoriaus premjeras) ir Han Fei*) (iš Hanų karališkos šeimos), kuris kvazi-autoritarinius mokymo aspektus išvystė į Įstatymo mokyklą (legalizmą). Kadangi šiedu pasižymėjo nuostatomis prieš Konfucijaus mokymą, tai ir paties Siun Czi priskyrimas prie Konfucijaus mokymo paklaupos yra diskutuojamas. Bet kadangi Siun Czi mokymas darė įtaką Hanų dinastijos valdymo doktrinai, tai jo įtaka lyginama su Menciaus įtaka Tang`ų dinastijai.

Apie ankstyvąjį jo gyvenimo etapą žinoma labai nedaug. Gimęs pavadintas Xun Kuang, malonybiniu vardu Čing (kai kuriuose tekstuose jis vadinamas Sun - arba tiedu vardai senovėje buvo tapatūs, arba Xun buvo draudžiama minėti kažkuriuo laikotarpiu). Jis pirmąkart pasireiškia sulaukęs 50-ies, t.y. apie 264 m. pr.m.e., kai nuvyko į Qi valstybę studijuoti ir mokyti. Ten buvo labai gerbiamas karaliaus Xiang, kaip mokytojas ir sugėrovas. Maždaug tuo metu jis aplankė ir Čino valstybę ir gyrė valdymą joje, Xiaočeng iš Zhao rūmuose su vadu Linwu aptarinėjo karinius reikalus. Vėliau Siun Czi buvo apšmeižtas Qi rūmuose ir pasitraukė į pietus, į Ču valstybę, kur vadas Čunšen jį paskyrė Lanlingo valdytoju. 238 m. pr.m.e. Čunšen varžovų buvo nužudytas ir Siun Czi neteko posto. Jis pasiliko Lanlinge (šiuolaikinėje Šandongo provincijoje) ir gyveno iki mirties. Tiksli mirties data nežinoma.

Siun Czi filosofijos centre yra Dangaus (tian) koncepcija. Dangus - visų dalykų tikroji prigimtis. Tai ne dievybė, o apibendrintas Gamtos dėsnių įvardijimas. Jame tvyro tvarka, tačiau jis neturi nei valios, nei tikslo ir jam svetima žmonių moralė. Dangaus įsikūnijimas yra Dvasia (šen), kurioje Dao randa savo ribą. Supantis pasaulis vystosi tarpusavyje sąveikaujant gamtos jėgoms: in, jan ir penkioms stichijoms. O dievai ir dvasios - tik žmogaus vaizduotės tvariniai.

Dangus gyvena pagal savus dėsnius, dao. Jame judėjimas yra amžinas. Bet nieko neatsiranda iš dvasios – kitaip galvojantys regi tik proceso rezultatą, o ne jo esmę. Bet filosofas neragina pažinti dalykų esmę – užtenka praktinių ir bendro supratimo apie jan ir in. Juk tai, kas vyksta danguje, niekaip neveikia gyvenimo žemėje. Tad maldos, aukojimai ir būrimai yra beprasmiai. Jie reikalingi tik visuomenės tvarkai palaikyti. Jis sako: "Argi ne geriau, vietoje dangaus šlovinimo ir jo apmąstymų, patiems panaudoti dangų".

Laikytis dao – tai sekti tuo, kas buvo visada (ritualais). Ritualas turi tris pagrindus: a) dangus ir žemė – egzistavimo pagrindas; b) protėviai – giminės pagrindas; c) valdytojai – tvarkos pagrindas. Sun Czi

Žmogus gimsta ne tik su galimybe džiaugtis ir liūdėti, bet ir įgimtu naudos troškimu – jis nori turėti viską, Kitaip nereiktų nei lavinimosi, nei įstatymų, nei pareigos, nei valdžios. Alkanas žmogus nori valgyti. Taip jis siekia ir malonės (nes jos neturi). Bet savo prigimtimi žmogus nemandagus ir nenuolaidus. Tačiau visuomenėje jis taip nesielgia – tai pasiekiama dėl lavinimo.

Iš prigimties visi žmonės lygūs. Valdytojai įvedė nelygybę tarp jų, hierarchiją. Žmonių galia vienybėje – tuo jie skiriasi nuo gyvulių. Bet vienybę galima pasiekti tik per nelygybę. Ir ši išreikšta ne tik socialiniuose, bet ir religiniuose ritualuose. Ji išlieka net po mirties.

Bet kokia ritualų, įstatymų, auklėjimo kilmė? Tai negali būti nei prigimtis, nei dangus… Tai senovės išmintingųjų valdytojų (prieš tai pakeitusių savo prigimtį) palikimas: "Pats niekingiausias gali tapti tobulu, bet nenori". Siub Czi liepia skirti galimybę ir sugebėjimą.

Kas yra žinojimas ir kas suklydimas. Žinojimas kaupiamas širdyje, kuri nuo gimimo turi gebą pažinti dalykus. Ji užima centrinę vietą ir valdo 5 jutimų organus. Ji atskiria melą nuo tiesos. Suklydimo šaltinis vienpusiame dalykų nagrinėjime ir vadinamas "mąstymo liga". Tai nutinka, kai viena pusė priimama kaip visuma, matoma tik pradžia ar pabaiga, tolima ar artima, sena ar nauja… Ypač pavojingas klaidingas dao supratimas: "Dao, tai, kas savo esme nekinta ir [tuo pačiu metu] visiškai pasikeičia. Bet kuri dao pusė negali pakeisti [dao] visumos". Tik Konfucijus visiškai suprato dao, "o juk tvarkos [valstybėje] pagrindas dao pažinime".

Kitas suklydimų šaltinis yra neteisingas vardų naudojimas. Juos sukūrė vanai kaip susitarimą tarp žmonių. Bendri ir panašūs dalykai gavo tą patį pavadinimą; skirtingų dalykų skirtingi vardai. Vardai gali būti skirtingo bendrumo lygio: "'Daiktas' – platus bendras vardas". Teisingai vartojant vardus iškart suprantama, apie ką kalbama. Bet žmonės ėmė juos naudoti neteisingai ir savavališkai kurti naujus. Tai tarsi dokumentų padirbinėjimas. Taip Siun Czi paruošė dirvą "fa dzia" (įstatymininkų) mokymui.

Daugiau apie Xunzi

Skirtingai nuo aforistinio Konfucijaus „Analektų" stiliaus, Siun Czi buvo griežto stiliaus mąstytojas ir rašė argumentuotas esė, kurios buvo surinktos į „Xunzi" knygą. Svarbesnieji knygos skyriai yra: „Dangaus aptarimas" (tian), „Apeigų aptarimas" (li), „Išsiblaškiusios mintys", „Teisingas vardų naudojimas" (Zhengming), „Žmogaus polinkiai blogi" (xing e).

Muzika

„Kariaujančių valstybių" laikotarpio kitas filosofas Mo Czi pasisakė prieš muziką. Siun Czi klausia, o kodėl reiktų atsisakyti muzikos, jei ją kūrė išmintingi karaliai, kad ja perteiktų tvarką (harmoniją). Jei ji suvienija žmones ir karius (pvz., per karo šokius), jei ji gali pakeisti žmones? Siun Czi teigia, kad senovės išminčių (karalių) sukurta muzika veikia tarsi ritualai. Ji teigiamai įkvepia žmones, todėl yra teisinga jų valdymo priemonė. Tačiau, pritardamas Konfucijui, jis sutinka, kad yra ir tokios muzikos, kuri skatina palaidą elgesį, tačiau sako, kad išsilavinęs žmogus žino kaip elgtis ir ko klausytis.

Išsiblaškiusios mintys

Siun Czi požiūrį geriau suprasime iš jo pacituotos odės:

Aš raunu ir raunu piktžoles,
Tačiau mano krepšys nepilnas;
Aš dūsauju dėl savo mylimojo;
Galėčiau būti Zhou rango.

Kadangi ravėtojos mintys blaškosi tarp jos darbo ir mylimojo, ji negali prirauti pilno krepšio piktžolių. Siun Czi įspėja, kad nereikia išsiblaškyti, nes tada žmogus nėra dėmesio sutelkęs darbui, kurį reikia atlikti (Siun Czi pabrėžia, kad Mo Czi perdaug dėmesio skyrė naudai, o Čuan-czi – prigimčiai). Siun Czi sako, kad išsiblaškymas gali būti toks didelis, kad sukelti mirtį to net nepastebint.

Tuo tarpu išminčius laikosi dao (Kelio), kuris neleidžia išsiblaškyti ir išlaiko atvirą mąstymą. Išsiblaškymas trukdo suvokti naują informaciją. Besilaikantis kelio pasaulį mato kaip vieningą, o ne kaip nesusijusių dalių rinkinį.

Anot Siun Czi, protas yra kūno valdytojas; tuštesnis protas artina prie dao. Tai panašu į Čuan-czi tvirtinimą, kad tuštesnis mąstymas verčia būti spontaniškai aktyvesniu ir artina prie harmonijos. Tačiau Siun Czi senovinės apeigos ir taisyklės stiprina, o Čuan-czi sakė, tad paprasčiausias minčių išvalymas, neįsisavinant informacijos apie ritualus ir taisykles, yra pakankams eiti Keliu.

Teisingas vardų (terminų) naudojimas

Vardas (pavadinimas) tampa teisingu bendrai ėmus jį naudoti, tačiau, kai jis jau priskirtas, nėra teisinga jį keisti. Taip buvo pritaikytas garso atitikimo reikšmei požiūris, nors objektai, kuriuos žymi terminas, likdavo realūs.

Sąvoka „zhengming" dažnai verstas kaip „Vardų ištaisymas", tačiau tai nėra tikslu, nes žodis kinų kalboje yra dviprasmis. Sudurtiniai žodžiai gali būti naudojami tiek kaip daiktavardžiai, tiek kaip veiksmažodžiai. Ir nors „zheng" ir „ming" reiškia „taisyti" ir „vardas", „zhengming" gali reikšti „statinį veiksmą" (t.y. be trukmės ir aiškios pabaigos) arba „priežastinį veiksmą" (ta prasme, kaip „nužudyti" suprantamas „būti mirties priežastimi"), t.y.
a) nusakantis, kad terminas, kuris dabar naudojamas esamai padėčiai apibūdinti, buvo suderintas taip, kad ankstesnė neteisinga jo prasmė jau pasikeitusi ir atitinka esamą padėtį;
b) nusakantis, kad dabartinė padėtis taip suderinta, kad dabar atitinka termino prasmę.

Yra kelios priežastys, kodėl yra svarbu teisingai naudoti pavadinimas. Valdytojas gali teisingai vadovauti savo žmonėms, kurie jį teisingai supras. O taip pat vertinant (teisiant), nesant visuotinai priimtų apibrėžimų, neaiškiai suprantama, kas yra teisinga ir neteisinga.

Kad būtų atskiriami dalykai, kurie yra tokie pat ir kurie skiriasi, žmogus turi pasinaudoti savo jutimais (per regą, garsus, kvapus, skonį, lietimą) ir tada gautą supratimą palyginti su kitų dalykų supratimais. Iš tų stebėjimų, vardai gali būti duodama remiantis dalykų panašumu ar skirtingumu. Vardus gali turėti atskiri daiktai (pvz., fleita) arba jų grupės (muzikos instrumentai). Toliau Siun Czi kalba apie „daiktus, kurie turi tą pačią formą, bet užima skirtingas vietas, bei daiktus, kurie turi skirtingą formą, bet užima tą pačią vietą". Taip galime atskirti dvi fleitas (nes jos yra skirtingose vietose). Tačiau jei viena fleita sulūžo, ji tarytum pasikeitė kažkuo kitu – tačiau ji vis dar tebėra ta pati fleita ir tokia turi būti laikoma.

Tai gal ir atrodo juokinga, tačiau turi praktinį panaudojimą. Pvz., Siun Czi išgrynino sąvoką „išminčius", kad visi žmonės galėtų rasti sau teisingą mokytoją.

Vardų teisingo naudojimo koncepciją Siun Czi naudoja ir kritikuodamas ankstesnius filosofus (nors tiesiogiai jų neįvardija), pvz., Laozi ( spėjamą „Dao de dzing" autorių). Jis iškelia klausimą dėl sąvokos „noras". "Dao de dzing'e" kalbama apie norų atsisakymą, nes jie tik skatina savanaudiškumą ir persisotinimą. Siun Czi prieštarauja, kad jei kas tikrai supranta, kas yra norai, tas negali išsakyti tokių teiginių (nes norai, Siun Czi požiūriu, negali būti kitų valdomi). Jis akcentuoja proto gebėjimą pakeisti veiksmus: jei protas išlavintas, net ir daug norų nepriverčia jo veikti, ir atvirkščiai, neišlavintą protą ir nedaugelis norų priverčia jų siekti. Tai protas, kuris valdo norus (troškimus), troškimų negalima tiesiog užmiršti (atmesti), nes jie žmogaus prigimties dalis ir duoti Dangaus. Žmogus, besilaikantis dao (Kelio), neleis troškimams pakeisti krypties.

Žmogaus prigimtis yra linkusi į blogį

Siun Czi tikėjo, kad visi žmonės yra gimę su polinkiu į blogį: naudos ir grožio siekiu, greiti supykti ir neapkęsti, kas, viską paėmus, veda į tvarkos nebuvimą ir nusikalstamumą. Kad būtų harmonija su dao, Siun Czi pabrėžė teisingo mokytojo pasirinkimą. Tasai turi būti įgudęs senovės išminčių mokymuose, kurie laikė žmogaus prigimtį nemoralia. Kad tai ištaisytų, jie įvedė ritualus ir taisykles, pagal kurias žmonės verčiami laikytis dao.

Kad ir Konfucijaus pasekėjas, Siun Czi nukrypsta nuo kai kurių jo teiginių. Konfucijus tvirtino, kad kai kurie (bet ne visi) žmonės gimsta su meile mokymuisi ir dao laikymusi. Tik aplinka neigiamai juos veikia. Tačiau, anot Siun Czi, Konfucijus nesuprato skirtumo tarp prigimties ir sąmoningos veiklos. Pirmoji yra neatskiriama, kaip regėjimas nuo akies ar klausa nuo ausies, - juk niekas nesimoko, kaip reikia žiūrėti:
„Tokia žmogaus prigimtis, kad kai jis alkanas, jis siekia patenkinti alkį, kai jam šalta, jis siekia šilumos, kai jis pavargęs, jis siekia poilsio. Tokia jo emocinė prigimtis. Ir vis tik žmogus, nors ir alkanas, nepuola pirmas valgyti, jei yra vyresnių, nes žino, kad jis turi jiems nusileisti...".

Vienok Siun Czi argumentacija turi trūkumą: jei žmogaus prigimtis yra bloga, tai kaip senovės išminčiams atėjo mintis apie gerumą ir moralumą? Siun Czi bandė aiškinti taip: kaip puodžius sąmoningai nužiedžia puodą (nei tas daiktas, nei veiksmas nėra jo prigimties dalys), taip išminčius sąmoningai įveda ritualus ir taisykles. Tai nėra jo prigimties dalis, o labiau priešinimasis prigimčiai („siekiantis daryti gera, daro tai būtent dėl jo blogos prigimties.. Ko žmogus neturi viduje, to siekia išorėje").

Nors iš prigimties blogi, žmonės gimsta su galimybe tapti gerais. Pvz. didieji karaliai Yao ir Šun gimę nesiskyrė nuo vagių (pvz., Zhi) ar tironų (Džie) – visi minėti keturi buvo tos pačios prigimties. Viskas priklauso nuo to, su kuo susidedi (panašus tvirtinimas Konfucijaus „Analektuose"). Skyrius baigiamas žodžiais:
„Jei nepažįsti žmogaus, pažiūrėk į jo draugus; jei nepažįsti valdovo, pažiūrėk į jo patarėjus".


*) Han Fei (apie 280-233 m. pr.m.e., taip pat Han Fei Zi) – legistų ideologas, gynęs despotines valdymo formas; Siun Czi mokinys Jo mintys atsispindėjo 55 skyrių traktate „Han Fei-czi“ ir tapo Kinijos vienytojo Cin Ši Huano pasaulėžiūros pagrindu. Veikale Han Fei kritikavo konfucionizmo dogmas – jam neįtiko jų „neklystamumas“ ir korservatyvizmas. Konfucijus mokė, kad valdovas turi skleisti teisingumą ir daryti gera. Tačiau han hei tvirtino, kad valdovo moralinės savybės visai neturi įtakos pavaldinių paklusnumui. Pasaulio principas toks, kad pavaldiniai paklūsta valdovui, sūnus tėvui, žmona vyrui – ir valstybinis paklusnumas yra aukščiau šeimyninio. Tvarką visuomenėje užtikrina valdovo leidžiami įstatymai. Esminiu aspektu yra „valdymo technika“ (šu). Nenorėdamas prarasti valdžios, valdovas turi nieko nepasitikėti. Valdovo ir pavaldinių interesai nesuderinami. Joks valdininkas negali suelkti savo rankose per daug įtakos. Jei valdininkas neįvykdo valdovo įsako arba persistengia jį vykdydamas, jis privalo būti nubaustas. Kvaila ir dalinti išmaldą vargšams, nes taip skatinama tinginystė.

Literatūra:

  1. A.C. Graham. Disputers of the Tao..., 1989
  2. B. Watson. Xunzi. Basic Writings, 2003
 

Konfucizmas: Moistai

"Kariaujančių karalysčių" laikotarpiu vyko filosofijos mokyklų varžytuvės. Ir Konfucijaus mokslas buvo kritikos taikiniu.

Tarp jų buvo Mo Czi (Mo Di, gimęs 4 a.pr.m.e. pabaigoje Lu karalystėje) ir moistai, kurie po 2 šimtmečių buvo išnaikinti (kartu su Konfucijaus pasekėjais) ir daugiau neatgimė. Neneigdami dangaus ir jo valios, moistai juos traktavo savotiškai. Dangus turi būti pavyzdžiu žmonių veikloje. Valdytojai savo sprendimus turi "išmatuoti" dangumi. Ir jei kas ir vertas žmonių meilės, tai tik dangus.

Mo Czi (apie 475-395 m. pr.m.e.; Mozi, Mo Tzu, lot. Micius) - kinų filosofas, sukūręs visuotinės meilės mokymą, kuris kelis amžius varžėsi su Konfucijaus mokymu. Jis gimė praėjus porai metų po Konfucijaus mirties. Tebevyksta ginčai dėl Mo Dzi vardo. Tradiciškai laikoma, kad „Mo" jis gavo iš numanomo protėvio, Guzhu valdovo, kuris, atseit, kilęs iš legendinio karaliaus Šenongo. Guzhu valdovo palikuonys priklausė klanui, kurio pavadinimas „Motai", vėliau sutrumpėjusio iki „Mo". Tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad „mo" yra kilęs iš bausmės pavadinimo („mo" reiškia „rašalas"; juo pažymėdavo nusikaltėlių kaktas). Tai reikštų, kad moistai tapatinti su žemiausiu socialiniu žmonių sluoksniu, o tikrasis Mo Czi vardas yra nežinomas. Dauguma paprastų žmonių Kinijoje neturėjo giminės vardo (jei Mo Czi kilęs iš jų). Dar vienas galimas jo vardo paaiškinimas yra jo kūno odos ypatybė, kuri tekste apibūdinama kaip „tamsi":
„Mo Czi ėjo į šiaurę ir sutiko likimo pranašautoją, kuris jam tarė: Dievas šiandien šiaurėje užmuš juodą drakoną. Kadangi tu tamsus, neturėtum eiti į šiaurę".

Dauguma istorikų mano, kad Mo Czi priklauso vargšų menininkų klasei, tačiau sugebėjo iškilti iki valdžios postų. Jis buvo nagingas dailidė, kūręs įvairius mechanizmus, nuo mechaninių paukščių iki ratuotų „debesų kopėčių", skirtų miestų sienų šturmui. Jis įsteigė gerai organizuotą karinę bendruomenę, kuri, be savo mokymo propagavimo, teikė ir karinę pagalbą mažoms valstybėms, padėdama joms apsiginti nuo agresorių.

Pradžioje jis įsisavino Konfucijaus mokymą, tačiau jį laikė pernelyg fatalistiniu ir pernelyg pabrėžiančiu įvairias šventes bei laidotuves. Jo atidavimas bendruomenės gerovei nesiekiant asmeninės naudos žavėjo daugelį, tame tarpe ir Konfucijaus mokinį Mengzi, kuris rašė, kad Mo Czi gyvena meile visai žmonijai.

Mo Czi Mo Czi gyveno Čžango laikotarpiu, pasižymėjusiu ilgametės Čžou dinastijos socialinės tvarkos žlugimu, Mo Czi siekė sukurti naujos visuomeninės-politinės tvarkos modelį, besiremiantį meilės ir abipusės pagarbos principais. Skirtingai nuo Konfucijaus, Mo Czi grįžo prie betarpiškumo žmonių santykiuose, kurie pasižymi paprastų žmonių gyvenimas. Būdamas pacifistu, Mo Czi keliavo iš vienos kariaujančios valstybės į kitą, siekdamas įtikinti jų valdovus, kad karai veikia pražūtingai.

Kaip ir Konfucijus, Mo Czi idealizavo Xia dinastiją ir kinų mitologiją, tačiau kritikavo Konfucijų, teigusį, kad šiandieninis gyvenimas turi būti pagal senovės taisykles. Pagal Mo Czi, mes turime mokytis iš praeities, tačiau neleisti jai trukdyti įvesti naujoves. Nors Mo Czi nelaikė, kad istorija vien tik progresyvi, jis kritikavo likimo (ming) koncepciją. Jis tikėjo, kad žmonės gali pakeisti aplinkybes ir valdyti savo gyvenimus. Tai jie gali padaryti pasiremdami jutimais, stebėdami pasaulį, vertindami objektus ir nutikimus pagal jų priežastis, funkcijas ir istorinį pagrindą. Tai buvo „trijų šakės dantų" metodas, kurį Mo Czi rekomendavo taikyti, nustatant, ar teiginys teisingas, ar klaidingas. Vėliau jo mokiniai jį išvystė iki Vardų mokyklos.

Beje, Mo Czi palaikė tikėjimą vaiduoklių ir dvasių galia, nors neretai manoma, kad jis į tai težiūrėjo pragmatišku aspektu. Juk jis pabrėžė, kad net tie ir neegzistuoja, bendruomenės susirinkimai jų pagarbinimui (aukoms) turi sustiprinti socialinis ryšius.

Mo Czi puikiai išmanė 6 konfucionistų menus, tačiau vieną jų, ritualų mokslą, neigė, laikydamas nereikalingu. Moistų mokykla skyrėsi uždarumu, griežta drausme, asketišku būdu, fanatišku atsidavimu idealams – tuo ji panaši į ordiną ar sektą. Kai kurie jų skelbiami idealai (žmonių gerovė kaip valdymo tikslas, valdovas turi būti išmintingas, visuomenėje turi vyrauti žmogiškumas ir teisingumas) sutapo su konfucionizmu. Tačiau buvo ir prieštaraujančių jam – tai universalios meilės, turinčios įveikti visuomenės susiskaidymą, idėja, žmonių gyvensenos, siekių ir jausmų unifikavimas, tradicinių šeimos ir klasių ryšių neigimas, siūlymas atsisakyti pramogų ir menų. Maoistai suformavo utopinį vienaminčių ir lygiaverčių žmonių valstybės modelį, kuriame valstybės valdymas turėjo būti grindžiamas prievarta ir materialiniu suinteresuotumu. Toks jų pragmatiškumas daugeliui buvo nepatrauklus.

Pagrindinė doktrinos knyga yra "Mo Czi", kurią 3-2 a. pr.m.e. parašė Mo Czi mokiniai. Teigiama, kad ją sudarė 71 skyrius, tačiau mus pasiekė tik 53. XV a. knyga įtraukta į "Daozang" (Dao lobyną).

Knyga (tradiciškai skaidoma į 71 skyrių) sudaryta iš trijų dalių, atspindinčių pagrindines moizmo temas: visuotinę tarpusavio meilę, atsisakymą nuo karų, gerų darbų išaukštinimą, ekonomiškumą, santūrumą laidotuvių metu, dangaus valios laikymąsi, beprasmišką užsiėmimą muzika ir fatalizmo kritiką.

Pagrindiniai skyriai (8-37) yra suskirstyti į dešimt triadų - iš jų 7 skyriai pažymėti kaip „trūkstami". Kiekvienoje temoje tema pateikiama trimis versijomis: aukštutine (šang), vidurine (zhong) ir žemutine (xia).

Visų nelaimių priežastimi buvo laikomas egoizmas ir žmonių gobšumas. Rūpinimąsi savimi reikia pakeisti rūpinimusi visais. Gerokai iki krikščionybės, Mo Czi suformulavo taisyklę: „Jei visi su svetimomis šalimis ar miestais elgsis kaip su savais, jis nepus jų". Mo Czi buvo linkęs vertinti veiksmus pagal tai, kokią naują (li) jie atneša žmonėms. Neabejotinais gerais dalykais (nauda) šaliai jis laikė gyventojų gausėjimą, jų gerbūvio augimą, vidinių ir išorinių pavojų mažėjimą ir betvarkės panaikinimą. O nenaudingais dalykais jis laikė karus, brangiai kainuojančias laidotuves ir net muziką ir šokius. Jis sakė: „Ne todėl, kad man nepatinka būgnų garsai", o dėl sunkių mokesčių, kuriuos dėl tokios veiklos turi kentėti paprasti žmonės, o valdininkai linkę tuo piktnaudžiauti.

Kariaujančių karalysčių laikotarpiu moizmas buvo paplitęs ir palaikomas daugelyje kinų valstybių, tačiau į valdžią atėjus legalistinei Činų dinastijai buvo išblaškytas, kai Čin Shihuang liepė deginti knygas ir laidoti mokslininkus. Dar labiau mokymas susilpnėjo į valdžią atėjus Hanų dinastijai, Konfucijaus mokymą padariusią valstybės doktrina.

Filosofas iškėlė klausimą, aktualų ir mūsų laikmečiui – jis teigė, kad Aukščiausias protas geba norėti ar nenorėti ko nors, vadinasi Aukščiausias protas turi užduotis, kuriomis vadovaujasi valdydamas Žemę. Viena jo užduočių – padaryti žmones geresnius ir tyresnius; sukurti teisingesnę visuomenę. Dangus kviečia žmones visuotinei meilei. Būtina kiekvieną atskirą meilės apraišką pakeisti visuotine meile, gobšo naudą – abipuse nauda. Visuotinės meilės nebuvimas – betvarkės priežastis. Todėl žmonės turi susitelkti, kad pasaulį padarytų geresniu ir tyresniu. Dangas valios nepaisymas sukels abipusę neapykantą, abipusį kenkimą ir netikėliai bus nubausti.

Naja visuomenė – kelias į klestėjimą. Naujos visuomenės kūrimui Aukščiausias protas jos nariams kelia naujus uždavinius. Žmogus turi sekti Žeme, Žemė – Dangumi, Dangus – Dao, o Dao turi sekti natūralumu. Taigi reikia sekti Dao, tai yra natūraliu Visatos vystymosi keliu, kad išliktų natūrali Visatos tvarka. Žemėje visuomenę turi valdyti išminčiai. Ir kol nėra tos visuomenės, beprasmiška kelti kitus tikslus.

Kurdamas tobulą visuomenę kiekvienas be atvangos turi triūsti dieną ir naktį, aukoti asmeninius interesus vardan didingų idealų. Visuomenė negali švaistyti dvasinių jėgų, pavyzdžiui, laikantis daugybės ritualų, tokių, kaip tris metus gedint mirusių tėvų. Visuomenėje reikia panaikinti aristokratų privilegijas. Reikia studijuoti praeitį ir gautas žinias panaudoti ateities kūrimui. Patirties ir praktikos dėka tobulinti žinias apie supantį pasaulį – pažinimas yra tiesos kriterijus. Žinios turi turėti praktinę vertę ir tarnauti žmonėms. Didelę svarbą turi sugebėjimas apsvarstyti.

„Žmogus savo likimo šeimininkas ir gali keisti esamą tvarką“ – teigė Mo Di. Iš tikro, tai Dangus siekia, kad žmonės vykdyto jo valią ir juos skatina ar baudžia. Tačiau žmogus gali pasielgti savo nuožiūra ir būtent todėl teisingos visuomenės kūrimas išlieka svajone, o valdytojai nesigaili išminčių ir švaisto savo energiją tuščioms užgaidoms. Nenuostabu, kad Mo Di mokymas nebuvo toks parankus valdžiai ir būtent todėl ilgiems amžiams po 3 a. pr.m.e. buvo ištrintas iš tautos sąmonės.

Tad Konfucijus buvo parankesnis, nes laikė, kad žmogus turi nusilenkti savo likimui. Konfucijui paveldimos aukštuomenės privilegijos ir valdžia yra Dangos valios apraiška. Ilgų ir beprasmių ritualų laikymasis yra reikalingas (Konfucijus dievino senovines apeigas). Konfucijus palaikė tik vienpusę meilę – savo artimiesiems.

Tad moizmas nunyko pasibaigus Kariaujančių karalysčių laikotarpiui. Jis atgimė tik po dviejų tūkstantmečių, kol jame, savo nuostabai, šiuolaikiškas mintis įžvelgė tiek 1911 m. respublikos šalininkai-revoliucinieriai, tiek komunistai.


Citatos:

Aukštai tu, Dangau, savo didybėje,
Tėvas mūsų ir motina - taip nes Dangų vadiname...
Dangus, į pasaulį leisdamas žmonių giminę.
Kūną ir gyvenimo taisyklę visiems žmonėms duoda,
Žmonės, išsaugodami tą amžiną dėsnį, geri,
Myli ir vertina puikią sielos vertybę.

Taip kalbėjo Mo Di:

Iš „Mo Czi" knygos „Gunšu" skyriaus

Gunšu Ban Ču karalystei sumeistravo priemonę miesto sienų įveikimui, kuri vadinosi „debesų kopėčios", kad galima būtų užpulti Suno karalystę. Mokytojas Mo išgirdo apie tai ir skubiai paliko Lu karalystę. Jis ėjo dešimt dienų ir naktų. Ant padų iškilo kraujuojančios nuospaudos, tačiau jis tebeėjo be poilsio. Sudriskusiais drabužiais ir sunešiotu apavu jis atvyko į Ču sontinę Iną ir ten surado Gunšu Ban.

Gunšu Ban paklausė:
- Ką mokytojas nori sužinoti?

Mo Czi pasakė:
- Šiaurėje atsirado žmogus, kuris mane įžeidė. Noriu paprašyti nueiti ir jį nužudyti.

Gunšu Ban nuliūdo. Mo Czi kalbėjo toliau:
- Už tai duosiu dešimt matų aukso!
- Aš laikausi moralės įstatymo ir nežudau žmonių tiesiog taip, - atsakė Gunšu Ban.

Mo Czi atsistojo ir dukart nusilenkęs, pasakė Gunšu Ban:
- Leis paaiškinti. Kai buvau šiaurėje, mane pasiekė gandai, kad sumeistravote debesų kopėčias, kad galima būtų užpulti Suno karalystę. Tačiau kuo nusikalto Sunas? Juk Ču ir taip perdaug žemės ir trūksta žmonių. Žudyti tai, ko ir taip trūksta, ir siekti to, ko ir taip perdaug, - ar tai galima pavadinti prasmingu tikslu? Ir dar – Suno karalystė nepadarė nieko bloga, tačiau ją užpuola, - ar tai galima pavadinti meile žmonėms? Tai suprasti ir nuo to neatkalbėti valdytojo – ar tai galima pavadinti ištikimybe? Jei bandei jį atkalbėti, tačiau neįstengei įtikinti, vadinasi, nesi stiprus ginče. Laikytis moralės įstatymo, atsisakyti žudyti vieną, tačiau ruoštis žudyti daugelį, - ar tai galima pavadinti protinga?

Gunšu Ban nežinojo, ką atsakyti. Mo Czi paklausė:
- Taigi, atsisakote savo ketinimo?
- Aš negaliu, - atsakė Gunšu Ban. – Aš jau tvirtai tai pažadėjau Ču valdytojui.
- Ką gi, nuveskite mane pas Ču valdytoją, - tarė Mo Czi.
- Gerai, - sutiko Gunšu Ban.

Išvydęs valdytoją, mokytojas Mo pasakė:
- Yra vienas žmogus, kuris atsisako išdrožinėto vežimo, tačiau trokšta nudažyti sulaužytas kaimyno vežėčias, atsisako ilgų drabužių iš išsiuvinėto aksomo, tačiau trokšta įsigyti trumpą veltinę kaimyno sermėgą, nevalgo savo rinktinės kokybės sorų ir mėsos, tačiau trokšta nukniaukti ir suvalgyti kaimyno srėbalą ir mėsos atraižas. Kas tai per žmogus?

Valdytojas tarė:
- Tai juk sergantis vagystės troškimu!

Tada mokytojas Mo kalbėjo:
- Ču karalystė ištįso penkis tūkstančius li skersai ir išilgai, o Suno – tik penkis šimtus. Tai vis kaip išdrožinėtas vežimas ir sulaužytos vežėčios. Ču turi Junmynio ežerą, kuriame pilna raganosių, o aplink ežerą daugybė elnių, Janczi ir Han upėse pilna visokiausių žuvų, vėžlių, krokodilų, tai yra visko, kas yra turtas Padangtėje. O Sume nėra net fazanų, kiškių ir lapių. Tai kaip rinktinės soros ir mėsa – ir srėbalas ir atraižos. Ču turi miškus, kuriuose auga išlakios pušys, topoliai ir kiti aukšti medžiai. O Sune aukštų medžių nėra. Tai kaip išsiuvinėtas aksomas ir šiurkšti velta sermėga.

Toliau Mo Czi sakė:
- Man atrodo, kad jūsų tarnų ruošiamas Suno užpuolimas yra panašus į tą sergantį vagystės troškimu. Aš laikau, jei kunigaikštis žygiuos kariauti su Sunu, tai to ne tik nepateisinsi jokiais išvedžiojimais, bet ir, be to, tai neatneš kunigaikščiui sėkmės.

Valdytojas ištarė:
- Puiki kalba! Tačiau Gunšu Ban jau sumeistravo mums debesų kopėčias ir mes būtinai užimsime Suną.

Tada mokytojas Mo pasisuko į Gunšu Ban, nusijuosė savo diržą ir padėjo jį ant žemės, tarsi miesto sieną, o lentelės rašymui jam tarnavo tarytum puolimo ir gynybos priemonėmis. Gumšu Ban panaudojo devynis prieigos būdus, tačiau Mo Czi kiekvieną kartą atremdavo juos. Gonšu Ban išsėmė visus prieigos būdus, tačiau miesto taip ir neužėmė, o Mo Czi atsargoje dar turėjo gynybos būdų.

Gunšu Ban pralaimėjo, tačiau pasakė:
- Žinau, kaip tave įveikti, tačiau nepasakysiu.

Mo Czi atsakė:
- Ir aš žinau būdą, kaip tu nori prieš mane laimėti, bet irgi nepasakysiu.

Ču valdytojas paprašė paaiškinti Mo Czi pasakė:
- Gunšu Ban mintis nesiekia daugiau, nei mane užmušti, nes jis galvoja, kad mane užmušęs atims iš Suno galimybę gintis. Tačiau mano mokinys Cin Gu-li ir liti trys šimtai žmonių, ginkluoti mano gynybos priemonėmis, jau stovi ant Suno sienų ir laukia priešų iš Ču. Tad, jei ir nužudysite mane, vis tiek nelaimėsite.

- Puiku! – tarė valdytojas. – Įsakau atšaukti žygį į Suną.

Mo Czi išvyko atgal. Kai jis ėjo per Suną, nulijo stiprus lietus. Jis norėjo nuo lietaus po tvirtovės vartais, tačiau sargybinis jam neleido įeiti. Štai kodėl sakoma: „Minia nežino apie nuopelnus tų, kurių tvirta dvasia, tačiau gerai žino tuos, kurie siekia triukšmingos garbė“".

Men Czi
Daosizmas
Dao laikas
Konfucijus
Laiko dvelksmas
Kas yra asmuo?
Čuan-czi (ištraukos)
Mikės Pūkuotuko dao
Šinto ir japonų tikėjimai
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
Filosofijos atsiradimo problematika
Senovės Kinijos filosofijos priešistorė
Huainan-czi, Mokytojų iš Pietų Užupio knyga
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Budizmo terminai Kinijos krikščionybėje
Iki Konfucijaus: kinų priešistorė
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Imperatorius Huang Di
Japonų 'Kodziki'
Kinijos piramidės
Kas buvo Laozi?
Mitologijos skyrius
Filosofijos sritis
Vartiklis